2010 m. lapkričio 30 d., antradienis

Paskolos vietos valiuta

Skaitytojai klausia, ką reiškia šis sakinys Verslo Žinių straipsnyje apie Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko ekonomistų rekomendacijas Centrinės ir Rytų Europos regiono valstybėms:

"Anot banko specialistų, jei būtų skatinamos paskolos vietos valiuta, ūkio augimas butu gyvybingesnis ir pastovesnis, mat būtų labiau panaudojamos santaupos vietos valiuta bei sumažėtų užsienio kapitalo finansavimo poreikis."

ERPB banko ekonomistai labai baiminasi paskolų užsienio valiuta rizikos. Netikėtai pasikeitus valiutos kursui, gali kilti žalinga bankrotų banga. Taip pat ERPB ekonomistai teigia, kad daugelyje valstybių vietine valiuta pagrįstos finansų rinkos yra neefektyvios, taip pat yra trūkumų monetarineje politikoje. Išsprendus šias problemas, padidėtų ekonomikos augimas.

ERPB ekonomistai pabrėžia, kad Verslo Žinių aprašoma rekomendacija netaikytina toms šalims, kurios turi fiksuotą valiutos kursą ir aktyviai siekia įsivesti eurą - pavyzdžiui Lietuvai. Tokioms šalims siūlomas karas su biudžeto deficitu bei reguliavimai, kurie riboja rizikingas ūkio subjektų paskolas užsienio valiutomis. Rekomendacijos dėl valiutų rizikos reguliavimų turbūt labiau skirtos tolimai ateičiai, nes kol kas ir patys bankai labai atidžiai žiūri į paskolų užsienio valiuta riziką.

Kas kita yra šalys, turinčios plaukiojantį valiutos kursą, tokios kaip Lenkija, Vengrija ar Rumunija. Siautėjant Eurozonos krizei, ERPB ekonomistai nė neužsimena apie naudą iš Lenkijos, Vengrijos ar Rumunijos finansų sistemų integravimo i Eurozoną. Priešingai - ERPB ekonomistai siūlo visų pirma tobulinti ir vystyti vietine valiuta pagrįstas finansų rinkas. Patobulinus monetarinę politiką ir sumažinus infliacijos svyravimus, žmonės mieliau dėtų indėlius vietine valiuta, be to, lengviau įsisuktų įmonių obligacijų vietine valiuta platinimai. Taip pat tokioms valstybėms siūloma monetarinėje politikoje pereiti prie visiškai laisvo valiutos kurso plaukiojimo ir nebandyti dirbtinai sumažinti vietinės valiutos svyravimų euro atžvilgiu - vienintelis monetarinės politikos tikslas turi buti žema ir stabili infliacija.

Apie tarpininkus

Šitame Econtalk podcaste R.Robertsas su M.Mungeriu kalba apie tarpininkus. Tokius, kurie nesukuria jokių vertybių, o tik pigiai perka ir brangiai parduoda. Pora įdomesnių epizodų:
  • II pasaulinio karo belaisvių stovykloje vokiečiai maisto daug neduodavo, bet perduodavo sąjungininkų belaisviams Raudonojo kryžiaus paketus, kuriuose būdavo mėsos, džemo, cigarečių, tualetinio popieriaus ir t.t. Kartais paketai vėluodavo, o be to belaisvių skoniai buvo skirtingi, todėl jie tarpusavyje prekiavo. Prekyboje pranašumą turėjo vienas dvasininkas, turintis nepriekaištingą reputaciją, nes jam žmonės nebijojo parduoti skolon. Vieną dieną jis pradėjo su vienu raudonojo kryžiaus paketu, o baigė su keletu (tiksliau ekvivalenčiu kiekiu prekių), nors nieko neapgavo, ir visi su juo prekiavo savanoriškai, t.y. manė, kad jiems sandoris naudingas. Tiesiog tarpininkas buvo mechanizmas, per kurį žmonės iškeitė jiems nereikalingą šlamštą į naudingus daiktus. Aišku svarbu buvo tai, kad skirtingi žmonės šlamštą ir naudingus daiktus supranta skirtingai.
  • Mungeris prisiminė Bastiat esė apie išdaužtą langą. Jei Prancūzijoje yra daug alkanų žmonių, o Kryme daug grūdų, tai yra trys būdai, kaip prancūzai gali numalšinti alkį:
    a) nuvažiuoti patys į Krymą ir parsivežti grūdų
    b) pirkti grūdus iš tarpininkų, kurie stengiasi parduoti kuo brangiau
    c) jiems gali grūdų atvežti valstybė, kuri parduos už savikainą.
    Be abejo, jei kas nors bandytų variantą c), tai tikriausiai kaina būtų didesnė nei b) atveju, nes tarpininkai tarpusavyje konkuruodami atranda pigiausią būdą, kaip atvežti grūdų, o valstybė nesuinteresuota mažinti savikainą, todėl gali jo ir nerasti. Valstybė galėtų bandyti panaudoti rinką kaip informacijos surinkimo mechanizmą, ir trumpam leistų prekiauti tarpininkams, o paskui uždraustų, ir kopijuotų ką jie darė. Iš to taip pat nieko gero neišeitų, nes
    a) suinteresuotumas mažinti savikainą vis tiek neatsiranda. Jeigu valstybinis grūdų vežėjas pakeliui pamatys brangų gražų viešbutį, tai jame sustos ir įtrauks sąnaudas į savikainą. T.y. bus kaip su elektros tinklais Lietuvoje.
    b) jeigu kas nors pasaulyje pasikeis, geriausias gali tapti kitas būdas vežti grūdus, o valstybė jo neras. Vienas atskirai paimtas tarpininkas irgi jo gali nerasti, bet laisvai konkuruodami išlieka tik efektyviai veikiantys tarpininkai. Galima tik pridurti, kad realiame gyvenime valstybė dažnai net nesistengia panaudoti rinkos surinktos naudingos informacijos.

