Dienos nuoroda: Humoristinė šių metų kronika

Humoristinė kronika - Dave Barry's year in review

Purvini pinigai: knyga nekenčiantiems kapitalizmo

J.Heath yra filosofas, parašęs knygą Filthy Lucre, apie kurią čia kalbasi su W.Wilkinsonu. Knygoje J.Heath paneigia jo nuomone populiariausius kairiųjų ir dešiniųjų klaidingus įsitikinimus apie ekonomiką.

Kairiųjų klaidingi įsitikinimai man buvo įdomesni. Iš istorijos pamokų miglotai kažką atsimenu apie perprodukciją, o pasirodo tai yra svarbi marksistinių teorijų dalis. Atrodo, kad pasaulyje tebėra žmonių, kurie mano, kad kapitalizmo sąlygomis dėl neplaningos konkurencijos ir besaikio godumo verslininkai prigamina per daug prekių, ir kol kas Vakarų sistemą gelbsti tik gebėjimas klasta įtikinti vartotojus, kad jiems tų prekių reikia, bei trečiųjų šalių vartotojai, kurių vyriausybės nesugeba apsaugoti nuo importinių prekių. J.Heath sako, kad perprodukcijos mitui išgyventi padėjo tai, kad J.M.Keinsas labai garsiai visiems pasakojo, kad Sėjaus dėsnis (kuris sako, kad pasiūla ir paklausa visada susibalansuoja) klaidingas. Marksistai nesigilino į tokias smulkmenas kaip defliacija ir liquidity trap'as, ir išgirdo tik išvadą, kad perprodukcijai atsirasti niekas netrukdo.

Kitas knygoje kritikuojamas klaidingas kairiųjų įsitikinimas - kad pelnas yra iš prigimties blogas dalykas. J.Heath specialiai taip manantiems sugalvojo analogiją su kooperatyvais, nes marksistai pripažįsta darbo pasidalinimą smeigtukų fabrike, todėl kooperatyvų nelaiko blogiu. Pieno gamintojų kooperatyvas iš narių nemokamai gauna pieno, ir, jį perdirbęs ir pardavęs, nariams išdalina gautą pelną. Jeigu nariai pakankamai pieno nepagamina, kooperatyvas gali papildomai nusipirkti pieno rinkoje. Analogiškai akcinės bendrovės yra skolintojų kooperatyvai. Akcininkai už nulines palūkanas paskolina kapitalą bendrovei, o ši jiems išdalina gautą pelną. Jeigu nuosavo kapitalo trūksta, bendrovė gali jo pasiskolinti rinkoje.

Dešiniųjų klaidos iš pasakojimo man susirodė abejotino klaidingumo, nors paskaičius knygą gal išlįstų kokia gili mintis. J.Heath sako, kad R.Coase (o ir šiųmetinio Nobelio laureato O.E.Williamson'o) darbai parodo, kad įmonės egzistuoja todėl, kad įmonės viduje centrinis planavimas veikia efektyviau už kapitalizmą. Analogiškai, kai kurias funkcijas valstybė gali atlikti efektyviau nei laisva rinka. Deja, konkrečių funkcijų jis nepaminėjo, todėl jo argumentų neišeina palyginti pvz. su D.Friedmano argumentais knygoje The Machinery Of Freedom.

Kita J.Heath kritikuojama dešiniųjų klaida - asmeninės atsakomybės svarbos išaukštinimas. Tačiau jo argumentai painūs, pvz. jis sako, kad asmeninė atsakomybė turėtų padėti kovoti su moral hazard (net nežinau, kaip išversti - gal paskata sukčiauti?), tačiau kai kurios moral hazard problemos yra neišsprendžiamos, pvz. neįmanoma sukurti draudimo nuo skyrybų. Bet jis atrodo nesupranta, kad tai, kad laisva rinka nesukuria produktų, kurie negali bendrai paėmus būti naudingi, yra ne rinkos trūkumas, o privalumas, o jei tokius produktus imasi kurti valstybė, įvyksta visokių negerų dalykų.

Kaip ten bebūtų, kaip buvęs marksistas, J.Heath nuėjo didelį kelią mokydamasis ekonomikos, ir besiruošiantiems tapti marksistais (jei tokių būna) vertėtų perskaityti jo knygą kol nevėlu.

Centrinių bankų tikslas nėra reguliuoti palūkanas

Apie makroekonomiką rašantys žurnalistai ir analitikai monetarinę politiką dažnai supranta kaip skolinimosi kaštų didinimą ir mažinimą. Tai sukelia daug painiavos. Dauguma centrinių bankų turi infliacijos taikinį, t.y. yra viešai paskelbę savo ketinimus imtis visų reikiamų priemonių, kad infliacija neviršytų taikinio (su apatine infliacijos riba deja reikalai labiau migloti). Pvz. ECB turi 2% infliacijos taikinį, o Fed jo oficialiai paskelbę nėra, tačiau praeityje elgėsi taip, tarsi jis būtų taip pat 2%. Tuo tarpu monetarinės politikos kryptį centriniai bankai paprastai skelbia naudodami trumpalaikes palūkanų normas. Pvz. jei Fed mano, kad gresia per didelė infliacija, ir paskelbia, kad trumpalaikė palūkanų norma didinama puse procento, tai reiškia, kad bus atliekamos atviros rinkos operacijos (šiuo atveju parduodami Fed turimi vertybiniai popieriai arba atliekami tam ekvivalentūs sandoriai, taip sumažinant pinigų kiekį apyvartoje), kol trumpalaikė palūkanų norma pakils iki nustatyto dydžio. Tačiau viso to tikslas visada yra pasiekti norimą infliacijos lygį, o trumpalaikė palūkanų norma naudojama tik kaip tarpinis tikslas siekiant galutinio.

Naujausias tokio nesusipratimo pavyzdys - šitas Ūkio ministerijos PRas. Prie palūkanų sumažėjimo daugiausia prisidėjo ne ECB, o dėl krizės sumažėjusi skolinimosi paklausa ir dėl jos nukritusi reali palūkanų norma. O sakyti, kad krizė verslininkams kuo nors padėjo - labai jau keistas minties vingis.

Išklausykite teisybę: nepaprasti užsienio investuotojų nuotykiai Rusijoje

Kaip finansų krizė gali sukelti didesnę krizę

Mano kolega mėgsta rašyti, kad krizė prasidėjo nuo istorinės klaidos, kai nebuvo išgelbėtas Lehman Brothers. Bet kaip visgi dėl finansų krizės galėjo kilti tokia didelė krizė kituose sektoriuose? Vienas iš mechanizmų - neigiamas pasiūlos šokas. Kitaip sakant, finansų sistema yra labai svarbi visos ekonomikos dalis, ir jei ji deramai neveikia, ištekliai panaudojami neefektyviai, t.y. sumažėja visų kitų sričių produktyvumas. Kažką panašaus pasakoja J.Cochrane'as čia. Bet, sprendžiant pagal skirtumą tarp tarpbankinių palūkanų ir vyriausybės obligacijų grąžos, finansų krizė greitai baigėsi įsikišus vyriausybėms, tačiau tai nesustabdė didesnės bendros krizės.

Kitas mechanizmas - paklausos šokas. Tiesa, paklausos šokai sukelia krizes tik jeigu per trumpą laikotarpį atlyginimai yra nelankstūs, todėl toks paaiškinimas netinka nei "austrams", nei RBC šalininkams. Ir kas dar svarbiau, visi paklausos šokai yra tas pats kas pinigų paklausos padidėjimas, todėl jei monetarinė sistema užtikrintų atitinkamą pinigų pasiūlos padidėjimą, paklausos šokų bijoti nereikėtų.

Lietuvos ekonomika 2010 m. - Finastos prognozė

Į rankas pateko gruodžio 9 d. Finastos makroekonomikos apžvalga. Įspūdžiai:

• 2010 m. prognozuojamas 3% Lietuvos realaus BVP kritimas. Ši pesimistinė prognozė labai priklauso nuo banko Finasta prielaidos, kad kitų metų antrojoje pusėje Vakarų Europos ekonomikos gali sulėtėti dėl stimuliavimo pabaigos. Deja, kadangi nepateikiamos ketvirtinės prognozės, neaišku, ar Finastos nuomone ekonomikos dugnas Lietuvoje jau pasiektas ir tiesiog ekonomikos atsigavimas bus labai lėtas, ar visgi atsigavimo pradžia bus vėliau kažkada kitais metais, bet pats atsigavimas bus spartesnis.
• Labai patiko tai, kad daug dėmesio skiriama valstybės išlaidų problemai, akcentuojant tai, kad esant dideliam biudžeto deficitui ekonomikai žalą daro didelės palūkanų normos. Jau rašiau apie valstybės išlaidų įtaką krizei. Mano 2010 m. ekonomikos prognozėje sakoma, kad Lietuvai 2010 m. bus geri tik tuo atveju, jei pavyks susitvarkyti su biudžeto išlaidomis.
• Finastos apžvalgoje rašoma, kad Estijoje padėtis geresnė nei Lietuvoje ir Latvijoje dėl to, kad ekonomikos augimo metu Estijos valdžia kaupė rezervus.
• Finastos apžvalgoje rašoma, kad valstybės skolų naštos augimas ir blogėjanti pasaulio ekonomikos konjunktūra gali priversti Lietuvą kreiptis pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą. Manau, kad šis scenarijus per daug pesimistinis, labiau tikėtina, kad Lietuvos politinis mechanizmas apsaugos mus nuo tokios nelaimės.

Kaip būti socialiai atsakingam

Taip vadinasi 18-as The Big Questions skyrius. Pacituosiu:

AR GALIMA ŠIUKŠLINTI? Ne, nebent nauda jums atsveria bendrus kaštus visų, kurie bus priversti šiukšlę matyti, užuosti ar apeiti. Kitaip sakant, tikriausiai ne.
AR GALIMA DEGINTI ANGLIES TURINTĮ KURĄ? Galima, jei nauda jums atsveria visą jūsų padaromą žalą. Buvo suskaičiuota, kas sudegintas litras benzino padaro apie 30 lietuviškų centų žalos aplinkai. Jei dabar benzinas kainuoja 3,70 Lt, pabandykite įvertinti, kiek jo pirktumėte, jei jis kainuotų 4 Lt, ir atitinkamai pakeiskite vairavimo įpročius. (Pastaba: S.Landsburgas rašo apie JAV benzino rinką, kur nėra akcizo benzinui. Lietuvoje akcizas gerokai didesnis negu 30 centų už litrą, todėl galima tiesiog pirkti benziną nesukant galvos, ir tai bus socialiai atsakinga. Ar socialiai atsakingai elgiasi vyriausybė panaudodama iš benzino akcizo gautus pinigus - jau kitas klausimas).
KUO BŪTI UŽAUGUS? Kuo nors, kas sukuria žmonėms ko nors naudingo. Geriausias būdas būti tikram, kad kuri ką nors naudinga - jei kas nors savo noru moka tau už tai pinigus.

Sekmadienio skaitiniai: apie sielos nemirtingumą

S.Landsburgas knygoje The Big Questions rašo, kad žmogaus sąmonė/asmenybė/siela (ar kaip ją bepavadintume) yra programa, veikianti neuronų signalų pagrindu padarytame kompiuteryje. Kiekvieną programą galima užrašyti natūrinių skaičių seka, o skaičiai egzistuoja nepriklausomai nuo laiko ir visatos. Taigi kiekvieno žmogaus siela egzistuoja nepriklausomai nuo laiko ir visatos, t.y. yra nemirtinga.

