2009 m. rugsėjo 30 d., trečiadienis

Ar akcijų rinka pranašauja krizės pabaigą Lietuvoje?

AKCIJŲ RINKA IR LIETUVOS EKONOMINĖS PERSPEKTYVOS

Mūsų prognozės apie ekonomikos poveikį Lietuvos akcijų rinkos perspektyvoms yra konfidenciali informacija, bet užtatai galiu atskleisti atvirkštinę analizę - ką dabartinė Lietuvos akcijų rinkos situacija sako apie prognozuojamą krizės pabaigą.

Fundamentali analizė
Fundamentaliai akcijų rinkos būklei įvertinti gerai tinka Shillerio PE10 rodiklis. Petras Kudaras paskelbė Lietuvos akcijų rinkos PE10 rodiklius. Oficialaus sąrašo akcijų nesvertinis PE10 vidurkis yra 25.26, o mediana yra 20.24. Konservatyvumo tikslais tolesnėje analizėje naudosime medianą. Pagal G-8 ekonominę statistiką nuo 1947 metų sukalibravome ekonometrinį modelį, kuris pagal PE10 rodiklį suteikia realaus BVP augimo po keturių ketvirčių įvertį. Modelio rezultatas yra, kad 2010 metų trečiojo ketvirčio Lietuvos realaus BVP augimo prognozė yra 2.683%. Kaipo trečiojo pasaulio ekonomika Lietuva turi aukštesnį ilgalaikio laikotarpio potencialą lyginant su G-8 šalimis, tai į rinkos vertę gali būti įkalkuliuoti likę euroatlantinės integracijos uždaviniai, todėl ekonometrinio modelio indikuojami ekonomikos augimo tempai gali vėluoti vienu ketvirčiu.

Techninė analizė
Treideriams gerai žinoma, kad techninė analizė gali pagelbėti nustatant akcijų rinkos trendą ir jo lūžio taškus. Mažiau žinoma, kad kai kurios techninės akcijų rinkos konfigūracijos bukvaliai pasako ir ekonomikos trendo pokyčius. Šiuo metu OMX Vilnius indekso trijų mėnesių grafikas aiškiai parodo vieną tokią gerai žinomą konfigūraciją, ją identifikuoti paliksime blogo komentatoriams.


Copyright Amangeldy Nyazoff Alternative Asset Mgmt LP Bermuda 2009

Mitas apie racionalų rinkėją

Svarbiausia ekonomisto B.Kaplano iš GMU knyga yra The Myth of the Rational Voter. Kaplano esminė mintis yra kad rinkėjai nėra racionalūs, ir jiems būdingi keturi konkretūs neracionalumai. Racionalūs rinkėjai taip pat galėtų išrinkti visokius keistus politikus, nes tikimybė, kad konkretaus rinkėjo balsas turės įtakos rinkimų rezultatams, yra labai maža, todėl rinkėjams neapsimoka gaišti laiko gilinantis į kandidatų programas, ir apskritai į tai politiką. Be to, palyginus siauros interesų grupės (pvz. runkelių augintojai) labiau suinteresuotos konkrečiu rezultatu, todėl rinkėjams nepastebint jos gali nesunkiai prastumti sau palankius įstatymus.

Bet tyrimų rezultatai rodo, kad rinkėjai visgi pagal išgales gilinasi į politiką, ir netgi stengiasi balsuoti ne savanaudiškai, o taip, kaip būtų geriau visiems. Interesų grupėms taip pat pasiseka tik tada, kai jos bando prastūminėti įstatymus, kuriems pritaria dauguma rinkėjų. Visa bėda, kad rinkėjams trukdo keturi kvaili nusistatymai (biases):

1. Ksenofobija. Ji yra įgimta dėl evoliucinių priežasčių, ir pasireiškia visų pirma tuo, kad užsienio politikos ir imigracijos politikos srityse rinkėjai linkę "ginti savo šalies interesus", nors dažniausiai taip tik pakenkia savo šaliai.
2. Make-work bias - rinkėjai vertina darbo vietas, o ne darbo rezultatą. Apie tai rašė dar Bastiat savo esė apie sudaužytą langą. Iš pirmo žvilgsnio, jei išdaužiamas langas, tai langų gamintojai/taisytojai gauna darbo ir pinigų, taigi lyg ir visiems geriau. Bet kiekvienas sveiko proto žmogus supranta, kad iš tikrųjų langų daužymas yra blogai. Tačiau kai kalbama apie politiką, dauguma rinkėjų to dažnai nebesupranta.
3. Nusistatymas prieš rinkas. Čia galbūt irgi yra evoliucinių priežasčių, bet labiau paslėptų. Rinkėjams lengviau patikėti, kad geras vadas/ūkininkas/valstybininkas "padarys tvarką", bet sunkiai sekasi suvokti, kaip dėl žmonių godumo ir niekam nenurodinėjant tvarka atsiranda savaime.
4. Pesimizmas. Nemažai žmonių mano, kad gyvenimas dabar yra ne ką geresnis, o daug kuo ir blogesnis nei prieš 25 / 50 / 100 metų, o taip pat kad gyvenimas blogėja.

