2011 m. vasaris 26 d., šeštadienis

Kodėl verta turėti daugiau vaikų

B.Kaplano knyga Selfish Reasons to Have More Kids dar neparduodama, bet apie ją jau verda diskusijos. Jeigu teisingai suprantu, pagrindinė knygos mintis - kad tėvų pastangos auklėti ir lavinti vaikus turi žymiai mažiau įtakos vaikų tolimesniam gyvenimui nei dauguma žmonių mano, todėl neverta per daug baimintis, kad pritrūks laiko ar pinigų vaikų reikmėms, taigi verta turėti daugiau vaikų. B.Kaplanui didelę įtaką padarė J.R.Harris knyga The Nurture Assumption, viena iš pirmųjų atkreipusi dėmesį į tai, kad įvaikinimo ir dvynių tyrimais (lyginant skirtumus tarp įvaikintų ir biologinių vaikų, toje pačioje šeimoje augusių identiškų dvynių ir toje pačioje šeimoje augusių neindentiškų dvynių) nepavyksta aptikti ženklios auklėjimo ir lavinimo įtakos tam, kas rūpi daugeliui tėvų: kokie bus jų suaugusių vaikų charakteris, intelektas, pajamos, sveikata, vertybės ir t.t. Dvynių ir įvaikintų vaikų tyrimai svarbūs tuo, kad padeda atskirti genų ir aplinkos įtaką. Nemaža dalis diskusijos dalyvių neatkreipia į tai dėmesio ir panioja tėvų įtaką (kuri sudaryta iš tėvų genų, aplinkos ir pastangų auklėti bei lavinti) su auklėjimo ir lavinimo įtaka. Kaip ten bebūtų, B.Kaplano knygą atrodo bus naudinga paskaityti ne tik bandantiems apsispręsti, kiek turėti vaikų, bet ir visiems, laikantiems save išsilavinusiais žmonėmis.

2011 m. vasaris 25 d., penktadienis

Didžioji stagnacija

Visas internetas aptarinėja T.Cowen'o e-knygą The Great Stagnation. Čia apie ją T.Cowen'as kalba per Econtalk, o čia S.Sumnerio mintys. Pagrindinė knygos mintis - kad nuo XX a. 8 dešimtmečio JAV ekonomika augo ir apskritai gyvenimas vidutiniam žmogui gerėjo lėčiau negu kurį laiką iki tol. Išsilavinę žmonės kartais to nepastebi, nes jiems neproporcingai daug naudos suteikė kompiuteriai ir internetas. Cowenas nurodo dvi augimo sulėtėjimo priežastis:
  1. Kaip pastebėjo dar D.Ricardo, inovacijoms būdinga mažėjanti grąža. Padaryti geresnį automobilį nei arkliais traukiama karieta yra lengviau nei padaryti geresnį automobilį nei Toyota Camry, o sukurti sąlygas, kad dauguma naujagimių išgyventų, yra lengviau, nei prailginti žmonių gyvenimą iki 120 metų. Praėjo šiek tiek laiko, kol ekonomiškai naudingai buvo panaudoti XIX a. ir XX a. pradžios mokslo atradimai, bet galiausiai tai įvyko, ir kito augimo šuolio galima laukti tik tada, kai įvyks naujas mokslo ir technologijų šuolis. Tiesa, Cowen'as neigia, kad jis turi galvoje ką nors tokio konkretaus kaip R.Hansono mintys. Jis tik sako, kad internetas smarkiai patobulino mokslininkų bendradarbiavimą, ir tai teikia vilčių, kad kito šuolio nereikės laukti keletą šimtmečių.
  2. Valstybės įtaka didelę dalį ekonomikos sudarančiuose sektoriuose (švietimo, sveikatos ir viešųjų paslaugų) vis didėja, ir tai vis mažina jų efektyvumą. Jis akcentuoja tik keletą JAV sektorių, todėl tiesiogiai neprieštarauja S.Sumnerio nuomonei, kad pasaulio mastu valstybės kišimasis į ekonomiką tampa vis mažiau destruktyvus. Cowen'ui keista, kad laisvos rinkos šalininkai jam pritaria dėl valstybės sukeliamo neefektyvumo, bet neigia, kad augimas sulėtėjo.
Galima pasidžiaugti, kad Lietuvai nors ir kelia grėsmę antras iš stagnacijos veiksnių, pirmo įtaką galbūt pajusime tik tada, kai bus nedaug likę iki naujo mokslo ir technologijų šuolio.