Raibumynai

Kiaulės neskraido, politikai netarnauja viešajam interesui

Žmogus, išgelbėjęs Putiną nuo bankroto

Astro p0rn (žr. photo gallery)

Išvirkščionomika - krovinių nešikų tautą nuskurdino geležinkelis

Austro-neokeinsistinė sintezė sparčiai populiarėja

Rusija 1992, 1998 - "Именно по рекомендации Гайдара на ключевой пост по осуществлению денежной и финансовой политики — руководителя национального банка — был назначен не Борис Федоров, а Виктор Геращенко — убежденный коммунист, сотрудник спецслужб с солидным стажем, организатор денежной реформы 1991 года, один из ключевых авторов советской экономической катастрофы 91-го — начала 92-го года, один из авторов банкротства СССР, Внешэкономбанка СССР, исчезновения советских валютных резервов.На новом старом посту Виктор Геращенко не стал терять времени. Получив вновь в руки такой мощный и эффективный ресурс, как Центральный банк, он сделал все возможное для того, чтобы поддержать развязанную правительством Гайдара инфляцию. В отличие от Гайдара, он, очевидно, лучше помнил слова Дж. М. Кейнса о том, что инфляция — самое эффективное средство по свержению правительства. И пользовался он этим инструментом, надо сказать, весьма умело. ..." - ir daug kitų įdomių istorinių momentų.

Šeštadienio muzika: John and Yoko - Happy Xmas (War Is Over)

Kadangi Obama gavo Nobelio taikos premiją, tai karas tikriausiai baigėsi, be to, atėjo Kalėdos, ta proga ši daina:

Bandymas suprasti Rusiją protu

T.Cowenas yra amerikietis, bet jo žmona rusė, todėl gal ir nenuostabu, kad jis turi teoriją, kodėl Rusijai taip nesiseka, apie kurią rašo knygoje Create Your Own Economy. Viena iš populiaresnių A.Smito citatų yra apie tai, kad mes gauname pavalgyti ne dėl mėsininko ir kepėjo geranoriškumo, o dėl jų savanaudiškumo. Rusams didžiausia vertybė yra draugystė, bet jos Rusijoje per daug. Rusų draugystė dažnai pasireiškia pasiryžimu padėti draugams apeiti įstatymus, ir tai trukdo normaliai veikti kapitalizmui ir laisvai visuomenei. Rusams būtų geriau, jei jie kartais pamirštų pasirūpinti savo draugais.

Trys krizės vienu metu - Lietuvos ekonomika 2009-2010 metais

Šie metai buvo itin sunkūs Lietuvos ekonomikai. Lyginant su kitomis pasaulio šalimis, Lietuvos statistika atrodo labai prastai. Vienu metu mums kenkė net trys krizės:

• Pasaulinė per mažos bendrosios paklausos krizė
• Vietinė per didelės bendrosios paklausos krizė
• Vietinė struktūrinė krizė

Pasaulinė per mažos bendrosios paklausos krizė
Ši krizė prasidėjo 2008 m. rugsėjo mėnesį žlugus Lehman Brothers bankui. Po žlugimo kilo didžiulė panika, dėl jos sumažėjo pasaulinė bendroji paklausa, smuko tarptautinės prekybos apimtys. Lietuvos eksportas dėl šios krizės nukentėjo itin skaudžiai.
Vietinė per didelės bendrosios paklausos krizė
Dėl per didelės vietinės bendrosios paklausos 2007-2008 m. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, buvo per didelė infliacija. Ilgą laiką valiutų valdyba saugojo Lietuvą nuo per didelės bendrosios paklausos, tačiau pasaulinė kredito euforija buvo galingesnė. Kredito euforijai pasibaigus, 2009 m. Lietuvos ekonomiką pradėjo kankinti pagirios - nominalaus BVP sumažėjimas.
Vietinė struktūrinė krizė
2003-2008 m. itin sparčiai augo valdžios sektoriaus išlaidos. Valdžios sektorius išsipūtė tiek, kad pradėjo stipriai slopinti likusią ekonomikos dalį. Jau 2008 m. pradžioje nustojo augti realus Lietuvos BVP. Struktūrinių problemų yra ir kai kuriuose kituose sektoriuose - pvz. statybos ir nekilnojamojo turto.
Kada bus dugnas?
Kiekviena krizė iš trijų turi atskirą dugną. Pasaulinė krizė dugną pasiekė 2009 m. viduryje, panašiu metu pradėjo atsigauti ir Lietuvos eksportas. Vietinė bendroji paklausa nustos sparčiai kristi jau 2010-ųjų pradžioje. Sunkiausia pasakyti, kaip seksis su struktūrine krize. Jei valdžios sektorius paliks vietos likusiai ekonomikos daliai, 2010 metai Lietuvos ekonomikai gali būti geri. Jei struktūrinė krizė užsitęs, mūsų laukia stagnacijos dešimtmetis.

Kredito krizė tęsiasi: Graikija ritasi žemyn ir greitai pasivys Lietuvą

• Praieitos savaitės pirmadienį Abu Dabis suteikė pašalpą Dubajui, tačiau pilno investuotojų pasitikėjimo Dubajaus valstybinės įmonės neatgavo.
• Praėjusios savaitės pirmadienį paaiškėjo, kad Austrija nacionalizavo banką Hypo Alpe Adria.
• Svarbiausias praėjusios savaitės kredito krizės įvykis - tolesnis Graikijos kredito reitingų blogėjimas ir bankroto rizikos didėjimas. Jei graikai nesupras, kad valstybės išlaidos gali ne tik didėti, bet ir mažėti, jų bankroto rizika gali pralenkti Lietuvos riziką ir priartėti prie Islandijos rizikos.

Ar šalyje su NBVP taikiniu yra vietos senukams?

Vienas iš "austriškų" argumentų prieš pinigų kiekio didinimą išaugus pinigų paklausai yra toks, kad išaugusi pinigų paklausa atspindi žmonių objektyvų poreikį taupyti, o pinigų kiekio padidinimas ir vartojimo skatinimas prieštarauja šiam žmonių poreikiui. Dažnai šiame kontekste minimi senukai, kurie jaunystėje dėl tokios monetarinės politikos prašvilps savo santaupas ir senatvėje neturės ko valgyti.

Šiame argumente painiojamas taupymas ir grynųjų pinigų kaupimas. Iš tikrųjų būsimiems senukams didesnę žalą daro dėl laiku nepadidėjusios pinigų pasiūlos kylančios krizės (pvz. jei jie turi akcijų arba nekilnojamo turto, ir kaip tik per krizę tampa senukais), o dėl padidėjusio pinigų kiekio atitinkamai pabrangsta jų turimas turtas, ir būsimi senukai žalos nepatiria. Bet niekas neverčia būsimų senukų prašvilpti savo santaupų. Santykis tarp vartojimo ir taupymo gali likti toks pat, nes darbo vietos įmonėse, kurios kuria investicines prekes, yra niekuo ne prastesnės už kuriančias vartojimui skirtas prekes. Svarbu tik kad nepradėtų mažėti nominali jų apyvarta ir joms netektų mažinti nominalių darbo užmokesčio sąnaudų, nes tą kaip žinia dėl psichologinių priežasčių lengviausia yra padaryti ne mažinant alyginimus, o atleidžiant darbuotojus.

Sekmadienio skaitiniai: du požiūriai į dvasinį tobulėjimą

J.Haidtas savo knygoje The Happiness Hypothesis sako, kad budistai ir stoikai yra labai panašūs, nes ragina atsiriboti nuo materialaus pasaulio malonumų, t.y. maksimizuoti utility keičiant ne utility funkcijos argumentus, o pačią funkciją. T.Cowenas knygoje Create Your Own Economy mato skirtumą tarp budistų ir stoikų (kurie turėjo įtakos A.Smito The Theory of Moral Sentiments) pagal jų požiūrį į informacijos apdorojimą. Budistų metodas yra ištuštinti protą visiškai, arba susikoncentruoti į vieną paprastą objektą, o stoikai kreipė didelį dėmesį į tai, kaip teisingai susidėlioti prioritetus, kad pasaulio negandos neturėtų didelės įtakos.

Šeštadienio muzika: Paul McCartney - The Long and Winding Road - Good Evening New York City

McCartney dažnai skųsdavosi, kad prodiuseriai sugadino 1970 m. išleistą Bitlų dainą The Long and Winding Road. Jam labiau patinka 2003 m. išleistas dainos variantas, tačiau jis gal kiek per daug asketiškas ir minimalistinis. Mano nuomone 2009 m. dainos live įrašas yra geresnis tiek už pirmą, tiek už antrą dainos versiją.

Kam reikalingas švietimas?

Naivi ekonominė švietimo teorija sako, kad švietimas yra investicija į žmogiškąjį kapitalą, ir kuo daugiau žmogus mokosi, tuo jis tampa vertingesnis kaip darbuotojas, o mokytis verta tol, kol ribiniai mokymosi kaštai tampa lygūs ribinei naudai.

Ciniška ekonominė švietimo teorija sako, kad gero universiteto diplomas yra kaip povo plunksnos - jis potencialiam darbdaviui parodo, kad žmogus yra protingesnis ir darbštesnis už kitus, nes sugebėjo baigti universitetą. Dėl to jauni žmonės veltui gaišta geriausius jaunystės metus universitetuose, nes visi nori pasirodyti esą geresni už kitus.

T.Cowenas knygoje Create Your Own Economy pateikia savo švietimo teoriją. Jis sako, kad technologijos jau seniai leidžia mokytis namuose, ir nors tai būtų žymiai pigiau, didžioji dalis švietimo vyksta mokytojui ir mokiniams (arba dėstytojui ir studentams) būnant vienoje patalpoje. Coweno nuomone tai susiję su tuo, kad švietimas yra "grupinė terapija", kurios paskirtis yra šiek tiek pakeisti mokinių/studentų žmogiškąją prigimtį, kad jie sugebėtų truputį geriau susikaupti ir truputį logiškiau mąstyti. Nelabai aišku, kodėl tokia terapija turėtų būti veiksmingesnė už placebą, bet Cowenas sako, kad ko gero ji ir nėra veiksmingesnė. Jei pabandytume padaryti dvigubą aklą bandymą, kai dalis studentų mokosi pas tikrus dėstytojus, o kitai daliai apsimetę dėstytojais žmonės įteigia, kad juos moko (ir studentai patiki), išorinio stebėtojo požiūriu galbūt nesiskirtų ne tik rezultatas, bet ir pats procesas.

Lietuva ir ekonomikos bėdų indeksas

FT Alphaville paskelbė Moody's pateiktą ekonomikos nelaimių indeksą. Indeksas yra bedarbių procento ir biudžeto deficito procento nuo BVP suma. Lietuvą lenkia tik Ispanija ir Latvija. Nedarbo procentas rodo dabartines ekonomikos problemas, biudžeto deficitas - būsimas.

Dar FT Alphaville pateikė valstybių bankroto rizikos lentelę, kurioje irgi galime pamatyti Lietuvą.

Raibumynai

FTB ir hedge fondai
Berluskonis išdūrė mafiją
Šliogeris nusišnekėjo ir jį užpuolė žodžio laisvės priešai
Kopenhaga šildo klimatą
Fairtrade kavos sukčiai

Eurovizija ir valdžios išlaidų didinimo reketas

Lietuva atsisakė dalyvauti Eurovizijoje. Čia nėra nieko nuostabaus. Juk kai biurokratams trūksta pinigų, jie visada nukarpo pačius geriausius projektus, tam kad parodytų visuomenei, kad negalima mažinti biudžeto.

