tag:blogger.com,1999:blog-69911062643585346512024-02-20T22:59:57.252+02:00Nematoma rankaLaisvė, ekonomika, istorija, politika, laisvalaikis ir filosofijaŠališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.comBlogger501125tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-2898152106083737582012-05-06T18:48:00.000+03:002012-05-09T00:31:33.890+03:00Rinkos monetarizmas<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
Šitas įrašas yra kokia puse metų pavėlavęs, ir jame aprašomos jau anksčiau mūsų tinklaraštyje minėtos idėjos, bet gal dar kam nors bus naujiena, o be to, man jo reikia nuorodoms iš kitų įrašų.<br />
<br />
Jau keletą metų buvo aišku, kad <a href="http://www.themoneyillusion.com/">S.Sumnerio</a>, <a href="http://macromarketmusings.blogspot.com/">D.Beckworth'o</a>, <a href="http://worthwhile.typepad.com/">N.Rowe</a>, <a href="http://monetaryfreedom-billwoolsey.blogspot.com/">B.Woolsey</a>, <a href="http://modeledbehavior.com/niklas-blanchard/">N.Blanchard'o</a>, ir dar keleto makroekonomistų idėjos yra smarkiai susiję ir tuo pačiu skiriasi nuo kitų ekonomistų, bet jos neturėjo pavadinimo. Natūralūs pavadinimai "neomonetarizmas", "naujasis monetarizmas" ar "šiuolaikinis monetarizmas" netiko, nes tuo metu jau arba buvo panaudoti smarkiai nutolusioms nuo įprastinės ekonomikos teorijoms, arba buvo per daug panašūs į tokių teorijų pavadinimus. P.Krugmanas Sumnerį ir kolegas buvo pavadinęs kvazimonetaristais, o galų gale <a href="http://marketmonetarist.com/">L.Christensenas</a> <a href="http://thefaintofheart.files.wordpress.com/2011/09/market-monetarism-13092011.pdf">pasiūlė</a> terminą "<a href="http://www.themoneyillusion.com/?p=10771">rinkos monetarizmas</a>", kuris atrodo baigia <a href="http://en.wikipedia.org/wiki/Market_monetarism">prigyti</a>.<br />
<br />
Kaip ir bet kuris idėjų rinkinys, rinkos monetarizmas nėra itin griežtai apibrėžtas ir nekintantis, o skirtingi žmonės jį gali suprasti šiek tiek skirtingai. Didžiausias rinkos monetaristų autoritetas S.Sumneris rinkos monetarizmą pabandė aprašyti <a href="http://www.themoneyillusion.com/?p=13353">čia</a>, prieš tai šiek tiek emocingiau - <a href="http://www.themoneyillusion.com/?p=11739">čia</a>, o aš pabandysiu suformuluoti savais žodžiais.<br />
<ol style="text-align: left;">
<li>Kaip ir įvairių rūšių keinsistai ir tradiciniai monetaristai, rinkos monetaristai sutinka, kad kainos ir atlyginimai linkę keistis lėtai, pripažįsta <a href="http://www.nematomaranka.lt/2011/11/visumine-paklausa-egzistuoja.html">visuminę pasiūlą ir paklausą</a>, ir mano, kad krizės metu gamybos apimtys yra mažesnės nei galėtų būti, nes dalis norinčių dirbti žmonių negali rasti darbo. Rinkos monetaristai mėgsta akcentuoti atlyginimų nelankstumą, kuris turi akivaizdų "behavioural" paaiškinimą: darbuotojai jautriai reaguoja į atlyginimų sumažinimą.</li>
<li>Rinkos monetaristai daug kuo panašūs į M.Woodford'o/G.Eggertson'o pakraipos naujuosius keinsistus. Ir vienų ir kitų <a href="http://www.nematomaranka.lt/2009/11/kas-dziaugiasi-fed-ir-ecb-monetarine.html">svarbiausios išvados</a> praktiniais klausimais <a href="http://www.nematomaranka.lt/2011/11/nbvp-taikinys-jau-savaime-suprantamas.html">dažnai sutampa</a>, pvz. tiek vieni tiek kiti pripažįsta <a href="http://www.nematomaranka.lt/2009/12/apie-lukesciu-svarba-monetarinei.html">lūkesčių svarbą</a> makroekonomikai, <a href="http://www.nematomaranka.lt/2010/10/krugmanologija-vulgarus-keinsizmas-ir.html">nemano</a>, kad nulinės palūkanų normos yra neįveikiama kliūtis (nors naujųjų keinsistų nuomonių tuo klausimu yra įvairių), ir sutaria, kad monetarinė politika <a href="http://modeledbehavior.com/2012/03/26/scott-sumner-on-fiscal-policy/">yra</a> <a href="http://www.nematomaranka.lt/2009/10/apie-vulgarius-keinsistus.html">pranašesnė</a> už fiskalinę. Kai kurie naujieni keinsistai, pvz. L.Svensonas arba ponas P.Krugmanas, kai <a href="http://en.wikipedia.org/wiki/Strange_Case_of_Dr_Jekyll_and_Mr_Hyde">išgeria miltelių iš senkančių savo atsargų</a> ir atvirsta prof. P.Krugmanu, netgi pripažįsta svarbią rinkos monetaristams idėją, kad rinkų prognozės dėl ateities infliacijos ar turto kainų yra patikimesnės nei naudojant modelius gautos ekonomistų (ypač iš konkuruojančių stovyklų) prognozės.</li>
<li>Skirtingai nuo naujųjų keinsistų, rinkos monetaristai nemano, kad palūkanų normos yra vienintelis ar netgi pagrindinis mechanizmas, kuriuo perduodamas monetarinės politikos poveikis ekonomikai. Žymiai svarbesni yra tiesiog ateities pinigų kiekio pokyčių lūkesčiai, ir dėl jų atsirandantys kainų pokyčiai tose rinkose, kur kainos yra lanksčios (pvz. vertybinių popierių). Kaip mėgsta sakyti S.Sumneris, dar nei vienam centriniam bankui, norinčiam padidinti infliaciją ir NBVP, nėra iškilę jokių problemų pasiekti tikslą, ir tą žinojo jau viduramžių kunigaikštysčių finansų ministrai. Dėl to rinkos monetaristai mano, kad Japonijos centrinis bankas XX a. pabaigoje ir JAV ir Eurozonos centriniai bankai 2008-2009 metais nepakankamai stengėsi išlaikyti NBVP augimo ir infliacijos lūkesčius, ir taip sukėlė žymiai didesnę krizę nei galėjo būti.</li>
<li>Skirtingai nuo tradicinių monetaristų, rinkos monetaristai mano, kad pinigų apyvartos greitis gali būti nestabilus, todėl neskiria daug dėmesio pinigų kiekio matavimui, o svarbesniais monetarinės politikos krypties rodikliais laiko NBVP (<a href="http://www.economonitor.com/dolanecon/2011/11/03/ngdp-targeting-is-the-natural-heir-to-monetarism/">nes</a> MV = NBVP) ir įvairių turto rūšių kainų pokyčius.</li>
<li>Dar prastesniu monetarinės politikos krypties rodikliu rinkos monetaristai laiko trumpalaikes palūkanų normas, todėl vietoj šiuo metu centrinių bankų beveik visame pasaulyje naudojamo infliacijos taikinio ir trumpalaikių palūkanų normų, kaip instrumento taikiniui pasiekti, siūlo naudoti NBVP taikinį. Taip pat rinkos monetristai mano, kad geriau naudoti NBVP lygio, o ne pokyčių taikinį (jei vienais metais nuo taikinio buvo atsilikta, kitais reikia pasivyti), ir didinti arba mažinti pinigų kiekį priklausomai nuo NBVP prognozių, t.y. nelaukti faktinių NBVP duomenų. Ženkli dalis rinkos monetaristų mano, kad rinkos NBVP prognozės būtų pranešesnės už ekspertų prognozes, todėl pritaria idėjai <a href="http://www.themoneyillusion.com/?p=5796">sukurti</a> <a href="http://www.themoneyillusion.com/?p=1210">NBVP ateities sandrorių</a> rinką (beje, antroje nuorodoje minimas mūsų kolega, žinomas kaip 123).</li>
</ol>
</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-65672311857814405052012-05-04T01:43:00.000+03:002012-05-04T01:54:54.440+03:00I am more than a strange loop<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
Iš tikrųjų D.R.Hofstadterio knyga, apie kurią šis įrašas, vadinasi <i>I Am a Strange Loop</i>. Apie svarbiausią jo knygą <i>Goedel, Escher, Bach</i> jau truputį rašiau <a href="http://www.nematomaranka.lt/2009/11/drhofstadteris-apie-laisva-valia.html">čia</a>. Apibendrinant vienu sakiniu,<i> I Am a Strange Loop</i> yra geriausia mano skaityta neevoliucinė knyga apie žmogaus protą ir sąmonę. Joje keletą kartų užsimenama, kad žmonės atsirado evoliuciniu būdu, bet nėra nei vieno sakinio apie tai, kokią įtaką evoliucija galėjo turėti žmogaus protui. Tas buvo itin keista, nes kaip tik tuo pat metu skaitinėjau <a href="http://www.nematomaranka.lt/2011/07/sekmadienio-skaitiniai-consciousness.html">D.Dennett'o</a> ir S.Pinkerio knygas. Nepaisant to, Hofstadteris apie protą ir sąmonę itin didelių nesąmonių knygoje nešneka, nors kadangi nesiremia evoliucija, keistai atrodo labai akcentuodamas žmogaus gyvenimo įvykių įtaką jo asmenybei. Ir vietomis nukrypsta prisimindamas savo mirusią žmoną bei samprotaudamas apie moralę. Užtat gerai paaiškina tiek Giodelio teoremos esmę ir svarbą, tiek sąmonės filosofų paklydimus apie mąstantį kambarį, zombius ir mėlyną spalvą vietoje raudonos matančius žmones. Be to, Hofstadteris yra žodžių žaismo meistras ir to nebando slėpti, todėl jo knygos normaliai išversti praktiškai neįmanoma, bet užtat įdomu skaityti. Jis taip pat labai mėgsta analogijas, ir jų dažnai įkiša po tris į vieną teiginį, todėl kartais net nervina, bet originalumo tai be abejo dar prideda.<br />
Iš to, ką atsimenu, įdomiausi dalykai tokie:<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
</div>
<ul style="text-align: left;">
<li>"strange loop" reiškia, kad žmogus yra būtybė, galinti galvoti apie savo mintis. Šunys to nemoka, nekalbant apie uodus ir tualeto bakelius, nors jie visi reaguoja į aplinką, ir naudoja energiją siekdami savo tikslų.</li>
<li>paprasčiausia "keista kilpa", panaši į žmogaus protą, yra Escherio <a href="http://en.wikipedia.org/wiki/Drawing_Hands">paveikslas</a>, kuriame pavaizduotos viena kitą piešiančios rankos. Bet iš tikrųjų toks reiškinys neegzistuoja. Panašiausias iš egzistuojančių reiškinių Hofstadteriui yra Giodelio teorema, t.y. natūrinių skaičių panaudojimas visoms matematikos aksiomoms ir teoremoms sunumeruoti, ir gautų skaičių savybių analizė naudojantis tomis pačiomis aksiomomis ir teoremomis. Ši analogija gili, nes atkreipia dėmesį į tai, kad matematikos aksiomos ir natūriniai skaičiai yra tokia galinga sistema, kad gali būti panaudota analizuoti savo pačios savybėms, o tik pakankamai galingas intelektas gali suvokti, kad jis egzistuoja. Nors aš įtariu, kad Hofstadteris mato ir kitą, žymiai labiau įtartiną tos analogijos pusę - kad žmogus negali intuityviai iki galo suvokti savo sandaros, panašiai kaip matematikos aksiomos negali įrodyti, kad Giodelio teiginys teisingas. Čia jau panašaus rimtumo analogija kaip viena <a href="http://www.nematomaranka.lt/2010/02/apie-giodelio-teorema-ir-efektyviu.html">mano analogija</a> su Giodelio teorema.</li>
<li>viena svarbiausių knygos minčių - kad informacijos apdorojimo mašinos judančių dalių judėjimo priežastis yra (įeinanti ir tarpinė) informacija. Bent jau taip sakyti žymiai naudingiau, nei nusileisti iki atomų ar kvarkų. Pastačius iš domino kaladėlių mašiną, kuri gali nustatyti, ar įvestas skaičius pirminis, jos rezultato takelio kaladėlės nugrius ne dėl to, kad jas nugriaus kitos kaladėlės, o dėl to, kad pvz. 641 yra pirminis skaičius.</li>
<li>turbūt įtartiniausias Hofstadterio teiginys - kad sąmonė yra mąstymas. Jis ignoruoja <a href="http://www.nematomaranka.lt/2012/05/kuo-skiriasi-racionalus-zmones-nuo.html">psichologijos atradimus</a>, kad didžioji dalis mąstymo vyksta nesąmoningai. Kalbant J.Haidto terminais, dramblys tikrai pakankamai protingas, kad galėtų galvoti apie save, bet tai nereiškia, kad raitelis neegzistuoja. Iš kitos pusės, žymiai labiau tikėtina, kad raitelis padarytas iš neuronų kaip ir dramblys, o ne iš ko nors nematerialaus, kaip kai kas galėtų suprasti šio įrašo antraštę.</li>
