Kovo vienuoliktoji ir valstybės bankrotas

Kodėl kovo vienuoliktosios projektas buvo sėkmingas ir mes iškovojome nepriklausomybę? Yra dvi priežastys, iš kurių viena yra gerai žinoma kiekvienam konservatoriui, o kitą žino Putinas:
1. Landsbergio narsumas
2. Valstybės bankrotas
Landsbergio didvyriškumas davė rezultatų tik todėl, kad blogio imperija-tautų kalėjimas-SSRS paprasčiausiai bankrutavo - Gorbačiovas taip totaliai pragėrė SSRS rezervus kad teko pardavinėti kolonijas.
Lietuvoje antroji sėkmės priežastis buvo pamiršta - valstybė prieš krizę buvo praskolinta, o tuo tarpu Landsbergio šlovės atšvaitai vis periodiškai Kubilių įsodina į premjero krėslą.
Rusijoje apie Landsbergį jau baigiama pamiršti, o valstybės bankroto problematiką ten įsikalė į galvas ilgam. Prieš krizę ten centras sukaupė storas lašinių atsargas, kurios sušvelnino ekonomikos krachą, ir rezervais netgi buvo galima pašelpti rusų oligarchus.
Estai anksčiau už mus įsives eurą todėl, kad Landsbergio autoriteto aura ten neužgožė ekonomikos krizių baimės, ir estams pavyko išlaikyti stabilią valstybės finansų padėtį.

Į ką panašūs teroristai

Niekam nepaslaptis, kad teroristais tampa neturtingi beraščiai jauni vyrai, nematantys ateities perspektyvų ir tikintys pasakomis apie 72 mergeles. Bet knygoje Superfreakonomics rašoma, kad empiriniai duomenys sako ką kita. Ištyrus kelis šimtus Hezbolah teroristų ir palestiniečių savižudžių, paaiškėjo, kad palyginus su vidutiniu Libano ir Palestinos gyventoju, teroristai rečiau būna iš neturtingų šeimų ir dažniau būna baigę bent vidurinę mokyklą. Kaip sako ekonomistas A.Krueger'is, terorizmas yra politinis aktas, ir teroristais tampantys žmonės panašiausi yra į tuos, kurie ... eina balsuoti.

Kuris labiau teisus: A.Smitas ar D.Ricardo?

Čia R.Robertsas visą valandą pats vienas kalba apie prekybą, bandydamas "ant pirštų" paaiškinti visą esmę.

Viena esminių A.Smito idėjų (kurią jis be abejo tik užrašė, o idėja buvo žinoma seniau) buvo apie masto ekonomiją. Gamykla, kuri parduoda savo produkciją 10 000 pirkėjų, gali įsigyti įrengimus, kurie smarkiai padidina vieno darbuotojo produktyvumą, lyginant su tuo, kai darbuotojas viską bando padaryti savo rankomis.

Viena esminių D.Ricardo idėjų buvo apie santykinį pranašumą. Jei Antanas medžioja penkis kartus geriau už Juozą, o maistą gamina tik tris kartus geriau, tai visiems apsimokės, jei Antanas tik medžios, ir pirks maisto gaminimo paslaugą iš Juozo.

Ekonomistai, šnekėdami apie prekybą, dažnai mini Ricardo, bet kartais nepelnytai pamiršta Smitą. Ekonomistas R.Frankas neseniai rašė, kad Nepale jo virėjas mokėjo ne tik gaminti maistą, bet ir taisyti batus, dengti stogus, skersti gyvulius ir daug kitų darbų, ir vis tiek per gyvenimą uždirbo mažiau nei tingus ir jokių įgūdžių neturintis amerikietis per vienerius metus. R.Frankui kilo klausimas "kodėl?", ir R.Robertsas į jį atsako, kad nors svarbu keletas dalykų, įskaitant pvz. nuosavybės teisių tvirtumą, svarbiausia yra rinkos, su kuria susijęs darbuotojas, dydis. Amerikietis yra kelis šimtus milijonų, jei ne kelis milijardus vartotojų jungiančios ekonomikos dalis, nuo kurios nepalietį gamta ir istorijos įvykiai iki šiol laiko izoliuotą. Tą verta prisiminti kitą kartą, kai užeis noras pasvajoti apie gyvenimą trobelėje prie miško, naminę duoną ir lininius marškinius.