Citi banko vyriausias ekonomistas pasisako už neigiamas indėlių palūkanas

Monetarinės politikos abecėlė sako, kad kai ekonomikai sunku dėl per mažos bendrosios paklausos, centriniai bankai turi mažinti palūkanas. Ką daryti kai jos jau yra lygios nuliui? Ekonomistas Willem Buiter ekonomikos gelbėjimui siūlo nustatyti neigiamas palūkanų normas už indėlius. Citi bankas šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus, ir neigiamos palūkanų normos padidintų banko pelną. Ne nuostabu, kad Citi bankas pasiūlė Buiteriui tapti banko vyriausiuoju ekonomistu. Deja, kai kuriems turtuoliams neigiamų palūkanų už indėlius grėsmė nelabai patinka, ir jie propaguoja investicijas į auksą.

Ekonomika - geriausias blogas

Kuris blogas, rašantis ekonomikos temomis, yra geriausias?

Iš lietuviškų man labiausiai patinka Petro Kudaro blogas Dar vieno analitiko svetainė. Bet kuris pasaulinis ekonomikos blogas galėtų didžiuotis kad ir šiuo Petro įrašu.

Iš nelietuviškų maloniausia skaityti Marginal Revolution. Blogo autoriai yra aukščiausio kalibro ekonomistai, ateitį atspėjantys geriau nei atspėja didžiausių investicinių bankų ekspertai.

Dar galima kelti klausimą ir truputį kitaip. Kurį blogą turėtų visi skaityti, kad pasaulis labiausiai patobulėtų? Šiuo metu atsakymas vis dar yra toks - pasaulio išgelbėjimui labiausiai padėtų Scott Sumner blogas The Money Illusion. Šis blogas nenuilsdamas trimituoja apie tai, kad geriausiai su pasauline ekonomikos krize susidoroti padėtų teisinga monetarinė politika.

R.Dawkinsas, aritmetika ir Kūrėjas

Apie naują S.Landsburgo knygą pradėjau rašyti dar jos nematęs, todėl nenuostabu, kad sužinojęs iš Lietuvos pašto Gerąją Naujieną, pirmiausia atsiverčiau 29-ą puslapį. Taigi, yra nuomonė, kad žmogus ir pasaulis yra tokie sudėtingi, kad patys jie atsirasti negalėjo, o juos sukurti galėjo vien Kūrėjas. Tuo tarpu R.Dawkinso nuomonė yra panaši į mano spėjimą: tiek žmogus ir pasaulis, tiek Kūrėjas galėjo atsirasti tik iš paprastesnių sistemų, ir teorija, kad pirma atsirado Kūrėjas, kuris sukūrė žmogų ir pasaulį, prieštarauja Okamu skustuvo principui. Čia svarbu apibrėžti sąvoką "sudėtingumas". Vienas (turbūt formaliai neteisingas, bet intuityvus) apibrėžimas toks: sistema tuo sudėtingesnė, kuo didesnis bus failas ją užrašius skaitmeniniu pavidalu ir suzipavus.

S.Landsburgo nuomone, tiek Dawkinsas, tiek pasisakantieji už Kūrėją klysta. Sveiki skaičiai ir artimetikos taisyklės yra viena sudėtingiausių žmonėms žinomų sistemų. Ją pabandžius užrašyti ir suzipuoti, failas bus be galo didelis. Tačiau net dauguma religinių fanatikų nemano, kad Kūrėjas padarė, kad du plius du yra keturi, arba kad jei būtų norėjęs, būtų galėjęs padaryti, kad nebūtų skaičiaus trys. Taigi aritmetika yra pavyzdys, kad gali egzistuoti sudėtingos sistemos, kurių niekas nesukūrė, ir kurios neatsirado iš paprastesnių sistemų (evoliucijos ar kt. būdu).

Apie lūkesčių svarbą monetarinei politikai

Ne paslaptis, kad P.Krugmanas, prieš pereidamas į tamsiąją Jėgos pusę, buvo vienas geriausių ekonomistų pasaulyje. Šito post'o pagrindinė mintis yra pasiskolinta iš šito jo straipsnio (tiksliau - šito Sumnerio post'o).

Kas atsitiks, jei centrinis bankas atspausdins dvigubai daugiau pinigų, negu yra apyvartoje? Tikriausiai kainos pakils dvigubai? O gal prasidės laikinas bumas tose ekonomikos srityse, kurias pinigai pasieks pirmiausia? Vienareikšmiškai į šį klausimą galima atsakyti tik žinant, kokių veiksmų žmonės tikisi iš centrinio banko ateityje. Sakykime, kad visi yra įsitikinę, kad po metų centrinis bankas vėl dvigubai sumažins pinigų kiekį. Tuomet, jei po pusės metų kainos padvigubės, atsiras naujas verslo planas: investuoti į pinigus, kurių vertė po pusės metų padvigubės. Apsukresni verslininkai tokį planą sukurs ir ims vykdyti ne po pusės metų, o iš karto, vos tik kainos ims kilti. Dėl to greičiausiai tiesiog dvigubai išaugs pinigų paklausa, o kainos ženkliai nepasikeis.

Dienos nuoroda: Aferų enciklopedija

Understanding scam victims

Tikrasis monetarinis stimuliavimas

Egzistuoja nuomonė, kad monetarinis stimuliavimas vyksta jau metus, ir laikas jį baigti. Bet kitų metų nedarbo prognozės liūdnos - tiek JAV, tiek eurozonoje jis didės. Neseniai pasirodė dar vieno ekonomisto straipsnis, kuriame siūloma visgi iš tikrųjų imtis stimuliavimo. Kadangi nedarbas neigiamai veikia Šv.Barako šansus būti perrinktam, jo garbintojai sunerimo ir atrodo pritaria šiam pasiūlymui. Galima ginčytis dėl jų sąžiningumo, bet makroekonomikos neišmanymu jų neapkaltinsi.

Kredito krizė tęsiasi: Dubajus ir Graikija išlieka dėmesio centre

Nors prieš pusantros savaitės buvo galima sakyti, kad rinkos po Dubajaus įvykių aprimo, praėjusią savaitę rinkos vėl pradėjo drebėti dėl Dubajaus ir Graikijos situacijos. Vis dar neaiškios Dubajaus skolų restruktūrizavimo sąlygos, o Graikijos reitingą sumažino reitingų agentūra Fitch. Rekomenduoju pažvelgti į šį FT Alphaville paiteiktą grafiką, kuriame matome, kad Graikijos bankroto rizika artėja prie piko, kuris buvo pasiektas pavasarį maksimalios panikos metu. Nepaisant to, Graikijos finansų ministras pareiškė, kad Graikija - tai ne dar viena Islandija, ir ne dar vienas Dubajus.

Toliau išlieka tam tikra nedidelė galimybė, kad Dubajus sukels grandininę reakciją, kuri ir susprogdins Roubini aprašytą akcijų kainų burbulą. Situaciją Graikijoje su nerimu stebi kitos kiaulių klubo narės -Portugalija, Airija, Ispanija (angl. kiaulės - PIGS - Portugal, Ireland, Greece, Spain).

Atsargiai: vulgarus keinsistas iš Čikagos

R.Posneris galbūt yra neblogas teisėjas, bet deja teko išgirsti, kaip jis praleido progą patylėti apie makroekonomiką. Sunku gyvai šnekėti apie dalykus, kurie nėra tavo specialybė, bet negi taip sunku patylėti? R.Posneris kalba tarsi būtų pasaulinio lygio išminčius, nors iš tikrųjų tėra senas dažnai logiką viduryje sakinio pametantis žmogus, kažką girdėjęs apie Tayloro taisyklę ir pesisunkęs vulgariu keinsizmu. Liquidity trap'as būna dėl to, kad nukritus palūkanoms bankams nebeapsimoka skolinti vieni kitiems. Fiskalinis stimuliavimas kuria darbo vietas, o monetarinis - infliaciją. Ir t.t.

Ką daryti muitininkams?

"Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, o ką mums daryti?“ Jis aiškino jiems: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta“."
Lk 3,12-13

Šeštadienio bliuzas: Joe Bonamassa - Blues Deluxe

Beje šito gabalo originalą Jeff Beck Group sudėtyje sudainavo Rod Stewart.

O čia anekdotas kuris yra be ryšio ir nesiderina su bliuzo muzika, bet užtat atspindi vakarykščius įvykius:

Барака Обаму хотят внести в Книгу рекордов Гиннеса по архитектуре. Он стал первым в мире бараком, награжденным Нобелевской премией.

Raibumynai

Bėk, Tomai, bėk
Euroišlaikytinių tauta
Vasia apie nesėkmingus metodikų diegimus versle
Ir turtuoliai verkia
Naujas geras blogas. Pavyzdžiui - Ezopas ir Kopenhaga. Racionalūs lūkesčiai ir ekonominė prostitucija Obamos administracijoje.
Internetą išrado Al Gore, o prieš tai jį sunaikino Pinočetas.

Auksas ir mėšlas

Sėkmingiausias šio ekonomikos ciklo investuotojas John Paulson galvoja ką daryti toliau. Be kai kurių nuobodžių pozicijų jo fondo pagrindą dabar sudaro du kertiniai akmenys - investicijos į bankus ir auksą. Kaip galima paaiškinti tokią jo strategiją? Tikriausiai John Paulson tikisi, kad besaikis ekonomikos stimuliavimas ir toliau sparčiai didins finansų sektoriaus įmonių vertę. Deja, pinigų spausdinimo mašina perkais ir pinigai pavirs mėšlu, todėl geriausia valiuta yra auksas.

Mano ilgalaikis požiūris į auksą yra kitoks, apie jį galite pasiskaityti čia.

Apie globalizacijos įtaką kultūrai

T.Cowenas kažkada seniai yra parašęs dvi knygas apie kultūros ekonomiką: In Praise of Commercial Culture ir Creative destruction: How Globalization Is Changing the World's Cultures. Neseniai baigiau klausyti seną jo paskaitą, daugiausia turbūt pagal antrosios knygos medžiagą. Pagrindinė Coweno mintis - kad jautrūs ir pikti pesimistai, kurie sako, kad globalizacija griauna tradicinį meną ir kultūrą, ir pasaulis dėl to tuoj pavirs dideliu Makdonaldsu, yra neteisūs. Jie mano, kad kultūros plitimas tolygus karui ar krepšiniui, kai vienai pusei laimėjus kažkas kitas turi pralaimėti. Iš tikrųjų dėl globalizacijos vyksta kultūros mainai, dėl kurių dažniausiai laimi visos suinteresuotos pusės.

Vienas mechanizmas, kaip dėl globalizacijos išlošia visi, yra paprasta prekyba. Dėl ekonomikos augimo ir technologijų pažangos tobulėja ir pinga menininkų priemonės - labiausia muzikantų ir kompozitorių, bet taip pat ir kitų, pvz. neturtingiems trečiųjų šalių dailininkams jų amatą palengvino akriliniai dažai, o subsacharinės Afrikos medžio drožinėjimas kaip meno rūšis atsirado tik tada, kai atsirado importinių plieninių peilių. Be to, dėl turizmo ir informacinių technologijų plėtros tradiciniams menininkams išsiplėtė rinka, kurioje jie gali parduoti savo kūrinius. Kai kurie menininkai niekina pelną, bet niekas negali paneigti, kad išaugusi rinka turėjo esminės teigiamos įtakos tiek italų ir olandų dailininkų, tiek austrų / vokiečių kompozitorių kūrybai.

Bet Cowenas labiau akcentuoja kitą mainų mechanizmą. Jo mėgstamas pavyzdys yra Jamaikos muzika. Jamaika yra maža angliškai kalbanti šalis netoli JAV, todėl, kai XX a. šešto dešimtmečio pabaigoje JAV radijo transliacijos ėmė pasiekti Jamaiką, pagal pesimistines teorijas Jamaikos muzika turėjo išnykti neišlaikiusi konkurencijos su JAV muzika. Vietoje to iš tradicinės Jamaikos muzikos dėl JAV įtakos atsirado keletas naujų stilių, iš kurių garsiausias be abejo regis. Cowenas atkreipia dėmesį ir į regio dainų tekstus, kurie smarkiai paveikti vakarų kultūros, bet tuo pačiu unikalūs.