2011 m. vasaris 15 d., antradienis

Nematomos rankos istorija

Šiame Econtalk'e A.Smito biografijos Adam Smith: An Enlightened Life autorius N.Phillipson'as kalba apie A.Smito gyvenimą, išsilavinimą ir idėjų kilmę. Kaip sako R.Robertsas, kartais galima išgirsti tokią suvulgarintą ir visiškai klaidingą A.Smito intelektinio gyvenimo santrauką: jaunystėje A.Smitas buvo idealistas, ir parašė The Theory Of Moral Sentiments apie tai, kad su kitais žmonėmis reikia gyventi draugiškai. Į senatvę jis tapo ciniku, ir parašė The Wealth Of Nations, apie tai, kad visai gerai yra būti savanaudžiu. Kaip sako Phillipson'as, Smitas savo visas pagrindines įdėjas sugalvojo maždaug vienu metu, grįžęs iš Oksfordo į Škotiją. Be kitų užsiėmimų, Smitas dėstė teisės pagrindus, ir viena pagrindinių problemų jam buvo teisingumas - kas ir kodėl visuomenėje yra teisinga, o kas ne. Vienas iš teisingumo aspektų - kokios prekių kainos yra teisingos, ir kodėl. Bandydamas į jį atsakyti, A.Smitas ir sukūrė šiuolaikinio ekonomikos mokslo pamatus. Bet prieš išdėstydamas savo mintis apie tai knygoje, jis turėjo skubesnį projektą - atremti Ž.Ž.Ruso ir B.Mandevilio cinišką požiūrį į žmogaus prigimtį. Būtent tam skirta The Theory Of Moral Sentiments.

2011 m. vasaris 13 d., sekmadienis

Turintys ir neturintys

Marginal Revolution neseniai komentavo itin vaizdų grafiką iš B.Milanovičiaus knygos The Haves and Have Nots.


Vertikali ašis rodo pasaulio gyventojų percentilį pagal pajamas, o horizontali - konkrečios šalies gyventojų, padalintų į 20 dalių po 5 procentus padėtį pasauliniame kontekste. Taigi neturtingiausi 5 procentai brazilų yra tarp skurdžiausių pasaulio gyventojų, kartu su 5 procentais indų ir kinų. Tuo tarpu turtingiausi 5 procentai brazilų patenka tarp 10 procentų turtingiausių pasaulio gyventojų. Neturtingiausi 5 procentai amerikiečių yra turtingesni negu turtingiausi 5 procentai indų.

2011 m. vasaris 6 d., sekmadienis

Krizės pamokos. Ekonomikos mokslas

  • Austrų ekonomikos mokykla. Ilgą laiką tai buvo nykstanti, atskirta nuo likusios akademinės bendruomenės ekonomistų sekta, kantriai saugojusi senolių išmintį apie pinigų ir kredito sistemos įtaką kapitalo struktūros iškraipymams. Per šią krizę austrų ekonomikos mokykla įgijo antrąjį kvepavimą, nes kapitalo struktūros iškraipymai ir blogos investicijos stipriai prisidėjo prie finansų krizės. Tačiau ilgi atsiskyrėliškumo metai ir propaguojamas prakseologijos principas (kuris ignoruoja realybę ir siūlo ją pakeisti dedukcijos principu) pakenkė šios mokyklos vystymuisi, ir Krugmanas lengva ranka pažėrė faktų, rodančių, kad austrų verslo ciklo teorija neatitinka realių ekonomikos duomenų.
  • Senovinis Keinsizmas. Ši srovė buvo visiškai išnykusi iš vadovėlių, mokslinių žurnalų, bet ruseno daugelio kairiųjų pažiūrų ekonomistų širdyse. Dabartinė krizė, didžiulis nedarbas, stojanti pramonė sužadino emocijas, aptemdė protą ir atgaivino senovinį Keinsizmą, pagal kurį valdžios išlaidų didinimas, ypač nukreipiant lėšas į infrastruktūrines investicijas, yra receptas nuo visų ekonomikos ligų. Senovinis Keinsizmas turi tris dideles bėdas - švaistomi resursai neefektyvioms investicijoms, nuolat daromos klaidos apskaičiuojant investicijų kiekį, reikalingą nedarbo panaikinimui, ir svarbiausia - ignoruojama lūkesčių svarba ekonomikoje.
  • Neokeinsizmas. Viena iš populiariausių srovių buvo priversta skubiai papildyti savo modelius, kurie buvo per daug supaprastinti - bandelių kepyklos buvo suplakamos į vieną vietą su bankais ir dėl to modeliuose neegzistavo toks reiškinys, kaip finansų krizė. Šiuo metu beveik visi šios srovės mokslininkai suspėjo papildyti savo teorijas kredito ciklu ir jų modeliai pagaliau atrodo gražiai, bet vis tiek nesmagu, juk kritikai visada galės menkinti šią srovę badydami pirštais į prieškrizinius šių mokslininkų darbus.
  • Monetarizmas. Monetarizmo šventovė - Vokietijos centrinis bankas eina į kontrpuolimą. Prieš krizę mokslininkai iš JAV juokdavosi iš vokiečių, kam jie nagrinėja tokius bereikšmius dalykus, kaip pinigų masės augimo tempai. Dabar atėjo vokiečių eilė piktintis, kad prieš krizę JAV statistikai nustojo skelbti neva nereikalingus pinigų masės M3 duomenis. Nors teorinis monetarizmas per krizę sustiprėjo, paaiškėjo, kad yra daug praktinių problemų, kaip teisingai pritaikyti monetarizmo teorijas. Ryškiausias to pavyzdys tiesiog bado akis - juk krizę sukėlė monetarizmo apologetų įpėdinis JAV centrinio banko šefas Ben Bernanke.
  • Realaus ekonomikos ciklo teorija. Krizė labiausiai smogė šiai teorijai, kuri labiau remiasi matematikos grožiu ir ekonometrijos triukais. Vargu ar kam yra įdomūs šios srovės atstovų pasisakymai, kad finansinių krizių prognozuoti neįmanoma iš principo.