Lietuvos ekonomika 2010 m. - vartojimo krizės pabaiga

Vartojimo krizė Lietuvoje pasibaigė. 2010 m. sausio mėnesį mažmeninės prekybos apyvarta (išsk. degalus ir automobilius) buvo trimis procentais mažesnė už 2007 m. sausio mėnesio apyvartą. Jau tris-keturis mėnesius iš eilės apyvarta stabilizavosi maždaug 2006 m. rudens lygyje. Nors litais matuojant krizė vartojimą nubloškė daugmaž keturiasdešimt mėnesių atgal, kadangi kainos dabar yra aukštesnės, vartotojų padėtis dabar yra gerokai blogesnė negu 2006 m rudenį.
Statistikos departamentas sako, kad apyvarta 2010 m. sausio mėn., palyginti su 2009 m. gruodžio mėn., pašalinus sezono įtaką padidėjo 7,2 procento. Šiuo teiginiu pastikėti negalima, nes tryliktųjų atlyginimų mokėjimas krizės metu pasikeitė, ir gruodžio sezoniškumas dabar yra visiškai kitoks nei prieš krizę.
Kas bus toliau? Anksčiau numatėme du Lietuvos ekonomikos tolesnio vystymosi scenarijus. Labiausiai tikėtina, kad vasario-balandžio mėnesį pradės ryškėti atsargūs mažmeninės prekybos atsigavimo ženklai, tačiau negalime atmesti galimybės, kad vartojimas taip ir liks užstrigęs 2006 m. rudens lygyje.

Apie gerumą, laukinius gyvūnus ir laukinį kapitalizmą

Čia D.Berreby (atrodo jis turi visai įdomų blogą) šnekasi su primatologu F. de Waal'iu, neseniai parašiusiu knygą Age of Empathy.

F. de Waal'is sako, kad gerumas yra būdingas ne tik žmonėms, bet ir kitiems žinduoliams. Net ir pelės jaučia stresą, kai mato, kad pažįstamoms pelėms skauda (nors dėl nepažįstamų pelių nesinervina). Daugelis bandomis gyvenančių gyvūnų bėgdami sulėtina tempą, jei reikia palaukti sužeisto bandos nario. O šimpanzė zoologijos sode vieną kartą išgelbėjo su virve vos nepasismaugusį jauniklį.

Dėl to de Waal'iui nepatinka, kai žmogiškumas ir žvėriškumas laikomi antonimais. Yra paplitusi nuomonė, kad žmonės savo geresne nei gyvūnų siela ir protu įveikia žemą žvėrišką prigimtį, ir dėl to yra geri. De Waal'is sako, kaip bombonešių lakūnai turėdavo daryti atvirkščiai - protu ir meile tėvynei įveikti savo natūralų gailestį priešo žmonėms. Nacistinėje Vokietijoje iki karo populiari propagandos kryptis buvo smerkti tuos, kurie pasiduoda savo natūraliems žemesniems jausmams ir gailisi žydų. O šių laikų Izraelyje ministrui teko teisintis, kai jam nevalingai išsprūdo užuojauta palestinietei senutei.

Toliau de Waal'is nuklysta analogijų tarp biologijos ir ekonomikos klystkeliais, dar keistesniais už tuos, apie kuriuos jau esu rašęs. Jis sako, kad kapitalizmas yra bloga sistema, nes jis pagrįstas savanaudiškumu, taigi nukreiptas prieš geranorišką žmogaus prigimtį, kaip ir strateginių bombonešių naudojimas. Net jei De Waal'is yra skaitęs tik populiariausią A.Smito citatą, vis tiek keista, kad sugebėjo ją suprasti lygiai atvirkščiai. Kapitalizmas tuo ir yra nuostabus, kad sugeba savanaudiškumą nukreipti gėrio kūrimui, nes vien įgimto žmonių gerumo tam tikrai neužtektų.