Anot Coweno, panašus reiškinys į regį yra šiuolaikiniai Holivudo filmai. Filmus kurti kainuoja žymiai brangiau, todėl jų kūrimas koncentruojasi keliuose pasauliniuose centruose, iš kurių Holivudas be abejo įtakingiausias. Bet Holivudo filmai jau seniai nėra grynai amerikietiški - jie yra tarsi viso pasaulio kultūros mišinys, pritaikytas filmų formatui ir vidutinio globalizacijos paveikto žiūrovo skoniui.

Cowenas iš laisvos rinkos šalininkų išsiskiria tuo, kad labai mėgsta ieškoti jos silpnųjų pusių. Jis pripažįsta, kad dėl visgi pasitaiko atvejų, kai importinė kultūra užgožia vietinę. Jam nepatinka sustipėjęs superžvaigždžių efektas, dėl kurio Haris Poteris tapo perkamiausia knyga keliasdešimtyje šalių, ko anksčiau nebuvo buvę. Taip pat jis sutinka, kad Tokijas, Paryžius ar Londonas yra labai supanašėję, todėl turistui, ieškančiam autentikos, reikia sukti vis mažiau pramintais takais. Iš kitos pusės, bet kuriam iš tų miestų gyventojų prieinama kultūros įvairovė yra nepalyginamai išaugusi - taigi globalizacija mažina skirtumus tarp skirtingų pasaulio dalių, bet didina įvairovę kiekvienoje iš jų.

Kaip buvo apskaičiuota, kad pasaulio ekonomikos išgelbėjimui reikia būtent 700 mlrd. dolerių?

Kai truputį daugiau nei prieš metus JAV buvo paskelbtas 700 mlrd. dolerių dydžio ekonomikos gelbėjimo planas TARP, pagalvojau, kad 700 mlrd. yra didžiausias apvalus skaičius, kuris kalboje nesiapvalina iki trilijono. Pasirodo, buvau teisus. TARP vadas Kashkari prisipažino:

"Seven hundred billion was a number out of the air," Kashkari recalls, wheeling toward the hex nuts and the bolts. "It was a political calculus. I said, 'We don't know how much is enough. We need as much as we can get [from Congress]. What about a trillion?' 'No way,' Hank shook his head. I said, 'Okay, what about 700 billion?' We didn't know if it would work. We had to project confidence, hold up the world. We couldn't admit how scared we were, or how uncertain."

Daugiau apie krizės pradžią: Istorinė klaida.
Čia: krizės grafikas.

Kredito krizė tęsiasi: kiek Amerikoje šiemet žlugs bankų?

Dubajaus sukeltoms bangoms laikinai aprimus, pažvelkime į kredito krizę anapus Atlanto. Calculated Risk blogas rašo, kad JAV indėlių draudimo agentūra FDIC beveik kiekvieną savaitgalį perima po porą žlungančių bankų. Tikėtina, kad šiemet bus perimta net 140 bankų. Bankų žlugimai JAV tapo tokiu įprastu procesu, kad apie jį beveik nerašo laikraščiai. Tai gali pasikeisti, nes indėlių draudimo fondas jau artėja prie pabaigos, o skandalas tikrai kils, kai bus prašoma pinigų fondo papildymui.

Globalinis atšilimas

Žurnalas Economist išspausdino skaitytojo laišką apie globalinio atšilimo duomenų klastojimo skandalą:
"SIR – Now that we know from leaked e-mails that some of the raw data behind the most widely used graph of global temperatures have been lost or discarded; now that we know that the peer-review process in climate science has been hopelessly incestuous; now that we know that some sceptics’ concerns about corrections for urban heat islands were privately shared by those who dismissed them in public; now that we know that proxy graphs were truncated specifically to “hide the decline” and avoid giving fodder to the sceptics—you are free to start covering the science of climate change again (“A heated debate”, November 28th). It is not settled."

Įdomu, ką apie tai mano Lietuvos klimatologai?

Ar krizės skatina socializmo plėtrą

Viena populiari istorija (manau ją nesunku rasti istorijos vadovėliuose) apie XX a. Didžiąją krizę JAV yra tokia: gyvuliškų instinktų skatinamas laukinis kapitalizmas sukėlė krizę, bet laimei į valdžią atėjo geras dėdė F.D.Roosevelt'as, ir viską sutvarkė - įvedė socialines garantijas ir indėlių draudimą, o fiskalinio stimuliavimo priemonėmis atgaivino ekonomiką. Kaip šiame Econtalk podcaste sako J.Nye iš GMU, tiesos šioje istorijoje nedaug. Dalis tiesos apie tuos laikus šiais laikais atrodo tiesiog keistai, pvz. kad pats Roosevelt'as buvo prieš indėlių draudimą, o jį prastūminėjo klientų netenkantys Alabamos bankininkai, arba kad XX a. trečiajame dešimtmetyje netgi tarp ekonomistų populiari buvo idėja, kad besaikė konkurencija neskatina strategiškai planuoti, todėl reikia ją riboti ir skatinti stambių įmonių ir netgi monopolijų atsiradimą. Tačiau esminis klausimas be abejo yra kaip gi sekėsi kovoti su krize. J.Nye sako, kad dauguma ekonomistų sutaria, kad vienintelė veiksminga priemonė buvo 1933 metų dolerio devalvavimas, o fiskalinis stimuliavimas negalėjo turėti įtakos jau vien todėl, kad buvo per mažas.

Taigi išeina, kad nors didžioji dalis centralizuoto ekonomikos valdymo priemonių ir nepadėjo kovoti su krize, krizė buvo pagrindinė priežastis, kodėl JAV apskritai pasuko socializmo link. Tačiau J.Nye sako, kad toks požiūris per siauras. Jis remiasi D.North ir B.Weingast'o darbais, kurie aprašyti jų naujausioje knygoje, ir teigia, kad neteisinga būtų sakyti, kad klestėjimo periodais žmonės pasitiki kapitalizmu, o per krizes tas pasitikėjimas sumažėja. Didelės anoniminės rinkos yra naujas reiškinys, kurio didžiąją dalį žmonijos istorijos nebuvo, todėl žmonės į jas linkę žiūrėti įtariai. Demokratinė kapitalistinė santvarka (North ir Weingastas naudoja terminą "open access order") yra trapus naujas reiškinys, o natūrali valstybės būsena yra kai valdo nedidelė žmonių grupė, ir jų ekonominė įtaka pasiskirsto proporcingai turimai valdžiai ("limited access order"). Taigi valstybės funkcijų išsiplėtimas XX a. pirmoje pusėje buvo natūrali žmonių reakcija į 1850-1914 metų globalizaciją ir kapitalizmo plėtrą, o Roosevelt'o politika buvo tik maža šios bendros tendencijos dalis.

Sekmadienio skaitiniai: apie skirtumą tarp kūno ir sielos

Econlog komentaruose radau trijų klausimų filosofinį asmenybės testą, kuris atsakys į klausimą, kas jums svarbiau - jūsų kūnas ar jūsų siela.

Šeštadienio muzika: Vasco Rossi - Una Canzone Per Te

Raibumynai

Raimondas Kuodis ir savivaldybės dangoraižis

Aralo jūra išnyko

Progresyviniai mokesčiai skatina nelygybę

Konstitucijos interpretavimas ir žydų teisė

Korupcija ir investicijos

Antroji Hitlerio knyga

Jamaika ir Barbadosas: yra skirtumas

Šitame Econtalk podcaste Peter Henry kalba apie vyriausybės politikos įtaką ekonomikos augimui. Kaip jis sako, ekonomikos augimo tyrinėtojai jau seniai buvo atradę, kad pvz. buvusios Didžiosios Britanijos kolonijos dėl geriau nuosavybės teises saugančių įstatymų vystėsi sėkmingiau už buvusias Prancūzijos kolonijas, o tos šalys, kur maliarijos grėsmė mažesnė ir baltieji kolonistai atvykdavo gyventi ilgam - geriau už tas, kur maliarija buvo didesnė problema. Bet visi numodavo ranka į tai, kas svarbiausia - kokią įtaką ekonomikos augimui turės tai, ką darys vyriausybė. Pvz. E.Leamer'is yra sakęs, kad, neskaitant krizių, XX a. antroje pusėje JAV ekonomika augo po keletą procentų per metus, nepriklausomai nuo to, ar valdė respublikonai, ar demokratai, ar buvo didelis biudžeto deficitas, ar mažas, ir t.t.

Visa laimė, kad pasaulyje yra nemažai valstybių, todėl kai kurios iš jų turėtų būti labai panašios, tik su skirtingomis vyriausybėmis. Būtent tokios valstybės yra Jamaika ir Barbadosas, o jų vyriausybių politikos rezultatus P.Henry nagrinėja čia. Abi jos buvo Didžiosios Britanijos kolonijos Karibų jūros salose, auginančios cukranendres, abiejose XIX a. pirmoje pusėje panaikinta vergija, abi XX a. antroje pusėje (Jamaika 1962, Barbadosas 1966) įgijo nepriklausomybę. Iš Didžiosios Britanijos abi paveldėjo valstybinę anglų kalbą, teisės normas ir tradicijas, abiejose neblogai veikia demokratija. Vienas skirtumas visgi buvo, ir gana svarbus. Barbadosas 10 kartų mažesnis, todėl jame buvo mažai laisvos žemės, taigi po vergijos panaikinimo daugiau žmonių persikėlė į miestus, ir dėl to pakilo raštingumo lygis. Galima tik spėlioti, bet galbūt dėl to Barbadoso vyriausybės politika buvo vakarietiškesnė - nedideli prekybos barjerai, subalansuotas biudžetas, gerbiama privati nuosavybė ir t.t. Jamaikoje buvo visaip, įskaitant nacionalizavimus ir neracionalias valstybės išlaidas. Rezultatas toks, kad Barbadose BVP gyventojui per 40 metų išaugo nuo $3700 iki $10000, Jamaikoje - nuo $2600 iki maždaug $3500. Nuvykus į abi salas tas skirtumas dabar akivaizdus.

O kaipgi su E.Leameriu ir JAV augimu? P.Henry sako, kad tai tik parodo, kad respublikonai nuo demokratų žodžiais skiriasi daugiau negu darbais, bet tai dar nereiškia, kad vyriausybė gali daryti bet ką, ir ekonomika vis tiek augs.

Įtakingiausias visų laikų ekonomistas

Šioje paskaitoje Stephen Davies pasakoja kaip atsirado ekonominis nacionalizmas, ir kas iš to išėjo.

Taigi įtakingiausias visų laikų ekonomistas yra ne A.Smitas, kuris tik aprašė, kaip pasaulis veikia, ir ne J.M.Keinsas, kuris galbūt įtakingiausias iš XX a. ekonomistų. Ir net ne K.Marxas, kurio gimtinę kiniečiai mėgsta lankyti, bet teorijomis seniai nebepasitiki. Įtakingiausias buvo vokiečių kilmės JAV ilgai gyvenęs ekonominio nacionalizmo teoretikas F.Listas, kuris nusižudė 1846 metais, taip ir nesužinojęs, kad vėliau jo idėjos taip paplis.