2010 m. lapkričio 29 d., pirmadienis

Raibumynai

Istorikai už mafiją

Istorikai už Hitlerio pasirašyto dokumento apie žydų naikinimą paieškas

Spekuliantai už efektyvių rinkų hipotezę

The ECB f**ked us

Máquina Infernal

Reuters metų nuotraukos

Bankų rezervų palūkanos refleksyvumo teorijos šviesoje

Truputį pavėlavęs visgi pakomentuosiu kolegos nuomonę apie bankų rezervų palūkanas. Pradėkime nuo to, kad
  • bankų rezervų palūkanos yra vienas iš monetarinės politikos įrankių, bet ne vienintelis. Žymiai svarbesnis veiksnys yra ateities pinigų kiekio lūkesčiai.
  • mokant palūkanas už rezervus, lengviau padidinti pinigų kiekį. Iš kitos pusės, esant tam pačiam pinigų kiekiui, palūkanų mokėjimas už rezervus yra stabdantis (contractionary) veiksmas.
Kolega kiek suprantu pritaria S.Sumneriui, kad 2008 metais monetarinė politika bendrai paėmus buvo pernelyg stabdanti, bet teigia, kad realiame pasaulyje su realiu Bernanke ir realiu Obama geriau jau mokėti palūkanas už rezervus ir padidinti pinigų kiekį, nei to nedaryti. Labai gali būti, kad tai tiesa, tačiau makroekonomikos teorijos, pritaikytos tokiam realiam pasauliui, ignoruoja tai, ką G.Soros'as vadina refleksyvumu. Jei teorija bus idealiai pritaikyta Bernankei ir Obamai, ji sakys, kad jie viską daro teisingai, tik visi kiti turi kažką daryti, kad krizė būtų kuo mažesnė. Žymiai naudingesnės yra teorijos, kurios aiškiai parodo, kad Bernankė ir Obama šiuo metu klysta.

2010 m. lapkričio 26 d., penktadienis

Ekonomikos burbulas kaip religija

Apibrežimas. Religija yra tai, kuo žmonės tiki tik todėl, kad tuo tiki kiti žmonės.

Kaip doras katalikas, skubu pareikšti, kad aukščiau pateiktas apibrėžimas tinka visoms religijoms, išskyrus katalikų. Paminėjęs šią svarbią išimtį, pasakysiu, kad šiais laikais žymiai įdomiau nagrinėti pasaulietines religijas, tokias kaip marksizmas, genetiškai nemodifikuotų produktų garbinimas ir detoksikacinių vonelių naudojimas kojų ritualams atlikti. Bet apie tai - kitą kartą, o šios dienos tema yra ekonomikos burbulai kaip religija.

Tiek tradicinės religijos, tiek ir ekonomikos burbulai žmonėms suteikia didelę naudą. Religinio kulto išpažinėjai pasisotina dvasinėmis vertybėmis ir jaučiasi gerai. Ekonomikos burbulų dalyviai galvoja, kad yra turtingi, ir pasisostinę materialinėmis vertybemis, jaučiasi gerai. Praradę tradicinį tikėjimą, žmonės netenka sakramentų ir nuskursta dvasiškai. Sužlugus ekonomikos burbulo religijai, žmonės nebesijaučia turtingi, todėl sumažina vartojimo krepšelį ir tada neišvengiamai dėl ekonominio multiplikatoriaus nuskursta materialiai, be to, išauga nedarbas.

AMB ir Kirkilo laikais Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, klestėjo nekilnojamo turto burbulo tikėjimas. Visos religijos jų nariams žada ką nors gero, pavyzdžiui, gerą pomirtinį gyvenimą. Nekilnojamo turto religija žadėjo, kad "nekilnojamas turtas brangz". "Tikėjimo žodis" žlugs, kai nusivylę pomirtiniu gyvenimu mirusieji apsireikš gyviesiems tikintiesiems ir praneš, kad skubiai reikia keisti tikėjimą. Nekilnojamo turto burbulas žlugo be antgamtinių reiškinių pagalbos - nekilnojamas turtas krizės metu truputį atpigo ir tokiu būdu į šipulius subyrėjo pagrindinė nekilnojamo turto burbulo religijos dogma, o NT religijos vyskupai (projektų vystytojai), kunigai (NT agentai), klierikai (statybininkai) liko ant ledo.

Nors nekilnojamo turto burbulas yra naudingas reiškinys, jis turi ir didelę problemą - brangiai kainuoja išlaikyti bažnyčios aparatą (projektų vystytojai, NT agentai ir statybininkai nori dideliu pelnų ir atlyginimų). Todėl ekonomistai dar senų senovėje ieškojo efektyvesnių ekonomikos burbulų formų. Austrų ekonomikos mokykla vienareikšmiškai pasisako už aukso burbulą. Aukso kasyklose dirba mažai žmonių, todėl dėl darbo jėgos stygiaus nenukenčia kitos, ne burbulinės ūkio šakos. Auksas itin gražiai blizga, todėl tikėjimas aukso verte yra toks pats stabilus kaip ir jo blizgėjimas ir nėra jokios rizikos, kad burbulas sprogs. Austrų ekonomikos mokykla teigia, kad dėl visų ekonomikos blogybių yra kalta valdžia, pasitelkusi įstatymo jėgą aukso burbulo naikinimui.

Šiuolaikiniai ekonomistai pasuko kita ekonomikos burbulų propagavimo kryptimi. Jie pasisako už valstybės obligacijų burbulą. Sumaniai manipuliuojant fiskalinės politikos svertais, galima užtikrinti valstybės obligacijų burbulo stabilumą. Valstybe tiki labai daug žmonių, tai dar labiau padidina valstybės obligacijų burbulo stabilumą. Valstybės obligacijų turėtojai jausis esą turtingi, o obligacijų savininkų vartojimas iki minimumo sumažins nedarbą. Tačiau deja politinis mechanizmas nėra toks stabilus kaip aukso blizgėjimas. Politikai nesuvaldo valstybės obligacijų burbulų, ir arba juos įpučia per daug, arba per mažai. Krugmanas kiekvieną dieną niršta dėl to, kad JAV obligacijų burbulas įpučiamas nepakankamai. Graikijoje matome kitą medalio pusę - ten politikai išsijuosę tol pūtė valstybės obligacijų burbulą, kol jis sprogo.

Įdomi yra Airijos situacija - ten žlugo per didelis NT burbulas, tačiau NT burbulo pilkieji kardinolai užvaldė valstybę ir per didelį NT burbulą per valstybės garantijas pavertė per dideliu valstybės obligacijų burbulu. Į pagalbą teko kviestis Tarptautinį Valiutos Fondą.

2010 m. lapkričio 23 d., antradienis

Eismo saugumo reklamų nauda ir žala

T.Cowen'o užuomina apie tai, kad kai kuriems žmonėms suįžūlėję oro uostų apsaugininkai gali būti naudingi, man priminė kitą reiškinį, turintį nenumatytų pasekmių - pastaruoju krizės metu dingusias (deja, ko gero, laikinai) eismo saugumo reklamas.

