2011 m. gegužės 28 d., šeštadienis

M.Yglesias apie robotų proletariato revoliuciją

M.Yglesias neseniai pakomentavo R.Hansono teorijomis apie ateitį paremtą Hansono ir B.Kaplano konsensusą, kad biologiniai žmonės ateityje bus turtingi, o "elektroniniai žmonės" (kuriuos Kaplanas vadina robotais) gyvens ant skurdo ribos. Yglesias yra vienas labiausiai mano gerbiamų kairiųjų pažiūrų blogerių, bet šiuo atveju nepasidrovėjo prisiminti marksizmo, kuris tokiu atveju pranašauja robotų proletariato revoliuciją. Marksizmo daug kas nemėgsta, nes jis pasauliui atnešė daug nelaimių, bet šiuo atveju aktualesnė kita marksizmo problema - kad didžioji jo dalis yra klaidinga. Robotų revoliucija prieš žmones nėra smarkiai labiau tikėtina nei dirbančių žmonių sąmokslas prieš pensininkus arba kairiarankių prieš dešniarankius. Sukilimus ir revoliucijas paprastai organizuoja tie, kas yra gana arti valdžios (naujausias pavyzdys - įvykiai arabų pasaulyje), nors ir pasinaudodami populistine retorika. Kol prisiruošiau parašyti šį postą, Karlas Smitas ir pats Hansonas netruko pastebėti šią Yglesias klaidą.

2011 m. gegužės 11 d., trečiadienis

Ronglie ir Coase

Matt Ronglie yra tikrai aukšto lygio ekonomikos blogeris. Čia jis rašo apie tai, kad Coase teorema negarantuoja efektyvaus rezultato, net jei nėra transakcijų kaštų. Jo pavyzdys - piktybinis genetiškai modifikuotų gyvulių, naikinančių pasėlius, augintojas, reketuojantis augalininkyste besiverčiančius žemdirbius. Visgi man atrodo, kad toks piktadarys ne tiek jau daug skiriasi nuo piktybiškai žemės neparduodančio mažo sklypo savininko, dėl kurio sužlunga greitkelio statyba, o kaimyninių sklypų savininkai netenka progos sudaryti pelningą sandorį. Kitaip sakant, nėra aiškios ribos tarp transakcijų kaštų ir paskatų piktadariams daryti piktus darbus. Išvada bet kuriuo atveju ta pati - pradinės nuosavybės teisės yra svarbios. Tiek Coase, tiek Ronglie manau sutiktų.

2011 m. gegužės 9 d., pirmadienis

Apie mikrofinansus

Dažnas Econtalk svečias M.Mungeris neseniai kalbėjo apie mikrofinansus, kurių vienas iš pradininkų Muhamadas Junusas 2006-aisiais gavo Nobelio taikos premiją. Mikrofinansais kartais vadinamas tiesiog mažų sumų paskolų teikimas neturtingiems žmonėms, bet tradiciškai mikropaskolos būdavo suteikiamos ne atskiriems žmonėms, o kaimynų ir kitaip susijusių žmonių grupėms.

Kaip sako M.Mungeris, panašiausia į mikropaskolų grupes vakarietiška institucija yra anoniminių alkoholikų grupės: ir vienu, ir kitu atveju asmeniniai santykiai su grupės nariais naudojami kaip spaudimo priemonė siekiant ilgalaikio tikslo. Alkoholikų tikslas aiškus, o ko siekia mikrofinansų grupių nariai? Tradicinis paaiškinimas - kad jie investuoja į savo smulkų verslą, pvz. pasiskolinę 50 dolerių nusiperka karutį vežti į turgų daržovėms, arba susiremontuoja siuvimo mašiną. Visgi tokiais atvejais net Afrikoje bei Indijoje dažnai galima pasiskolinti asmeniškai iš tradicinių bankų.

Mungeris, remdamasis šituo (deja laisvai neprieinamu) T.Coweno ir K.Boudreaux straipsniu, sako, kad pagrindinė mikropaskolų nauda yra efektyvesnis taupymas. Daugelyje neturtingų šalių egzistuoja mums gana neįprasta problema: taupyti pinigus labai brangu, nes bendradarbiai, giminės ir kaimynai "apmokestina" taupymą kaulydami pinigų iš to, kas jų turi susitaupęs. Įsipareigojimas mikrofinansų grupės nariams grąžinti pinigus pakeičia numanomą įsipareigojimą duoti pinigų kaulytojams, todėl, nors mikropaskolų palūkanos didelės, taupyti paėmus paskolą ir paskui ją grąžinant vis tiek pigiau nei tiesiog laikyti pinigus kojinėje.

Be abejo, kartais didžiausias "kaulytojas" yra nekantrioji paties žmogaus asmenybės pusė. Mungeris taip pat pasakoja apie J.Morduch'o "behavioural" tyrimą, kuris parodo, kad mikrofinansų klientai dažniausiai yra žmonės, turintys savikontrolės problemų (kurie norėtų taupyti, jei galėtų susilaikyti neišleidę pinigų). Įdomu būtų palyginti šiuos rezultatus su ekonomistams gerai žinomu zefyriukų (marshmallows) tyrimu.

Atradimas, kad mikrofinansai naudojami visų pirma taupymui, svarbus tuo, kad jis nurodo tolimesnę galimų darbų kryptį. Mikrofinansai nėra efektyvus taupymo mechanizmas, bet žmonės juo naudojasi, nes alternatyvos dar blogesnės. Suvokiant šią neturtingų šalių gyventojų problemą, yra vilties sukurti efektyvesnį mechanizmą.