Sekmadienio skaitiniai: kunigai prieš devalvaciją

Vyriausiojo kunigo Onijo valdymo metu šventojo miesto gyventojai patyrė visapusišką ramybę ir tobulai laikėsi įstatymų, nes jis buvo pamaldus žmogus ir neapkentė visko, kas pikta. Būdavo, kad dažnai net karaliai pagerbdavo tą Vietą, paaukodami Šventyklos garbei brangias dovanas. Iš tikrųjų Azijos karalius Seleukas iš savo pajamų padengė visas išlaidas, susijusias su aukų liturgija.
Bet Simonas, žmogus iš Bilgos klano, kuris buvo paskirtas Šventyklos valdytoju, susikirto su vyriausiuoju kunigu dėl miesto prekyvietės priežiūros. Neįstengdamas Onijo nugalėti, jis nuvyko pas Tarsėjo sūnų Apolonijų, tuo metu buvusį Koile-Sirijos ir Finikijos valdytoją, ir pranešė jam, kad iždas Jeruzalėje yra taip kupinas neapsakomų turtų, jog neįmanoma jų suskaičiuoti. Tos lėšos, jis sakė, nebuvo duotos kaip atnašos į aukų sąskaitą, užtat esą galima padaryti taip, kad jos visos atitektų karaliui.

Heliodoro žygis

Lankydamasis pas karalių, Apolonijus papasakojo jam, kas buvo pranešta apie pinigus. Karalius, parinkęs savo reikalų tvarkytoją Heliodorą, pasiuntė jį su įsakymu paimti anksčiau minėtus turtus. Taigi Heliodoras tuojau pat leidosi į kelionę tariamai apžiūrėti Koile-Sirijos ir Finikijos miestų, bet iš tikrųjų turėdamas mintyje įvykdyti jam duotą karaliaus užduotį. Atvykusį į Jeruzalę jį šiltai sutiko vyriausiasis kunigas ir miestas. Tada jis papasakojo jiems apie pranešimą, pareiškė savo atvykimo tikslą ir teiravosi, ar tokia iš tikrųjų yra padėtis. Vyriausiasis kunigas paaiškino, kad dalis pinigų yra indėliai, skirti našlėms bei našlaičiams, ir dalis yra nuosavybė Tobijo sūnaus Hirkano, žmogaus, užimančio labai aukštą vietą. Priešingai nedorojo Simono šmeižtams, iš viso keturi šimtai sidabrinių talentų ir du šimtai auksinių. Jis pridūrė, kad indėlininkai buvo pasitikį Vietos šventumu, visame pasaulyje gerbiamos Šventyklos orumu ir neliečiamumu. Sulaužyti jų pasitikėjimą apgaule, jis sakė, negalima net pagalvoti. Bet Heliodoras, elgdamasis pagal jam duotus karaliaus įsakymus, griežtai pareiškė, kad pinigai turi būti nusavinti karaliaus iždo naudai. Nustatęs tam tikslui dieną, jis įėjo į Šventyklą tų lėšų pamatyti.

Žmonės meldžiasi už Šventyklą

Visas miestas buvo klaiko priblokštas. Kunigai gulėjo kniūbsčia prieš aukurą su savo kunigiškais apdarais ir garsiai maldavo Dangų, davusį indėlių įstatymą, kad išsaugotų juos tiems, kurie buvo juos pasidėję. Vyriausiojo kunigo išvaizda pervėrė širdį kiekvienam jį pamačiusiam, nes jo veido išraiška ir spalva atspindėjo jo dvasinį skausmą. Baimė ir šiurpas buvo jį taip apėmę, kad jam drebėjo visas kūnas. Visiems, jį matantiems, buvo aiškus jo širdies skausmas. O žmonės iš savo namų skubėjo būriuotis bendrai maldai, nes šventajai Vietai grėsė pavojus būti išniekintai. Moterys, po krūtine apsijuosusios ašutine, užpildė gatves. Kai kurios mergaitės, laikomos namuose, subėgo prie vartų, kitos prie miesto sienų, o dar kitos žiūrėjo pro langus. Keldamos į dangų rankas, jos siuntė prašymo maldą. Buvo gaila žiūrėti į žmones, besibūriuojančius pulti kniūbsčia maldai, ir vyriausiąjį kunigą, ištiktą didžio skausmo.
Pagalba iš Dangaus