Idealistiniu požiūriu, žmonės nė iš tolo neįvertina, kokia pavojai tyko keliuose, todėl truputį juos pagąsdinti yra naudinga, nes nors žmonės jaučiasi nebe tokie saugūs, jie pradeda vairuoti atsargiau, todėl jų realus saugumas padidėja.

Žiūrint iš supaprastinto ciniško požiūrio taško, į eismo saugumo reklamas mažai kas kreipia dėmesį, todėl jos naudingos tik jų kūrėjams, o visuomenei tai tik smulkus pinigų švaistymas.

Realistiškesnis požiūris būtų pripažinti, kad skirtingus žmones reklamos veikia skirtingai. Bailesni žmonės ir be reklamų saugumui skiria daugiau dėmesio - perka saugesnes mašinas, atsargiau vairuoja ir t.t. Gali būti, kad jie ir taip perdėtai rūpinasi saugumu, todėl juos skatinti rūpintis dar labiau yra žalinga. Be to, bailesniems žmonėms reklamos padaro didžiausią psichologinę žalą. Tuo tarpu drąsesni žmonės galbūt saugumu rūpinasi nepakankamai, bet ir reklamos juos veikia mažiau. Be to, bailesniems žmonėms išsigandus reklamų ir pradėjus vairuoti mažiau, drąsesniems žmonėms sumažėja kamščių keliuose ir padidėja saugumas (sumažėja tikimybė susidurti su bailesniais žmonėmis). Taigi, nors negalime būti tikri, bendras eismo saugumo reklamų poveikis ko gero neigiamas, užtat galime būti tikri, kad jos skriaudžia silpnesniuosius.

2010 m. lapkričio 22 d., pirmadienis

Valiutų karas ir Lietuva

Tęsiame straipsnių seriją apie valiutų karą. Pirmojoje dalyje aptarėme išnagrinėjome valiutų karo sąvoką, antrojoje dalyje pasižiūrėjome, kaip karas vyksta įvairiuose pasaulio kampeliuose, šį kartą pateiksime karines rekomendacijas Lietuvai.

Kadangi litas pririštas prie euro - tvirtos ir patikimos valiutos, geriausia kariauti pagal Eurozonos taisykles. Eurozonoje geriausias ekonomines perspektyvas turi Vokietija, todėl reikia kopijuoti Vokietijos ekonominį modelį. Lanksti darbo rinka turi užtikrinti žemą bedarbystę, o mažas biudžeto deficitas - palankias sąlygas verslo plėtrai. Lietuvos darbo rinkos fronte nieko gero - kol kas girdime absurdiškus planus didinti minimalų atlyginimą. Labai tikimės, kad biudžeto deficito fronte Kubilius neužmigs ant laurų. Alternatyvų nėra - Graikijos, Airijos, ir Islandijos ekonomikos modeliai veda į neišvengiamą pralaimėjimą valiutų kare. Gerai kariaujant, galų gale pasieksime pergalę - Lietuva įsives eurą. Kokia iš to nauda, jau rašiau čia.

2010 m. lapkričio 19 d., penktadienis

Scott Sumner ir centrinių bankų mokamos palūkanos

Ar turi centriniai bankai už juose laikomas lėšas mokėti palūkanas? Atsakymas į šį paprastą klausimą suskirsto ekonomistus į daug nesutaikomų grupelių. Vadovėliai rašo tik apie tokius centrinius bankus, kurie nemoka palūkanų, todėl tradicijas gerbiantys ekonomistai piktinasi centrinių bankų mokamomis palūkanomis, nes jos sugriauna šimtą kartų ant lentos kreida parašytus vadovėlinius modelius. Kiti ekonomistai bijo, kad jei centriniai bankai mokės palūkanas, pinigų turėtojai neleis jų į apyvartą, todėl kils defliacija. Dar kiti ekonomistai bijo priešingo dalyko - jei centriniai bankai moka palūkanas, tai tarsi jie ir skolinasi lėšas. Jei jau skolinasi lėšas, tai kažkur matyt jas išleis, ką nors už jas nusipirks, o pinigų leidimas, kaip žinia sukelia infliaciją. Nepaisant visų prieštaravimų, daugelis centrinių bankų vadovų stipriai pasisako už palūkanų mokėjima. Juk centrinio banko mokamų palūkanų normos fiksavimas ties nuliu yra nelankstus kainų reguliavimas, o seniai įrodyta, kad ekonomika geriausiai veikia su lanksčiomis kainomis.

Ekonomikos mokslas tuo ir yra labai įdomus, kad į elementarų klausimą yra daug skirtingų atsakymų. O šis konkretus klausimas yra labai tiesiogiai susijęs su dabartine krize. Po Lehman Brothers bankroto, JAV centrinis bankas perėjo nuo senovinio modelio (kai palūkanos nemokamos) prie naujoviškos veiklos schemos su palūkanomis. Apie tai teko diskutuoti su Scott Sumner, įžymaus makroekonomikos blogo "Money Illusion" autoriumi. Jis straipsnyje "Calling 123" teigia, kad perėjimas prie palūkanų mokėjimo pagilino krizę, ir manęs prašo, kad pagrįsčiau savo priešingą nuomonę šiuo klausimu. Mano atsakymas buvo toks - perėjimas prie modernaus centrinių bankų veiklos modelio su palūkanomis leido stipriai padidinti pinigų kiekį ir taip sušvelninti krizę. Diskusija tęsiasi toliau, modernų požiūrį gerai gina ekonomistas Mark Thoma.

2010 m. lapkričio 17 d., trečiadienis

Teorinė ir praktinė socialinė diskonto norma

Socialinė diskonto norma yra skaičius, parodantis, kaip smarkiai mums rūpi ateities žmonių gerovė (tiksliau, atvirkščiai tam proporcingas). Jos prireikia priimant sprendimus, turėsiančius įtakos visų pirma ateities kartoms, pvz. susijusius su aplinkosauga. Egzistuoja gana pagrįsta nuomonė, kad socialinė diskonto norma turėtų būti mažesnė nei priimant pvz. asmeninius investavimo sprendimus, nes nėra priežasties diskriminuoti ateities žmones dabarties žmonių atžvilgiu. Tačiau, kaip mėgsta pastebėti R.Hansonas, realiame gyvenime yra kiek kitaip. Dar A.Smitas rašė, kad milijonas žemės drebėjimo aukų Kinijoje yra mažesnė blogybė nei netekti savo rankos mažojo piršto. Ateities žmonės iš tikrųjų mums rūpi dar mažiau nei kiniečiai. Jei būtų kitaip, mirusių žmonių nuosavybės teisės būtų saugomos taip pat kaip gyvųjų, todėl palūkanų normos smarkiai sumažėtų, ir ateities žmonėmis iš savanaudiškumo pradėtų rūpintis ir tie, kuriems gerumo neužtenka.