O buvo taip. XIX a. pirmoje pusėje tapo aišku, kad Didžioji Britanija per keletą dešimtmečių tapo turtingiausia valstybe pasaulyje, ir taip atsitiko todėl, kad joje netrukdomai veikė kapitalizmas. Daugelio valstybių, pvz. Belgijos, Danijos ir kt. elitas pradėjo kopijuoti "britiškąjį modelį". Tuo pat metu, neseniai nepriklausomybę įgijusiame Paragvajuje į valdžią atėjo Dr.Francia, kuris reikalavo vadintį jį El Supremo ir su niekuo valdžia dalintis nenorėjo, todėl jam netrukdomas kapitalizmas netiko. Dr.Francia pradėjo reformas, kurių tikslas buvo modernizuoti šalį ir kartu išsaugoti valdžią: kūrė valstybinę arba valstybės finansuojamą sunkiąją pramonę, jai apsaugoti įvedė didelius muitus, padidino karines išlaidas, padarė privalomą švietimą vyrams, nacionalizavo bažnyčią ir t.t. Tuo metu F.Listas begyvendamas JAV išgirdo apie Dr.Francia darbus, labai jais susižavėjo, ir aprašė savo knygose, kurios net nėra išverstos į anglų kalbą. Praėjus maždaug dešimčiai metų po Listo mirties, jo knygas paskaitė Bismarkas, ir kadangi jo tikslai buvo panašūs į Dr.Francia (t.y. jam labiau rūpėjo valdžia ir karinė galia negu žmonių gerovė), ėmė įgyvendinti tas idėjas praktikoje. Dar Bismarkui gyvam esant daugelio šalių elitui "vokiškas modelis" pasirodė priimtinesnis už britišką, ir jose prasidėjo analogiškos reformos. XX a. pradžioje to paties ėmėsi ir Rusija. Nors Vokietija ir Rusija galėjo būti prekybos partnerės, ekonominio nacionalizmo ideologija skatino konkuruoti dėl Viduržemio jūros uostų kontrolės, kas galiausiai baigėsi I pasauliniu karu, o paskui ir II pasauliniu karu (taip sako Davies, nors galima ginčytis, ar I pasaulinis karas tikrai buvo pagrindinė II karo priežastis).

Taigi Keinsui iki Listo dar toli - vieną menką trilijoną dolerių fiskalinio stimulo nerimta net lyginti su dviem pasauliniais karais (tegu ir vienu), visais pasaulio vaikų darželiais ir mokyklomis ir iki šiol nemažėjančia įtaka daugelio didžiųjų ir mažesnių šalių vyriausybėms.

Kredito krizė tęsiasi: Dubajus - bankrutuoja tryliktasis pasaulio stebuklas

Praėjusią savaitę Dubajus prisijungė prie Japonijos ir Graikijos - valstybių, esančių kredito krizės centre. Ketvirtadienį valstybinė įmonė Dubai World, atsakinga už dirbtinių Dubajaus salų statymą ir vystymą, paskelbė, kad kreditoriams siūlys atidėti mokėjimus už grupės įmonės Nakheel PJSC išleistas islamiškas obligacijas "sukuk". Rinkos į šią žinią sureagavo nervingai, Europos akcijų indeksai nukrito apie tris procentus.

Yra daug šansų, kad Dubajaus problemos nesusprogdins Roubini aprašyto akcijų kainų burbulo. Tai bus bloga žinia Latvijai, nes IMF'as galės lengviau spausti Latviją derybose, aiškindamas, kad pavienės krizės nebeturi kitoms valstybėms didelių neigiamų pasekmių. Jei visgi Dubajaus problema sukels domino reakciją, su Latvija bus elgiamasi švelniau.

Dubajus yra sunkai lietuviams suprantamas miestas. Imkime kad ir požiūrį į palūkanas. Šiuolaikinė krikščionybė nebedraudžia palūkanų, kunigai gali dėti indėlius ir naudotis kreditinėmis kortelėmis, bet negrąžinus skolų kalėjimas negresia. Dubajuje yra kitaip - palūkanos uždraustos, bet negrąžinus skolos skolininkas tupdomas į kalėjimą. Todėl aerouosto stovėjimo aikštelėje stovi daug lizinguotų mašinų, kurias paliko pabėgę iš Dubajaus prasiskolinę užsieniečiai.

Nakheel PJCS projektai stebina savo dydžiu, ir turi būti laikomi vienu iš pasaulio stebuklų. Klausimas egiptologams - gal egipto piramidžių finanavimui irgi buvo naudojamos obligacijos? Ar Ozyris ir kiti dievai drausdavo skolinimą už palūkanas?

Apie Alchiano - Alleno teoremos taikymą meilei ir internetui

Apie T.Coweno knygą Create Your Own Economy rašiau dar nepradėjęs jos skaityti, ir dar manau rašysiu.  Toliau viskas pasiskolinta iš vieno jos skyriaus.

Alchiano - Alleno teorema sako, kad dviejų prekių transporto kaštams padidėjus fiksuotu dydžiu, brangesnės prekės dalis vartojamame krepšelyje išauga. Ir atvirkščiai - sumažėjus transporto kaštams, išauga pigesnės prekės dalis krepšelyje. Jie patys sunkiai galėjo sugalvoti tinkamą pavyzdį teoremai pailiustruoti, ir anot Coweno, jų pavyzdys apie "shipping the good apples out" nėra geras, nes, kaip sako patarlė, netoli nuo obels obuoliai šviežesni, taigi ir skanesni. Meilėje Alchiano - Alleno teorema pasireiškia tuo, kad jei pora gyvena skirtinguose miestuose, tai kiekvienam susitikimui iš anksto ruošiamasi ir jis būna kaip šventė, o tuo tarpu šeimoje bendravimas yra pigesnis, ir atitinkamai bendraujama dažniau, o vidutinė bendravimo kokybė prastesnė. Internetas yra svarbus tuo, kad sumažino kultūros transportavimo kaštus, todėl jis yra pats svarbiausias iš Alchiano-Alleno teoremos apraiškų. Kol kultūros transportavimo kaštai buvo dideli, daug kas skaitydavo Karą ir taiką ir žiūrėdavo Don Džiovanį, o klasikinės muzikos koncertas galėdavo trukti ir šešias valandas (nes jei jau susiruošei arklius kelionei, tai negi po valandos suksi namo). Internetas kultūrą suskaidė į blogus, Facebooką, Youtube ir kitus mažus gabaliukus. Pvz. net palyginus nesena sąvoka "muzikos albumas" praktiškai prarado prasmę. Dėl to kultūros vartojama daugiau, bet vidutiniškai ji pigesnė. Tačiau tai nėra blogai, kaip ir nėra blogai susituokti su prieš tai kitame mieste gyvenusiu mylimu žmogumi.

Ekonomistai įspėja - valdžios išlaidos ir krizė

Ką skatina valdžios išlaidos - ekonomiką ar krizę? John Bates Clark medalio laureatas Kevin M. Murphy siūlo atsakymo ieškoti nagrinėjant šiuos keturis dalykus:

• Kiek litų naudos atneša litas valdžios išlaidų
• Ar papildomos valdžios išlaidos įdarbina šiuo metu nenaudojamus resursus
• Kiek ekonomika slopinama dėl to, kad papildomos biudžeto išlaidos didina esamus arba būsimus mokesčius
• Ar ekonomikai ieškant naujų augimo sektorių, tam tikras nedarbo lygis yra tiesiog neišvengiama būtinybė

Ne paslaptis, kad didelė biudžeto lėšų dalis yra iššvaistoma ir išvagiama ir neatneša naudos. Tačiau kita valstybės išlaidų dalis panaudojama efektyviai - pavyzdžiui pensininkai sodros lėšas panaudoja būtiniausiems poreikiams tenkinti. Po motinystės pašalpų padidinimo padidėjęs gimstamumas įrodo, kad žmonėms šios pašalpos reikalingos. Galioja bendra taisyklė - kuo valstybė labiau korumpuota, tuo mažiau naudos atneša valstybės išlaidos.

Mažoms valstybėms didinant išlaidas naudingai įdarbinti bedarbius labai sunku - nuo papildomų biudžeto išlaidų tiesiog padidėja importas ir infliacija, o skatinimu džiaugiasi užsienis. Bijodama stimulo išgaravimo į užsienį netgi tokia milžiniška valstybė kaip Kinija liepė stimuliavimui skirtas biudžeto lėšas naudoti tik Kinijos produkcijos pirkimui.

Kevin Murphy cituoja mokesčių naštos tyrimus, pagal kuriuos vienas doleris valstybės išlaidų sumažina ekonomikos augimą aštuonesdešimčia centų. Mums, esantiems krizės sūkuryje, nereikia jokių tyrimų, kad pamatytumėme, kaip didelės biudžeto išlaidos ir deficitas padidino Latvijos tarpbankines palūkanų normas iki kosminių dydžių. Didelės palūkanos reiškia vieną - pinigai ir verslas bėga iš Latvijos, nes bijo plėšikiškų mokesčių naštos. Latvijoje nuolat didėja mokesčiai, ir net pasigirsta balsų, siūlančių įvykdyti vienkartinę pinigų konfiskaciją devalvacijos būdu.

Išvada

EKONOMISTAI ĮSPĖJA: Valstybės išlaidų ir biudžeto deficito didinimas mažose korumpuotose į skolas įklimpusiose valstybėse stipriai kenkia visuomenės gerovei, ypač krizės metu.

R.Hansono ekonomikos augimo teorija

Apie drąsias ir originalias R.Hansono idėjas jau rašiau, bet visgi reikia trumpai aprašyti pagrindinę jo ekonomikos augimo teoriją, apie kurią jis ne taip seniai skaitė paskaitą (garso kokybė tikrai prasta, bet skaidrės įdomios).

Nuo gyvybės atsiradimo Žemėje iki dabar žmonių ir jų protėvių sukuriamas produktas (kurį galima vertinti pagal populiacijos dydį) visą laiką augo eksponentiškai (X procentų per laiko vienetą), bet buvo keturi šuoliai, kai augimo greitis "pereidavo į kitą lygį":
a) smegenų atsiradimas
b) medžiojančių humanoidų atsiradimas
c) žemės ūkio atsiradimas
d) pramoninė revoliucija

Ekstrapoliuojant, kažkada nuo 1970 iki 2120 metų turėtų būti kitas šuolis, po kurio augimo greitis pasiektų ~100 proc per savaitę.

Kokia technologija galėtų būti tokio šuolio priežastis? Hansonas atmeta daugelį laukiamų mokslo ir technikos stebuklų, įskaitant burtų lygio nanotechnologijas, sakydamas, kad pasaulyje gamyba šiuo metu sudaro 15% BVP, todėl net išradus burtų lazdelę, kuri leidžia labai pigiai pagaminti bet kurį produktą, didelio BVP augimo skirtumo nebus. Brangiausias BVP komponentas šiuo metu yra darbuotojai, todėl tikrą persilaužimą galėtų sukelti tik dirbtinio intelekto technologijos, iš kurių perspektyviausia Hansonas laiko žmogaus smegenų kopijavimą ir emuliavimą. 

Šeštas geriausias kovos su nedarbu būdas

S.Sumneris neseniai citavo Krugmaną, kad po monetarinio ir fiskalinio stimuliavimo trečias geriausias kovos su nedarbu būdas yra darbo vietų subsidijavimas ir darbo laiko trukmės ribojimas. GMU ekonomistai netruko šį sąrašą papildyti: ketvirtą vietą dalinasi parama bankams ir importo muitai, penktoje - darbo vietų paveldėjimas. Bet šešta vieta dar laisva.

Raibumynai

Kreivarankis iš Naujapilio > Erlickas

Lietuvos blogų humoro perlai: juodaodžiai tik su automatais ir lietuvių gėjų čiuožėjų poros olimpiadoje: čia, čia ir čia.

Bankininkų kasta

Bambalių galerija

Hipių planas - biudžeto skylės bus užkaišomos legalizuojant ir apmokestinant marihuaną.