<li>Hofstadteriui labai svarbus yra klausimas, ar kito žmogaus (jo žmonos) modelis jo galvoje yra "tokia pati siela, tik žymiai mažesnė ir paprastesnė", ar kokybiškai skirtingas dalykas. Ir nors jis labai norėtų būti nešališkas, šiuo klausimu objektyvumo iš jo tikėtis sunku. Nors nieko akivaizdžiai klaidingo jis nepasako. Man atrodo pats klausimas turi mažai prasmės.</li>
<li>su "sielos didumo" sąvoka Hofstadteris visiškai nugrybauja. Jo formulė yra [sielos dydis] = [polinkio į altruizmą laipsnis] + [gebėjimas suprasti ir vertinti muziką (Bacho, bet ne Bethoveno)]. Nors taip gerai išmanydamas matematiką galėjo sukurti ką nors prasmingo, pvz. apie suzipuotos sielos dydį baitais.</li>
</ul>
</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-83888022231381701232012-05-02T20:55:00.001+03:002012-05-02T20:55:45.757+03:00Kuo skiriasi racionalūs žmonės nuo protingų<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
Psichologą D.Kahnemaną, gavusį ekonomikos Nobelio premiją, jau minėjau <a href="http://www.nematomaranka.lt/2010/03/apie-skirtuma-tarp-kvailu-ir-trenktu.html">rašydamas</a> apie skirtumą tarp trenktų ir kvailų žmonių, apie kurį, kaip tada rašiau, mokslas aiškios nuomonės neturi. Vis nebaigiu skaityti Kahnemano naujausios knygos <i>Thinking Fast and Slow</i>, todėl kol kas paminėsiu tik vieną dalyką - jos įkvėptą modelį apie skirtumą tarp racionalumo ir protingumo.<br />
<br />
Kaip rašo Kahnemanas, didžioji dalis žmogaus mąstymo yra nesąmoninga, o sąmoningas dėmesys yra ribotas brangus išteklis, kuris naudojamas tik tada, kai prireikia. Kahnemanas nesąmoningus procesus knygoje sąlyginai vaidina Sistema nr. 1, o sąmoningus - Sistema nr. 2. Kitas psichologas J.Haidtas, savo knygoje <i>The Happiness Hypothesis</i> (beje jau išverstoje į lietuvių kalbą; apie ją trumpai rašiau <a href="http://www.nematomaranka.lt/2009/12/sekmadienio-skaitiniai-du-poziuriai-i.html">čia</a>) nesąmoningus procesus lygina su per džiungles einančiu drambliu, o sąmonę - su raiteliu ant dramblio, kuris gali bandyti įkalbinėti dramblį, gali bandyti jį dresiruoti, bet turi tik ribotas priemones ir galimybes priversti dramblį jo klausyti.<br />
<br />
Kahnemanas daug rašo apie eksperimentus, parodančius, kad žmogus dažniau klysta pvz. tada, kai raitelis (sistema nr. 2) pavargęs, ir mažiau kontroliuoja, kaip dramblys (sistema nr. 1) atsakinėja į klausimus. Tačiau ir nepavargę drambliai ir raiteliai skiriasi. Mano nuomone, protingumas, arba gebėjimas greitai prisiminti, susieti ir apskaičiuoti daug įvairių dalykų, yra visų pirma dramblio savybė, kurią toliau plėtojant analogiją būtų galima prilyginti dramblio jėgai. Tuo tarpu racionalumas yra visų pirma mokėjimas susilaikyti nepadarius klaidingos išvados, t.y. raitelio ir dramblio bendradarbiavimo darnumas. Ar dramblio jėga ir draugiškumas yra smarkiai susiję, vis dar sunku pasakyti, bet nenuostabu, kad būna dramblių, kuriems trūksta vieno arba kito.</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com4tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-41771950119170198632012-04-22T10:01:00.000+03:002012-04-22T10:02:20.347+03:00Ko žmonės gailisi prieš mirtį<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
Hakerių guru (tiesiogine, o ne perkeltine prasme) P.Graham'as neseniai perskaitė, ko žmonės gailisi prieš mirtį, ir tuojau pat <a href="http://paulgraham.com/todo.html">įsirašė</a> į savo to-do list'ą, ką reikia daryti, kad paskui nesigailėtum:<br />
<ul style="text-align: left;">
<li>nepamiršti daryti to, ką norisi daryti, o ne ko tikisi iš tavęs aplinkiniai</li>
<li>nedirbti per daug</li>
<li>neslepiant sakyti, ką galvoji ir ką jauti</li>
<li>rūpintis savo draugyste su artimais žmonėmis</li>
<li>leisti sau būti laimingam</li>
</ul>
<div>
Daugeliui žmonių tokie patarimai galbūt tinka, bet R.Hansonas apie juos pasakytų, kad prieš mirtį žmogui apmąstant savo gyvenimą, įsijungia <a href="http://www.nematomaranka.lt/2011/12/kintancios-utility-funkcijos.html">tolimasis mąstymo režimas</a>, tuo tarpu dauguma sprendimų gyvenime priimami artimuoju režimu. Ir klaidinga manyti, kad tolimuoju režimu padarytos išvados visada teisingesnės. </div>
<div>
<br /></div>
<div>
Pavyzdžiui, žmogus turi svajonę mesti darbą, palikti artimuosius, ir nuvažiuoti į Indiją metams kitiems pamedituoti ir pamatyti pasaulio. Arba turi svajonę nuvykti į Holivudą, ir tapti garsiu aktoriumi. Jei žmogus net nepabandys įgyvendinti savo svajonių, gali būti, kad prieš mirtį to gailėsis. Bet jei pabandys jas įgyvendinti, galbūt po dešimties metų gailėsis (be abejo, artimuoju režimu), kad neturi tokio gražaus namo kaip giminaičiai ar buvę bendraklasiai.</div>
<div>
<br /></div>
<div>
Išvada iš to ta pati kaip ir <a href="http://www.nematomaranka.lt/2011/12/kintancios-utility-funkcijos.html">ankstesniame įraše</a>: kadangi tolimasis ir artimasis režimai neištrinamai įrašyti mūsų smegenyse, verčiau stengtis pasiekti susitarimą tarp jų, o ne leisti vienam iš jų klastingai siekti savo tikslų, užgrobiant viršutinius to-do list'o įrašus.</div>
</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-18023028088186979192012-03-18T23:42:00.000+02:002012-03-18T23:48:15.373+02:00Ekonomika - tai mokslas apie sprendimų priėmimą<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
S.Landsburgas, žurnalistei <a href="http://www.thebigquestions.com/2012/03/09/letter-to-a-reporter/">komentuodamas</a> vieną iš dabartinių JAV skandalų (kuriame žurnalistas pavadino ištvirkėle studentę, agituojančią už tai, kad valstybė įtrauktų į nemokamų vaistų sąrašą kontraceptines tabletes), priminė D.Friedmano <i>Hidden Order</i> pateikiamą ekonomikos apibrėžimą, kuris sutampa su šio įrašo antrašte:<br />
<blockquote class="tr_bq">
Ar jūs manote, kad "priežastys", kurioms pritaria ekonomistai, yra svarbesnės ir labiau gerbtinos už "priežastis", dėl kurių gydytojas galėtų rekomenduoti įtraukti kontraceptikus į pilnai kompensuojamų vaistų sąrašą?</blockquote>
<blockquote class="tr_bq">
Taip, žinoma. Ir štai kodėl: ekonomistai specializuojasi apsvarstyti visas sprendimo pasekmes prieš nuspręsdami, tuo tarpu gydytojai linkę skirti dėmesio tik tam tikroms pasekmėms (tiesiogiai susijusioms su sveikata), ir ignoruoti kitas (pavyzdžiui, pačias įvairiausias mokesčių arba draudimo įmokų padidėjimo pasekmes). Aš manau, kad bet kokioje rimtoje viešoje diskusijoje dėl valdžios veiksmų turėtų būti apsvarstomos visos pasekmės, o ne tik pasirinktos. Ekonomistai yra daug ir sunkiai galvoję, kaip to pasiekti. Mums ne visada pasiseka, bet mes bent jau turime sistemą, kaip tai daryti, o gydytojai - ne.</blockquote>
</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-766951824562294282012-03-11T12:14:00.001+02:002012-03-18T23:46:01.704+02:00Sekmadienio skaitiniai: jūsų religija klaidinga<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
Jau truputį <a href="http://www.nematomaranka.lt/2010/02/apie-nereliginio-dvasingumo-baznycia.html">rašiau</a> apie Joel Grus knygą <i>Your Religion ir False</i>, o neseniai netikėtai ją perskaičiau. Kaip ir reikia tikėtis, Joel Grus kritikuoja tikėjimą dievais, siela, rojumi ir angelais, žinomas ir nežinomas religijas, kultus, ir "užsiėmimus, kurie yra pakankamai religijos, kad būtų klaidingi", įskaitant didelių akmeninių galvų garbinimą, astrologiją, singuliaritarizmą, objektyvizmą, Dungeons and Dragons, New Age, deizmą, panteizmą, unitarizmą ir nereliginį dvasingumą. Bet jis turi pagrįstų priekaištų ir agnosticizmui (neidami į bažnyčią išpažinties agnostikai išsiduoda, kad yra veidmainiai, ir iš tikrųjų netiki katalikybės doktrinomis, o valgydami dieną ramadano metu - kad netiki Islamu) bei religinei tolerancijai ("niekam negalima kritikuoti mano įsitikinimų, jei aš sakau, kad jie religiniai"). Apibendrinant, ši knyga yra neblogas įvadas į pasaulio religijas, nors norint pilnai ją įvertinti ir atskirti prasimanymus nuo juokų apie tikrus dalykus, reikia būti susipažinus su XX a. devinto ir dešimto dešimtmečių JAV kultūra. Dėl to tikėtina, kad knyga niekada nebus išversta į lietuvių kalbą, taigi šį bei tą išversiu čia:<br />
<blockquote class="tr_bq">
<blockquote class="tr_bq">
<blockquote class="tr_bq">
Religijos šalininkai dažnai teigia, kad pasaulio istorijoje būta nemažai atvejų, kai religija prisidėjo prie pagirtinų dalykų sukūrimo. Pavyzdžiui, šventas Petras be religijos niekada nebūtų pastatęs savo gražiosios bazilikos Romoje, Ford ir Mercedes niekada nebūtų sukūrę modernių papamobilių, Leonardas da Vinčis niekada nebūtų nutapęs Paskutinės vakarienės, [...]</blockquote>
</blockquote>
</blockquote>
<blockquote class="tr_bq">
<blockquote class="tr_bq">
<blockquote class="tr_bq">
Tačiau šis argumentas ignoruoja F.Bastiat įvardintą efektą apie "tai, kas matoma, ir tai, kas nematoma". Jei nebūtų religijos, galbūt šventas Petras būtų suprojektavęs elegantišką prekybos centrą, Ford ir Mercedes galbūt būtų pagaminę vandeniliu varomus arba hibridinius automobilius ar kabrioletus, o Leonardas da Vinčis būtų turėjęs daugiau laiko sukurti savo komerciškai labai sėkmingą kodą bei piešti nuogiems vyrams apskritimuose.</blockquote>
</blockquote>
</blockquote>
Beje, T.Cowenas save vadina nereligingu religijos šalininku, bet knyga kiek supratau jam irgi <a href="http://marginalrevolution.com/marginalrevolution/2009/07/your-religion-is-false.html">patiko</a>.</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-12970267210401083412012-03-05T20:39:00.000+02:002012-03-18T23:45:11.865+02:00Apie moralės filosofijos įtaką ekonomikai<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
Moralės filosofija yra senas ir daug emocijų keliantis klausimas, ir nors kai kurie ekonomistai <a href="http://www.nematomaranka.lt/2009/12/kaip-buti-socialiai-atsakingam.html">turi</a> ką apie ją pasakyti, buvau nustebęs, kad <a href="http://www.econtalk.org/archives/2012/01/david_rose_on_t.html">šitas</a> podcastas su David Rose toks įdomus. Rose prasmingai ir be didelių nesąmonių pamini A.Smitą (rinkos dydis ir darbo pasidalinimo mastas yra <a href="http://www.nematomaranka.lt/2010/03/kuris-labiau-teisus-asmitas-ar-dricardo.html">svarbiausia</a> klestėjimo priežastis), F.A.Hayek'ą (ekonominės informacijos surinkimas ir apdorojimas yra koordinavimo problema), B.Weingast'ą (institucijos Pietų Amerikoje panašios į turtingų šalių, bet to neužtenka), ir evoliucinę psichologiją (žmonės yra prisitaikę gyventi mažomis grupėmis, ir jų stipriausi moralės impulsai pritaikyti būtent tam). Taip pat jis įdomiai kritikuoja behavioural ekonomikos eksperimentus, kurie paprastai vyksta mažose (ne didesnėse už pirmykščių žmonių bandą) žmonių grupėse, ir anot Rose mažai ką sako apie tai, kaip žmonės elgiasi didelėje visuomenėje.<br />
<br />