2010 m. lapkričio 16 d., antradienis

M.Mungeris apie Santiago autobusus

M.Mungeris yra rašęs ir du kartus pasakojęs per Econtalk apie Santiago miesto autobusus. Santiage gana susispaudę gyvena daugiau kaip 5 mln gyventojų, o metro linijų nėra daug, todėl didžioji dalis keleivių kasdien važiuoja autobusais. M.Mungeris keletą kartų buvo Čilėje, važinėjosi miesto autobusais, ir parsivežė keletą svarbių ne tik miesto transportui pamokų:
  1. Kartais rinka gali surinkti informaciją, kurios neįstengia gauti joks centrinis planuotojas
  2. Žmonės yra godūs (t.y. elgiasi taip, kaip jiems naudingiau) ne tik rinkos, bet ir socializmo sąlygomis.
Anot Mungerio, buvo taip: Santiage buvo valstybinis metro ir privati miesto autobusų sistema su keliais tūkstančiais konkuruojančių įmonių. Autobusai buvo dviejų rūšių: greitieji, kurie buvo brangesni, veždavo iš gyvenamųjų rajonų į centrą ir pakeliui nestodavo, bei stojantys kiekvienoje stotelėje. Vairuotojams buvo mokama už keleivių skaičių, todėl vykdavo lenktynės tarp konkuruojančių firmų autobusų, kuris pirmas pasieks stotelę - dėl to buvo nemažai avarijų. Kita problema buvo oro tarša - kai kurie autobusai buvo seni. Bet valdžia (ir rinkėjai) matė visai kitas problemas:
  • godumą ir pelną (sistema buvo pelninga) 
  • nelygybę (greitaisiais autobusais naudojosi tik pasiturintys)
  • metro buvo nuostolingas 
Dėl to padarė tokią reformą:
  • uždraudė privačius autobusus
  • įkūrė valstybinę autobusų įmonę, kuriai nupirko didelius Volvo autobusus
  • vairuotojams ėmė mokėti ne už keleivių skaičių, o už grafiko laikymąsi
  • suvienodino kainas
  • panaikino lygiagrečiai metro einančius autobusų maršrutus. Vietoje to padarė, kad kai kurie autobusai važiuoja iš gyvenamųjų rajonų į kažkurią metro stotelę ir atgal.
Išėjo taip:
  • 600 mln USD nuostolių per metus (taigi pelno problemą išsprendė)
  • sumažėjo sunkių avarijų, bet padaugėjo smulkių, nes dideli autobusai sunkiai telpa į siauras gatves
  • jei autobusas vėluoja, jis stotelėje nestoja, nes vairuotojui svarbiau grafikas. Pirmoje stotelėje kai kurie autobusai irgi nestoja.
  • kadangi daug kam reikia važiuoti su 2 persėdimais (į metro autobusu, paskui nuo metro vėl autobusu), vidutinis kelionės laikas išsaugo nuo 40 min iki 2 val. Be to, smarkiai sumažėjo patikimumas - kartais kelionė trunka dar ilgiau.
  • oro užterštumas ir kamščiai padidėjo (tikėtasi juos sumažinti naudojant didelius autobusus), nes daug kas ėmė važinėti automobiliais
  • metro perpildytas, bet vis dar nuostolingas
  • aptarnavimo kokybė lyginant su visu tuo - jau smulkmena
Grįžtant prie pirmos pamokos, galima prisiminti diskusiją (pvz. čia) dėl Sovietų Sąjungos žlugimo. Iš vienos pusės, rinka tikrai surenka informaciją geriau už centrinį planuotoją. Iš kitos pusės, kaip stebėjosi ir econtalk'o vedėjas R.Robertsas, planuotojai Santiago atveju jau turėjo rinkos surinktą informaciją apie maršrutus, bet ja nesinaudojo. Taigi planuotojų (o ne vykdytojų) motyvacija (o ne informacijos trūkumas) galbūt ir yra didžiausia problema.

Istorijos tęsinys irgi pamokomas. Autobusų reforma buvo viena iš priežasčių, dėl kurių kairiųjų valdžia pralaimėjo paskutinius rinkimus, bet grįžti prie godumu ir pelnu paremtos senosios sistemos praktiškai neįmanoma. Mungerio kalbinti autobusų keleiviai beveik vienbalsiai mano, kad reikia tik daugiau autobusų ir geresnių vairuotojų. Senosios sistemos niekas nenori, labiausiai dėl to, kad prisimena "laukinę" kovą dėl keleivių. Mungeris, remdamasis savo kolegų darbais, gali pasiūlyti sprendimą - destruktyvi kova dėl keleivių vyksta tada, kai autobusai privatūs, bet neapibrėžtos nuosavybės teisės į stoteles. Jei autobusų įmonėms būtų leista turėti savo stoteles, o policija baustų ne savo stotelėje stojančius autobusus, problema gerokai sumažėtų. Tačiau tokias reformas daryti jau per vėlu. Vairuotojų motyvavimo problemas galbūt galų gale pavyks išspręsti, bet valstybinė autobusų sistema tikriausiai liks nuostolinga ir neefektyvi, nes Pietų Amerikos turtinga Čilė gali sau tai leisti.

Kaip pastebi Mungeris ir čia jį komentuojantis A.Klingas, nereikia manyti, kad čiliečiai kažkuo iš esmės skiriasi nuo kitų. JAV miesto autobusų sistemos valstybinės, ir niekas nemano, kad būtų galima pvz. sumažinti užterštumą jas privatizavus ir perviliojus dalį automobilių vairuotojų į autobusus. JAV švietimo sistema taip pat veikia itin prastai, bet ji bent jau neparemta godumu ir pelno siekimu.