Jiems maldaujant visagalį VIEŠPATĮ išsaugoti nepaliestus indėlius tiems, kurie pasitikėdami buvo juos pasidėję, Heliodoras ėmėsi vykdyti savo užduotį. Bet vos jam su asmens sargyba atėjus prie iždo, dvasių VIEŠPATS, turintis visą valdžią, pasireiškė tokiu pribloškiančiu būdu, kad visi, išdrįsę lydėti Heliodorą, buvo Dievo galybės apstulbinti. Apimti klaiko, jie sukniubo. Iš tikrųjų jiems pasirodė žirgas, dengtas prabangia gūnia, su šiurpą keliančiu raiteliu. Puldamas piestu tarsi pašėlęs, žirgas užgavo savo priešakinėmis kanopomis Heliodorą. Pats raitelis atrodė vilkįs auksine apranga. Heliodorui pasirodė tuo pačiu metu ir du jauni vyrai, nepaprastai stiprūs, nuostabiai žvalūs ir prabangiai apsirengę. Atsistoję jam prie šonų, be perstojo jį plakė, ištikdami jį daugeliu smūgių. Staiga jis sukniubo ant žemės ir paskendo didelėje tamsoje. Jo vyrai, pakėlę jį, paguldė ant neštuvų. Taigi žmogus, ką tik įkėlęs koją į šį iždą su didžia palyda ir asmens sargyba, buvo nešamas laukan bejėgis net sau padėti. Visi aiškiai patyrė begalinę Dievo galybę!
Heliodorui gulint Dievo galybės parblokštam, žado netekusiam ir be vilties išgyti, žydai šlovino VIEŠPATĮ, stebuklingai išaukštinusį savo šventąją Buveinę. Šventykla, ką tik prieš tai buvusi kupina baimės ir sąmyšio, dabar prisipildė džiaugsmo ir linksmybės, visagaliam VIEŠPAČIUI aiškiai apsireiškus.

2 Mak 3

Dienos citata: baudžiava Rusijoje

As Krugman summarizes Domar's main point: "Domar was motivated by his knowledge of Russian history. Serfdom in Russia, he knew, wasn't an institution that dated back to the Dark Ages. Instead, it was mainly a 16th-century creation, contemporaneous with the beginning of the great Russian expansion into the steppes. Why? He came up with a simple yet powerful insight: there's no point in enslaving or enserfing a man unless the wage you would have to pay him if he was free is substantially above the cost of feeding, housing, and clothing him. Imagine a pre-industrial society where population is pressing on limited land supplies, and the marginal product of labor - and hence the real wage rate under competitive conditions - is barely at subsistence. In that case, why bother establishing property rights in human beings? It costs no more to hire a free worker than to feed an indentured laborer. Indeed, by 1300 - with Europe very much a Malthusian society - serfdom had withered away from lack of interest. But now suppose that for some reason land becomes abundant, and labor scarce. Then competition among landowners will tend to push up wages of free workers, and the ruling class will try, if it can, to pin peasants down and prevent them from bargaining for a higher standard of living. In Russia, it was all about gunpowder: suddenly steppe nomads were no longer so formidable, and the rich lands of the Ukraine were open for settlement. Serfdom was an effort to keep peasants from taking advantage of this situation. (And if I've got it right, those who were venturesome enough to run away and set up outside the system became Cossacks.) Meanwhile, the New World opened in the west. Sure enough, the colonizing powers tried various forms of indentured servitude - making serfs of the Indians in Spanish territories, bringing over indentured servants in Virginia. But eventually they hit on a 'better' solution, from their point of view: importing slaves from Africa..."