D.Rose ne tik išreiškia nuomonę, kad be laisvos prekybos ir tinkamų institucijų (pvz. nuosavybės teisių), ekonomikos augimui ne mažiau svarbios yra atskirų žmonių moralės normos, bet ir turi konkretų modelį, kokios tos moralės normos turėtų būti, kad ekonomika augtų netrukdoma. Moralė D.Rose požiūriu yra mechanizmas, galintis padėti išspręsti keletą svarbių koordinavimo problemų.<br />
<br />
Viena tokių problemų yra informacijos apdorojimas įmonės ar organizacijos viduje. F.A.Hayek'as rašė, kad rinka yra efektyvus informacijos surinkimo ir apdorojimo mechanizmas. Bet įmonės/organizacijos viduje rinkos santykių nėra, ir dažnai kyla taip vadinama "auksinės galimybės" problema - kai informacija apie optimalius veiksmus tam tikru atveju prieinama tik vienam žmogui. Ar jis pasielgs taip, kad prisidėtų prie ekonomikos klestėjimo, dažnai priklauso tik nuo jo moralės nuostatų. Blogiausia, kad didelėje visuomenėje neužtenka gėdos ir kaltės jausmo, nes gali būti tokių veiksmų (pvz. pritaikius "pilką" būdą sutaupyti 1000 dolerių mokesčių arba nusirašinėti per egzaminą), kurie niekam nepadaro išmatuojamos žalos.<br />
<br />
Kita problema, kuriai svarbi moralė, jei teisingai supratau D.Rose, yra įsipareigojimų nuoseklumo garantijos laikui bėgant. Daugelio įsipareigojimų vykdymą užtikrinti teisiniu keliu nepraktiška, todėl ar jie bus vykdomi, ar ne, priklauso nuo moralės normų. Konkrečiai D.Rose išskiria "racionalizavimą didesnio gėrio vardan", nuo kurio grėsmės dažnai priklauso didelės organizacijos darbuotojų motyvacija ar jos stoka. Banalus pavyzdys būtų vadovo pažadas paaukštinti gerai dirbantį darbuotoją pareigose, kurio nauda žymiai mažesnė, jei jis gali būti paaukotas vardan didesnio gėrio.<br />
<br />
D.Rose mano, kad šios problemos yra mažiausios, jei kiekvienas žmogus kasdieniniame gyvenime vadovaujasi tokiomis moralės nuostatomis:<br />
1. Nedaryti nieko, kas turi ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių (padeda išvengti racionalizavimo didesnio gėrio vardan)<br />
2. Nedaryti nieko, kas sukeltų neigiamų pasekmių, jei taip elgtųsi visi (t.y. kažkas panašaus į Kanto kategorinį imperatyvą) - padeda išvengti "auksinės galimybės" problemos.<br />
<br />
Išsamiau savo teoriją D.Rose išdėsto <a href="http://www.amazon.com/Moral-Foundation-Economic-Behavior/dp/0199781745">knygoje</a>, kurios dar neskaičiau, bet jis pakankamai pripasakojo ir podcaste, kad būtų ką komentuoti.<br />
<br />
Iš pradžių pagalvojau keturis dalykus:<br />
<ul style="text-align: left;">
<li>A.Klingas apie moralės normų svarbą ekonomikos augimui panašiai <a href="http://arnoldkling.com/essays/growthcode.html">rašė</a> prieš kokius dešimt metų.</li>
<li>Rose trivializuoja moralę. Teisės ekonomine analize užsiimantys ekonomistai seniai yra praradę viltį surašyti visas didelei visuomenei reikalingas taisykles ant vienos akmens lentelės ar ožio odos. Geriausia ką esu skaitęs apie tai - D.Friedmano knyga <a href="http://www.daviddfriedman.com/Laws_Order_draft/laws_order_ToC.htm">Law's Order</a>. Pvz. Rose sako, kad galima vogti gelbėjimo ratą jei gelbėji skęstantį vaiką, bet ar tai ne racionalizavimas didesnio gėrio vardan?</li>
<li>R.Hansonas apie Rose teoriją <a href="http://www.nematomaranka.lt/2010/10/dvieju-rusiu-zmones-ir-politikai.html">pasakytų</a>, kad žemdirbių moralės normos geriau tinka kapitalizmui nei laukinių žmonių, nes yra toliau pažengę koordinavimo problemų
didelėje žmonių grupėje sprendimo prasme.</li>
<li>Rose teorija yra paradoksali tuo, kad vertindamas visos visuomenės gerovę, jis akivaizdžiai vadovaujasi utilitarizmu (ar bent jau kažkokia konsekvencionalizmo atmaina), kurį kritikuoja kaip netinkamą asmeninių sprendimų priėmimui didelėje visuomenėje. Ir visa laimė. Nes tie, kas vadovaujasi deontologinėmis teorijomis vertindami visuomenės gerovę, yra linkę propaguoti kentėjimą už skolinimąsi, išlaidavimą ir kitas nuodėmes, ir mano, kad tie, kas siūlo su krizėmis kovoti monetarinės politikos priemonėmis, eina prieš Dievo valią. </li>
</ul>
Paskui pradėjau rašyti šį įrašą, ir pamačiau, kad 2009 metų kovą D.Rose <a href="http://www.cato.org/publications/commentary/ease-gas-pedal-bernanke">ragino</a> B.Bernanke atleisti akseleratoriaus pedalą gąsdindamas infliacija. Moralės filosofija - tikrai pavojingas dalykas.</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-38875278874646556022012-02-28T18:46:00.001+02:002012-02-29T00:04:55.054+02:00Didžiausia visuomenės problema<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
Viešosios gėrybės (public goods) ir externalities (lietuviško termino tiesą sakant nežinau) kaip žinia yra du būdai kalbėti apie tą pačią problemą, dar vadinamą koordinavimo problema. Šiukšlinimas yra neigiama externality, švarios gatvės ir miškai yra viešoji gėrybė, o šiukšlinimo naudos ir kaštų pasidalinimas yra koordinavimo problema. Kažkada <a href="http://www.nematomaranka.lt/2010/05/tiesa-yra-viesoji-gerybe.html">rašėme</a>, kad tiesos žinojimas yra viešoji gėrybė. Filosofas M.Huemeris, kai nešneka apie <a href="http://www.nematomaranka.lt/2010/07/sekmadienio-skaitiniai-samones-ir-kuno.html">kūno ir sielos problemą</a>, pasirodo yra neblogas filosofas, ir <a href="http://econlog.econlib.org/archives/2012/02/huemer_at_tedx.html">čia</a> gana įtikinamai kalba apie tai, kad iracionalumas yra didžiausia visuomenės problema (nors remiasi daugiausia savo vaikystės draugo B.Kaplano <a href="http://www.nematomaranka.lt/2009/09/mitas-apie-racionalu-rinkeja.html">knyga</a>). Žmonės neskiria pakankamai pastangų sužinoti, kaip iš tikrųjų veikia pasaulis, todėl išrenka netikusius politikus, kurie nesugeba išspręsti kitų didelių visuomenės problemų, įskaitant karą, skurdą ir aplinkosaugos problemas.<br />
<br />
Huemeris taip pat įvardina keletą požymių, kad žmogus mąsto neracionaliai, ir siūlo taikyti juos pirmiausia sau, siekiant mąstyti racionaliau:<br />
<ul style="text-align: left;">
<li>aptarinėjant kokį nors klausimą, jus apima pyktis</li>
<li>jūs susidarote kategorišką nuomonę kokiu nors klausimu beveik nieko apie jį nežinodami</li>
<li>jūs naudojatės tik informacijos šaltiniais, kurie palaiko jūsų nuomonę, ir vengiate priešingas nuomones propaguojančių šaltinių</li>
<li>įgiję naujos informacijos kokiu nors klausimu, jūs nekeičiate nuomonės</li>
<li>jūs manote, kad priešingai manantys žmonės yra piktavaliai</li>
</ul>
</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-6428763005058165252012-02-21T07:53:00.001+02:002012-02-21T07:53:17.390+02:00Kas nusipelnė gyventi geriau<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
Dabartinio JAV prezidento B.Obamos rinkiminis šūkis artėjančiuose prezidento rinkimuose atrodo bus "neturtingi amerikiečiai nusipelnė gyventi geriau". Ta proga du mano mėgstami blogeriai B.Kaplanas ir K.Smitas <a href="http://vimeo.com/m/36262871">diskutavo</a>, ar nusipelnę ir kiek nusipelnę gyventi geriau yra neturtingi žmonės (ne tik amerikiečiai). Diskusiją apibendrinančias mintis jie surašė <a href="http://econlog.econlib.org/archives/2012/02/how_deserving_a_1.html">čia</a> ir <a href="http://modeledbehavior.com/2012/02/07/the-deserving-poor/">čia</a>.<br />
<br />
Kalbant rimtai, o ne kaip kandidatai į prezidentus, anglišką žodį deserving tiksliau būtų versti "verti", o ne "nusipelnę" gyventi geriau. Ir nors Kaplanas su Smitu iš pirmo žvilgsnio nesutaria ir prie sutarimo nepriartėjo, aš beveik pritariu jiems abiems, nes manau, kad jie tiesiog nesusišneka.<br />
<br />
Kaplanas teigia, kad vieni žmonės yra verti mūsų paramos, o kiti - ne, ir atskirti juos nesunku. Neturtingose šalyse gyvenantys mažos kvalifikacijos dirbantieji, mažamečiai neturtingų ir neatsakingų žmonių vaikai, turtingų šalių gyventojai su sunkia negalia ir kai kurie kiti žmonės tikrai verti paramos, nes jie patys negali nieko padaryti kitaip, kad gyventų geriau. Tuo tarpu darbo drausmę nuolat pažeidinėjantys ir todėl neturintys nuolatinio darbo arba tingintys dirbti amerikiečiai nėra verti paramos, nes nuo jų pačių priklauso, ar jie bus neturtingi. Pvz. JAV valytojai yra viena mažiausiai uždirbančių profesijų, bet vidutinis statistinis JAV valytojas yra turtingesnis nei 96 procentai pasaulio gyventojų.<br />
<br />
Smitas teigia, kad neturtingi darbo nesusirandantys amerikiečiai gyvena geriausiai kaip jiems išeina, ir geriau gyventi jie negali. Vieni žmonės negali daugiau uždirbti dėl fizinės negalios, o kiti dėl impulsyvaus charakterio, tingumo ar kitų ydų, bet visi jie vienodai verti užuojautos ir paramos. Tokį žmogų galima priversti pvz. naudojant visuomenės spaudimą pakeisti savo elgesį, bet visuomenės spaudimas yra papildomas apribojimas, mažinantis jo utility. Jis siūlo atskirti klausimą ar kai kurie žmonės yra pvz. bejėgiai prieš savo tingumą nuo praktinio klausimo, kaip padėti tokiems žmonėms nepaskatinant mažiau dirbti kitų, darbštesnių žmonių, bet mano, kad ir šią praktinę problemą įmanoma išspręsti.<br />
<br />
Smito ir Kaplano diskusija įdomi tuo, kad priešingai nei daugelyje kitų diskusijų, tradiciškai kairiąją poziciją ginantis Smitas naudojasi klasikinės ekonomikos modeliu, kuriame individai maksimizuoja utility, o už valstybės nesikišimą agituojančio Kaplano modelis (kurio jis tiesa taip aiškiai kaip Smitas neišdėsto) paremtas behavioural ekonomika.<br />
<br />
Smitas tam tikra prasme teisus, kad prastesnių gebėjimų žmonės yra verti užuojautos, nepriklausomai nuo to, ar tie gebėjimai fiziniai, ar protiniai. Bet jis man atrodo be reikalo nori pakeisti žodžių prasmę. Tradicinė nuopelnų ir buvimo ko nors vertam prasmė yra labai behavioural: senovės žemdirbių visuomenėje tingus žmogus, paliktas tinginiauti, arba mirtų badu, arba sukeltų daug nemalonumų kitiems, todėl dirbti jį verčiantis visuomenės spaudimas nors nenaudingas žmogui ir visuomenei trumpuoju laikotarpiu, bet naudingas ilguoju. Standartiniai utility naudojantys modeliai tam atvaizduoti nelabai tinka, nors kalbant apie tokius reiškinius utility savokos visiškai išmesti <a href="http://www.nematomaranka.lt/2011/12/kintancios-utility-funkcijos.html">nebūtina</a>. Labai gali būti, kad mūsų laikais tingių žmonių galimybės pasikeitė, ir dabar nebėra optimalu naudoti visuomenės spaudimą verčiant juos dirbti, o geriau tiesiog duoti jiems pinigų. Bet visai nereikia sakyti, kad jie verti paramos - žymiai paprasčiau palikti pradinę žodžių reikšmę, ir sakyti, kad tie žmonės neverti/nenusipelnė paramos, bet skatinama užuojautos visuomenė vis tiek juos remia, nes taip visiems geriau. Kaplanas su Smitu galėtų diskutuoti tiek dėl šio teiginio, tiek dėl ginčytinos Smito minties, kad nesunku sukurti mechanizmą, kaip paremti pvz. tingius žmones neskatinant tinginiauti kitų. Tikėkimės, kad bus antras raundas.<br />
<br />
Anksčiau jau esame <a href="http://www.nematomaranka.lt/2009/11/uz-ka-verta-girti-zmones.html">rašę</a> apie tradicinę ir modernią sampratą, kada žmonės verti pagyrimo.</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-58889879881899910532012-01-08T07:14:00.000+02:002012-01-08T07:15:43.767+02:00Įmonių misija ir akcijų vertė<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