2010 m. lapkričio 15 d., pirmadienis

Valiutų karą pradeda ir laimi JAV

Kaip jau rašiau anksčiau, terminas "valiutų karas" man nepatinka, nes jį sugalvojo ekonomikos augimo priešininkai, siekdami pigių propagandinių pergalių. Vis dėlto šiandien naudosiu šį terminą, nes jis leidžia išvengti nuobodžių formulių ir grafikų juos pakeičiant paraku kvepiančiais mūšių aprašymais.

Puolančioji pusė. Ji kaip niekad stipri. Jai vadovauja labiausiai pasaulyje pinigų spausdinimą mėgstantis JAV Centrinio Banko vadas Ben Bernanke. Išvydę jo naujausią ginklą - naują 600 mlrd. JAV dolerių partiją, po pernykščiais lapais pasislepia net ir patys narsiausi valiutų karo priešininkai iš Vokietijos ir Kinijos.

Gynybinė taktika. Jeigu puolamoji taktika valiutų kare yra pinigų spausdinimas, tai gynybinė taktika yra pinigų naikinimas. Kadangi savo pinigus naikinti nesmagu, vietoj to pirmiausia stengiamasi pasinaudoti penktosios kolonos paslaugomis - čia ypač patrauklūs JAV austrų ekonomikos atstovų raginimai stabdyti dolerių laviną.

Euro frontas. Euro fronte gynybai vadovauja trigalvis slibinas, turintis Angelos Merkel, Axelio Weberio (iš Bundesbanko) ir Jean-Claude Tricheto (iš ECB) galvas. Vokiečių ekonomistų raginimus stabdyti dolerių spausdinimo mašiną viena kaire ranka lengvai sustabdo Paulas Krugmanas, savo bloge į šuns dienas išdėdamas vokiečių ekonomistų neišmanėliškumą. Žymiai geriau sekasi graikų ir airių pinigų naikinimo operacija: šį pavasarį buvo sunaikinti milijardai Graikijos eurų, o šį savaitgalį intensyviai vyko derybos dėl paliaubų su Airija, mainais į Airijos bankroto atšaukimą bandant susitarti, kuri Airijos eurų dalis bus ilgam laikui įkalinta Tarptautinio Valiutos Fondo delegacijos stovykloje po lozungu "Arbeit macht Geld" "Vidinė devalvacija".

Kinijos frontas. Iki šiol Kiniją nuo dolerių srauto patikimai saugojo Didžioji Kinų Siena. Tačiau atsitiko kažkas naujo - oficialusis Pekinas kelis kartus išreiškė gilų pasipiktinimą niekšiškais JAV valiutų karo veiksmais. Tai privertė kinų liaudį susimastyti, ir jie suprato, kad Kinijos Komunistų Partijos Politbiuro Centro Komitete tvyro sumaištis, pakrikimas ir panika dėl to, kad Didžiąją Kinų Sieną galima apeiti per Hong Kongą. Kinų liaudis suprato, kad dėl skylių Didžiojoje Kinų Sienoje valdžiai teks naikinti nuosavus kinų pinigus - juanius, ir per vieną dieną Šanchajaus akcijų indekso kursas nukrito net penkiais procentais.

2010 m. lapkričio 14 d., sekmadienis

Hugh Hendry pamokslauja politikams ir škotams



Nusileidęs su politikais lėktuvu žemyn, Hugh Hendry apsistojo Edinburgo TV studijoje. Ten buvo gausus klausytojų būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Škotijos ir Glazgo, iš Taino ir iš Aberdyno pajūrio. Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo nežinojimo ligų.

2010 m. lapkričio 12 d., penktadienis

Trumpa visa ko istorija

Pamirškite B.Bryson'ą. R.Hansonas šioje paskaitoje papasakoja tikrai trumpą, ir tikrai visa ko, o ne asmeninių geologų konfliktų istoriją. Tiksliau, kaip jis pats sako, visko kas svarbu istoriją.

Hansonas remiasi tiek savo straipsniais (pvz. apie skirtingo augimo greičio epochas, dirbtinio intelekto įtaką darbo rinkai ir konkurencinį kosmoso išteklių panaudojimo scenarijų ir kitais, apie kuriuos jau rašiau pvz. čia ir čia), tiek kitų mokslininkų darbais, pradedant T.Malthus'u ir D.Ricardo, ir baigiant šiuolaikiniais antropologais ir neuromokslų atstovais. Galima ieškoti priekabių jo supaprastinimuose, o kai kurie esminiai teorijų, kuriomis jis remiasi, teiginiai nėra labai patikimai įrodyti, bet bendras paveikslas pritrenkia savo platumu ir vientisumu. Pabandysiu atpasakoti tą trumpą praeities, dabarties ir ateities istorijos santrauką.

Hansonas visą istoriją skirsto į šešias epochas: primatų, pirmykščių žmonių, žemdirbystės, pramonės, robotų ir stabilumo.

Primatai išsiskiria iš kitų gyvūnų tuo, kad gyvena grupėse su sudėtinga struktūra, ir turi didesnes smegenis, kurių pagrindinė paskirtis - koordinuoti veiksmus su kitais grupės nariais. Primatų gyvenimas keičiasi lėtai, todėl jie genetiškai gerai prisitaikę prie savo gyvenimo sąlygų. Tą patį galima pasakyti ir apie pirmykščius žmones, kurių pagrindinis skirtumas nuo kitų primatų - kad jie gyvendavo dar didesnėmis grupėmis, ir turėjo dar sudėtingesnes smegenis (tiksliau - kadangi turėjo didesnes smegenis, galėjo gyventi didesnėmis grupėmis ir nesusipykti). Vienas iš mechanizmų, kaip žmonės koordinuoja veiksmus didelėse grupėse - tai moralės normos ir kultūra apskritai.