Kodėl žmonės galvoja tiek daug tokių kvailų dalykų? Ogi todėl, kad jie racionaliai iracionalūs. Jie jaučia potraukį galvoti iracionaliai, ir nėra atsvaros, kuri juos grąžintų į realybę, nes vieno rinkėjo balsas nieko nelemia. Tuo požiūriu kvaili įsitikinimai yra idėjinė tarša - kiekvienas žmogus teršia palyginus nedaug, bet rezultatas yra tirštas idėjų smogas.

2009 m. rugsėjo 29 d., antradienis

Kaip Vokietija saugo eurą nuo nuvertėjimo

Vokietija šiemet keičia savo konstituciją ir nustato, kad daugiametis biudžeto deficito vidurkis turi būti ne didesnis nei 0,35%. Ši nuostata apsaugos eurą nuo nuvertėjimo, sumažins skolinimosi kaštus, pakilimo metais sumažins ekonomikos perkaitimą bei leis efektyviau kovoti su ekonomikos krizėmis.

2009 m. rugsėjo 28 d., pirmadienis

Laiko psichologija

Ben Casnocha rašo apie P. Zimbardo ir J. Boyd knygą "Laiko paradoksas: naujoji laiko psichologija kuri pakeis jūsų gyvenimą":
  • Taisyklė laikas - pinigai jau paseno. Laikas brangiau už pinigus.
  • Išskiriami penki psichologiniai asmenybės tipai pagal požiūrį į laiką.
  • Tie, kas įsivaizduoja, kad jiems liko daug gyventi, labiau vertina naujas pažintis
  • Skirtingos psichoterapijos mokyklos labiau tinka skirtingų tipų žmonėms.
  • Į ateitį orientuoti vyrai yra perfekcionistai, jiems mažiau patinka pornografija ir jie rečiau užsiima seksu
  • Šiuolaikinėje visuomenėje geriausiai sekasi į ateitį orientuotiems žmonėms, o kaimuose gali sektis ir į praeitį orientuotiems žmonėms. Apie į praeitį orientuotus žmones žinoma mažiau, nes tarp studentų jų beveik ir nėra.

2009 m. rugsėjo 27 d., sekmadienis

Ko verta intuicija moralės klausimais

B.Kaplano ir R.Hansono diskusijoje apie efektyvumą kaip moralės kriterijų Kaplanas daug rėmėsi minties eksperimentais, kai bandomas įsivaizduoti itin keistas scenarijus, ir iš to padaromos išvados, kad tam tikra teorija tinka ne visiems atvejams (paneigimas naudojant pavyzdį). S.Sumneris savo bloge iškėlė klausimą, kokia visgi konkrečiai iš tų minties eksperimentų nauda, ir įdėjo nuorodą į gerą 2005 m. A.Tabarroko blogo įrašą. Kadangi žmonių moralės intuicija yra ne Dievo, o evoliucijos kūrinys, tai lyg ir nereikėtų tikėtis, kad ji teisingai veiks situacijose, kurios visai nepanašios į pirmykščių žmonių gyvenimą. Kaip jau rašiau, intuicija kartais gali suklaidinti netgi bandant nuspręsti, kas gerai pačiam žmogui, tai ką jau bekalbėti apie moralę ir visuomenės gerovę.

Raibumynai

IMFas turi per daug pinigų.
Daugiau sekso = mažiau vaikų.
Vandalai, gotai ir barbarai.
Kaip naftininkai užkariavo Baku.
Kas bijo žemaičių nacionalizmo?
Ar akcijos Lietuvoje pigios?
Скованные одной цепью, связанные одной целью - Стиляги

2009 m. rugsėjo 26 d., šeštadienis

La donna è mobile

B.Kaplanas yra parašęs gerą reziumę apie tai, kuo skiriasi vyrų ir moterų neištikimybė. Visi žino, kad vyrai linkę į poligamiją, o moterys - į monogamiją, nes taip evoliuciškai naudinga. Bet yra tokia teorija, kad moterys nėra iš prigimties linkę visą gyvenimą praleisti su vienu vyru, o yra linkę keisti partnerius kai pasitaiko geresnis. Evoliuciškai tai aišku dar naudingiau. T.Coweno blogą skaito jo žmona, todėl jis vadina tą teoriją "evil", bet užtat ji neblogai paaiškina kai kuriuos faktus, pvz.
  • moterys inicijuoja tiek didžiąją dalį skyrybų, tiek porų išsiskyrimų ankstesnėse santykių stadijose
  • likusią dalį inicijuoja vyrai, priremti prie sienos meilužių kad apsispręstų
Kaip pastebi Kaplanas, ši teorija nesako, kad visos moterys ar visi vyrai neištikimi, o tik kad jų neištikimybė skirtinga.