K.Smitas neseniai <a href="http://modeledbehavior.com/2012/01/06/open-letter-to-apple-shareholder/">parašė</a> "Apple vadovybės laišką akcininkams":<br />
<blockquote class="tr_bq">
[...] Dividendų mokėjimas yra nesuderinamas su pagrindine mūsų misija Apple. Ši misija yra leisti laiką šiaurės Kalifornijoje ir būti NUOSTABIAIS [...]</blockquote>
Apple turi 70 mlrd. USD pinigų (pridėjus labai likvidžias finansines investicijas) ir nemoka dividendų. Tai nėra nei pirmoji, nei vienintelė įmonė, kuri taip elgiasi, nors 70 mlrd. galbūt yra rekordas. Turbūt iš technologijų puslapių K.Smito "laišką" suradę komentatoriai jo nesuprato, bet Smito mintis iš tikrųjų rimta.<br />
<br />
Apple neturi verslo plano, kur investuoti 70 mlrd. USD. Jie sukūrė keletą labai sėkmingų produktų, bet tai negarantuoja, kad jiems seksis ir ateityje. Jeigu Apple išmokėtų dividendus, jų akcijų vertė tikriausiai sumažėtų mažiau nei išmokėta suma (nors dėl mokesčių sistemos niuansų akcininkams tai arba būtų naudinga, arba ne). Jei Apple niekada nemokės dividendų, ir galiausiai (pvz. po 100 metų) žlugs kaip praktiškai visos įmonės, jų akcijų vertė šiuo metu turėtų būti lygi nuliui. Ji nėra lygi nuliui tik todėl, kad investuotojai tikisi, kad Apple anksčiau ar vėliau mokės dividendus. Jei Apple turėtų verslo planą, kaip investuoti 70 mlrd dolerių su didesne už standartinę tikėtina grąža, dividendus optimalu būtų mokėti vėliau. Bet jeigu tie pinigai bus išleisti stengiantis apsaugoti įmonės dominuojančią padėtį, investavimo požiūriu tai greičiausiai nebus optimalu. Tas pats be abejo galioja ir daugeliui kitų įmonių.</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-34861949856531168252011-12-07T20:50:00.000+02:002011-12-07T21:01:26.810+02:00Neprofesionalaus analitiko komentaras apie Eurozoną<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
Paklausęs <a href="http://www.econtalk.org/archives/2011/12/cowen_on_the_eu.html">šitą</a> apokaliptinės nuotaikos Econtalk'ą su T.Cowen'u, nutariau parašyti keletą žodžių, kaip įsivaizduoju padėtį Eurozonoje, nors pastaruoju metu tam neskiriu pakankamai dėmesio.<br />
<br />
1. 2008 metais pabrangus naftai ir kitoms žaliavoms, centriniai bankai, naudojantys infliacijos taikinį, pasirinko nepagrįstai stabdančią monetarinę politiką. Rizikingų būsto paskolų krizė JAV tuo metu jau buvo pačiame įkarštyje, bet monetarinė politika kai kurias iki tol buvusias viso labo rizikingas investicijas padarė aiškiai nuostolingomis. Tada prasidėjo dideli nemalonumai. 2011 metų pavasarį vėl brango žaliavos ir didėjo infliacija. Centriniai bankai vėl bandė ją stabdyti, nors jei pasaulyje pritrūksta naftos, geriau jau leisti augti benzino kainoms nei versti sumažėti visas kitas kainas. Graikijos skolų krizė jau buvo pačiame įkarštyje, bet neilgai trukus pradėjo kristi Italijos obligacijų kainos, ir krizė išsiplėtė. Tai be abejo <a href="http://www.themoneyillusion.com/?p=11870">S.Sumnerio</a> ir bendraminčių (apie juos - truputį vėliau) įtakota nuomonė.<br />
<br />
2. Vakarų Europos bankai turi daug probleminių (pvz. Italijos, nors Graikijos turbūt jau pardavė) obligacijų, o indėliai apdrausti. Taigi Pietų Europos vyriausybės yra netiesiogiai skolingos Vakarų Europos vyriausybėms. <br />
<br />
3. Jeigu Petras paima paskolą eurais neįvertinęs savo galimybių, tai gali sukelti nuostolių Petro kreditoriams, bet nėra grėsmė nei eurui, nei pasaulio ekonomikai. Jeigu tokių kaip Petras daug, dėl finansų rinkų dalyvių nepasitikėjimo vienas kitu gali padidėti pinigų paklausa. Ją centrinis bankas gali kompensuoti. Jeigu nekompensuoja ir kyla krizė, <a href="http://www.nematomaranka.lt/2009/12/kaip-finansu-krize-gali-sukelti-didesne.html">kaltas centrinis bankas</a>, o ne Petras ir į jį panašūs.<br />
<br />
Buvau nustebęs, kad R.Roberts'as paklausė Cowen'o lygiai to paties, kaip analogiją prisimindamas 1929 metus ir M.Friedmano darbus. Cowen'as o atsakymas nelabai įtikinamas: visi bankai turi Pietų Europos obligacijų, o kas neturi, yra paskolinę tiems, kas turi, todėl visi bankrutuotų, o kai kurios Europos valstybės neturi FDIC atitikmens, galinčio suvaldyti bankų bankrotus. Dėl to indėlių draudimas neturėtų iš ko kompensuoti indėlių, be to, sutriktų visa kreditavimo rinka, ir prasidėtų riaušės ir pasaulio pabaiga. Tiksliau, kalbėdamas Cowen'as vidurinę dalį praleido ir perėjo beveik tiesiai prie pasaulio pabaigos. Man atrodo atsirastų pakankamai bankų, kuriuos arba pavyktų greitai reorganizuoti, arba kurie patys sugebėtų suvaldyti kitų bankų jiems keliamą riziką, ir pasaulio pabaigos pavyktų išvengti.<br />
<br />
4. Nebegalinčioms pigiai skolintis valstybėms ėmus taupyti, taip pat sumažėja visuminė paklausa, todėl gali kilti krizė, jei centrinis bankas to sumažėjimo nekompensuoja.<br />
<br />
5. Iš pirmo žvilgsnio, Vakarų Europos valstybės galėtų tiesiog reguliuoti bankus ir kompensuoti nuostolius indėlininkams. Bet kuo didesnė bankroto rizika, tuo brangiau Pietų Europa skolinasi, ir potencialūs nuostoliai auga. Taigi nors Europos sutartyse parašyta, kad skęstančių gelbėjimas - jų pačių reikalas, vis tiek daug kam atrodo, kad apsimokėtų garantuoti Pietų Europos skolas, nes sumažėtų jų skolinimosi kaštai. <br />
<br />
6. Garantavus skolas, pasidaro svarbu, kad Pietų Europos valstybės įsipareigotų susitvarkyti didelius neefektyvius valstybės aparatus, principu "ranka ranką plauna" paremtas mokesčių sistemas, neprotingus darbo rinkos ribojimus ir kitas struktūrines problemas. Tarsi pagal dabartines sutartis jos nėra to įsireigoję. Nepaisant to, tam tikras naujas garantavimo ir įsipareigojimų komplektas jau ruošiamas.<br />
<br />
7. Vakarų Europos vyriausybės šiaip ne taip sukūrė pagalbos fondą, bet dalis jo yra Italijos garantija savo pačios skoloms, o dėl pakeitimų vėl reikėtų Slovakijos pritarimo. Vienintelė Europos organizacija, galinti tikrai patikimai garantuoti Pietų Europos skolas yra ECB.<br />
<br />
8. Trumpuoju laikotarpiu nepakankamas Pietų Europos NBVP augimas yra <a href="http://www.nematomaranka.lt/2009/10/purvo-pyrageliu-krize.html">dar didesnė problema</a> nei struktūrinės problemos. Šiuo metu jis per mažas visoje Eurozonoje, todėl truputį labiau stimuliuojanti monetarinė politika niekam nepakenktų. Vis dėlto toliau stimuliuojant kiltų problema, kad skirtingiems regionams reikia skirtingo stimuliavimo lygio. Tai ir yra pagrindinė Eurozonos teorinė problema, bet kiek ji svarbi praktikoje, sunku pasakyti. Optimalių valiutos regionų nustatymas yra įdomus, bet sudėtingas klausimas.<br />
<br />
Kiek suprantu, naujieji keinsistiniai modeliai, naudojantys palūkanų normas kaip monetarinės politikos "poveikio perdavimo mechanizmą", perša išvadą, kad bankų tarpusavio nepasitikėjimas ir nenoras skolinti gali smarkiai sumažinti monetarinės politikos efektyvumą. Tą <a href="http://modeledbehavior.com/2011/12/01/has-the-ecb-completely-lost-control-of-monetary-policy-ctd/">čia</a> bando pasakyti K.Smitas, ir cituoja apie tą patį kalbantį ECB vadovą. S.Sumneris be abejo pasakytų, kad yra daugiau "perdavimo mechanizmų", įskaitant tą, kuris veikė Zimbabvėje. Rimtesnė praktinė kliūtis stimuliuojančiai monetarinei politikai būtų biurokratinių procedūrų (ir galbūt teisės aktų) pakeitimas, bet praktinių kliūčių įveikimas bet kuriuo atveju yra būtina krizės sprendimo dalis.<br />
<br />
9. Kai kas (įskaitant Cowen'ą) sako, kad Pietų Europos valstybėms geriau turėti savo valiutas, kad monetarinė sąjunga be fiskalinės sąjungos nestabili ir t.t. Neskaitant valiutos regionų optimalumo, kiti šio argumento aspektai man atrodo nelabai rimti. Šiaurės europiečiai į savo šeimą priėmė išlaidauti mėgstančių giminaičių, ir turi susitaikyti su grėsme, kad jie ateis kaulyti pinigų. Valiutos nuvertėjimas yra politiškai labai nepopuliarus, be to, nepadeda sumažinti skolų užsienio valiuta, todėl gali būti, kad "per didelės, kad sužlugtų" ES, bet ne Eurozonos narės lygiai taip pat kreiptųsi į kaimynes ir į ECB pagalbos, ypač jei galėtų pagrasinti nemokėti skolų Vakarų Europos bankams. Vienintelė veiksminga apsaugos nuo tokių prašymų priemonė yra tokiems įtartiniems subjektams neduoti daugiau pinigų, o ne duoti paskutinį kartą, paimant raštišką pasižadėjimą, kad jie pasitaisys. <br />
<br />
10. Tiesa, yra vienas rimtesnis argumentas už atskiras valiutas: galbūt konkurencija tarp centrinių bankų pagerintų jų veiklą. Pvz. Lenkijos centrinis bankas per 2009 m. krizę pasirodė žymiai geriau už ECB. Galbūt ir ispanai šiais laikais sugebėtų turėti pažangesnį centrinį banką.<br />
<br />
Apibendrinant, man atrodo perspektyviausia išeitis būtų užtikrinti tinkamai stimuliuojančią monetarinę politiką, bet negarantuoti skolų ir su bankų bankrotais bandyti tvarkytis kiekvienai šaliai kaip išeina. Labiausiai tikėtina įvykių eiga yra dar keli kartai nelabai sėkmingo skolų garantavimo ir bandymo mažinti probleminių vyriausybių išlaidas, ir galbūt vienas kitas bankrotas po to.</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com6tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-89862297521802314862011-12-02T07:29:00.000+02:002011-12-02T18:50:18.551+02:00Kintančios utility funkcijos psichologiniai pagrindai<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
K.Smitas, <a href="http://modeledbehavior.com/2011/12/01/tyler-on-the-moral-superiority-of-germany/">aptarinėdamas</a> T.Cowen'o <a href="http://marginalrevolution.com/marginalrevolution/2011/12/the-moral-superiority-of-the-germans.html">bandymą</a> pateikti vokiškosios pusės Eurozonos problemų moralinį vertinimą, o konkrečiau - klausimą, ar graikai arba italai gali norėti tapti geresni, klausia:<br />
<blockquote class="tr_bq">
[...] su tuo susijęs gilesnis klausimas [...], ar pasakymas "Aš noriu būti žmogumi, kuriam sąžiningumas būtų svarbu" ką nors reiškia. Ar tai viso labo teiginys apie hiperbolės formos diskonto normą, ar egzistuoja preferencijos, fundamentalesnės už dabartines preferencijas?</blockquote>
Panašia tema kažkada diskutavome su skaitytojais <a href="http://www.nematomaranka.lt/2009/12/sekmadienio-skaitiniai-du-poziuriai-i.html">čia</a>. Viena keista <a href="http://singinst.org/">organizacija</a> savo pagrindine užduotimi laiko sumodeliuoti, kas bus, jei sau tokį klausimą užduos pakankamai protingas dirbtinis intelektas. Tuo tarpu kalbant apie žmones, R.Hansonas ne kartą yra <a href="http://www.overcomingbias.com/2010/06/near-far-summary.html">rašęs</a> apie šiuolaikinės psichologijos atsakymą į Smito klausimą. Formaliai atsakymas vadinasi "suvokimo lygio teorija" (angl. construal level theory), o Hansonas labiau jį mėgsta vadinti "toli-arti" teorija. Ištrauka iš Hansono apibendrinto dviejų psichologų apibendrinamojo straipsnio:<br />
