2010 m. liepos 29 d., ketvirtadienis

Kodėl nesidžiaugiame BVP pyragu?

Nors statistikos departamentas džiugiai trimituoja, kad šių metų antrojo ketvirčio BVP yra visu procentu didesnis nei aititinkamo prieš metus buvusio laikotarpio BVP, daugumos mūsų skaitytojų nuotaikos spėju yra blogesnės. Kodėl gi taip atsitiko? Dalis priežasčių:
  • Prieš pusę metų čia rašėme, kad "Jei valdžios sektorius paliks vietos likusiai ekonomikos daliai, 2010 metai Lietuvos ekonomikai gali būti geri. Jei struktūrinė krizė užsitęs, mūsų laukia stagnacijos dešimtmetis." Pažiūrėkite į antrąjį grafiką šiame statistikos departamento puslapyje. Linija, vaizduojanti realų BVP pašalinus sezono įtaką, rodo, kad 2009 m. pavasarį ekonomika nustojo kristi į krizės bedugnę, tačiau iš kart įklimpo į stagnacijos pelkę, iš kurios vis dar neišbrenda iki šiol.
  • Valdžios sektorius traukiasi lėčiau, nei privatus, ir tuo būdu smaugia namų ūkius. 
  • Matuojant BVP ne pagamintos produkcijos vienetais, bet nominaliais litais, matome, kad krizė mus nubloškė trimis metais atgal. O juk per tą laiką ir pakilo kainos, ir pasunkėjo biudžeto našta.
  • Anksčiau gerai gyvenome iš užsienio paskolų. Šios netekties BVP statistika neapima ir todėl rodo linksmesnį vaizdą negu jį mato namų ūkiai.
Naujoje BVP statistikoje galima įžvelgti ir teigiamų aspektų - aiškiai matosi, kad maždaug prieš pusę metų nominalus BVP nustojo mažėti ir dabar bent jau kažkiek auga, ir būtent todėl mes neprarandame vilčių išsikapstyti iš ekonominio sąstingio.

2010 m. liepos 23 d., penktadienis

Ar spekuliantai geriau už kitus atpažįsta tiesą

Neseniai pakliuvo į rankas G.Soros'o knyga "Naujoji finansų paradigma". Apie ją dar parašysiu plačiau, o kol kas užkliuvo Soros'o teiginys, kad jis mano gebąs geriau už kitus atskirti tiesą nuo netiesos, nes
  • gyveno tiek socializmo, tiek kapitalizmo sąlygomis
  • yra spekuliantas, taigi negali sau leisti ignoruoti realybės, nes patirs didelių nuostolių 
Tai priminė E.Yudkowskio pastabą, kad jei profesija padeda žmonėms racionaliau mąstyti, tai programuotojai turėtų būti racionalesni už mokslininkus, nes mokslininkas kad jo paskutinė teorija buvo klaidinga sužino geriausiu atveju kartą per pusę metų, o programuotojas - mažiausiai kelis kartus per dieną. Spekuliantai (ir galbūt kiti verslininkai) šiuo požiūriu yra padidintos rizikos grupėje. Jie nuolat priima svarbius sprendimus remdamiesi nepilna informacija, todėl ne visada gali sau leisti pasakyti "aš nežinau". Be to, kai pavyksta uždirbti pinigų iš dalies dėl asmeninių savybių, o iš dalies dėl sėkmės, labai žmogiška yra patikėti, kad lemiama buvo ne sėkmės, o asmeninių savybių įtaka. Dėl to geresni filosofai galbūt būtų spekuliantai, kuriems nepasisekė, bet deja jų knygos perkamos gerokai prasčiau.

2010 m. liepos 21 d., trečiadienis

Apie signalizavimą

R.Hansonas mėgsta sakyti, kad jei stebėsime, ką kasdien veikia tigras, tai nesunkiai suprasime, kad tigro tikslai yra nulemti evoliucinių priežasčių, ir tigras yra gana gerai prisitaikęs siekti savo tikslų. Tačiau jei stebėsime, ką didžiąją laiko dalį veikia žmonės, tai iš pirmo žvilgsnio atrodys, kad žmonės itin neracionaliai siekia savo evoliucinių tikslų, nes užuot kaupę išteklius ir dauginęsi jie perka brangius niekam nereikalingus daiktus, mąsto ir paskui bloge rašo apie abstrakčius niekaip su jų gyvenimu nesusijusius klausimus, arba eina pasivaikščioti į gamtą ir tuščiai eikvoja energiją.