2009 m. rugsėjo 25 d., penktadienis

Dienos nuoroda

Juodasis Vilniaus istorijos puslapis - 1943

Runkeliai ir laisva rinka

Paprastai galvojama, kad cukrinių runkelių augintojai yra valstybės išlaikytiniai, kuriems laisvoji rinka būtų pražūtinga. Tačiau ką valdžia viena ranka paremia, tą kita ranka ir nuskriaudžia. Kai cukrinių runkelių augintojas perka kokį nors daiktą, pavyzdžiui televizorių, į kainą būna įskaičiuoti įvairūs mokesčiai. Visai gali būti, kad subsidijų efektą pilnai atsveria kiti mokesčiai, ir cukrinių runkelių augintojai gyvena beveik laisvosios rinkos nirvanoje. Esant laisvai rinkai runkelių augintojų pajamos būtų labai panašios, pagrindinis skirtumas būtų tas, kad labiau apsimokėtų auginti kitas kultūras, labiau tinkančias Lietuvos dirvožemiui.

2009 m. rugsėjo 24 d., ketvirtadienis

Dienos citata

"To contemplate a person as an ideal is to submit to his authority. The admirer of
Napoleon does not judge him by independent previously established standards,
but accepts, on the contrary, the figure of Napoleon as a standard for judging
himself. Such an admirer may be mistaken in the choice of his hero, but his
relation to greatness is correct. We need reverence to perceive greatness, even as
we need a telescope to observe spiral nebulae."
Michael Polanyi, 1959

2009 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

Ar auksas brangz?

Skaitytojai pageidavo ekonominių prognozių, todėl į pagalbą pasitelkėme į ekonomikos prognozuotojų luomą įsitrynusį hedge fondo analitiką, kurio paprašėme apžvelgti investavimo į auksą perspektyvas.

-------------------------------

AUKSO BLIZGESYS

Fundamentali analizė
Aukso kainai įtaką daro šie fundamentalūs faktoriai:

Svarbiausias teigiamas faktorius įtakojantis aukso kainą yra rekordiškai palankus skirtumas tarp LIBOR ir GOFO (GOFO yra aukso rinkos palūkanų norma). Neigiamai aukso kainą įtakoja šios tendencijos:

Indija - Indijoje gyvena milijardas kaimiečių, kurių vienintelis taupymo instrumentas istoriškai buvo aukso juvelyrika. O tačiau šiuo metu didėjant mobilaus ryšio skvarbai bei populiarėjant tinklinei bankininkystei auksą pakeičia SIM kreditų atsargos bei investicijos į Mittal, Tata, Bhagavadgita ir Urdhva Upavishta Konasana IPO vertybinius popierius.
Kinija - dėl palankesnės kainos Kinijoje auksą aplenkia investicijos į sidabrą, dėl liaudies tradicijų auksą aplenkia dramblio kaulas ir kregždžių lizdai.
Rusija - G8 susitikime prezidentas Medvedevas pristatė naujosios pasaulio valiutos pavyzdį, deja moneta buvo nukalta iš penkiolikos kapeikų monetos lydinio.

Reziume - fundamentali analizė rodo maišytą rinkos vaizdą be aiškios tendencijos.

Techninė analizė
Pažvelkime į aukso kurso doleriais grafiką:



Aiškiai matosi techninė keturių aukso veršio kanopų konfigūracija (kanopos pažymėtos raudonomis rodyklėmis). Atkreipkite dėmesį kad ketvirta koja labiau pasvirusi nei kitos, o tarp trečios ir ketvirtos kojos matosi uodega. Ši techninė konfigūracija yra meškos tipo, tačiau kadangi aukso rinkoje sezoniškumas matuojamas ne mėnesiais, bet dešimtmečiais, techninė analizė suteikia pagrindą ne trumpalaikei, bet vidutinio laikotarpio perspektyvai.


Kainos prognozė
Mišrus fundamentalus vaizdelis ir aiškus techninis vaizdas leidžia prognozuoti, kad 2016 m. vidutinė aukso kaina bus 400-1000USD ribose.

Portfelio strategija
Standartinę 5% alokaciją auksui palaipsniui rekomenduojama pakeisti diversifikuotu ilgaamžių maisto konservų atsargų rinkiniu, kadangi infeliaciniai procesai, kuriuos šiuo metu matome aukso rinkoje vidutinėje perspektyvoje labiau veiks maisto žaliavų rinkas.

Copyright Amangeldy Nyazoff Analytics 2009

Dar truputį apie kvantinės gravitacijos hermeneutiką

JAV fizikas A.Sokal'is išgarsėjo postmodernių kultūros studijų žurnalui nusiuntęs iš moksliškai skambančių nesąmonių sulipdytą straipsnį "Transgressing the Boundaries: Towards a Transformative Hermeneutics of Quantum Gravity", kurį žurnalas išspausdino. Straipsnis prasideda taip:

