2011 m. birželio 19 d., sekmadienis

Sekmadienio skaitiniai: mes tampam jaukesni, mes tampam šiltesni...

Kaip rašo Kevin Drum, JAV mokslininkai atrado būdą, kaip per penkis mėnesius su didele tikimybe tapti labiau patenkintam savo gyvenimu, pradėti skirti daugiau dėmesio artimiesiems ir dažniau mąstyti apie dvasinius dalykus. Be to, tai pasiekiama patiriant daugelio tyrimo dalyvių nuomone "vieną ryškiausių ir įsimintiniausių dvasinių įvykių gyvenime".

Būdas netgi nėra naujas: tai keturios haliucinogeninių grybukų dozės (penkta buvo placebas). Tiesa, mokslininkai pasistengė sumažinti neigiamų potyrių tikimybę: svarbiausia yra neviršyti optimalios dozės, o taip pat padeda prieš vartojant paklausyti ramios muzikos bei pamedituoti.

Jeigu mokslininkai būtų atradę naują cheminę medžiagą, jai jau būtų pradėta įtraukimo į vaistų registrą procedūra. Su psilocibinu bus sunkiau. Tikėkimės bent kad bus atlikta daugiau panašių tyrimų, nes tokioje srityje vieno nedidelės apimties tyrimo smarkiai per mažai.

2011 m. birželio 5 d., sekmadienis

Liar's Poker

M.Lewis Liar's Poker yra viena iš knygų, kurias būtina perskaityti visiems, ketinantiems turėti kontaktų su investavimo konsultantais, makleriais ir pan., bet taip atsitiko, kad tik neseniai baigiau ją skaityti. Filmas Boiler Room vaizduoja šarlatanų įmonę, pasivadinusią J.T. Marlin, kuri pardavinėja investicijas į finansų piramides. Bet Liar's Poker parodo, kad daugelio investavimo paslaugas teikiančių įmonių, įskaitant didžiausias ir garsiausias Wall Street'e, veikla ne tiek jau smarkiai skiriasi - fiktyvių investicijų beveik niekas nepardavinėja, bet pardavimų taktika dažnai labai panaši, ir net stambūs pastovūs klientai neapsaugoti nuo to, kad jiems paskambinusio pardavėjo "neįtikėtinai geras pasiūlymas" iš tikrųjų yra bandymas likviduoti kokį nors nelikvidą (pardavėjas pats tą kartais žino, o kartais ne).

Kita priežastis, kodėl Liar's Poker aktuali šiandien - joje gana detaliai aprašoma nekilnojamam turtui pirkti išduotų paskolų "supakavimo" į vertybinius popierius istorija, nors knyga baigiasi gerokai per anksti, kad pasimatytų dabartinės krizės užuomazgos. Truputį užsimenama ir apie verslo bei politikos santykį. Šiuo požiūriu man atrodo M.Lewis itin vykusiai atskleidžia esmę: verslininkai nuolat per lobistus, PRščikus ir kitaip bando įtakoti teisės normų pokyčius sau naudinga linkme, tačiau didžiausią pelną atneša politiniai įvykiai, kurių pasekmės būna netikėtos patiems verslininkams. Pvz. kova su infliacija JAV XX a. 9 dešimtmečio pradžioje buvo pagrindinė priežastis, kodėl išaugo obligacijų rinka, o su ja - didžiausią patirtį obligacijų prekyboje turėjusios Solomon Brothers pelnas.

Dvi aktualios ir šiandien (nes neišspręstos) Liar's Poker aprašomos problemos yra įtampa investavimo patarėjų santykiuose su klientais (kada apsimoka kurtis reputaciją, o kada maksimizuoti pelną ją sugriaunant) ir pelno dalinimasis bei darbuotojų motyvavimas (seni darbuotojai užgrobia didžiąją dalį, naujiems geriausiems darbuotojams pasidaro optimalu bėgti pas konkurentus, valdyba gina ne akcininkų, o vadovybės interesus, ir t.t.). M.Lewis nėra ekonomistas, todėl iš jo ir nereikia tikėtis gilesnės šių problemų analizės. Jį reikia pagirti ir už tai, kad nebando moralizuoti ar piršti kokios nors kvailos nuomonės, o tik aprašo Solomon Brothers vaizdą iš vidaus. Tiesa, Lewis kritikuoja Solomon Brothers greitą už konkurencinio pranašumo iššvaistymą (nors supranta, kad darbo rinka, nors ir lėčiau nei vertybinių popierių, bet susibalansuoja), ir man atrodo nuvertina vieną iš konkurencinio pranašumo išsaugojimo priemonių. Solomon Brothers kultūra pavaizduota kaip prasčiokiška, kur normalu sakyti "if you fucking do this fucking trade, you're fucking fucked", o Londono filiale niekas nemoka nei vienos užsienio kalbos. Naujokams organizuojama speciali "įmonės kultūros įsisavinimo" programa. Tuo tarpu pas daugumą konkurentų dirba kultūringi išsilavinę žmonės, nors gal ir nemažiau godūs ir ciniški. Ateina metas, kai Solomon kultūra jiems pakiša koją, bet kurį laiką ji galbūt yra papildomas "barjeras" kompetencijos nutekėjimui.

Viena iš vietų, kur Lewis turi nuomonę ir ji man nelabai patiko - apie priešišką įmonių perėmimą. Vienas dalykas, Lewis teigia (ar bent jau sąmoningai leidžia suprasti), kad priešiškų perėmimų egzistavimas parodo, kad akcijų vertė kartais būna neteisinga, ir tai paneigia efektyvių rinkų hipotezę. Nieko panašaus. Jei akcijų rinka tobulai atspindi visą turimą informaciją apie įmonę, prastai valdomos įmonės akcijos bus pigios, o po priešiško perėmimo pabrangs. Priešiškas perėmimas yra žymiai sudėtingesnis įvykis už paprastą akcijų pirkimą biržoje, todėl nenuostabu, kad jo rizika ir grąža didesnė. Kitas dalykas, keliais sakiniais vėliau Lewis pradeda pasakoti, kaip palengvėjus priešiškų perėmimų finansavimui, daugelį jų organizuodavo nieko nenutuokiantys dvidešimtšešiamečiai. Jeigu jie tikrai nieko nenutuokdavo apie tikrą įmonių vertę, tai ir jų veiksmai apie įmonių vertę nieko nesako.

Taigi trūkumų paieškojus galima rasti, bet reikia ieškoti. T.Harfordas neseniai į geriausių netradicinių knygų apie ekonomiką penketuką įtraukė kitą Lewis'o knygą, The Big Short. Kai baigsiu ją skaityti, irgi būtinai parašysiu čia.