Medvedevas geras, tik aplinka kalta.

Kredito krizė tęsiasi: taikinyje Japonija ir Graikija

Praėjusią savaitę finansų virusas išsirinko naujas aukas - Japonijos vyriausybę ir Graikijos bankus. Artėja antroji didžiosios pasaulinės krizės žiema.

Jau rašėme apie Einhorno ir Roubini pranašystes.

D.R.Hofstadteris apie laisvą valią

Pas mus bloge kurį laiką paskelbtas moratoriumas makroekonomikai ir finansams. Nepergyvenkite, jis ilgai netruks.

D.R.Hofstadter'is yra smarkiai trenktas bičas, o anot kai kurių žmonių dar labiau trenktas tapo po savo žmonos mirties, ir jo knygoje Goedel, Escher, Bach tas matosi. Bet tai nereiškia, kad jis nėra genijus. Pvz. dar nesu nieko panašiai aiškaus ir suprantamo skaitęs apie laisvą valią:

• nuo kalno riedančio akmenuko trajektorijos neįmanoma nuspėti iš anksto, bet mes nesakome, kad jis daro sprendimus arba kad turi laisvą valią, nes su juo nesitapatiname
• šachmatų programa daro sprendimus, ir nebūtinai toje pačioje padėtyje visą laiką žaidžia taip pat, bet mes nesakome, kad ji turi laisvą valią, nes su ja nesitapatiname
• [keletas pavyzdžių apie robotus su įvairiais determinizmo ir sąmoningumo laipsniais]

Išvada: mes sakome, kad laisvą valią turi tie, kas turi sąmonę, ir jaučia savo sprendimų darymą (t.y. su kuriais galime susitapatinti). Su determinizmu ar atsitiktinumu tai neturi nieko bendro.

Už ką verta girti žmones

T.Cowenas neseniai pagyrė R.Hansoną už tai, koks jis nuostabus žmogus. Nė kiek neabejoju, kad Cowenas neperdeda. Bet R.Hansonas į tai atsakė, kad būtų geriau, jei žmonės būtų dažniau giriami ne už savo teigiamas savybes, bet už gerus darbus. W.Wilkinsonas netruko pastebėti, kad yra sričių, kur vieno žmogaus pastangomis neįmanoma pasiekti rezultato, bet vis tiek apsimoka tas pastangas skatinti. Pvz. jei žmogus neatidarinėja spamo laiškų, jis pats vienas nieko nepakeis, bet jei taip darytų visi, spamas išnyktų. Dėl to jis pusiau juokais pasiūlė girti žmones už charakterio savybes, kurios jei taptų plačiau paplitusios, padėtų pasiekti rezultatų. Visgi R.Hansono pasiūlymas praktiškesnis, nes atsekti visų savybių įtaką visiems rezultatams gali būti sudėtinga. Jeigu žmogus nespaudo ant spamo nuorodų, paprasčiau jį girti už tai, o ne už apdairumą ar gerą pirštų koordinaciją.

Čia dar galima pridurti, kad jau senoliai žinojo, kad neverta girti už rezultato neatnešančius norus ir pastangas, nes juos lengva suklastoti, ir sakydavo, kad gerais norais ir pragaras grįstas. Tai truputį neteisinga, nes daug ką pasaulyje lemia atsitiktinumas, bet daugiausia, ką galima padaryti su norais ir pastangomis - įskaičiuoti juos į žmogaus karmą.

Sekmadienio skaitiniai: apie gyvenimą po mirties

Nepamenu, kad būčiau skaitęs kitą tokį trumpą gerą apsakymą kaip šitas. Knygą, iš kurios jis paimtas, skaitė abu Marginal Revolution autoriai, ir T.Cowenas gėdijosi, kad ji jam patiko, o A.Tabarrok'as - ne.

Dienos citata: Henry Ford

"If money is your hope for independence you will never have it. The only real security that a man will have in this world is a reserve of knowledge, experience, and ability."

Henry Ford

Šeštadienio džiazas: Dave Pike Quartet - Wild Is the Wind

Penktadienio skaitiniai: seksas ir dvasia

Vienas iš juokingiausių dalykų, kuriuos neseniai teko skaityti, yra Clifford Bishop knyga "Seksas ir dvasia". Pvz. labai pralinksmino skyrius apie psichoanalitiką Wilhelmą Reichą. Iš pradžių jis plėtojo Froido teorijas ir po truputį ėmė verstis praktika, kurios esmė buvo kad masažo metu patiriamas orgazmas labai viską pagydo. Paskui paskelbė aptikęs orgono radiaciją, išsiskiriančią dubenyje orgazmo metu, kaupė ją uždaruose induose ir naudojo kaip vaistą nuo visų ligų. Galiausiai mirė kalėjime, kur buvo uždarytas už teismo įžeidimą vienoje iš jam iškeltų bylų.

Knygos turinys nėra itin aukšto mokslinio lygio, pvz. iš skyriaus apie tai, ar dvasia turi lytį, S.Pinkeris turbūt pasijuoktų ne mažiau nei iš M.Gladwell'o. Bet vertinant kritiškai, galima sužinoti daug įdomių dalykų - apie šventyklų prostitutes, kiek piemenaičių per naktį gali patenkinti Krišna, kaip krikščionių meilės mistikai patirdavo ekstazę jų sielai ištekant už Jėzaus ir t.t.

Raibumynai

Sara > A. Greitai

Kinijos regionų geografijos ABC

Persekiotojų persekiojimas Kuboje.

Žemaitė apie žmogų, kartais neteisingai vadinamą abonentu.

Monetarinės politikos simuliakrai (prieš skaitydami išgerkite aspirino).

Dienos diagrama: būsto kainų įperkamumas

Danai už vidutinį atlyginimą įperka dvigubai daugiau būsto kvadratų nei lietuviai.

Šaltinis: DNB Rudzkis.

Kodėl vadovai neiššvaisto akcininkų turto

Kiekvienam postsovietiniam žmogui pirmą kartą pamačius akcinę bendrovę, kurios akcijomis viešai prekiaujama biržoje, o didžiausias akcininkas turi 2% akcijų, nejučiomis kyla klausimas, kodėl ji turėtų būti efektyvesnė už bet kurį kolūkį. Vadovėlinis atsakymas yra kad vadovus kontroliuoja valdyba, valdybą - stebėtojų taryba, o viską tikrina nepriklausomi auditoriai, bet išradingam vadovui jie kelia tiek pat nepatogumų kiek spyna už 10 Lt dviračių vagiui. Vienas iš įtikinamesnių yra D.Friedmano paaiškinimas, kad vadovams kaip kolūkyje elgtis neleidžia priešiško įmonės perėmimo baimė.

Visa tai man priminė C.Calomiris, kuris šitame Econtalk podcaste teigė (jeigu gerai supratau, nes kartais kalbėdavo austriškai), kad UBS, Citibank ir Merrill Lynch, kurie kartu su Fannie and Freddie išdavė didžiąją dalį subprime paskolų, pagal JAV įstatymus negali turėti vieno didžiąją dalį akcijų kontroliuojančio akcininko, ir kad tai įtartinai koreliuoja su prastu jų corporate governance.

Sekmadienio skaitiniai: apie maldų intensyvumo įtaką Dievo palankumui

Besidomintys ekonomika arba statistika skaitytojai tikriausiai yra girdėję apie šitą Nobelio premijos laureato ekonomisto J.Heckman'o straipsnį, bet galbūt tai bus naujiena maldomis ir Dievo palankumu besidomintiems skaitytojams. Straipsnio esmė tokia:

Sakykime, kad Y yra Dievo palankumas žmonijai (nuo 0 iki 1), X - populiacijos maldų intensyvumas (irgi nuo 0 iki 1), o f(X) - maldų intensyvumo pasiskirstymo tankis. Jeigu padarysime prielaidą, kad sąlyginis X pasiskirstymo tankis priklausomai nuo Y yra
g(X | Y) = a(Y)exp(XY),
kur a(Y) yra teigiama, tolydi, diferencijuojama funkcija (Šventojo Rašto citatos tokiai prielaidai pagrįsti Hekmanas nepateikia, bet prielaida iš pirmo žvilgsnio logiška), tai pasitelkus gerai žinomus statistikos metodus galima įrodyti, kad tikėtina Y reikšmė kai X = x yra
E(Y | X = x) = f'(x) / f(x)

Pasiremdamas Tėvo Greeley darbe apie tai, kad maldų intensyvumo pasiskirstymas yra bimodalinis (daug žmonių beveik nesimeldžia, daug žmonių meldžiasi dažnai, o tarpiniai variantai reti) pateikiamais duomenimis ir gerai žinomu pasiskirstymo tankio įvertinimo metodu, Hekmanas gauna tokius rezultatus:

x	E(Y | X = x)
0,0	0,4
0,2	-1,3
0,4	-2,3
0,6	-3,0
0,8	0,0
1,0	2,0

Išvada - meldžiantis retai galima nebent sumažinti Dievo palankumą, bet meldžiantis dažnai jį galima smarkiai padidinti.

Bravo: Andrius Žlabys Vilniaus fortepijono muzikos festivalyje

Vakar Andrius Žlabys filharmonijoje sugrojo Bacho šešias partitas klavyrui (BWV 825–830). Aukščiausias lygis! Beje, A. Žlabys jau penkis metus gyvena JAV. Youtube radau jo atliekamą kitą Bacho kūrinį:



Daugiau A. Žlabio atliekamos muzikos yra čia.

Kas džiaugiasi Fed ir ECB monetarine politika?

Panašu, kad mano koblogeriai mano, kad su monetarine politika viskas gerai - infliacijos lūkesčiai atsistatė, ir greitai bus laikas didinti trumpalaikes palūkanų normas. Negalima jų kaltinti, nes taip pat mano nemažai ekonomistų bei analitikų. Kad monetarinė politika nepakankamai stimuliuojanti (kaip taip gali būti - juk palūkanų normos sumažintos iki minimumo!) kurį laiką manė tik mažuma nelabai garsių universitetų dėstytojų, pvz. mano mėgstamas S.Sumneris. Tačiau, sprendžiant iš šio straipsnio (kurį S.Sumneris iš mokslinės į paprastą kalbą išvertė čia), prie pastarųjų prisijungė ir garsaus (ir anot Vikipedijos centriniuose bankuose naudojamo) makroekonomikos vadovėlio pažengusiems autorius M.Woodfordas. Jis su koautoriumi V.Cúrdia cituoja savo ankstesnį straipsnį, kad būtų didelė klaida didinti palūkanų normas iš karto kai tampa įmanoma tai daryti ir vis tiek pasiekti infliacijos taikinį, nes tokio padidinimo lūkesčiai stabdytų atsigavimą po krizės. Įdedu paveikslėlį, kurio nepavyko įdėti S.Sumneriui. Punktyrine linija pavaizduotas atvejis, kai naudojamas infliacijos taikinys, ištisine - kai naudojamas kainų lygio taikinys (t.y. bandoma grįžti link kainų lygio trendo, kurį nutraukė krizė). Straipsnyje dėl paprastumo naudojamas nulinės infliacijos taikinys, bet tas pats galioja ir neoficialiam 2 procentų taikiniui.

Straipsnio išvada: "a credible commitment to the right kind of “exit strategy” should substantially improve the ability of monetary policy to deal with the unusual challenges posed by a binding zero lower bound during a deep financial crisis, and to the extent that this is true, the development of an integrated framework for policy deliberations, suitable both for crisis periods and for more normal times, is a matter of considerable urgency for the world’s central banks." Anot Sumnerio, rimtų ekonomistų lūpose tokie žodžiai reiškia: "Pavojus! Pavojus! Centriniai bankai nežino, ką daro!".