Daugelis gamtos mokslais užsiimančių mokslininkų iki šiol atmeta mintį, kad socialinės ir kultūros kritikos disciplinos gali kuo nors prisidėti prie jų tyrimų, išskyrus nebent išoriškai. Dar mažiau jiems  priimtina mintis, kad patys jų pasaulėžiūros pagrindai turi būti peržiūrėti atsižvelgiant į šią kritiką. Vietoje to, jie laikosi įsikibę dogmos, kurią Vakarų intelektiniam požiūriui primetė ilgalaikė pošvietėjiška hegemonija, ir kurią galima trumpai apibendrinti taip: kad egzistuoja išorinis pasaulis, kurio savybės yra nepriklausomos nuo bet kurio atskiro žmogaus ir žmonijos apskritai, kad šios savybės pasireiškia "amžinais" fizikos dėsniais, ir kad žmonės gali įgyti patikimų, nors ir netobulų bei negalutinių žinių apie šiuos dėsnius laikydamiesi "objektyvių" procedūrų ir episteminių suvaržymų, kuriuos siūlo taip vadinamas mokslinis metodas.  

2008 metais A.Sokal'is išleido knygą Beyond the Hoax, kurioje aprašo visą apgavystės istoriją, o taip pat propaguoja sveiku protu ir įrodymais pagrįstą pasaulio suvokimą, pats nusistebėdamas, kad tą iš viso tenka daryti, nes jaučiasi "tarsi agituodamas už obuolių pyragą". Sokal'is savo politines pažiūras vadina kairiosiomis, ir teigia, kad jo tikslas yra visų pirma atvesti į sveiko proto kelią kairiuosius intelektualus, bet jo knyga turėtų būti naudinga ir kitiems, abejojantiems pasaulio realumu ar turintiems panašių problemų.

2009 m. rugsėjo 20 d., sekmadienis

Kaip kovoti su krizėmis

Požiūris į tai, ką daryti, kad krizių nebūtų, bei ką daryti, jei krizė jau prasidėjo, be abejo priklauso nuo krizių priežasčių suvokimo.

Akcentuojantieji realias krizių priežastis ir ignoruojantieji suminę paklausą yra gana marga publika. Čia patenka ir dalis Čikagos mokyklos su Real business cycle, ir Hyman Minsky su būriu šviežiai iškeptų pasekėjų įskaitant dalį susidešimtgubinusios T.Cowen‘o asmenybės, ir į socializmą linkę bei apie keinsizmą negirdėję žmonės (t.y. turbūt dauguma žmonių), ir dalis „austrų“, ir dar A.Klingas iš Econlog su savo recalculation story.

Krizių prevencijos klausimu jų nuomonės pasiskirsto pagal simpatijas kapitalizmui. Reikia pasakyti, kad kapitalizmo šalininkai šioje grupėje yra žymiai labiau išprusę, ir turi rimtų argumentų, kaip vyriausybės kišimasis gali išbalansuoti kapitalizmą. Vienas iš esminių tą apibūdinančių naujų terminų yra „regulatory arbitrage“, apie kurį Klingas rašo čia. Jų pasiūlymas kaip išvengti krizių apibendrinus yra „valdžia turi kuo mažiau kištis į ekonomiką“, o pasiūlymas ką daryti jei krizė prasidėjo – analogiškas Hipokrato (pirmiausia nepakenk).

Tuo tarpu dauguma išprususių socializmo šalininkų dėl Keinso įtakos pripažįsta suminės paklausos svarbą, o šiai grupei priklauso marksistai ir šiaip su ekonomika mažiau draugaujantys žmonės, kurių receptas kad krizių nebūtų yra „valdžia turi tuo pasirūpinti“, o krizei prasidėjus jie nėra prieš nacionalizavimą ar subtilesnį kišimąsi į įmonių veiklą (kuris kažkada buvo vadinamas fašizmu). Beje tai nereiškia, kad ši grupė nesvarbi, nes man atrodo panašiai mąsto nemaža dalis JAV ir Europos valstybių parlamentarų ir vyriausybių narių.