Hansonas šiai mįslei paaiškinti naudoja signalizavimo teoriją, kuri laikoma ekonomikos dalimi, o ekonomistas M.Spence iš dalies už darbus apie signalizavimą netgi gavo Nobelio premiją. Dėl to buvo įdomu sužinoti, kad apie tai, ką galima laikyti modernia signalizavimo teorija, vienas pirmųjų parašė ne ekonomistas, o sociologas, kuris tiesa rašė neaiškiai, todėl Hansonas jį išvertė į žmonių kalbą angliškai, o aš pabandžiau išversti į lietuvių kalbą:

Nuo to, ką mes sakome ir darome bei kaip elgiamės, priklauso, ką kiti apie mus pagalvos. Kadangi mums labai svarbu, ką kiti apie mus galvoja, mes turime daug įvairių priemonių, kurios padeda mums elgtis taip, kad gerai atrodytume. Kartais mes labai sąmoningai atsižvelgiame į aplinkybes ir publiką, ir stengiamės specialiai sudaryti atitinkamą įspūdį. Kartais mes kreipiame dėmesį į aplinką, bet tai darome nesąmoningai. Kartais mes tik neaiškiai nujaučiame, kad tam tikras elgesys "atrodo gerai", nors sąmoningai nesuvokiame, koks ir kodėl. Kartais mūsų poelgiai sąmoningi, bet mes tik pasirūpiname, kad elgtumėmės taip, kaip "dera elgtis" tam tikrais atvejais, nelabai suprasdami, kokį įspūdį tai sukelia. Bandant suprasti, kaip mes elgiamės kurdami savo įvaizdį, visai logiška pirmiausia tiesiog vertinti koks elgesys sukelia teigiamą įspūdį, ir per daug nesirūpinti, kaip mes nusprendžiame, kaip elgtis tam tikru atveju.

2010 m. liepos 19 d., pirmadienis

Koordinavimo problemos dviračių sporte

Prasidėjus lemiamoms kovoms Tour De France, ko gero pats laikas postui apie dviračių sportą. Dviračių lenktynės daug kam atrodo nuobodžios. Kaip ir Formulėje 1, didžiausias žiūrovų priešas yra aerodinamika. Skirtingai nuo automobilių sporto, daugiadienes dviračių lenktynes paįvairina tai, ką ekonomistai vadina koordinavimo problemomis, nors lenktynių įdomumo požiūriu jos irgi yra lazda su dviem galais.

Lygioje trasoje vienas dviratininkas dėl aerodinamikos problemų negali pabėgti nuo grupės, jeigu grupė to nenori. Dėl to iš pirmo žvilgsnio tikėtina lygumų etapo eiga - kai visi važiuoja grupėje maždaug pastoviu greičiu, ir tik pabaigoje būna trumpas sprintas. Čia prasideda koordinavimo problemos. Kadangi visi važiuoja kartu, nėra prasmės stengtis važiuoti maksimaliai greitai, o galima truputį pataupyti jėgas. Iš kitos pusės, nuo taupančios jėgas grupės vienas dviratininkas gali pabėgti, kas dažnai ir vyksta lygumų etapuose. Jei pabėga keletas dviratininkų, jie grupėje gali važiuoti greičiau, tačiau vėl neišvengiamai atsiranda koordinavimo problemų. Nedidelei grupei optimalu, kai pakaitomis kiekvienas važiuoja priekyje po vienodai laiko, bet kiekvienam dviratininkui optimalu daugiau laiko važiuoti paskui kolegas, todėl pabėgusių grupių tempas kartais sulėtėja ir jos praranda sunkiai įgytą pranašumą. Kraštutinis to atvejis - kai du pabėgę dviratininkai artėja prie finišo pabėgę toli nuo grupės. Finišo sprinte itin svarbu važiuoti iš paskos, ir aplenkti varžovą tik paskutiniu momentu, todėl kartais prieš sprintą dviratininkai praktiškai sustoja.

Stačiuose kalnuose aerodinamikos įtaka smarkiai sumažėja, todėl lemiamą reikšmę turi individualus dviratininkų pajėgumas, tačiau koordinavimo problemos niekur nedingsta. Kol niekas nebando pabėgti, visiems norisi pataupyti jėgas kitiems etapams, ir važiuoti lėčiau. Bet to, net važiuojant į statų kalną, pabėgti lengviau važiuojant iš paskos, ir netikėtai padidinant tempą, todėl kartais prasideda "kova dėl antros vietos". Žiūrovams kartais norisi matyti kovą iš visų jėgų, todėl jiems geriausia, kai dėl nugalėtojo titulo varžosi kuo daugiau panašaus pajėgumo dviratininkų. Deja, vakarykštis etapas akivaizdžiai parodė, kas 2010 metų Tour De France lyderiai tik du, ir jie puikiai tą supranta. Jeigu atsirastų trečias, jis galėtų daug ką pakeisti, panašiai kaip Tele2 mobiliojo ryšio rinkoje.