<blockquote class="tr_bq">
Jei kas nors atsitiko seniai, tai nebūtinai reiškia, kad tai atsitiko toli, nepažįstamam žmogui arba kad tai buvo mažai tikėtina. Nepaisant to, kaip rodo čia aptariami tyrimai, egzistuoja pastebimas bendrumas tarp to, kaip žmonės reaguoja į skirtingas nuotolio dimensijas. [Suvokimo lygio teorija] teigia, kad bendrumas atsiranda dėl to, kad reaguojant į įvykį, tolimą pagal kurią nors iš minėtų dimensijų, reikia daugiau remtis protiniu suvokimu ir mažiau tiesiogine įvykio patirtimi.</blockquote>
"Tolimuoju" režimu žmonės "skrajoja padebesiais" ir kalba apie tai, kaip "kosminiai laivai vagoja kosmoso platybes", t.y. dažnai sugalvoja neįgyvendinamų ir prieštaringų sumanymų, mažiau dėmesio kreipia į detales, mąsto abstrakčiau, daugiau rūpinasi morale ir visuomenės gerove. Religija, meilė, menas ir kiti dvasingi dalykai būdingi tolimajam režimui. <a href="http://www.overcomingbias.com/2010/10/the-future-seems-shiny.html">Tolima ateitis yra žvilganti</a> (ir melsva, kaip ir tolimi objektai horizonte). "Artimuoju" režimu žmonės objektyviau vertina išteklius ir galimybes, pastebi daugiau detalių, yra savanaudiškesni, labiau rūpinasi praktiniais reikalais ir artimiausiais žmonėmis. Artimajam režimui rūpi seksas, maistas ir kiti kūno malonumai. Tarp tolimojo ir artimojo mąstymo režimo nėra griežtos ribos, kaip ir tarp kosmoso ir atmosferos. Pvz. santuoka paprastai yra motyvuota tolimojo režimo, bet "taip" tenka ištarti artimuoju režimu, todėl kai kam toks persijungimas būna ne visai sklandus.<br />
<br />
R.Hansonas turi ir evoliucinį tokio skirtumo paaiškinimą: artimasis režimas be abejo paveldėtas iš protėvių, o tolimasis yra skirtas <a href="http://www.nematomaranka.lt/2010/07/apie-signalizavima.html">signalizuoti</a>, kad esi vertingas potencialus partneris ir sąjungininkas.<br />
<br />
Atsakydamas į K.Smito klausimą, Hansonas pasakytų (pvz. antrame iš <a href="http://www.overcomingbias.com/2011/07/grace-hanson-podcasts.html">šitų</a>), kad nei artimosios, nei tolimosios preferencijos nėra fundamentalesnės vienos už kitas. Karas tarp jų, kaip ir visi karai, visada blogiau nei <a href="http://www.overcomingbias.com/2009/04/efficient-economists-pledge.html">susitarimas</a>. Nesu tikras, kiek nuoseklūs šiuo klausimu buvo budizmo ir stoicizmo autoritetai, bet štai pvz. Seneka cituoja Hekatoną:<br />
<blockquote class="tr_bq">
"Klausi, ką aš pasiekiau? Susidraugavau pats su savimi".</blockquote>
</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-32464779902535885362011-11-27T10:07:00.001+02:002011-11-27T13:07:44.045+02:00Bitcoin, auksas ir pinigų vertė<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
<a href="http://www.bayesianinvestor.com/blog/">Bajesietiškas investuotojas</a> (man jis rašymo stiliumi labai primena <a href="http://www.nematomaranka.lt/2011/08/big-short.html">M.Burry</a>, tik nėra susipykęs su šiuolaikine ekonomika) neseniai <a href="http://www.bayesianinvestor.com/blog/index.php/2011/10/28/bitcoin/">svarstė</a> galimybę investuoti į Bitcoin. Jis išskiria dvi pinigų funkcijas: vertės išsaugojimo ir mainų priemonės, lygina Bitcoin su auksu ir doleriais, ir padaro išvadą, kad Bitcoin turi šansų (nors kol kas nedaug) tapti nebloga vertės išsaugojimo priemone, tačiau ne mainų priemone. Deja, mano nuomone, tai nieko gera Bitcoin nežada, tiksliau, tokia išvada prieštarauja pati sau.<br />
<br />
Google vyriausiasis ekonomistas ir mikroekonomikos vadovėlio autorius H.Varian'as yra <a href="http://people.ischool.berkeley.edu/~hal/people/hal/NYTimes/2004-01-15.html">rašęs</a>, kad pinigų vertės esmė yra "tinklo efektas" - jei visi naudoja tam tikrus pinigus, konkuruojantiems pinigams sunku juos pakeisti. Dėl tos pačios priežasties Facebook yra tokia vertinga įmonė - net jei kas nors suprogramuotų analogišką sistemą, jai būtų sunku konkuruoti su Facebook, nes naujoje sistemoje iš pradžių nebūtų dalyvių. Kabėdamas apie pinigų tinklo efektą Varian'as pateikia Irako kurdų regiono pavyzdį, kur senieji Šveicarijoje spausdinti dinarai liko naudojami kaip pinigai po to, kai Sadamas išleido naujus Irake spausdintus dinarus ir uždraudė naudoti senuosius. Panašiai buvo nutikę <a href="http://www.peterleeson.com/Better_off_Stateless.pdf">Somalyje</a>. Analogiškai vertę galėtų įgyti ir Bitcoin - bet tam jie turėtų tapti populiaria mainų priemone. Tuo tarpu skeptiškai vertinant Bitcoin galimybes tapti populiaria mainų priemone (o tam tikrai yra pagrindo), reikia skeptiškai vertinti ir apskritai bet kokias Bitcoin perspektyvas įgyti vertę.<br />
<br />
Skirtingai nuo minėtų pavyzdžių, auksas ir doleriai yra vertingi ne tik dėl tinklo efekto. Auksui tinklo efektas netgi turbūt mažiau svarbus už tai, kad jis turi vertę kaip juvelyrinių dirbinių žaliava, o mažesniu mastu - kaip kai kurių pramoninių procesų komponentas. Doleriui tinklo efektas svarbus, bet jis turi vertę dar ir dėl to, kad JAV mokesčius galima sumokėti tik doleriais. Kai kas sako, kad pinigams yra būtina turėti vertę, nepriklausomą nuo tinklo efekto, bet Irako, Somalio ir Bitcoin pavyzdžiai rodo kitaip.<br />
<br />
Anksčiau apie Bitcoin esame rašę <a href="http://www.nematomaranka.lt/2011/04/ar-bitcoin-yra-ateities-pinigai.html">čia</a>, apie auksą - <a href="http://www.nematomaranka.lt/2009/09/ar-auksas-brangz.html">čia</a> ir <a href="http://www.nematomaranka.lt/2010/03/pinigu-padengimas-auksu-ir-banku.html">čia</a>.</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-50539883450598921242011-11-25T22:02:00.000+02:002011-11-25T22:02:00.232+02:00Apie gerų mokytojų naudą<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
Mokykloje turėjau nemažai gerų mokytojų, ir juos su malonumu prisimenu. Tai jau šiokia tokia nauda. Bet E.Hanušekas <a href="http://www.econtalk.org/archives/2011/08/hanushek_on_tea.html">sako</a>, kad mokytojų nauda žymiai didesnė. Anot jo tyrimo, vieneri metai pas gerą matematikos mokytoją JAV nulemia, kad mokinys pradėjęs dirbti kiekvienais gyvenimo metais uždirbs 20 000 USD daugiau negu jei būtų mokęsis pas blogą mokytoją. Man atrodo jis daro klaidą, apie kurią B.Kaplanas rašo savo <a href="http://www.nematomaranka.lt/2011/08/selfish-reasons-to-have-more-kids.html">knygoje</a> ir kalba <a href="http://www.econtalk.org/archives/2011/05/caplan_on_paren.html">čia</a> (tik R.Robertsas neprisiminė): <div>
<br /></div>
<div>
Matematikos egzaminas iš esmės yra intelekto testas. Jų rezultatai koreliuoja su intelekto testų rezultatais taip pat gerai, kaip to paties žmogaus skirtingomis dienomis darytų intelekto testų rezultatai tarpusavyje. Kiekvieno intelekto testo rezultatus galima pagerinti jam specialiai ruošiantis. Bet dar niekas nerado patikimo būdo, kaip padaryti žmogų protingesnį, bent jau dvynių ir įvaikintų vaikų tyrimai to neparodo, o ir lietuvių liaudis tą buvo pastebėjusi ir turėjo atitinkamą patarlę. Darbo užmokestis smarkiai priklauso nuo žmogaus intelekto. E.Hanušekas mokytojų įtaką matematikos egzaminų rezultatams klaidingai laiko įtaka ateities darbo užmokesčiui. </div>
</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-1128215772846075442011-11-23T21:46:00.001+02:002011-11-23T21:55:00.179+02:00Garett Jones apie fiskalinį stimuliavimą<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
<a href="http://www.econtalk.org/archives/2011/09/garett_jones_on_1.html">Čia</a> Garett Jones pasakoja apie savo ir kolegų naujausią <a href="http://mercatus.org/publication/did-stimulus-dollars-hire-unemployed">tyrimą</a> ar fiskalinis stimuliavimas sukūrė naujų darbo vietų. Tyrimas ypatingas tuo, kad makroekonomikos teorija buvo tikrinama labai mikro būdu, t.y. darbdaviai ir darbuotojai, gavę 2009 metų fiskalinio stimuliavimo paketo lėšų, buvo apklausiami apie tai, ką darbuotojai veikė prieš juos priimant į tą darbą ir t.t. Jie randa, kad iš naujai priimtų darbuotojų su fiskaliniu stimuliavimu susijusiems projektams, darbuotojų dalis, kurie prieš tai buvo bedarbiai buvo ne didesnė nei įmonėms priiminėjant darbuotojus ne krizės metu. Tai lyg ir reiškia, kad fiskalinis stimuliavimas nebuvo efektyvus.<br />
<br />
Man atrodo modelis, kurie jį bandė patikrinti, yra mėgstamas politikų ir komentatorių, bet labai jau <a href="http://www.nematomaranka.lt/2009/10/apie-vulgarius-keinsistus.html">vulgarus</a>. Kiek aš suprantu fiskalinį stimuliavimą, jis turi padidinti visuminę paklausą. Pvz. dėl fiskalinio stimuliavimo garsus Parkinsono ligos tyrinėtojas gauna daugiau pinigų savo projektams, už juos nuperka namą dukrai, o namui statyti statybos firma priima bedarbių. Garett Jones patikrins, kad mokslininkas prieš stimuliavimą turėjo darbą, ir padarys išvadą, kad fiskalinis stimuliavimas neefektyvus.</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-52216331902261916052011-11-20T08:27:00.000+02:002011-11-20T08:27:00.114+02:00Sekmadienio skaitiniai: mus valdo aukštesnioji jėga<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
Ji neturi kūno ir yra praktiškai nemirtinga. Ji valdo tiek žmonių, tiek valstybių likimus. Ji apdoroja informaciją greičiau negu geriausi specialistai su galingiausiais kompiuteriais. Ji tokia pat svetima mums kaip ir <a href="http://lesswrong.com/lw/kr/an_alien_god/">mus sukūrusi</a> jėga. T.Cowenas <a href="http://www.youtube.com/watch?v=yQeDot-kGYA&feature=related">sako</a>, kad visa tai nėra nesąmonė, ir kad finansų rinkos yra būtent tokia jėga. Na o <a href="http://www.nematomaranka.lt/2010/01/sekmadienio-skaitiniai-rinkos-keliai.html">čia</a> - ankstesnis sekmadienio skaitinys ta pačia tema.</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-18346029848148730652011-11-16T07:32:00.000+02:002011-11-19T21:38:51.827+02:00Darviniška ekonomika ar darviniška psichologija?<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
Ekonomistas R.Frankas neseniai parašė knygą <i><a href="http://press.princeton.edu/titles/9509.html">The Darwin Economy</a></i>. Kol kas knygos neskaičiau, tik klausiau pokalbius su autoriumi <a href="http://www.econtalk.org/archives/2011/09/frank_on_compet.html">čia</a> ir <a href="http://bloggingheads.tv/diavlogs/39215">čia</a>. Apie ankstesnę R.Franko knygą ir pasiūlymą apmokestinti vartojimą jau rašiau <a href="http://www.nematomaranka.lt/2010/06/sumustiniai-lektuve-ir-laikrasciu.html">čia</a> ir <a href="http://www.nematomaranka.lt/2010/12/nemokami-pusryciai-pagal-rfranka.html">čia</a>, o apie rinką ir džiunglių įstatymus - <a href="http://www.nematomaranka.lt/2009/09/nematoma-ranka-ir-dziungliu-istatymai.html">čia</a> ir <a href="http://www.nematomaranka.lt/2010/03/apie-geruma-laukinius-gyvunus-ir.html">čia</a>.<br />
<br />