Sugrupuoti tuos kurie krizių esme laiko suminės paklausos šokus irgi nelengva. Kai kas juos visus vadina keinsistais, bet, kad kainos ir atlyginimai linkę keistis lėtai ir suminė paklausa dėl to svarbi, Irvingas Fišeris ir kiti „klasikiniai ekonomistai“ suprato dar iki Keinso. Esminė Keinso išpopuliarinta naujovė buvo „liquidity trap“ idėja – kad monetarinė politika tampa neveiksni palūkanų normai nukritus iki nulio, todėl vienintelis būdas krizei sušvelninti yra fiskalinis stimuliavimas. Vėliau liquidity trap idėja buvo paneigta (visų pirma teoriniame lygmenyje – nes ji visiškai ignoruoja infliacijos lūkesčius, o paskui ir empiriniame – ko gero vienintelis atvejis, kai buvo bandyta įveikti liquidity trap‘ą ir pavyko buvo JAV 1933 metais). Vieną paskutinių vinių į jos karstą įkalė P.Krugmanas(!) šitame straipsnyje. Nepaisant to, liko taip vadinamų „senųjų keinsistų“, kurie ir toliau mano, kad fiskalinis stimuliavimas yra geriausia išeitis nutikus krizei. Tuo tarpu dauguma makroekonomistų, nebandančių atsisakyti suminės paklausos šokų, pripažino, kad geriausias vaistas nuo krizių yra monetarinė politika. Jie kažkodėl vadinami ne monetaristais (kaip aš juos pavadinau ankstesniame blogo įraše), o naujaisiais keinsistais (New Keynesians). Naujieji keinsistai supranta, kad bandymas stimuliuojant priversti ekonomiką augti sparčiau nei „natūraliu“ būdu tiesiog sukels infliaciją, todėl pasisako už stabilizuojančią monetarinę politiką, pvz. Tayloro taisyklės naudojimą. Tai nereiškia, kad jie nesidomi realiomis (makroekonomikos prasme) krizių priežastimis, pvz. B.Bernanke yra daug parašęs apie bankų sistemų stabilizavimo svarbą (ironiška, bet tai galbūt ir yra jo ir daugelio mūsų problema). Vis dėlto su naujaisiais keinsistais yra pora didelių bėdų:
1. Dauguma jų per daug prisirišę prie Tayloro taisyklės ir apskritai į praeitį orientuotų monetarinės politikos priemonių, nors jau senokai yra geresnių pasiūlymų, kaip naudoti į ateitį orientuotus taikinius (kaip taikinį reikia naudoti ne rodiklio istorines reikšmes, o jo prognozę). Kaip sako S.Sumneris, praktiškai vieninteliai ekonomistai, kurie kaltina Fed ir ECB laiku nepadidinus pinigų kiekio, yra tie, kas patys yra parašę straipsnių apie prognozes kaip monetarinius taikinius. Be to, daug kas kaip monetarinės politikos indikatorių yra įpratę naudoti ne NBVP o infliaciją, o ji vėluoja parodyti pinigų šokus (juk nuo to, kad kainos keičiasi lėtai, ir prasideda visas suminės paklausos modelis).
2. Prasidėjus krizei, nemažai naujųjų keinsistų (įskaitant Krugmaną ir Bernankę) be aiškios priežasties (tiksliau, nepateikę jokių naujų argumentų) staiga tapo senaisiais keinsistais ir prisiminė fiskalinį stimuliavimą. Dalis jų galbūt niekada ir nesuprato nei argumentų prieš liquidity trap‘ą, nei kad mažos palūkanų normos nebūtinai reiškia monetarinį stimuliavimą, nekalbant jau apie tokias subtilybes kaip tai, kad palūkanų už bankų rezervus atsiradimas didina pinigų paklausą ir dėl to yra ekvivalentus pinigų kiekio mažinimui. Bet Krugmanui, Bernankei ir daugeliui kitų tas tikrai negalioja, todėl sunku neieškoti labiau ciniškų paaiškinimų.

Apibendrinant, sunku net suprasti, ką iš tikrųjų šiuo metu galvoja tie, kas rimtai žiūri į suminę paklausą. Taip pat gali būti, kad ją pripažįsta ir dalis tų, kuriuos aš priskyriau pirmai grupei. Pvz. Hayekas iš pradžių kalbėjo apie Didžiąją krizę kaip apie ekonomikos restruktūrizacijos problemą, bet paskui pripažino, kad tinkama monetarinė politika būtų padėjusi jos išvengti.

Kitame įraše pagaliau bandysiu pereiti prie praktikos, t.y. konkrečių krizių priežasčių. O paskui jau bus aiškiau, ar dar liks ką atskirai aptarinėti apie „austrus“.

2009 m. rugsėjo 18 d., penktadienis

Raibumynai

Prezidentūra ekonomikos mokosi iš švedų.

Seksas ir kunigas.

Prancūzija prie BVP pridės atostogavimo malonumą - ar Lietuvoje krizė baigsis tik tada kai prie BVP pridėsime nepilnamečių apsaugą nuo blogos televizijos?

Petras Kudaras apie investuotojų psichologiją.

Pas mus apsilankė baltarusių tautos kalėjimo vyr. prižiūrėtojas - Maumaz rašo apie pilietinę visuomenę ir Čečėniją.

Lietuvos prekės ženklas - ežiukas.

Naujas blogas apie monetarinę politiką.

Šimašius apie pilstuką.

-------------------------------------------
Kaip atrodytų pasaulio pabaiga iš kosmoso.