Dienos citata: Krugmanas - geriausias ekonomistas ir geriausias demagogas

"It’s always impressive to see one person excel in two widely disparate activities: a first-rate mathematician who’s also a world class mountaineer, or a titan of industry who conducts symphony orchestras on the side. But sometimes I think Paul Krugman is out to top them all, by excelling in two activities that are not just disparate but diametrically opposed: economics (for which he was awarded a well-deserved Nobel Prize) and obliviousness to the lessons of economics (for which he’s been awarded a column at the New York Times)."

Steven E. Landsburg

Viliboras ir ekskavatorius smėlio dėžėje

Neseniai Petras Kudaras surado gilesnę rinką nei pusės metų tarpbankinės paskolos ir pagal ją skaičiavo Viliboro atitikimą padėčiai rinkoje. Man atrodo tam užtenka dviejų paprastesnių ir pakankamai didelių rinkų duomenų:
1. Indėlių bankuose palūkanos litais visada šiek tiek mažesnės už Viliborą
2. Ilgalaikių paskolų litais geriausiems klientams palūkanos visada šiek tiek didesnės už Viliborą
Ar to neužtenka, kad Viliboras taptų daugiau nei fiktyviu skaičiumi?

Monetarinė politika, defliacija ir infliacija

Daugumos centrinių bankų tikslas yra palaikyti kainų augimą tam tikrame lygyje. Pavyzdžiui, ECB pagrindinis tikslas yra infliacija, kuri yra artima 2%, bet neviršijanti jų. Nepaisant to, centrinių bankų darbo rezultatą tikslingiau vertinti ne pagal faktinės infliacijos nukrypimą nuo normos, bet pagal būsimos infliacijos lūkesčių svyravimus. JAV infliacijos lūkesčių, nustatytų pagal su infliacija susietų obligacijų rinką, grafikas rodo, kad 2008 m. antrame pusmetyje JAV centrinio banko monetarinė politika buvo katastrofiškai bloga, nes sukėlė defliacinius lūkesčius, tuo tarpu šiemet monetarinė politika sėkmingai stabilizavo ekonomiką.

Dar apie krizės pradžią skaitykite blogo straipsnyje Istorinė klaida.

Raibumynai

Auksas, burbulai ir pinigai.

Trylika sukilimų prieš Smetoną. (II,III,IV dalys).

Valatka - Suriesim lenkus į aplietuvintų pavardžių ragą?

Pašalpos ir gimstamumas.

Šv. Buffetto populiarumas blėsta.

Aklųjų vyno degustacijų kritika.

Amazon: šaldyti arkliai rašo knygas, o didysis brolis trina knygas.

Reali ar nominali krizė?

Dar atrodo nebuvome įdėję linko į D.Beckworth'o blogą. Jis tikrai nemažiau už B.Woolsey nusipelno vadintis makroekonomikos guru, ir stengiasi rašyti plačiajai publikai. Neskaitantiems Marginal Revolution įdedu jo pieštą paveikslėlį, kaip atrodo krizė:

Monetarine politika džiaugsimės nebeilgai

Agresyvi didžiųjų centrinių bankų monetarinė politika sušvelnino ekonominę krizę. Politikos rezultatas - žemos tarpbankinės palūkanos ir aukštos finansinio turto kainos. Tim Bond iš Barclays Capital rašo, kad produkcijos atsargos yra per mažos lyginant su dabartine paklausa; milžiniškas darbo produktyvumo statistikos šuolis rodo, kad darbuotojų įdarbinta per mažai, todėl ekonomika augs ir nedarbas pradės mažėti.

Centriniai bankai nagrinės tokius rodiklius, nuspręsdami kada pradėti palūkanų didinimo ciklą:

• nedarbo lygis
• pramonės potencialo išnaudojimas
• infliacija
• ateities infliacijos lūkesčiai

Augant ekonomikai, po poros ketvirčių visi rodikliai, išskyrus praeities infliaciją, kuri yra atsiliekantysis rodiklis, signalizuos aiškią krizės pabaigą. Darome išvadą, kad centriniai bankai neužilgo bus priversti kelti palūkanas.

Apie automatizavimo grėsmę ekonomikai

R.Hansonas neseniai kritikavo M.Fordą, kuris knygoje The Lights in The Tunnel teigia, kad automatizavimas kelia grėsmę ne tik nekvalifikuotų darbuotojų pajamoms, bet ir ekonomikos augimui apskritai. R.Hansonas pritaria M.Fordui, kad jei automatizavimas toliau tobulės (o tuo niekas neabejoja), santykinai sumažės žmonių darbo pajamų dalis ir padidės kapitalo pajamų dalis. Tai gali reikšti, kad padidės nelygybė, nes automatai iš neturtingų nekvalifikuotų darbuotojų atims dalį būdų kaip užsidirbti pinigų. Bet, kiek suprantu, M.Fordas teigia, kad automatizavimas gali sumažinti bendrą sukuriamų vertybių vertę, nes turtingų žmonių bus nedaug, o "vienam žmogui nereikia keturiasdešimties mobilių telefonų".

Kodėl tai netiesa, man atrodo neblogai pailiustruoja toks pavyzdys:
Sakykime, kad pats gudriausias investuotojas (W.Buffett'as?) nusipirko 100% visų įmonių, kurios vėliau išmoko nanotechnologijų ir kitų burtų pagalba nemokamai pagaminti bet ką bet kokiais kiekiais ir dar pristatyti vartotojams. Be to, tos pačios įmonės turi ir dirbtinio intelekto sistemų (būtybių?), kurios gali kurti meną ir kitą intelektinę produkciją neribotais kiekiais geriau už žmones. Jeigu tokiam žmogui tikrai nieko nebereikia mainais iš kitų žmonių, jis tiesiog nieko nepardavinės ir gyvens savo rojuje, o visi kiti žmonės gyvens kaip iki šiol. Jeigu jis pradės pardavinėti arba dalinti nemokamai dalį savo sukuriamų vertybių, tai gali sukelti problemų atskiriems žmonėms (pvz. batsiuviams, jei nemokamai pradės dalinti batus), bet visiems žmonėms kartu (pvz. sudėjus batsiuvius ir batus avinčius žmones) nuo to bus tik geriau.

Be abejo, yra teigiama tikimybė, kad toks asmuo gali norėti savo dieviškas galias panaudoti piktam. Yra netgi organizacijų, besirūpinančių, kad taip neatsitiktų.

Beje, B.Kaplanas kritikuoja Hansoną iš kitos pusės - jis nenori sutikti, kad nekvalifikuotiems darbuotojams automatizavimas gali būti žalingas, nors jo argumentas apie nebrangią begalinę naudą primena Paskalio dilemą.

Dienos citata: dėl kapitalizmo krizės kalti komunistai

"It can be seen how China’s One Child policy impacted the U.S. housing crisis. The relationship is as follows: The One Child policy, coupled with Chinese cultural preferences, produced shrinking families with a significant imbalance of male children. As time passed, increased competition for wives drove family savings rates upwards. Relative wealth increases a son’s attractiveness and hence, a son’s chance of finding a wife. The Chinese government, always alert to causes of civil unrest, knows it needs to keep the estimated 35 million unmarried young men occupied. This drives a full-employment policy focused on exports and keeps the Yuan12 artificially low compared with the U.S. dollar. The high savings rate lowers domestic consumption, leading to the same result – a manufacturing sector concentrated on exports and cheaper Chinese goods.

The low Yuan, full production employment, and a high domestic savings rate (and low domestic spending rate) result in a significant trade surplus for the country – and a high trade deficit for the U.S. High savings rates and a strong inflow of dollars drive the Chinese hunger for AAA-rated debt, the principal issuer of which is the United States. This high demand has kept U.S. interest rates low – helping to trigger the housing price bubble of the mid-2000s – and to absorb current deficits. "

David Justin Ross
CIO
Radiant Asset Management, LLC

Nouriel Roubini: burbulas sprogs

Nouriel Roubini rašo, kad akcijų ir kito turto kainos pakilo per daug ir per greitai. Ekonomikos stimuliavimas ir silpnas doleris sukėlė turto kainų burbulą. Kadangi akcijų kainos neatspindi realios ekonomikos padėties, rinkoms gresia globalinis krachas. Roubini straipsnis tikrai vertas dėmesio, tik gaila, kad tiksli burbulo sprogimo data nežinoma.

Sekmadienio skaitiniai: apie laikrodį ir laikrodininką

Vienas tradicinių argumentų už tai, kad žmonės ir pasaulis negalėjo atsirasti savaime, yra kad jie yra per daug sudėtingos sistemos. S.Landsburgas savo naujoje knygoje The Big Questions rašo (tiksliau norėjo parašyti, bet sutrukdė korektūros klaida), kad iš tikrųjų yra priešingai - sudėtingų sistemų egzistavimas yra argumentas už tai, kad jų niekas nesukūrė. Kaip sudėtingos sistemos, kurios niekas nesukūrė, pavyzdį jis pateikia natūrinių skaičių aibę su aritmetikos taisyklėmis. Knygos dar neskaičiau, bet spėju, kad šio argumento esmė yra Okamo skustuvas: tikimybė, kad per atsitiktinumą atsiras laikrodis, yra didesnė, nei kad per atsitiktinumą atsiras laikrodininkas, darantis laikrodžius.

Dienos klausimas - austrų ekonomikos mokykla ir investicijos

"Does malinvestment include investments that should have been made but weren't? I usually assume so, but many people talk as though it only includes investments that shouldn't have been made but were. I think this blinds some to the kind of malinvestment that occurs during deflation, because it primarily is in the form of investments that should be made but aren't."

Lee Kelly - Bill Woolsey blogo komentatorius

Raibumynai

Naujapilis apie Fredžio ir Artūro konfliktą.

Monetarinės politikos guru apie austrų verslo ciklo teoriją.

Landsburgo blogas.

Pakeisti savo nuomonę sunku.

Papildoma akcijų grąža.

Personalo atrankos būdai.

Purvo pyragėlių krizė

B.Kaplanas iš Econlog neseniai parašė apie dvi krizes žymiai geriau negu aš. Įsivaizduokim, kad 10% BVP jau kurį laiką sudarė purvo pyragėlių gamyba ir prekyba. Staiga visi atgavo protą ir nustojo pirkti purvo pyragėlius. Ką turėtų daryti centrinis bankas? Palyginkime du variantus:
1. Centriniam bankui vadovauja S.Sumneris, todėl nominalus BVP auga kaip įprasta po 5% per metus. Purvo pyragėlių krizė vis tiek kyla, nes 10% žmonių netenka darbo, ir palaipsniui įdarbinami kitur, o realus BVP po staigaus kritimo pradeda augti greičiau nei prieš tai, nes prie įprasto ekonomikos augimo prisideda įdarbinamų buvusių purvo pyragėlių specialistų sukuriamos vertybės.
2. Centriniam bankui vadovauja žmogus, kurio didžiausias autoritetas makroekonomikos klausimais yra M.Rothbardas (nors bijau, kad užtektų ir B.Bernankės), kuris leidžia nominaliam BVP sumažėti po 5% per metus. Purvo pyragėlių krizė irgi kyla. Be to, netrukus paaiškėja, kad visų likusių 90% darbuotojų atlyginimai yra gerokai didesni nei jų teikiama nauda, todėl nemaža dalis jų atleidžiami. Dėl to ženkliai sumažėja gamyba tose srityse, kuriose galėjo būti įdarbinti purvo pyragėlių specialistai.

Pirmas variantas yra tai, ką aš vadinu pirma krize. Antro ir pirmo variantų skirtumas - ką aš vadinu antra krize. Kaip pastebi Kaplanas, antra krizė lygiai taip pat gali kilti be pirmosios, jei centrinis bankas imtų mažinti nominalų BVP po 5% per metus.