Frankas sako, kad po šimto metų ekonomikos pradininku bus laikomas ne A.Smitas, o Č.Darvinas. Nesunku atspėti, kad aš su juo nesutinku. Frankas teisus, kad Darvino teorijos įtaka žmonėms vis dar nepakankamai įvertinama. Kaip dažnai <a href="http://www.nematomaranka.lt/2010/07/apie-signalizavima.html">sako</a> R.Hansonas, žmonės atsirado natūralios atrankos būdu, todėl dauguma jų pomėgių ir veiklos rūšių turėtų būti evoliucinės adaptacijos, bet ilgą laiką socialiniai mokslai tą bandė ignoruoti. Vienam įtakingiausių dėmesį į tai atkreipusių <a href="http://www.psych.ucsb.edu/research/cep/papers/pfc92.pdf">straipsnių</a> dar nėra dvidešimties metų. Tačiau tai, kokią įtaką evoliucija turėjo žmonių norams ir preferencijoms, yra labiau psichologijos sritis, o ekonomika yra daugiau nei atskiri žmonės, ir čia svarbus A.Smito indėlis. Pvz. natūralus žmonių polinkis siekti aukštesnės padėties visuomenėje ir atidžiai sekti kitų žmonių padėtį turi daug įtakos žmonių vartojimo įpročiams, sportui, menui ir daugeliui kitų veiklos sričių, bet ne mažiau svarbus yra klausimas, iš kur atsiranda prekės ir paslaugos, kurias perka žmonės, motyvuojami tų evoliucinių priežasčių, nuo ko priklauso jų kainos, na ir aišku kodėl vienose valstybėse žmonės to gero turi daugiau, o kitose - mažiau. Be to, jei netyčia pasitvirtintų R.Hansono ateities <a href="http://www.nematomaranka.lt/2010/11/trumpa-visa-ko-istorija.html">prognozės</a>, A.Smito indėlio <a href="http://www.nematomaranka.lt/2009/09/ar-ekonomika-tinka-dirbtinio-intelekto.html">reikšmė</a> dar labiau išaugtų.<br />
<br />
Knygoje R.Frankas kiek suprantu daug dėmesio skiria pasiūlymui įvesti vartojimo mokestį. Čia ekonominė logika aiški, ir sunku su ja nesutikti. Kaip rašė atrodo S.Landsburgas, vienas iš klaidingiausių populiarių pasakymų - kad mokesčių ir mirties negalima išvengti. Priešingai - beveik bet kuris mokestis skatina jo vengti, ir kuo didesnis tarifas, tuo stipresnis tas poveikis. Čia kalbu ne apie šešėlinę ekonomiką, o apie žmonių motyvaciją: jei apmokestinamas nekilnojamas turtas, žmonės jo perka mažiau; jei apmokestinamos darbo pajamos, žmonės mažiau dirba; jei apmokestinamos kapitalo pajamos, žmonės mažiau taupo ir investuoja. Darbas ir taupymas yra žmonijai naudingi dalykai, todėl jų apmokestinimas yra žalingas. Tuo požiūriu apmokestinti vartojimą mažiau žalinga, nes vartojimas nors ir teikia žmonėms naudos, jį iš dalies skatina koordinavimo problema: žmonės evoliuciškai linkę atrodyti geriau už aplinkinius, tačiau jei kaimynai Jonas ir Petras abu stengiasi nusipirkti geresnį automobilį nei kaimyno, kažkuriam vis tiek nepavyks, o tokios pastangos sukels nemažai išteklių švaistymo. Žmonių norą turėti geresnį nei kaimyno automobilį Frankas lygina su jūros dramblių patinų svorio auginimu, kuris jūros drambliams visiems kartu paėmus yra žalingas, kadangi tam sunaudojama daug išteklių, o patelių haremas vis tiek atitinka tik stipriausiems.<br />
<br />
Išgirdus apie vartojimo mokesčius, kai kam ši idėja atrodo sunkiai įdiegiama praktikoje, bet taip nėra. Vienas iš vartojimo mokesčių yra PVM. R.Frankui patrauklesnis progresinis vartojimo mokestis, kurį įdiegti irgi nėra sudėtinga: be pajamų deklaravimo papildomai dar reikėtų deklaruoti santaupas, o mokestį mokėti nuo skirtumo. Apie panašią apmokestinimo schemą yra rašę <a href="http://www.themoneyillusion.com/?p=7091">S.Sumneris</a>, <a href="http://www.thebigquestions.com/2010/09/15/capital-gains-followup/">S.Landsburgas</a> ir <a href="http://thinkprogress.org/yglesias/2010/07/18/197929/capital-gains-taxes/">M.Yglesias</a>.<br />
<br />
R.Frankas stengiasi nešališkai įvertinti kairiųjų ir dešiniųjų nuomones svarbiais klausimais, atsižvelgdamas į evoliucinių reiškinių keliamus rinkos netobulumus, tačiau mano nuomone padaro įdomią klaidą, kuri parodo, kaip sunku būti nešališkam. Jo pavyzdys yra valstybės kišimasis reguliuojant saugumą darbe. Visų pirma, jis turi porą gerų klausimų tiems, kurie mano, kad saugumas yra visų svarbiausia ir kalbant apie jį nepadoru skaičiuoti pinigus ir kitus ribotus išteklius. Pirmas klausimas: ar šiandien tikrinote savo automobilio stabdžius? Antas: ar ketinate juos tikrinti rytoj? Sveiko proto žmogus neturėtų atsakyti teigiamai į abu klausimus, nes kasdien tikrinti automobilio stabdžius yra per brangu, nors ir pridėtų šiek tiek saugumo. Taigi saugumas, kaip ir visa kita pasaulyje, turi baigtinę vertę. Šitą pripažįstant, galima sekti Franko mintį toliau. Kairieji paprastai sako, kad saugumą darbe valstybė turi reguliuoti todėl, kad įmonės siekia tik pelno, ir tikrai neleis savo pinigų, kad apsaugotų darbuotojus nuo nelaimių. Kaip sako Frankas, tai netiesa, nes jei darbuotojai vertina savo saugumą daugiau nei kainuoja jį užtikrinantys darbo vietos patobulinimai, pelno siekiančioms įmonėms apsimoka investuoti į tokius patobulinimus, nes jos konkuruoja tarpusavyje dėl darbuotojų, o darbuotojai verčiau dirbs saugesnėje darbo vietoje už mažesnį atlyginimą nei atvirkščiai. Dešinieji paprastai sako, kad saugumas darbo vietoje yra darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalas, ir valstybei juo rūpintis nėra pagrindo, nes jokios trečiosios šalys su šiuo susitarimu nesusiję. Franko nuomone, tai irgi nėra teisinga, jei įvertinsime žmonių polinkį konkuruoti tarpusavyje dėl aukštesnės padėties visuomenėje. Pvz. jei visi žmonės nori leisti vaikus į kuo geresnę mokyklą, jie stengiasi gyventi kuo geresniame rajone, bet dėl to tik pakyla nekilnojamo turto kainos geruose rajonuose, o dalis vaikų vis tiek turi eiti į prastesnes mokyklas. Dėl to, jei rinkai paliksime reguliuoti saugumo darbe klausimus, žmonės verčiau rinksis nesaugias darbo vietas su didesniu atlyginimu, kad galėtų gyventi geresniame rajone, bet visi į gerus rajonus netilps, o saugumas darbe sumažės. Dėl šito turiu tris pastabas:<br />
<br />
1. Suprantu Franko norą neatrodyti ciniškai kalbant vien apie jūros dramblių poravimąsi, dideles mašinas ir ego prailgintuvus. Bet pavyzdys apie nekilnojamą turtą nelabai tinkamas. Skirtingai nuo didelių mašinų gamybos ar jūros dramblių svorio auginimo, brangstant nekilnojamam turtui visuomenė kartu paėmus išteklių nešvaisto. Pirkėjų sumokėtus pinigus gauna pardavėjai, kurie turtui pabrangus nepatiria jokių papildomų kaštų, skirtingai nei automobilių gamintojai, gamindami džipą vietoj mažesnės mašinos. Vis dėlto jei žmonių norą leisti vaikus į gerą mokyklą pakeisime žmonių noru turėti geresnę mašiną nei kaimyno, Frankas kol kas teisus.<br />
2. Kapitalizmo sąlygomis galimybių rizikuoti, siekiant uždirbti daugiau, yra be galo daug, ir saugumo darbo vietoje atsisakymas toli gražu nėra svarbiausia iš jų. Jei žmonės (ypač vyrai) yra linkę rizikuoti bandydami užsidirbti, jie ras būdų, kaip tai padaryti. Vienas būdas yra pradėti savo verslą. Kitas - eiti į kazino. Trečias - tapti aktoriumi, sportininku, nusikaltėliu ar rinktis kitą profesiją su didele pajamų nelygybe. Ketvirtas - rinktis rizikingesnes investicijas, pvz. mažiau obligacijų ar indėlių ir daugiau akcijų, nekalbant jau apie <a href="http://www.bloomberg.com/apps/quote?ticker=SSO:US">svertą</a> ir išvestines priemones. Taigi saugoti žmones nuo rizikos yra praktiškai beviltiškas reikalas. Frankas pats sutinka, kad yra daug praktinių valstybinio darbo saugumo reguliavimo problemų, pradedant Hajekiška problema, kaip nustatyti optimalų rizikos lygį, ir baigiant biurokratų motyvacija dirbti visuomenės labui. Dėl to jis pritaria, kad valstybė geriausiu atveju gali bandyti pakreipti bendrą žmonių motyvaciją į norimą pusę, pvz. įvesdama vartojimo mokestį, bet neverta stengtis reguliuoti kiekvienos žmonių elgesio srities. Tik darbo saugumo klausimu kažkodėl jis vis tiek daro nelabai pagrįstą išimtį.<br />
3. R.Hansonas yra <a href="http://www.overcomingbias.com/2011/05/status-and-glory.html">rašęs</a> apie tikrąją priežastį, kodėl žmonės linkę reguliuoti saugumą darbo vietoje: kaip ir su visu paternalizmu, pagrindinė priežastis yra žiūrėjimas iš aukšto į žemesnę padėtį visuomenėje užimančius žmones. Visi žavisi drąsiais vyrais, lipančiais į Everestą, bet daug kas mano, kad dviratininkai turi dėvėti liemenes, šalmus ir apskritai nesipainioti po ratais. Nurodinėdami, kaip turi elgtis žemesnę padėtį visuomenėje užimantys žmonės, mes signalizuojame savo aukštesnę padėtį. Taigi be Darvino kalbėdami apie saugumą darbo vietoje neišsiversime, bet išvada kiek kitokia nei Franko.</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-74581032146490870892011-11-12T17:15:00.000+02:002011-11-19T21:23:50.570+02:00Plaukiojantys miestai - valstybės<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
Laisvės šalininkų, pvz. A.Klingo <a href="http://www.panarchy.org/kling/exit.html">nuomone</a>, viena iš valstybės kaip institucijos neefektyvumo priežasčių yra konkurencijos trūkumas. Persikelti į kitą valstybę įmanoma, bet sudėtinga, todėl dauguma žmonių gyvena toje valstybėje, kurioje gimė. Padidinus konkurenciją, tikriausiai pagerėtų valstybės teikiamų paslaugų kokybė ir sumažėtų piliečiams daromos žalos. Demokratijos šalininkai mėgsta sakyti, kad demokratija yra pranašesnė už kitas valdymo formas, nes piliečiai turi įtakos valstybės valdymui, tačiau tai nėra nei būtina, nei pakankama sąlyga, kad valdymas būtų efektyvus. Pvz. prekybos centrų klientai neturi jokios įtakos jų valdymui, tačiau dėl konkurencijos prekybos centrai su klientais elgiasi žymiai geriau nei valstybės su piliečiais.<br />
<br />
Miltono Fridmano anūkas Patri Fridmanas labiausiai yra pagarsėjęs savo idėja, kaip padidinti konkurenciją viešųjų paslaugų ir teisės normų srityje: sukurti plaukiojančius miestus (angliškai seastead, nuo sea ir homestead - pažodžiui turbūt būtų "naujakurių sodyba jūroje"). Vienas Paypal įkūrėjų ir ankstyvas investuotojas į Facebook bei laisvės idėjoms prijaučiantis filantropas P.Thiel'is finansavo P.Fridmano vadovaujamos miestų jūroje idėją propaguojančios ne pelno siekiančios organizacijos - Seasteading institute - susikūrimą. Idėja gana išsamiai išnagrinėta <a href="http://seasteading.org/about-seasteading/frequently-asked-questions">čia</a>, o P.Fridmanas apie ją <a href="http://www.econtalk.org/archives/2008/10/patri_friedman.html">čia</a> kalbasi su R.Robertsu, o <a href="http://surprisinglyfree.com/2011/03/22/patri-friedman/">čia</a> - su J.Brito.<br />
<br />
Trumpuoju laikotarpiu nedidelei žmonių grupei pigiausias būdas gyventi ir verstis ūkine veikla jūroje ar vandedyne yra nusipirkti laivą. Tačiau didesnėms žmonių grupėms turbūt pigiau ir patogiau būtų naudoti struktūras, panašias naftos platformas, t.y. ne tokias mobilias kaip laivas ir iškeltas virš bangų, kad nesijaustų supimo.<br />
<br />