2010 m. liepos 15 d., ketvirtadienis

Optimali investavimo strategija darbo žmonėms

Kažkada rašėme, kad investavimo patarėjų patarimai papildomai investuoti vienodą sumą kiekvieną mėnesį yra niekuo nepagrįsti, bet gali būti vienintelė išeitis paprastiems darbo žmonėms. Ian Ayres su kolega nelabai seniai parašė knygą, kurioje teigia, kad ir paprastiems darbo žmonėms investuoti reikėtų kitaip. Matematinį paaiškinimą S.Landsburgas yra įdėjęs čia, o esmę pabandysiu paaiškinti lietuviškai.

Pirma reikia padaryti keletą prielaidų:
  • diversifikuoto akcijų portfelio grąža įvertinus riziką per ilgą laikotarpį yra didesnė nei obligacijų (taip vadinama akcijų rizikos premija)
  • akcijų vertės kintamumas (volatility) didelis, ir kartais (bet labai retai) jos ima ir praranda pvz. 50 procentų vertės
  • paprastas darbo žmogus jaunystėje neturi pinigų investavimui, bet gali jų pasiskolinti
Ayres (ir Landsburgas) teigia, kad 
  • jei tikite, kad akcijų rizikos premija didelė, reikia didesnę dalį portfelio investuoti į akcijas. Jei manote, kad ji maža, į akcijas reikia investuoti mažiau. Jei manote, kad jos iš viso nėra, į akcijas investuoti neverta.
  • nepriklausomai nuo to, ką manote apie akcijų rizikos premiją, nuo jos priklauso tik kokią dalį portfelio skirti akcijoms, tačiau ne portfelio sudėties kitimas laike.
  • nėra optimalu po truputį taupyti ir dalį pinigų investuoti į akcijas, nes palyginus trumpą laiką (į karjeros pabaigą) turėsite labai rizikingą portfelį, ir vienas toks įvykis kaip prieš porą metų gali būti labai nemalonus. Optimalu investuoti taip, kad bendra į akcijas investuotų pinigų suma visą investavimo laiką būtų maždaug vienoda.
  • kadangi darbo žmonės jaunystėje neturi pinigų, kad investuotų tokią pat sumą į akcijas kaip senatvėje, jiems optimalu jaunystėje pasiskolinti pinigų ir investuoti į akcijas
Iš vienos pusės, šis patarimas lyg ir akivaizdus, pvz. kiekviena pensijų fondus parduodanti vadybininkė rekomenduos jaunystėje rinktis rizikingesnį portfelį. Iš kitos pusės, kažkodėl dėl jo kyla labai daug ginčų.

2010 m. liepos 12 d., pirmadienis

Ateina W formos recesija?

Yra gan didelis pavojus, kad pasaulio ekonomikai gresia W formos sulėtėjimas. Ir visgi pasaulio akcijų rinkos vis dar gan brangios. Kame reikalas? Esmė tokia, kad dalis ekonominių rodiklių rodo, kad krizė sugrįš, tuo tarpu kiti rodikliai rodo optimistiškesnį vaizdą. Tie, kas valdo viso pasaulio akcijas (jūs žinote, ką aš turiu omenyje, ar ne? ;) ), tiki optimistiškesniais rodikliais ir akcijų pigiai neparduoda. Tie, kas tikisi W formos recesijos, akcijų neturi, nes laukia kol jos atpigs. Po poros mėnesių situacija paaiškės labiau: arba optimistiniai rodikliai nukris žemyn, arba blogi rodikliai pasitaisys. Pirmu atveju dabartiniai akcijų savininkai darys vertybinių popierių išpardavimą. Kitu atveju augant įmonių pelnams akcijos brangs dar labiau.

2010 m. liepos 11 d., sekmadienis

Sekmadienio skaitiniai: sąmonės ir kūno (pseudo)problema

Kai The New York Times parašė apie vieno mano mėgstamiausių ekonomistų R.Hansono nesutarimus su žmona dėl kūno užšaldymo po mirties, jo draugas B.Kaplanas netruko įkišti savo trigrašį. Jis man atrodo pagrįstai kritikuoja gana miglotus R.Hansono žmonos argumentus, ir vietoje jų siūlo remtis ekonomine analize, t.y. lyginti tikėtiną naudą su kaštais. B.Kaplano skaičiavimas skiriasi nuo paties R.Hansono, nes B.Kaplanui kliudo taip vadinama sąmonės ir kūno problema, apie kurią jo draugas M.Huemer'is jaunystėje yra parašęs straipsnį, kuriuo Kaplanas iki šiol vadovaujasi.