Gandai apie Maltuso teorijos mirtį gali būti perdėti

Per paskutinius keletą šimtmečių pasaulis tapo neapsakomai turtingesnis, net jei skaičiuotume vien BVP, į kurį neįeina pvz. mūsų blogo teikiama nauda. Turtingesni tapo ir absoliuti dauguma žmonių. Radvila Našlaitėlis buvo vienas turtingiausių savo meto Lietuvos žmonių, bet į Egiptą keliavo su gerokai didesniais vargais nei Novaturo klientai. Visgi R.Hansonas savo bloge primena, kad ši tendencija nebūtinai tęsis toliau. Jei neįvyks katastrofų, ekonomikos augimas tikriausiai nesustos, bet kad žmonės toliau darytųsi turtingesni, dar reikia, kad žmonių skaičius augtų ne greičiau nei auga BVP. Šiuo metu labai brangiai kainuoja užauginti kvalifikuotą darbuotoją, todėl jų trūksta ir jie daug uždirba, bet kalbant apie ilgalaikę (pvz. tūkstančio metų) perspektyvą, tai tik technologinė problema. Jeigu neatsiras pasaulinė diktatūra ir žmonių gyvenimą toliau tvarkys nematoma ranka, atpigus žmonių dauginimuisi jų skaičius ims dar sparčiau augti. Nėra garantijų, kad viskas nesibaigs Maltuso pasauliu, kur gyventojų tiek daug, kad dauguma jų balansuoja ant išgyvenimo ribos. Bet kaip rašo Hansonas šiame poste, jei reikalai imtų krypti į tą pusę, viena pirmų atpigusio dauginimosi aukų bus gamta. Tik turtingi žmonės kaip mes gali rūpintis miškų, koralų ar dramblių išlikimu. Neturtingiems masinės gamybos būdu sukurtiems ateities žmonėms tai bus per didelė prabanga.

2009 m. rugsėjo 17 d., ketvirtadienis

Apie krizių priežastis

Norint kalbėti apie tai, kada ir kokia istorinė klaida buvo padaryta arba dėl ko kaltas ir dėl ko nekaltas Bernankė, man atrodo naudinga trumpai aptarti teoriją. Čia surašysiu kaip aš suprantu pagrindines krizių priežasčių teorijas, o kituose 2 postuose - apie gelbėjimosi nuo krizių priemones ir konkrečių įvykusių krizių priežastis.

Krizė yra BVP sumažėjimas. Teoriškai krizė gali kilti pvz. jei pusė darbingo amžiaus žmonių ilgam susirgtų, arba jei dėl išorinių veiksnių sumažėtų jų darbo produktyvumas (pvz. dėl sausros tais laikais, kai žemės ūkis sukurdavo didžiąją dalį BVP). Bet praktiškai visų šiuolaikinių krizių esminis požymis yra nedarbas. Dalis anksčiau dirbusių žmonių nedirba, todėl vertybių sukuriama mažiau.

Jei darbo rinkai netrukdoma funkcionuoti, padėtis kai dalis norinčių dirbti neturi darbo nėra stabili. Truputį supaprastinus ir apibendrinus, yra dvi nuomonės, kaip ji gali susidaryti:

1. Kapitalizmas yra nestabilus iš prigimties. Kartais verslininkai pasiduoda bandos jausmui ir per daug priinvestuoja į kokią nors neperspektyvią sritį. Kai visi atsitokėja, darbuotojams tenka persikvalifikuoti, o įmonėms reorganizuotis, bankrutuoti ir susikurti iš naujo, ir kol tas nesibaigia, būna priverstinis nedarbas ir krizė. "Austriškame" šios versijos variante verslininkus suklaidina centrinis bankas.

2. Krizes sukelia suminės paklausos sumažėjimas. Kadangi atlyginimai ir kainos linkę keistis lėtai, sumažėjus suminei paklausai verslininkai sumažina gamybos apimtis, o tai reiškia, kad dalis žmonių netenka darbo. Kol kainos ir atlyginimai nesumažėja ir rinkos nesusibalansuoja, būna nedarbas ir krizė.

Teoriškai suminė paklausa gali sumažėti ir jei pvz. ženkli žmonių dalis staiga dvasiškai patobulėtų ir suprastų, kad materialūs daiktai negali suteikti laimės. Bet du populiariausi požiūriai, kodėl suminė paklausa sumažėja realiame gyvenime, yra keinsistinis ir monetaristinis.

Keinsistai teigia, kad pradinis suminės paklausos sumažėjimas kyla dėl 1 punkte nurodytų priežasčių (dalis žmonių netenka darbo, taigi mažiau vartoja), bet dėl jo krizė apima ne tik tas sritis, į kurias buvo per daug priinvestuota, bet ir visą ekonomiką.

Monetaristai mano, kad net jei šie keinsistų teiginiai teoriškai teisingi, didžiausi suminės paklausos šokai ir atitinkamai didžiausios krizės kyla dėl netikėtų pinigų kiekio pokyčių. Jei pinigų kiekis auga lėčiau arba mažėja greičiau nei tikisi rinkos (o taip gali įvykti tiek dėl pinigų pasiūlos sumažėjimo, tiek dėl paklausos padidėjimo), kainos ir atlyginimai nespėja atitinkamai sumažėti, ir prasideda nedarbas ir krizė.