Nors dabartinės valstybės neskubėtų pripažinti nepriklausoma teritorija pirmos plaukiojančios platformos, jūra laisvės šalininkams patraukli tuo, kad laivuose galiojančios teisės normos iš esmės skiriasi nuo sausumos. Laivas gali plaukioti su bet kurios valstybės vėliava, ir paprastai turi gana nemažą autonomiją net ir pagal tos valstybės įstatymus. Norint pakeisti valstybę, kurios teisės normos galioja plaukiojančioje struktūroje, jos gyventojams nereikia kraustytis, o tik pakeisti vėliavą, susitarus su kita valstybe. Galų gale jei prireiktų kraustytis į kitą vietą, jūroje transportuoti miesto dydžio struktūrą žymiai lengviau nei sausumoje. Be to, jei konstrukcija modulinė, kiekvieno "pastato" savininkas gali pagrasinti, kad persikels į kitą plaukiojantį miestą, jei jo miesto valdžia prastai tenkins jo poreikius, ir jau vien tokia grėsmė verstų valdžią pasitempti. Valdžia galėtų būti demokratinė, arba visas miestas galėtų veikti kaip pelno siekianti įmonė, arba būti valdomas dar kitaip - konkurencija praktikoje parodytų, kuris kelias geriausias.<br />
<br />
Yra nemažai praktinių problemų, kurios kiltų miestams jūroje, ir svarbiausias P.Fridmanas aptaria minėtose nuorodose. Visų pirma - ar tai nebūtų per brangu. Daug kas priklauso nuo to, iš kur miestas gautų pajamų. Pirminiais paskaičiavimais gyvenamojo ploto savikaina būtų artima Vakarų šalių didmiesčiams. Du potencialūs pajamų šaltiniai yra jūros išteklių panaudojimas ir teisinės aplinkos pranašumai. Vienas iš galimų jūros išteklių panaudojimo būdų yra žuvivaisa. Žuvų auginimas prie kranto yra gana plačiai paplitęs, bet krantai dažnai vertingesni kaip kurortinės zonos, todėl miestas jūros viduryje galbūt galėtų efektyviau auginti ir eksportuoti žuvis. Vienas iš teisinės aplinkos pranašumo panaudojimo būdų yra medicininis turizmas. Medicinos specialistams iš Indijos ir kitų neturtingų kraštų sunku gauti leidimą dirbti JAV ir kitose išsivysčiusiose šalyse, todėl jų gyventojai kartais net keliauja operuotis ir gydytis į ligonines neturtingose šalyse. Jeigu reikėtų keliauti tik keliasdešimt kilometrų nuo kranto, daug kam tai būtų patrauklu.<br />
<br />
Taip pat svarbi yra apsaugos nuo išorės grėsmių problema. Miestas jūroje stengtųsi gyventi taikiai, bet taikos garantija dažnai yra gebėjimas apsiginti. P.Fridmanas grėsmes klasifikuoja į dvi grupes. Privatiems piratams pigiau ir saugiau apiplėšinėti daug brangių prekių gabenančius krovininius laivus, kurių krovinys be to apdraustas ir įgula dėl jo gyvybe rizikuoti nelinkusi, nei plaukiojantį miestą. Be to, apsiginti nuo piratų ir daugumos pasaulio valstybių turėtų padėti priešlaivinės raketos, kurios gana pigios. Nuo didžiųjų valstybių apsiginti karinėmis priemonėmis plaukiojantis miestas neturėtų jokių galimybių, todėl turėtų pasikliauti diplomatija ir gera reputacija. Pvz. šalies politikams būtų sunku pateisinti karinę ataką prieš miestą, kurio ligoninėse gydosi tos šalies piliečiai, įskaitant galbūt ir politikus.<br />
<br />
Man plaukiojančių miestų idėjoje įdomiausia yra galimybė eksperimentuoti su politinėmis sistemomis. Galbūt kada nors pasaulis taps pakankamai turtingas, kad tai taptų įmanoma.<br />
<br /></div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-91170363319800183082011-11-08T06:30:00.000+02:002011-11-19T21:13:36.649+02:00Kultūros barai apie rinkas ir visuomenę<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
Į rankas netikėtai pateko "Kultūros barų" numeris, kuriame perspausdinamas buvusio Rumunijos finansų ministro D.Daianu straipsnis "Rinkos ir visuomenė". Straipsnis pakankamai įdomus, kad būtų ką pakomentuoti, tik "Kultūros barų" ketinimams apšviesti skaitytojus finansų rinkų sąveikos su visuomene klausimais pakiša koją vertėjų problema. Kiek suprantu, straipsnį vertė už kultūrologiją ir architektūrą atsakingas darbuotojas, todėl net žmogui, nuolat skaitančiam angliškai panašiomis temomis kai ką suprasti pavyksta ("prieš keletą dešimtmečių JAV patyrė dvigubą infliaciją" - turėtų būti "dviženklę infliaciją", "nepasitikėjimo finansinėmis grupėmis įstatymas" - turbūt turėtų būti "antimonopolinis finansinių grupių įstatymas", "viduriniosios klasės erozija apsunkina čekių ir balansų funkcionavimą" - sunku išversti, bet žymiai geriau už čekius ir balansus būtų "integruoti kontrolės mechanizmai"), o kai ko - nelabai ("investicijų bankai parduoda investuotojų finansinius produktus, kurių jiems patiems kaip tik ir trūksta" - nors galbūt čia painiai rašo pats autorius). Galima tik užjausti tradicinį "Kultūros barų" skaitytoją, bandantį iššifruoti tokį tekstą. Visgi pagrindines mintis iššifruoti manau pavyko, ir skubu pasidalinti to sunkaus darbo rezultatais:<br />
<ul style="text-align: left;">
<li>D.Daianu buvo teisus, 2008-ųjų gegužę perspėdamas, kad krizė gresia ir Europai. Nesu skaitęs to perspėjimo, todėl belieka sutikti. </li>
<li>Centriniai bankai ir kiti reguliuotojai pernelyg pasitikėjo finansų rinkų gebėjimu sutramdyti atskirų žaidėjų "gyvuliškus polinkius", nes vadovavosi efektyvių hipoteze, kuri akivaizdžiai klaidinga. Mano nuomone, tokiais teiginiais švaistytis pavojinga. Dažnai radus bet kokį rinkų nevisiško tobulumo pavyzdį, valstybės kišimosi į ekonomiką šalininkų akys sužimba kaip kreascionistų, aptikusių penkių tūkstančių metų senumo dinozauro iškaseną, nors visiškai tobula rinka yra tik matematinis modelis, panašiai kaip Niutono mechanika, naudojanti materialius taškus. Esminis klausimas šiuo atveju - ar tas modelis yra naudingas. Kalbant apie krizę sukėlusius išvestinius su rizikingomis būsto paskolomis susietus instrumentus, jų rinka buvo stebėtinai nutolusi nuo paprasto teorinio modelio (kaip vaizdingai <a href="http://www.nematomaranka.lt/2011/08/big-short.html">aprašo</a> M.Lewis), tačiau net ir šiuo atveju žaidėjai be abejo padarė išvadas, todėl kitą kartą tokio didumo burbului išsipūsti bus sunkiau, nes norinčių pakartoti M.Burry sėkmę bus daugiau. O neturint konkretaus modelio, kodėl rinka klysta, pvz. vertindama tikėtiną ateinančių penkerių metų infliaciją, išmintingiausia vadovautis rinkos įvertinimu, o ne jį neigti.</li>
<li>"Pernelyg didelių, kad sužlugtų" finansų grupių egzistavimas yra problema, iškreipianti rinkos kaip mechanizmo esmę, ir kelianti finansų krizių pavojų ateityje. D.Daianu nemini vienos svarbios šios problemos priežasties - valstybinio bankų indėlių draudimo, tačiau iš esmės jis teisus. Taip pat jis lyg ir agituoja reguliuoti finansų institucijas, tačiau (manau pagrįstai) pats nelabai tiki tokio reguliavimo sėkme. Jis linkęs kaltinti pačių finansų institucijų lobizmą, tačiau tokiu svarbiu klausimu norėtųsi įgyvendinamų pasiūlymų, o ne kaltinimų.</li>
<li>Krizė kelia grėsmę demokratijos funkcionavimui, nes sudaro sąlygas pasireikšti radikalams ir kitiems "kvailiams su iniciatyva", kurie palyginus su nieko negalinčiais padaryti per krizę tradiciniais politikais santykinai rinkėjams atrodo patraukliau. Aš linkęs jam pritarti, išskyrus tai, kad tradiciniai politikai ir biurokratai nėra visai bejėgiai, nes kaip įrankį galėtų panaudoti monetarinę politiką, tik to nesupranta.</li>
<li>Jau keletą dešimtmečių turtingieji turtėja, o vidurinioji klasė - ne. Krizė dar pablogina viduriniosios klasės padėtį, ir tai taip pat kelia problemų demokratijai. Mano nuomone, truputį net keista tiek įrodinėti, kad krizė yra blogai. O statistinius duomenis apie viduriniosios klasės pajamas reikia vertinti atsargiai. Pvz. "lenkų santechnikas" Vakarų Europoje sumažina viduriniosios klasės pajamų vidurkį, bet palengvina gyvenimą vietiniams gyventojams, nes jiems nebereikia samdyti prancūzo, arba, dar blogiau, belgo santechniko.</li>
<li>Krizė kelia "užprogramuotos" infliacijos grėsmę, nes per ją išaugo pinigų bazė. Kaip ne kartą <a href="http://www.nematomaranka.lt/2011/03/kodel-ecb-klysta.html">rašėme</a>, nepagrįsta infliacijos baimė yra ko gero didžiausia dabartinė Europos politikų ir biurokratų problema (bent jau iš potencialiai išsprendžiamų problemų). Šiuolaikiniai centriniai bankai galėtų bent jau pabandyti pasiekti, kad nedarbo lygis būtų artimas natūraliam, ir jie turi pakankamai priemonių tą daryti saugiai, nesukeldami didesnės nei kelių procentų infliacijos, tačiau jiems trukdo pasenusios darbo procedūros, pagrįstos pasenusiomis ekonomikos teorijomis.</li>
<li>A.Smitas, K.Arrow ir kiti pabrėžė moralės svarbą ekonomikai, todėl nenuostabu, kad šiuolaikinės finansų rinkos, kurių kai kuriems svarbiems dalyviams būdingas cinizmas, beatodairiškumas ir nepagarba kitiems, negali tinkamai funkcionuoti. Na, gal autorius taip kategoriškai ir neteigia, bet užuomina tokia. Mano nuomone, čia suplakti keli dalykai. A.Smitas tyrinėjo tiek moralę, tiek rinkas, ir pats be abejo buvo geras žmogus, tačiau jis manau būtų sutikęs, kad vien cinizmas ir nepagarba kitiems vargu ar gali rimtai sutrikdyti rinką, nors K.Arrow ir atrado keletą specifinių atvejų. Priešingai, rinka yra stebuklingas mechanizmas būtent todėl, kad paverčia savanaudiškumą naudinga visuomenei jėga. Visuomenės moralė turi daugiau įtakos ne rinkoms, o demokratijai, o demokratiškai valdomų valstybių veiksmai turi įtakos rinkoms, bet tai jau sudėtingesnė sąveika.</li>
<li>Jei eurobiurokratai įgytų daugiau galių, jie galėtų daugiau prisidėti prie kovos su krizėmis. Su šiuo teiginiu ginčytis sunku, tačiau kažkodėl man palengvėja pagalvojus, kad toks scenarijus mažai tikėtinas.</li>
</ul>
<div>
<b>2011 11 09.</b> Pridursiu dar du dalykus:</div>
<div>
<ul style="text-align: left;">
<li>D.Daianu teigia, kad Vakarų Europos gerovės valstybė neišvengiamai turės būti apkarpoma, visų pirma dėl demografinių priežasčių, ir siūlo kaip J.F.Kenedis pagalvoti piliečiams, ką jie gali duoti valstybei, o ne ką valstybė gali duoti jiems. Blogiausia, kad supratus pažodžiui ir pasiūlius susiderėti per vidurį, nei viena pusė lengvai nesutiks. Demografines problemas padėtų išspręsti imigracijos apribojimų sušvelninimas, bet jis politiškai nepopuliarus net ir valstybėse su ne tokiomis giliomis nacionalizmo tradicijomis. Taigi labai gali būti, kad gimstamumo sumažėjimas bus viena rimčiausių XXI a. problemų, ir ne tik Europoje.</li>
<li>D.Daianu nuomone (kuri toli gražu nėra originali) viena iš finansų krizės priežasčių JAV buvo XXa. pabaigoje įvykęs finansų institucijų dereguliavimas. Tą įtikinamai ir paprastai paneigia A.Klingas <a href="http://econlog.econlib.org/archives/2011/10/of_bunk_and_eco.html">čia</a>. Ekonomistui iš kitos planetos parodžius finansinių institucijų reguliavimo teisės normas, galiojusias 1980aisiais ir 2000aisiais, jis tikrai pasakytų, kad 2000aisiais reguliavimo, skirto apsisaugoti nuo finansų krizių, buvo daugiau, pvz. buvo bent šiokie tokie nuo rizikos priklausomi kapitalo reikalavimai. Tuo tarpu 1980aisiais buvo daugiau teisės normų, ribojančių finansinių institucijų tarpusavio konkurenciją ir kitaip mažinančių rinkos efektyvumą, bet nuo krizių jos tikrai nesaugojo. Taigi krizė kilo ne dėl prastesnio reguliavimo, bet nepaisant jo patobulinimų.</li>
</ul>
</div>