Straipsnis yra tikrai nebloga šios problemos santrauka, bent jau iki tos vietos, kur M.Huemer'is bando pagrįsti savo penktą teiginį - kad joks teiginys apie sąmonės reiškinius negali būti paaiškintas remiantis vien fiziniais reiškiniais. Jo argumentai:
1. Huemeris (kaip ir Dekartas) sako, kad gali įsivaizduoti žmogų, kuriame vyksta tie patys fiziniai reiškiniai, bet kuris neturi sąmonės. Pamėginkim ką nors paprastesnio. Aš galiu įsivaizduoti bumerangą, kuris yra lygiai toks pat kaip įprasti, tik metant jį kaip kitus bumerangus, jis nesugrįžta. Tai įmanoma tik dėl to, kad žmonių galimybės rasti logines klaidas savo įsivaizdavimuose ribotos, o bumerango grįžimas yra gana sudėtingas reiškinys, kaip ir sąmonė.
2. Neįmanoma išvesti teiginių apie geometriją iš teiginių ne apie geometriją, o teiginių, kas turėtų būti - iš teiginių, kas yra. Man labiau patinka kita analogija. Net jei žinai viską apie fizines stalų savybes, neįmanoma pasakyti, kas yra stalas, o kas ne, kol nežinai žodžio "stalas". Huemeris (kaip ir mes visi) nežino, kas yra sąmonė, todėl jam ir kyla problema. Bet tai nereiškia, kad apskritai neįmanoma žinoti, kas yra sąmonė, ir kaip ji atsiranda iš fizinių reiškinių. Tiesa, tai truputį sudėtingiau, nei suprasti, kaip padarytas stalas.

Sąmonės filosofija gali atrodyti mažai naudingas dalykas, bet, kaip sako Hansonas, filosofija pavojinga gyvybei.

2010 m. liepos 9 d., penktadienis

Apie organizacinį kapitalą

Ekonomistas Garett Jones turbūt labiausiai garsus tuo, kad per Twitterio puslapį 140 simbolių ilgio straipsneliais bando išdėstyti sudėtingas ekonomikos idėjas. O čia Garett Jones kalbasi su R.Robertsu.

Laimei, mūsų bloge 140 simbolių apribojimo nėra, todėl man bus lengviau. Iki XX a. II pusės darbo našumas krizių metu sumažėdavo. Dėl to atsirado pirmosios "realaus verslo ciklo" teorijos, kurių esmę galima apibendrinti principu "neverta džiovinti šieno per lietų". Jeigu dėl išorinių priežasčių pablogėja verslo sąlygos, darbdaviai samdo mažiau darbuotojų nei tada, kai sąlygos geros.

Bėda ta, kad nuo XX a. II pusės per krizes darbo našumas išauga. Garett Jones tokį pokytį aiškina tuo, kad pasikeitė samdomų darbuotojų darbo pobūdis. XX a. pirmos pusės tipinis samdomas darbuotojas stovėdavo prie konvejerio, ir gamybos apimtys tiesiogiai priklausė nuo darbuotojų skaičiaus. Tipinis XX a. pabaigos darbuotojas sėdi biure, ir jam išnykus, tą pačią dieną gamybos apimtys nė kiek nesumažėtų. Tiesa, po keleto savaičių ar mėnesių ant jo stalo ir elektroninio pašto dėžutėje susikauptų nemažai dokumentų, kuriais nepasirūpinus gamybos ir pardavimų apimtys neišvengiamai nukentės. Iš kitos pusės, priėmus daugiau XX a. pabaigos darbuotojų, gamybos apimtys iš karto nepadidėja, nors jie anksčiau ar vėliau gali sukurti naują produktą ar procesą (arba patobulinti esamą), ir tada tas pasimatys gamyboje. Kitaip sakant, šiuolaikiniai darbuotojai yra įmonės organizacinio kapitalo dalis.

Jeigu dėl išorinių priežasčių verslo aplinka pablogėja, pvz. dėl finansų krizės sutrinka ilgalaikio vartojimo prekių įsigijimo finansavimas, įmonės atsikarto perteklinio organizacinio kapitalo atleisdamos darbuotojus, bet darbo našumas išauga, nes didesnę darbuotojų dalį sudaro tiesiogiai gamyboje dalyvaujantys darbuotojai. Ekonomikai atsigaunant vyksta atvirkščias procesas.