2009 m. rugsėjo 15 d., antradienis

Istorinė klaida

Lygiai prieš metus buvo padaryta istorinė klaida - JAV valdžia leido bankrutuoti investiciniam bankui Lehman Brothers. Kilo panika. Didžiausio JAV obligacijų fondo valdytojas El-Erian visą savaitę liejo prakaitą, norėdamas apsaugoti fondo pinigus nuo finansų sistemos kracho, ir tik po to pasirūpino savo asmenine situacija - paskambino žmonai ir paprašė išimti daug grynųjų pinigų iš bankomato. Po dviejų savaičių supanikavo ir prezidentas Bušas - per televiziją kreipėsi į amerikiečius, aiškindamas, kad būtina skirti septynis šimtų milijardų dolerių bankininkų gelbėjimui. Žingsnis po žingsnio panika apėmė visą pasaulio ekonomiką. Rezultatas - dešimtys milijonų bedarbių, sumažėjusios investicijos, į skolas įlindusios valstybės, smukusios tarptautinės prekybos apimtys.
Dar iki Lehman Brothers žlugimo vokiečiai išgelbėjo IKB, anglai - Northern Rock, o danai - Roskilde banką. Istorinę klaidą padarė amerikiečiai. Nei centrinio banko vadovas B. Bernanke, nei iždo sekretorius H. Paulson nenumatė bankroto pasekmių, o ir nenorėjo skirti lėšų Lehman Brothers gelbėjimui, o juk būtų užtekę vos dvidešimties milijardų dolerių paskolos. Kai kurie ekonomistai tvirtina, kad pinigų skyrimas bankrutuojančioms įmonėms iškreipia ekonomiką ir sumažina jos augimą, o ir šiaip biudžeto lėšų skyrimas turtingiems bankininkams politiškai nepopuliarus. Jei Bernanke ir Paulson taip mąstė, tai buvo ir kita išeitis. Praeitą vasarą reikėjo atlikti bankų peržiūrą ir nurodyti, kiek kuris bankas turi pritraukti naujo privataus kapitalo, bei suteikti laiko tarpą kapitalo pritraukimui. Deja, bankų peržiūra buvo atlikta tik šią žiemą ir pavasarį. Peržiūros rezultatus matome - panika finansų sektoriuje baigėsi.

2009 m. rugsėjo 14 d., pirmadienis

Laukiniai gyvūnai Namibijoje

Šitoje Econtalk laidoje ekonomistė Karol Boudreaux (Don'o Boudreaux žmona) pasakojo apie gyvūnų apsaugą Namibijoje. Namibijai kažkuria prasme pasisekė, panašiai kaip ir Lietuvai - ji buvo okupuota Pietų Afrikos, bet kai ten prasidėjo pokyčiai, liko šioks toks valdžios vakuumas, ir dėl to atsirado nemažai gerų dalykų. Vienas iš tokių dalykų yra gyvūnų apsaugos reforma.

Prieš 20 metų Namibijoje buvo labai mažai gyvūnų - net ir antilopių, jau nekalbant apie dramblius ir leopardus, nes visi gyvūnai priklausė valstybei, o šalis didelė, ir brakonierius sugaudyti sunku. Tuo labiau, kad valstybiniai gyvūnų saugotojai patys brakonieriaudavo. Reformos esmė buvo leisti kurti conservancies - tokius kolūkius, kurie turi renkamą pirmininką, ir kuriems suteikiamos kai kurios nuosavybės teisės į gyvūnus tam tikroje teritorijoje. Pvz. galima sumedžioti nustatytą kvotą gyvūnų "savo reikmėms", t.y. maistui. Iš pradžių tai buvo smulkus verslas, bet paskutiniu metu gyvūnų tiek prisiveisė, kad užsieniečiai pradėjo statyti viešbučius ir vežti turistus. Dabar visas pasaulis važiuoja į Namibiją mokytis saugoti gyvūnus. Namibijai padėjo tai, kad buvo daug pigios darbo jėgos, bet esminis sėkmės komponentas buvo vietos gyventojų suinteresuotumas.

2009 m. rugsėjo 13 d., sekmadienis

Dienos citata

"If you believe the Keynesian argument for stimulus, you should think Bernie Madoff is a hero. He took money from people who were saving it, and gave it to people who most assuredly were going to spend it. Each dollar so transferred, in Krugman’s world, generates an additional dollar and a half of national income. The analogy is even closer. Madoff didn’t just take money from his savers, he essentially borrowed it from them, giving them phony accounts with promises of great profits to come. This looks a lot like government debt."
John H. Cochrane, University of Chicago

2009 m. rugsėjo 12 d., šeštadienis

Periodinis investavimas ir kiti užkeikimai

Mano koblogeris sausai pirmauja investavimo rubrikoje, bet bandysiu neatsilikti.

Vienas iš populiarių investavimo į akcijas patarimų yra periodiškai investuoti pastovią pinigų sumą - tada daugiau akcijų nusipirksi kai jos pigesnės. Pvz. Lietuvos SEB savo svetainėje pataria:

8. Investuokite periodiškai
Investuodami periodiškai, sumažinsite riziką. Vertybinių popierių (tiek akcijų, tiek obligacijų) kaina svyruoja, ir niekas iš anksto nežino, kokia ji bus ateityje. Todėl, ypač kainoms kintant, naudingiau investuoti ne visą sumą iš karto, bet mažomis sumomis ir ilgesnį laikotarpį. Tai nepadės išvengti nuostolių, jei kaina kris, tačiau jie bus gerokai mažesni.