</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-37485402719278467932011-11-06T23:51:00.000+02:002011-11-12T18:08:08.323+02:001920s knygose<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
Skaitytojų pageidavimu pateikiame poros grožinių knygų apžvalgą. Tikiuosi pakankamai trumpą, kad moksleiviai nebandytų kopijuoti namų darbams.<br />
<div>
<br />
Ne paslaptis, kad knygos ar filmai apie istorinius laikus dažniausiai būna panašesni į tą laikmetį, kai jie buvo sukurti. Net <a href="http://www.nematomaranka.lt/2011/03/pora-minciu-is-econlog.html">istorikams</a> sunku išvengti savo laikmečio įtakos. Tai viena iš esminių priežasčių, kodėl senos knygos tokios įdomios. Be abejo, papildomas pliusas - kad seni kūriniai yra nemokami ir lengvai prieinami.<br />
<br />
M.Bulgakovo "Rokovije jaica" yra bolševikų revoliucijos ir pilietinio karo nusiaubtoje komunistinėje Sovietų Sąjungoje parašytas mokslinės fantastikos siaubo trileris. S.Fidžeraldo "The Great Gatsby" - kapitalizmo suklestėjimo laikotarpiu JAV parašyta romantinė drama. Bet skaitydamas nuolat jauti, kad šios abi knygos daug kuo panašios. <br />
<br />
Visų pirma be abejo tai laikmečio dvasia. Rokovije jaica parašyta 1924-ais, o esminis veiksmas vyksta 1928-ais. The Great Gatsby parašyta 1925-ais, o esminis veiksmas vyksta 1922-ais. Automobiliai ir elektra po truputį tampa kasdienybe, o didmiesčių elitas atsisako žemvaldžių elito elgesio normų, nors konservatyvesniems veikėjams tai nepatinka.<br />
<br />
Visgi yra dar viena panašumo priežastis. Daug kuo panašūs yra Bulgakovas ir Fidžeraldas. Jie abu išsilavinę, puikiai moka pastebėti žmonių elgesio ir santykių bei visuomenėje vykstančių procesų detales, ir yra aukščiausio lygio rašytojai. Ir nors jie abu protu iki galo nesuvokia vykstančių pokyčių visumos, tačiau instinktyviai jaučia, kad skubotas senojo pasaulio virsmas "drąsiu nauju pasauliu" negali įvykti sklandžiai.<br />
<br />
Nemėgstu siaubo trilerių, bet Rokovije jaica visgi išskirtinis kūrinys. XXa. antroje pusėje (t.y. keliasdešimt metų vėliau) buvo parašyta daug mokslinės fantastikos, kuri bandė parodyti tas pačias mokslo keliamos rizikos problemas, bet neprilygo Bulgakovui rašymo kokybe ir kartais visiškai nerealistiškai vaizduodavo visuomenės reiškinius. Palyginus su tais kūriniais, Bulgakovui nesunku atleisti per sovietinės cenzūros reikalavimus nesunkiai persišviečiantį jo polinkį į mistiką.</div>
<div>
<br />
The Great Gatsby man buvo įdomus visų pirma tuo, kad vaizduoja vyrų ir moterų santykius esminiu visuomenės transformavimosi momentu. O, kad kas nors parašytų romantinę apysaką apie ankstesnę esminę transformaciją - iš klajoklių gyvenimo į sėslią žemdirbystę. Nors ko gero to norėti jau 10 000 metų per vėlu.</div>
</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-15044539073890626892011-11-06T23:34:00.000+02:002011-11-06T23:35:00.611+02:00Visuminė paklausa egzistuoja<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
R.Robertsas ir A.Klingas mėgsta <a href="http://econlog.econlib.org/archives/2011/10/russ_roberts_on_4.html">sakyti</a>, kad nėra tokio dalyko kaip "šalies ekonomika" ar visuminė paklausa, o yra tik atskiri individai, įmonės ir galbūt pramonės šakos. Su jais diskutuodamas K.Smitas pateikė keletą gana vaizdžių grafikų apie dabartinę krizę. <a href="http://modeledbehavior.com/2011/09/29/the-macroeconomy-exists-ctd/">Čia</a> plika akimi neblogai matyti koreliacija tarp laisvų darbo vietų skaičiaus skirtinguose sektoriuose, o paskutiniame grafike - tarp laisvų darbo vietų skaičiaus ir mažmeninės prekybos apimčių. O <a href="http://modeledbehavior.com/2011/10/09/the-macroeconomy-exists-ctd-2/">čia</a> skirtingų sektorių gamybos apimčių grafikai. Ta proga galima prisiminti S.Sumnerio <a href="http://www.themoneyillusion.com/?p=4220">grafiką</a> apie realių atlyginimų ir gamybos apimčių (bendrai visoje ekonomikoje, o ne atskirame sektoriuje!) dinamiką per Didžiąją Krizę JAV.</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-12536230517309992312011-11-01T01:14:00.005+02:002011-11-06T22:41:23.289+02:00NBVP taikinys - jau savaime suprantamas dalykas<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">
Ekonomistas S.Sumneris jau daugiau kaip dvidešimt metų propaguoja nominalaus BVP taikinį kaip geriausią monetarinės politikos priemonę. Kai prieš tris metus krizės įkarštyje jis savo <a href="http://www.themoneyillusion.com/">bloge</a> pradėjo skelbti, kad krizę sukėlė stabdanti monetarinė politika, ir siūlė JAV Federaliniam rezervui kuo skubiau vytis ankstesnį nominalaus BVP trendą, iš pradžių mažai kas kreipė dėmesį. Mes taip pat <a href="http://www.nematomaranka.lt/2009/10/kiek-kriziu-buvo-per-paskutinius-3.html"><span id="goog_70834056"></span>atradome<span id="goog_70834057"></span></a> jį ir nedidelį būrelį <a href="http://www.nematomaranka.lt/2009/11/reali-ar-nominali-krize.html">bendraminčių</a> tik prieš porą metų.<br />
<br />
Pagaliau prieš porą savaičių Goldman Sachs ekonomistai paskelbė <a href="http://www.scribd.com/doc/69165529/Goldman-Sachs-Recommends-Fed-Boost-the-Economy">straipsnį</a>, kuriame nors ir naudojamas už Sumnerio teorijas labiau ekonomistams pažįstamas naujasis keinsistinis modelis, rekomendacijos praktiškai sutampa: paskelbti tikslą pasivyti per krizę prarastą 4,5% metinį NBVP augimą, ir atspausdinti tiek pinigų, kiek reikės tikslui pasiekti. Galima net pradėti kurti konspiracijos teorijas, pastebėjus, kaip NBVP taikinį būtinu ir vos ne savaime suprantamu staiga pripažino Demokratų partijos šalininkams daug įtakos turintys ekonomistai <a href="http://krugman.blogs.nytimes.com/2011/10/19/getting-nominal/">P.Krugmanas</a> ir <a href="http://delong.typepad.com/sdj/2011/10/what-needs-to-happen-for-the-fed-to-successfully-target-the-level-of-nominal-gdp.html">B.DeLongas</a>, buvusi B.Obamos patarėja ekonomikos klausimais <a href="http://www.nytimes.com/2011/10/30/business/economy/ben-bernanke-needs-a-volcker-moment.html">C.Romer</a>, <a href="http://www.economist.com/node/21526886">The Economist</a> ir <a href="http://blogs.wsj.com/economics/2011/10/27/what-is-ngdp/">Wall Street Journal</a>, o Federalinis rezervas <a href="http://macromarketmusings.blogspot.com/2011/10/fed-is-talking-about-nominal-gdp-target.html">pradėjo aptarinėti</a> tokią galimybę. Ta proga verta įdėti nuorodas į <a href="http://www.themoneyillusion.com/?p=10970">S.Sumnerio</a> ir <a href="http://macromarketmusings.blogspot.com/2011/10/nominal-gdp-level-targeting-links.html">D.Beckworth'o</a> nuorodų apie NBVP taikinį rinkinius (dalis nuorodų kartojasi).<br />
<br />
Gerbėjai jau spėjo Sumnerį <a href="http://marketmonetarist.com/2011/10/08/and-the-nobel-prize-in-economics-goes-to/">apdovanoti</a> Nobelio premija. Tikrąją (t.y. ne visai tikrąją, o Švedijos banko) Nobelio premiją šiemet iš tikrųjų gavo makroekonomistai, bet apie juos kitą kartą.</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-85477908529290080752011-10-01T13:42:00.001+03:002011-10-01T13:51:23.515+03:00xkcd ir A.Smito knygos<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">Paskutinis xkcd <a href="http://xkcd.com/958/">juokas</a> apie viešbučių reitingus yra tokio pat aukšto lygio kaip dauguma kitų, bet pabaigoje supainioja A.Smito <a href="http://www.nematomaranka.lt/2011/02/nematomos-rankos-istorija.html">knygas</a>. Viešbučių rekomendacijų sistema yra valdoma ne rinkos, o moralės dėsnių, todėl hakeris juoda skrybėle pabaigoje turėtų sakyti "tarp nešališkų stebėtojų šališkas stebėtojas - karalius".</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-22348462782662062652011-10-01T13:14:00.002+03:002011-10-01T13:15:59.002+03:00Dar šiek tiek optimizmo ir pesimizmo<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on">Be jau <a href="http://www.nematomaranka.lt/2011/09/mano-optimizmo-ir-pesimizmo-sarasas.html">minėtų</a> T.Cowen'o ir B.Caplan'o, savo optimizmo ir pesimizmo sąrašus paskelbė <a href="http://modeledbehavior.com/2011/09/21/what-am-i-optimistic-about/">K.Smitas</a> iš Modeled Behaviour ir <a href="http://thinkprogress.org/yglesias/2011/09/24/328014/predictions-are-hard-especially-about-the-future-2/">M.Yglesias</a>. K.Smito sąrašas iš jų visų man labiausiai patinka, bent jau iki devinto punkto.</div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6991106264358534651.post-4541357500752620732011-09-23T11:46:00.000+03:002011-09-23T11:46:59.638+03:00Mano optimizmo ir pesimizmo sąrašas<div dir="ltr" style="text-align: left;" trbidi="on"><a href="http://marginalrevolution.com/marginalrevolution/2011/09/about-what-am-i-optimistic-and-pessimistic.html">T.Cowen'as</a> ir <a href="http://econlog.econlib.org/archives/2011/09/about_what_am_i.html">B.Caplan'as</a> neseniai surašė, kokiais klausimais jie nusiteikę optimistiškai, o kokiais pesimistiškai. Užuot juos komentavęs, geriau surašysiu savo sąrašą:<br />
<br />
<ol style="text-align: left;"><li>Aš pesimistiškai vertinu medicinos perpektyvas. T.y. nemanau, kad realu pagydyti visas ligas ir kitus organizmo sutrikimus, kadangi organizmas yra labai didelis vienas nuo kito priklausomų komponentų raizginys. Biologiniai žmonės ateityje gyvens ilgiau, bet ne dešimt kartų ilgiau.</li>
<li>Aš pesimistiškai vertinu laisvos rinkos perspektyvas, bent jau iki tų laikų, kai kosmoso kolonizacija taps kasdieniniu reiškiniu arba atsiras kitų pigių būdų sukurti naują valstybę.</li>
<li>Aš vis dar kaip labiausiai tikėtiną vertinu scenarijų, kad Eurozona išliks smarkiai nepakitusi (nors nesakau, kad kiti variantai neįmanomi). Kalbantys apie jos žlugimą nuvertina biurokratinių mechanizmų atsparumą pokyčiams. Tik nesu tikras, ar tai optimistinė, ar pesimistinė nuomonė, nors formaliai ji eurooptimistinė.</li>
<li>Aš pesimistas dėl nanotechnologijų perspektyvų. Ypač lyginant su tais, kas jas suvokia kaip galimybę parduotuvėje nusipirkti miltelių, kurių pabėrus kieme iš grunto atsiranda automobilis. Aš neneigiu paties molekulių dydžio robotų egzistavimo principo, bet manau, kad jie atsiras gana negreitai ir pažanga toje srityje bus sunki.</li>
<li>Aš optimistas dauguma kitų technologijų klausimų. Praktikoje pritaikomų termobranduolinių reaktorių galbūt nepavyks sukurti, bet technologijų džinas jau išleistas iš butelio, ir žmonijos laukia daug technologinių stebuklų.</li>
<li>Aš optimistas aplinkosaugos klausimais, skirtingai negu T.Cowen'as, įskaitant ir pasaulinį atšilimą. Tiksliau, aš nemanau, kad vyriausybių politika arba technologiniai klimato valdymo sprendimai sustabdys atšilimą, bet manau, kad jo neigiamos pasekmės nebus tokios katastrofiškos kaip daug kas gąsdina.</li>
<li>Aš optimistas dėl Lietuvos ekonominių perspektyvų. Augimui kenks emigracija, bet mes pavysim ir pralenksim tingesnes dabartines lyderes.</li>
</ol></div>Šališkas Stebėtojashttp://www.blogger.com/profile/15326799492014866851noreply@blogger.com1