Tiek ankstesnių primatų, tiek pirmykščių žmonių "ekonominė pažanga" vyko lėtai, todėl pvz. išradus ir tobulinant lanką ir strėles, augo gyventojų skaičius, bet ne gyvenimo kokybė. Dėl to to laikmečio ekonomikos augimą galima matuoti pagal gyventojų skaičiaus augimą, ir jis buvo lygus maždaug vienam padvigubėjimui per 250 000 metų. Tuo požiūriu žemdirbystės atsiradimas buvo tikra revoliucija, nes gyventojų skaičius ėmė augti 250 kartų greičiau - padvigubėdavo maždaug per 900 metų. Žemdirbių bendruomenės atsirado ten, kur buvo didesnis santykinai sėsliai gyvenančių pirmykščių (medžiokle ir rinkimu užsiimančių) gyventojų tankumas. Sėslus gyvenimas ir didelis tankumas sudarė palankias sąlygas prekybai, o taip pat ir karui, nes jei kas nors turi ko nors vertingo, ir kiti žino, kur jis su savo vertybėmis šiuo metu yra (o tai būtina sąlyga prekybai), užuot pasiūlius ką nors mainais, galima ateiti su būriu ginkluotų vyrų. Karo metu grobti moteris taip pat labiau apsimoka tada, kai joms sunkiau pabėgti, t.y. kai gyvenama sėsliai ir vyrai dieną neišeina į medžioklę. Nors žemdirbystė buvo žymiai pažangesnė technologija, gyventojų skaičius vis dar augo greičiau nei ekonomika. Be to, be karo atsirado ir kitų blogybių - dirbti reikėjo ilgiau ir sunkiau, maistas tapo vienodesnis ir prastesnis, ėmė plisti infekcinės ligos. Kitaip sakant, vidutiniam žmogui gyvenimas tapo blogesnis, tik žmonių buvo daugiau. Didelėms sėsliai gyvenančių žmonių grupėms iškilo ir visiškai kitokie nei pirmykščių žmonių gentims koordinavimo iššūkiai. Žemdirbystė paplito staiga, ir genetiškai prisitaikyti laiko nebuvo, todėl žmonėms labai pravertė jau anksčiau išrasta moralė ir kultūra. Tik jų dėka žmonės sugebėjo pereiti nuo gana laisvo seksualinio elgesio prie ilgalaikės patvarios santuokos ir moterų slėpimo namuose, o nuo visų žmonių santykinės lygybės - prie griežtos hierarchijos, įskaitant karalius ir vergus. Stabilios šeimos atsirado todėl, kad žemdirbiams sunku įsidiegti tinginiauti neskatinančią dalinimosi maistu kultūrą, taigi vaikai tapo priklausomi nuo abiejų tėvų, o vyrams tapo svarbesnės garantijos, kad sunkiu darbu užaugintą derlių valgo jų nuosavi vaikai. Hierarchija yra visų pirma karo padarinys, bet galbūt buvo ir neblogas būdas užtikrinti tvarkai. Religija yra vienas iš kultūros reiškinių, kurie gerai atspindi pasikeitimus visuomenėje - pirmykščiai žmonės turėjo daug dvasių, kurios darė visokius keistus dalykus, o žemdirbiams būdingi galingi dievai, rūsčiai baudžiantys netikėlius. Per 10 000 metų, kuriuos truko žemdirbystės laikotarpis, genetiniai pokyčiai toliau vyko, pvz. atsirado laktozės tolerancija, leidžianti žmonėms gerti pieną, bet didžioji dalis genetinių impulsų (pvz. vyrų polinkis turėti partnerių už santuokos ribų) liko iš pirmykštės aplinkos, tik kultūra ir moralės normos kai kuriems iš jų neleisdavo pasireikšti ar bent laikė santykinai nuslopintus. Išimtis buvo tik elitas, kurie mažiau paisė paprastiems žmonėms skirtų normų ir leisdavo sau gyventi taip, kaip norisi, t.y. panašiau į pirmykščius žmones nei į žemdirbius.

Maždaug 1800-aisiais įvyko dar vienas radikalus žmonių gyvenimo pasikeitmas, žinomas kaip pramoninė revoliucija. Ekonomikos augimas pagreitėjo iki maždaug vieno padvigubėjimo per 15-20 metų, ir kadangi gyventojų skačiaus augimo greitis buvo mažesnis, ne tik elitas, bet ir visi žmonės ėmė darytis turtingesni. Kapitalizmo atsiradimas ėmė griauti kai kuriuos tradicinius koordinavimo mechanizmus, pvz. žmonės kėlėsi į miestus, kur grėsmė, kad kaimynai apkalbės ir smerks, tapo mažiau svarbi, nes miestuose dauguma žmonių vieni kitų nepažįsta. Vėl atsirado ir naujų koordinavimo iššūkių, pvz. gamyklose ir kitose įmonėse reikėjo darbuotojų, kurie klauso nurodymų. Pirmykščiai žmonės buvo labai nepriklausomi, o žemdirbiai nors ir buvo susitaikę su hierarchine visuomenės struktūra, kasdien matydavo tik savo luomo žmones, su kuriais elgdavosi kaip lygūs su lygiais, panašiai kaip ir pirmykščiai žmonės, o elitas gyveno atskirai. Viena iš priemonių, kaip padaryti žmones paklusnesnius, buvo mokyklos, kurios išplito kapitalizmo laikais. Mokykloje mokiniai nuo vaikystės mokomi klausyti mokytojo, o jų pastangos ir sugebėjimai nuolat formaliai vertinami. Nors įrodyta, kad dažnas vertinimas šiek tiek kenkia mokymuisi, jis yra būtina pasiruošimo tapti darbuotoju dalis. Mainais už paklusnumą, šiuolaikiniai žmonės yra istoriniu požiūriu neapsakomai turtingi. O būdami turtingi ir skatinami iki žemdirbystės susiformavusių impulsų, jie gali sau leisti elgtis taip, kaip elgiasi pirmykščiai žmonės ir žemdirbių elitas. Atotrūkis tarp šių laikų žmonių elgesio priežasčių ir aplinkos toks didelis, kad Hansonas dabartinį laikmetį vadina "sapnų laikotarpiu". Jo nuomone, žmonių palikuonys į jį žiūrės kaip į ypatingą laikotarpį, kai žmonės buvo išprotėję tiesiogine to žodžio prasme. Užuot sukūrę daugiau turto ar susilaukę daugiau palikuonių, jie švaistė išteklius brangiems mažai kam reikalingiems daiktams, be tikslo keliaudavo po pasaulį, per dienas rašydavo mažai kam įdomius blogus, svajodavo susituokti iš meilės, o ne iš išskaičiavimo, ir balsuodavo už politikus, nesuprantančius, kaip sukurti geresnį gyvenimą, o dažnai ir tiesiogiai kenkiančius absoliučiai daugumai žmonių.