Norint teigti, kad antros krizės nebus, reikia tikėti vienu iš dviejų keistų dalykų:
1. Atlyginimai visose įmonėse nukris tokiu pat greičiu, kokiu žlugs purvo pyragėlių pramonė (anot Kaplano, tuo netikėjo net pats Rothbardas)
arba
2. Centrinis bankas negali valdyti nominalaus BVP (taip mano A.Klingas).

Ekonomikos augimas sugrįžo į Lietuvą

Statistikos departamentas paskelbė, kad sezoniškai pakoreguotas šių metų trečiojo ketvirčio BVP augimas palyginamosiomis kainomis Lietuvoje sudarė net 6,0 procento, lyginant su šių metų antruoju ketvirčiu. Tai yra dvigubai geresnis rezultatas nei Korėjoje. Ekonomikos dugnas pas mus jau praeityje. Jei lyginsite šį skaičių su kitų šalių, pavyzdžiui JAV, BVP, nepamirškite padauginti lietuviško skaičiaus iš keturių, nes JAV skelbia ketvirtinį BVP augimą metiniais procentais.


Mūsų bloge taip pat skaitykite apie tai, ką apie ekonomikos perspektyvas Lietuvoje sako akcijų rinka.

Tai buvo monetarinis stimuliavimas ar ne?

Paskaičiau šitą žurnalo Investuok rašliavą ir susinervinau. Pakartokim visi kartu:

1. Mažos palūkanų normos nereiškia, kad vyksta stimuliavimas
2. Pinigų bazės augimas nereiškia, kad vyksta stimuliavimas
3. Teigiamos palūkanos už perteklinius rezervus yra priešingas stimuliavimui dalykas
Kalba čia aišku apie JAV ir Eurozoną, o ne apie apie Kiniją arba Lenkiją.

P.S. Gerbiu R.Kuodį, todėl norėtųsi tikėti, kad pasakymas "Masinės pinigų injekcijos tėra tik vaistas, apgydantis ligą, bet principinių jos priežasčių nepašalinantis" visgi buvo apie fiskalinį stimuliavimą.

Dienos įvykis: Islandija žlunga - McDonalds traukiasi

Šaltinis: Bloomberg.

Sekmadienio skaitiniai: finansų apokalipsė - apreiškimas David Einhorn

Milijonierius investuotojas-pranašas David Einhorn 2008-ųjų pavasarį paskelbė, kad Lehman Brothers gresia bankrotas. Šią savaitę David Einhorn paliudijo, kad atėjo metas pirkti draudimą nuo pasaulio pabaigos. Pasauliui gresia finansų katastrofa, nes septynios didžiosios pasaulio valstybės klimpsta į beviltiško prasiskolinimo gelmes. Draudimas nuo pasaulio pabaigos kol kas dar pigus, tad būkite pirmieji, nusipirkę septynis aukso žibintuvus (Einhorn nepasitiki auksu padengtais vertybiniais popieriais, ir rekomenduoja fizinį auksą).
Pilną tekstą skaitykite čia: "Liquor before Beer".


Daugiau apie investavimo į auksą riziką skaitykite mūsų bloge čia. Taip pat čia galite pasiskaityti apie krizės dvilypę prigimtį.

Dar truputį apie Elinor Ostrom

Pirmieji lietuviški straipsniai apie šių metų Nobelio laureatus ekonomikos srityje buvo baisūs, bet paskui Alminas Žaldokas LLRI bloge parašė labai gerą santrauką, todėl šį įrašą galėjau lengvesne sąžine atidėti kaip pasirodė iki šiandien.

Jau rašiau apie tai, kaip Namibijoje pavyko sustabdyti laukinių gyvūnų nykimą nuosavybės teises į juos perdavus vietinėms bendruomenėms. Pasirodo teorinis reformos pagrindas buvo būtent E.Ostrom darbai. O knygoje Undercover Economist T.Harfordas rašo apie E.Ostrom atliktus irigacinių sistemų Nepale tyrimus. Labdaringos organizacijos Nepale bandė padėti vietiniams ūkininkams gerindamos drėkinimo sistemas dviem būdais: statydamos naujas modernias užtvankas ir įrengdamos modernius drėkinimo kanalus. Paaiškėjo, kad nauji drėkinimo kanalai veikia geriau nei seni, bet pastačius naują brangią užtvanką padėtis pablogėja. E.Ostrom nustatė paradoksalų dalyką: naujos užtvankos yra per geros. Nepatvarias senąsias užtvankas nuolat reikia remontuoti, ir prie to daug prisideda toliau nuo užtvankos esančius sklypus turintys ūkininkai. Mainais už tai arčiau užtvankos gyvenantys ūkininkai nuolat valo kanalus, kuriais vanduo iš užtvankos teka į toliau esančius sklypus. Naujai užtvankai praktiškai nereikia priežiūros, todėl prie užtvankos esančių sklypų savininkai nustoja valyti kanalus, nes nebesijaučia, kad gauna ką nors mainais. Kanalai užsikemša ir drėkinimo sistema nebeveikia. Kai kas sako, kad E.Ostrom nėra ekonomistė, bet toks tyrimas yra pati tikriausia mikroekonomika - jis nagrinėja atskirų žmonių suinteresuotumą, ir kaip jį susumavus gaunama tam tikra visuomenės institucija.

Dar truputį apie devalvavimus

Mūsų skaitytojas Darius komentaruose priekaištauja Lietuvos bankui, kad šis krizės akivaizdoje nesiėmė jokių žingsnių įgyti teisę vykdyti aktyvią monetarinę politiką, ir taip pristabdyti vidaus vartojimo smukimą. Politiškai tokios įvykių eigos šansai be abejo buvo artimi nuliui, nes lito atrišimas ir nuvertėjimas būtų ryškus gerai matomas rinkėjams ir juos asmeniškai paliečiantis valdžios veiksmas, kurį visi tapatintų su krize. Bet kadangi nuolat kritikuoju didelius centrinius bankus dėl nepakankamai aktyvios monetarinės politikos, lyg ir jaučiu pareigą pasisakyti apie šią hipotetinę situaciją.

Kiek atsimenu, Lietuvos banko specialistai metų pradžioje teigė, kad Lietuvos ekonomika lanksti, todėl kainos ir atlyginimai greitai sumažės tiek kiek reikia, ir tai padės įveikti krizę. Vaidotas ir Tomas pusiau pilnos stiklinės bloge jau prieš porą savaičių džiaugėsi, kad einamosios sąskaitos deficitas dingo, o pramonės produkcijos kainos greitai nukrito, todėl šiuo metu devalvavimas nebereikalingas. Galima suabejoti, ar taip pat greitai krinta atlyginimai (statistikos neturiu, o dar reikėtų įvertinti sugrįžtančius vokelius), bet gali būti, kad kaip nors išsikapstysime. Ar galėjo būti geriau atrišus litą ir pradėjus monetarinį stimuliavimą? Labai abejoju. Visų pirma, lito vertės kritimas būtų buvęs toks didelis, kad nebeišeina sakyti, kad būtų buvę tiesiog "geriau" ar "blogiau" - atsiranda klausimas "kam?". Pralaimėjusių būtų buvę daug, įskaitant nemažai įmonių, dalis kurių spėjo susivokti ir persitvarkyti, o lito atrišimo atveju būtų tiesiog bankrutavę. Antra, monetarinės politikos esmė yra ne tik valdyti pinigų pasiūlą, bet ir kurti lūkesčius dėl ateities. Kokį signalą rinkoms būtų pasiuntęs atrišimas? Greičiausiai tokį, kad viršų pas mus paėmė Devalvecko lygio specialistai, ir ateityje galima laukti daugiau siurprizų, jau nekalbant apie tokioje hipotetinėje situacijoje galinčias kilti hipotetines riaušes ir kitus negerus dalykus. Apibendrinant, nors šiame pasiteisinime kodėl pas mus blogiau nei Lenkijoje Finansų ministrė visai neakcentuoja hipotetinio lito atrišimo poveikio vidaus vartojimui ir praleidžia progą patylėti apie savo paranojas dėl oligopolijos mažmeninėje prekyboje, jos išvadoms dėl atrišimų ir devalvavimų aš linkęs pritarti.

Kodėl blogai gelbėti žlungančius bankus

Apžvalgininkai ir ekonomistai, įskaitant pvz. ir T.Coweną, dažnai sako, kad bankų žlugimai nenaudingi jų akcininkams, todėl perspektyva, kad bankas bus išgelbėtas, nesuteikia pakankamai motyvacijos imtis nepamatuotai rizikingų investicijų. Econtalk laidų vedėjui R.Robertsui tai niekada nepatiko, todėl jis galų gale surado žmogų, manantį priešingai. Tai Gary H. Stern, dar 2004 metais su R.Feldmanu parašęs knygą Too Big To Fail: The Hazards of Bank Bailouts. Kngos pagrindinė mintis ko gero tokia: akcininkai stengiasi neturėti 50 procentų Lehman Brothers akcijų, t.y. diversifikuoja portfelius. Dėl to jiems nebaisu, kad įmonė smarkiai rizikuoja, jeigu nuo to padidėja tikėtina grąža. Žymiai baisiau, kad visos portfelio įmonės sieks apsisaugoti nuo visų galimų rizikų ir portfelis uždirbs ne daugiau už vyriausybės obligacijas. Taigi sverto santykis 50:1 akcininkams nebaisus. Jis turėtų būti baisus kreditoriams, ir jie turėtų kontroliuoti tokią įmonę, o čia lemiamą reikšmę įgyja lūkesčiai, kad vyriausybė kreditorius išgelbės. Sakysite, o kaip gi banko vadovai, kurie taip pat turi banko akcijų? Gal jie suinteresuoti išsaugoti banką bet kokia kaina? Argumentas čia tas pats, ir apie jį rašė dar S.Landsburgas knygoje Armchair Economist: akcininkams reikia ne mažos rizikos, o didelės grąžos, ir vienas iš būdų, kaip to siekti - skatinti vadovybę rizikuoti, mokant jiems juokingai didelius atlyginimus ir premijas, bet tuo pačiu išlaisvinant juos nuo baimės, kad vieną kartą prašovus su rizikingu sprendimu likusį gyvenimą teks gyventi pusbadžiu.

Raibumynai

Tautos Vado beieškant.

Kas yra jūsų gyvenimas - Odisėja, Iliada, Šekspyro drama ar metų laikų kaita?

Devyni mokslai - dešimtas badas.

Atsarginis Churchill planas.

Civilizacija žlugs šį penktadienį. - "social networking tool Twitter will be used to communicate a series of ideas so banal they will instantaneously negate the three centuries of the Renaissance."

Dienos citata: ekonomikos burbulai

"At the level of the economy as a whole, financial turmoil in 1987, 1991, 1998, and 2000 had little impact. It was true some of the greedy, rash, and wealthy had lost some of their money in ill-judged investments and lost some more to the even-richer cardsharps of Midtown Manhattan. But had the rich who invested in the dot-com bubble decided instead to give $1 trillion to universities that promised to spend it rapidly on research into applied computing and communications technology we would have applauded—and that’s what they did during the dot-com bubble. And had the rich who invested in subprime mortgage securities instead given $500 billion to charities to upgrade America’s housing stock we would have applauded—and that’s what they did during the real estate bubble. Admittedly, charities seeking to improve America’s housing stock would have built three-story multi-unit buildings near shopping and transit rather than five-bedroom houses with swimming pools hours from everywhere in the desert between Los Angeles and Albuquerque, but you cannot have everything."

J. Bradford DeLong