Susiję įrašai: Krizės pamokos. Politikai

2011 m. vasaris 3 d., ketvirtadienis

Be pykčio apie keinsizmą

Econtalk vedėjas R.Roberts'as ir S.Fazzari neseniai taip kultūringai šnekėjosi apie keinsizmą, kad paskatino ir mane parašyti keletą žodžių.

Sukarikatūrinta keinsistinė teorija sako, kad uždarai ekonomikai Y = C + I + G, todėl kai žmones užvaldo neigiami "gyvuliški impulsai" ("animal spirits"), pvz. pasitikėjimo savimi ir aplinkiniais stoka, sumažėja vartojimo ir investavimo apimtys, ir dėl to prasideda krizė. Išeitis - padidinti G (valstybės išlaidas), ir viskas vėl bus gerai. Ją lengva sukritikuoti, bet tai būtų nesąžininga. Pasinaudojus pinigų kiekio lygybe MV = PY, paaiškėja, kad "gyvuliški imulsai" yra V sumažėjimas arba, kitaip sakant, pinigų paklausos padidėjimas, kuris sukelia Y sumažėjimą ir nedarbą jei kainos ir atlyginimai nėra visiškai lankstūs. Fiskalinis stimuliavimas veikia ne todėl, kad C sumažėjimą kompensuoja G padidėjimas, o todėl, kad fiskaliniam stimuliavimui valstybė skolinasi, taip padidindama V. Fiskalinio stimuliavimo poveikis nuo monetarinio skiriasi tik tuo, kad pinigai patenka ne ten, kur juos nukreipia rinka, o valstybės biurokratų parinktoms sritims ir asmenims. Jeigu centriniame banke dirba ir monetarinę politiką formuoja ne šventieji, vyriausybė kartais gali panaudoti fiskalinį stimuliavimą taisydama centrinio banko klaidas.

Maždaug čia baigiasi standartinis pradinis makroekonomikos kursas. Vienintelė bėda, kad jis klaidingas, o dauguma ekonominį išsilavinimą turinčių žmonių apie makroekonomiką nieko daugiau nėra ir girdėję. Stebėtina, kad kaip parodė ši krizė, nemaža dalis profesionalių ekonomistų apie makroekonomiką prisimena irgi maždaug tiek. Problemos bandant pagrįsti fiskalinį stimuliavimą prasideda pabandžius atsižvelgti į racionalius visų rinkos dalyvių lūkesčius. Tai nereiškia, kad visi visų rinkų dalyviai 100% racionalūs, bet tiesiog kreipia šiek tiek dėmesio į tai, ką toliau darys vyriausybė ir centrinis bankas. Tada svarbi tampa tikėtina ateities MV (dar vadinamo nominaliu BVP) augimo trajektorija, ir paaiškėja, kad bandymai jį trumpam pakeisti nebus labai sėkmingi, o fiskalinė politika turi užleisti vietą monetarinei, nes net virtuozai graikai nesugebėtų įtikinti rinkos dalyvių, kad valstybės išlaidavimas skolon niekada nesibaigs. O kadangi MV trajektorijos lūkesčių pokyčiai yra sunkiai identifikuojami, nenuostabu, kad pats Keinsas juos sugebėjo paaiškinti nebent "gyvuliškų impulsų" apraiškomis.