Po dabartinio sapnų laikotarpio galima laukti dar spartesnio augimo epochos. Ją galėtų sukelti dirbtinio intelekto, t.y. kompiuterių su programine įranga, galinčių daryti praktiškai viską, ką gali žmonės, atsiradimas. Jei darbuotojus būtų galima gaminti pramoniniu būdu gamykloje, ekonomikos augimas galėtų pagreitėti iki padvigubėjimo per 1-2 savaites. Kaip rašė dar D.Ricardo 1821 metais, jei robotai, anksčiau buvę papildančia žmonių darbą technologija, taptų dirbančių žmonių pakaitalu, atlyginimai greitai sumažėtų iki roboto nuomos kaštų. Tai reiškia, kad žmonės dabartiniu biologiniu pavidalu galėtų išgyventi tik iš kapitalo pajamų, panašiai kaip elitas žemdirbystės laikotarpiu, arba kaip pensininkai šiais laikais. Mokslinėje fantastikoje populiarus žmonių karo su robotais motyvas, bet Hansono nuomone, labiau tikėtina, kad robotai gerbtų nuosavybės teises, nes jos yra būtina didelės sudėtingos ekonomikos, kurios dalis būtų kiekvienas robotas, egzistavimo sąlyga. Hansonas pats yra dirbęs dirbtinio intelekto kūrimo srityje, ir remdamasis savo patirtimi sako, kad pažanga nors ir lėta, bet ji vyksta, ir per keletą šimtmečių tikriausiai pavyks parašyti programą, mąstymo sudėtingumu panašią į žmogų. Iš kitos pusės, kartais paprastesnis uždavinys už programos sukūrimą yra jos perkėlimas iš vienos platformos į kitą panaudojant emuliatorių. Dėl to tikriausiai greičiau (gal po kokių 50 metų) pavyks sukurti žmogaus smegenų simuliaciją kompiuteryje. Kol kas tam trūksta trijų dalykų: nėra iki galo "iššifruotas" žmogaus neuronų tarpusavio bendravimo protokolas, nėra pakankamai galingų kompiuterių ir nėra skanerių, galinčių pakankamai greitai ir tiksliai nuskaityti žmogaus smegenų struktūrą (pvz. smegenis užšaldžius ir supjausčius labai plonais sluoksniais). Nei viena iš šių kliūčių neatrodo neįveikiama. Sukūrus kompiuterinius žmones, pasikeistų evoliucijos mechanizmas, bet atranka vyktų toliau. Gali būti, kad praktiškai visų iš trilijonų būsimų kopijų "protėviai" būtų viso labo keletas individų, geriausiai prisitaikę prie naujų sąlygų. Tai turėtų būti labai protingi, darbštūs, paklusnūs ir kruopštūs žmonės, kuriems nebūtų sunku susitaikyti su tuo, kad laisvalaikio daug nebūtų, o dirbti reikėtų už atlyginimą, kurio vos užtenka pragyvenimui, panašiai kaip žemdirbystės laikais. Vieni kompiuteriniai žmonės būtų tik kopijos kompiuteryje, o kiti galbūt turėtų mechaninį "kūną", kurį valdyti žmogaus smegenims neturėtų kilti problemų, kaip jų nekyla valdant automobilį ar lėktuvą. Galbūt kompiuteriniai žmonės būtų jų sukūrimą finansavusių įmonių nuosavybė, t.y. vergai, bet nebūtinai - jie galėtų pvz. pasiimti paskolą, už kurią nusipirktų savo dirbtinį kūną, ir dirbtų kaip samdomi darbuotojai ar turėtų savo verslą.

Nors dabartiniai ekonomikos augimo tempai dar gali pagreitėti, augimas negali tęstis ilgą laiką. Mūsų visatoje žvaigždžių energijos užteks dar kokį trilijoną metų (o jei įskaičiuosime baltąsias nykštukes - dar ilgiau). Tuo tarpu net nepadidėjus dabartiniam augimo tempui, po keliasdešimt tūkstančių metų žmonių (t.y. robotų) skaičius turėtų daug kartų viršyti atomų skaičių visatoje, kas gana mažai realu. Be to, nors technologijų pažanga kol kas atrodo neišsemiamia, egzistuoja baigtinis atomų kombinacijų, taigi ir technologijų skaičius, ir anksčiau ar vėliau visos technologijos bus atrastos. Taigi po beprotiško augimo eros bus dar viena - stabilumo era, kurioje gyvenimas keisis lėtai, ir todėl jos gyventojai vėl bus gerai prisitaikę prie savo gyvenimo sąlygų, panašiai kaip pirmykščiai žmonės. Tiesa, augimo metu žmonija gali susinaikinti, ir tuomet stabilumo era bus kiek kitokia, tačiau susinaikinimas nėra neišvengiamas. Hansonas yra sukūręs plėtros į kosmosą stabilumo eroje modelį. Jeigu šviesos greičio kosminiais atstumais tikrai neįmanoma viršyti, centralizuotai valdyti didelę erdvę yra itin keblu, nes valdžiai labai sunku naudoti prievartą prieš toli nutolusius gyventojus. Netgi nuo šviesos greičiu veikiančio ginklo nesunku išsisukti atsitiktinai keičiant trajektoriją. Dėl tos pačios priežasties sunku užtikrinti nuosavybės teises į toli kosmose esančius išteklius - vienintelis patikimas būdas yra nuskristi ir juos sunaudoti pirmam. Taigi stabilumo eroje turėtų vykti nutrūktgalviškos lenktynės kosmose į visas puses, siekiant pirmiems atvykti į naujas planetas, žvaigždes ar tamsiosios medžiagos sankaupas - žiūrint, kas bus vertinga naudojant tų laikų technologijas. Savaime suprantama, kad prie tokio gyvenimo tobulai prisitaikę būtybės nebebus žmonės.