Tiesa, darbuotojų kaip organizacinio kapitalo sąvoka neprieštarauja ir kitoms makroekonomikos teorijoms. "Austrams" ji suteikia galimybę praplėsti malinvestment sąvoką ir naudoti ją ne tik fiziniam kapitalui, apie ką man atrodo kartais bando užsiminti T.Cowenas (pvz. čia). Na o tie, kas nebijo pripažinti atlyginimų nelankstumo ir trumpojo laikotarpio efektų, be abejo pasakytų, kad bendrosios paklausos sumažėjimas verčia įmones atsisakyti organizacinio kapitalo, ilgalaikio bendrosios paklausos padidėjimo lūkesčiai skatina jį kaupti, o laikinas bendrosios paklausos stimuliavimas neturi didelės įtakos.

Raibumynai

Graikijos skolų restruktūrizavimas jau vyksta

Rusijos vyriausybėje dirba partijos priešas

Rusų šnipai

Music Consumer Guide (žr. CG Search apačioje)

2010 m. liepos 8 d., ketvirtadienis

Mūsiškiai laimi

Pažiūrėjus į Heritage ekonominės laisvės indeksą, nesunku pastebėti, kad mūsiškiai laimi. Iš visų futbolo čempionate dalyvavusių Pietų Amerikos komandų daugiausia pasiekęs Urugvajus toli lenkia Braziliją, Argentiną ir Paragvajų pagal ekonominę laisvę. Vokiečiai pralaimėjo, bet Ispanija pasaulio mastu irgi labai laisva šalis, nekalbant jau apie Olandiją. Netgi Gana smarkiai lenkia Nigeriją, Kamerūną ir Dramblio kaulo krantą, nors šiek tiek ir nusileidžia Pietų Afrikai. Tiesa, mūsų mėgstamas makroekonomistas S.Sumneris turi gana pagrįstą subtilesnį požiūrį į ekonominės laisvės matavimą, bet apie tai - kitą kartą.

2010 m. liepos 6 d., antradienis

Valstybės pamatai stiprėja

Prieš tris mėnesius rašiau, kad Lietuva šiaip ne taip iškrito iš valstybių, kurioms labiausiai gresia bankrotas, dešimtuko. Antrajį šių metų ketvirtį situacija keitėsi toliau, sušlubavo Bulgarijos, Rumunijos, Vengrijos, Kroatijos, Ispanijos ir Airijos finansų pamatai ir dėl to šios valstybės tapo pavojingesnės už Lietuvą. Valstybinės šventės proga noriu pranešti, kad Lietuva pavojingiausių pasaulio valstybių saraše dėl to jau nukrito net iki devynioliktosios vietos. Jei norime iškristi iš kandidatų į valstybės bankrotą dvidešimtuko, mums finansų futbolo žaidime dar reikėtų aplenkti dvidešimtoje vietoje esantį Vietnamą ir dvidešimtpirmoje vietoje esančią Italiją.

Siautėjant Eurozonos krizei, per paskutinius tris mėnesius Lietuvos bankroto rizika pablogėjo tik truputėlį ir šiuo metu tikimybė, kad per artimiausius penkis metus Lietuva bankrutuos, sudaro apie aštuoniolika procentų (vertinant pagal kredito rizikos apsikeitimo sandorių rinką).

2010 m. liepos 4 d., sekmadienis

2010 m. liepos 1 d., ketvirtadienis

Recesija gali sugrįžti

Nors Gitanas Nausėda ir rašo, kad W scenarijaus šalininkų nėra daug, kuo toliau, tuo labiau matosi, kad ekonomistai bus priversti mažinti pasaulinio BVP augimo prognozes. Tai rodo šie reiškiniai:

  • JAV akcijų indeksas S&P 500 nukrito iki lygio, buvusio prieš devynis mėnesius
  • Šlubuoja Europos tarpbankinė rinka
  • Kinijoje prasideda kova su ekonomikos perkaitimu

Kuo tai gręsia Lietuvai? Iki šiol pagrindinis krizės pabaigos ženklas pas mus buvo atsigaunantis eksportas, tačiau eksporto augimas ateityje gali sulėtėti. Europos bankų ir vyriausybių finansinių problemų paaštrėjimas gali vėl sumažinti ir pasitikėjimą Lietuvos iždo stabilumu, todėl mums itin svarbu kuo skubiau subalansuoti biudžetą.