2010 m. lapkričio 9 d., antradienis

Dar apie pramoninę revoliuciją

Neseniai minėta diskusija apie pramoninės revoliucijos priežastis atrodo baigėsi. Keletas įdomesnių pastebėjimų:
  • D.McCloskey, G.Clark'as ir M.Ridley sutaria, kad pramoninė revoliucija buvo kažkas daugiau nei laipsniško turtų kaupimo padarinys, kaip pasakytų marksistai arba tie, kas bando paaiškinti ją naudodami R.Solow modelį. Jos metu iš esmės pasikeitė žmonių mąstymas. Bet ar mąstymo pasikeitimas gali įvykti pats savaime? Taip, jei vadovaujiesi metafiziniais modeliais kaip McCloskey, bet jei norime laikytis materialistinės filosofijos, vis tiek reikia paaiškinimo, kodėl mąstymas pasikeitė. Tuo labiau, kad klausimas, kas įvyko pirma - mąstymo pasikeitimas, ar atsirado sąlygos, leidžiančios prasidėti pramoninei revoliucijai, nėra iš tų, kurių neįmanoma išspręsti remiantis įrodymais. Pvz., kaip pastebi Ridley, vergijos panaikinimo idėja sklandė ilgą laiką, tačiau realios įtakos įgijo tik tada, kai vergija tapo ekonomiškai nebenaudinga. Pradėti tikėti idėja, kuri atitinka tavo tikslus - labai senas žmonių išradimas.
  • M.Ridley yra labai apsiskaitęs ir protingas žmogus, bet neturi ekonominio išsilavinimo, todėl jo pasigautą seną idėją apie anglies svarbą ekonomistui G.Clarkui buvo nesunku sumalti į miltus. Ridley sako, kad Olandijos pažangą sustabdė "piratai", o D.Britanijai išsigelbėti padėjo anglis, bet atplukdyti anglies į Olandiją nekainavo taip brangiai. Aišku D.Britanija turi gynybinį pranašumą, nes yra sala, bet tai jau visai kas kita.
  • Anksčiau vykusioje Cato unbound diskusijoje istorikas S.Davies teigė, kad pagrindinė XVIII a. Europos ypatybė buvo optimali "piratų" galia: jie turėjo pakankamai valdžios, kad užtikrintų nuosavybės teisių apsaugą, bet skirtingai nei Azijoje, Europoje nepavyko sukruti didelės imperijos, todėl atskirų valstybių elitas konkuravo tarpusavyje, ir jiems teko rizikuoti skatinant prekybą ir inovacijas ir taip siekiant užsiauginti aukso kiaušinius dedančią vištą.
Apibendrinant galima pasakyti, kad A.Smitas beveik garantuotai teisus dėl to, iš kur atsirado tautų turtai, nors kodėl XVIII-XIX a. piratams nepavyko jų užgrobti - iki šiol šiokia tokia mįslė.

2010 m. lapkričio 8 d., pirmadienis

Valiutų mūšis vandens stiklinėje

Prisiminkime vieną šiek tiek girdėtą anekdotą. Abramovskis paskolina Berezovičiui milijardą, Berezovičius tuč tuojau tą milijardą paskolina Abramovskiui atgal. Kas pasikeis? Ar nuo to suklestės ekonomika? Ar nuo to Abramovskis su Berezovičiumi taps turtingesni? Atsakymas toks - tikriausiai visiškai nieko neįvyks, nei Abramovskis, nei Berezovičius dėl to nepraturtės, bet kilo grėsmė, kad Abramovskis su Berezovičiumi gali rimtai susipykti, o jiems besiaiškinant santykius, gali nukentėti niekuo dėti praeiviai.

Valiutų karas vyksta labai panašiai. Centriniai bankai ratu skolina vieni kitiems milijardus. Tikriausiai nieko dėl to neįvyks, bet visiems baisu, kad kils rimti tarptautiniai apsižodžiavimai. Jei centriniai bankai gautus vieni iš kitų pinigus ramiai laikys seife, viskas bus gerai. Bet išsipūtęs skolų ratas kutena nervus, ir valiutų mūšis vandens stiklinėje gali pavirsti rimtu karu dėl strateginių žaliavų išteklių - aukso, vario, naftos. Na, o pabrangusi nafta gali sustabdyti pasaulio ekonomikos atsigavimą.

Savo absurdiškumu panašus į valiutų karą procesas yra ir Quantitative Easing (kiekybinis stimuliavimas). Jo metu išsipučia centrinio banko ir finansų ministerijos tarpusavio įsiskolinimai. Labiausiai tikėtina, kad nuo to nieko neįvyks, tačiau kyla grėsmė, kad tolimoje ateityje centrinis bankas susipyks su finansų ministerija, ir dėl kilusio konflikto centrinis bankas po dešimties metų nebegalės suvaldyti infliacijos.

2010 m. lapkričio 5 d., penktadienis

Europos centrinio banko sprendimo vertimas į bendrinę lietuvių kalbą

Štai vakarykštis ECB sprendimas dėl pinigų politikos:

"Šiandien vykusiame posėdyje ECB valdančioji taryba nusprendė, kad pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų norma ir palūkanų normos, naudojantis ribinio skolinimosi ir indėlių galimybėmis, nesikeis ir atitinkamai bus 1,00 %, 1,75 % ir 0,25 %.
ECB pirmininkas pakomentuos, kuo remiantis priimti šie sprendimai, šiandien 14.30 val. (CET) prasidedančioje spaudos konferencijoje."


Sprendimas itin trumpas, ir beje, jame pats svarbiausias sakinys yra antrasis (dėl spaudos konferencijos). Sekdamas JAV žurnalistais, kurie į žmonių kalbą išvertė užvakarykštį JAV centrinio banko spredimą, pabandysiu paprastai, trumpai ir aiškiai apibendrinti ECB pirmininko komentarą preskonferencijoje:
  • Dabartinės ECB palūkanų normos yra optimalios ir nėra čia ko jų dabar keisti, nes ekonomika auga infliacijai neviršijant 2% nustatytos ribos.
  • Vis dar be saiko skoliname daug pinigų silpnesniems bankams ir silpnesnioms vyriausybėms, bet tai yra laikinas reiškinys, ir labai norėčiau artimiausiu metu atsikratyti šito žalingo įpročio, bet nežinau, ar pavyks.
  • Pinigų masė auga 1% per metus, tai gerai, nes tai nesukelia viršnorminės infliacijos pavojaus, tačiau vis tiek šiek tiek bijau kylančių naftos ir kitų žaliavų kainų.
  • Ei jūs ten Eurozonos šalių vyriausybėse, kuo skubiau mažinkite biudžeto išlaidas!
  • Ir nepamirškite struktūrinių ekonomikos reformų, nes kitaip ekonomikos augimą matysite kaip savo ausis!
  • Matau, kad neišmokote Graikijos krizės pamokų, nes ES viršūnių susitikime nepritarėte, kad bausmės per daug išlaidaujančioms valstybėms būtų skiriamos automatiškai.
Panašiu stiliumi užvakarykštį JAV centrinio banko sprendimą nupasakočiau taip: Bernankė pasakė - esu kaltas, kad kainos kyla per lėtai, o bedarbių vis dar daug, bet pažadu pasitaisyti, papildomai atspausdinsiu 600 mlrd. dolerių. Kontrastas tarp dolerio ir euro - milžiniškas.