Swedbank net pateikia lentelę, kaip periodiškai investuodamas Petras būtų uždirbęs daugiau už Joną.

Daugelis darbo žmonių neturi kito pasirinkimo, t.y. periodiškai investuoti sutaupomą sumą jiems yra vienintelė galimybė. Bet turint tam tikrą investavimui skirtą sumą ją išdalinti dalimis ir investuoti periodiškai yra tiesiog matematinė klaida. Jeigu sakysime, kad akcijų vertės pokyčio tikėtina reikšmė yra x procentų per metus (nors ir su didele variacija), kur x > 0, tai atidėliojimas tiesiog šiek tiek sumažina tikėtiną prieaugį. Didelės žalos iš to nėra, bet naudos - ne daugiau nei iš vudu ritualų prieš investuojant.

Išklausykite teisybę: spekuliantas Marc Faber apie centrinius bankus

"B.Bernanke yra tarsi laivo kapitonas. ... ignoruoja audros ženklus ... paskandina laivą ... tūkstantis keleivių paskęsta (N.B. čia apie paprastus žmones) ... išgelbėja jūreivius (N.B. čia apie finansų ryklių išgelbėjimą) ... gauna medalį "Už drąsą" dėl to kad išgelbėjo keletą žmonių".



Atkreipkite dėmesį kaip žmogus linksminasi pasakodamas apie neva tai artėjančią katastrofą.

2009 m. rugsėjo 10 d., ketvirtadienis

Raibumynai

Šimtas praėjusio amžiaus istorijos įvykių - pasirodo Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1937-aisiais Azijoje.

Socioseksualumo žemėlapis - Baltijos šalys žemėlapio kampe.

Jėzus išgelbėjo Korėjos prezidento gyvybę - “The happiness we derive from being Christian, consists in loving, not hating, our enemies”.

Genzelis nesupranta Šliogerio - šniokščiantys Niekio verpetų sūkuriai :).

Politinė paranoja - gerai, kad mes nebebijome kryžiuočių.

Baltijos šalių akcijų koreliacija.

BVP matavimas iš kosmoso.

Apie monetarinę politiką country stiliumi

Kadangi mūsų bloge šiuo metu tiek daug dėmesio skiriama monetarinei politikai, prisiminiau šitą Merle Hazard dainelę ta tema. Tekstas 11 balų iš 10, aišku turėjo įtakos Tayloro taisyklės autoriaus J.Tayloro konsultacijos.

2009 m. rugsėjo 9 d., trečiadienis

Atsargiai, ekonomicitas!

A. Tabarrok'as iš Marginal Revolution kažkada gerai parašė apie statistikos panaudojimą medicinoje. Taigi įsivaizduokime, kad
  • nesergantys ekonomicitu gyvena amžinai
  • pirma ekonomicito stadija neturi išorinių požymių ir ja sergantys vidutiniškai miršta po 10 metų. Pusė visų sergančių ekonomicitu šiuo metu yra pirmos stadijos.
  • antra ekonomicito stadija turi išorinių požymių - išauga trečia, o kartais ir ketvirta ranka (nes kaip pastebėjo vienas JAV prezidentas, ekonomistai mėgsta sakyti "on the other hand"), ir ja sergantys vidutiniškai gyvena 2 metus.
Tokiu atveju, vidutinė žmonių su diagnozuotu ekonomicitu gyvenimo trukmė yra 2 metai.
Sakykime, kad išrandamas būdas, kaip su 100% tikslumu aptikti ekonomicitą pirmoje stadijoje. Tuomet vidutinė žmonių su diagnozuotu ekonomicitu gyvenimo trukmė išauga iki 6 metų. Išradę ankstyvą ekonomicito aptikimą mokslininkai ir gydytojai pradės girtis, kaip ekonomicito prevencija ir ankstyvas diangozavimas padėjo prailginti tikėtiną gyvenimo trukmę po diagnozavimo, nors iš tikrųjų iš to nieko gero, nes ekonomicitas nepagydomas. Ir lyg ir yra įrodymų, kad bent jau dalis sergančių vėžiu tikėtinos gyvenimo trukmės padidėjimo atsirado dėl panašių priežasčių.

E.Yudkowskiui tikimybės yra rimtas dalykas, todėl straipsnyje apie tai, kaip teisingai skaičiuoti sąlygines tikimybes, jo pavyzdys yra krūties vėžys. Sakykime, kad tikimybė susirgti krūties vėžiu yra 1%. Tam tikras vėžio nustatymo tyrimas rodo teigiamą rezultatą 80% atvejų kai pacientei iš tiesų vėžys, ir 9,6% atvejų kai pacientė sveika. Sakysime, kad tyrimo rezultatas teigiamas. Kokia tikimybė, kad pacientė serga vėžiu? Nors pasirodo net ir JAV gydytojams su šituo uždaviniu būna daug problemų, suskaičiuoti nesunku: reikia rasti santykį tarp to, kad testas melavo ir kad rodė teisybę. T.y. (0,01 * 0,8 / 0,99 * 0,096) apytiksliai 1 : 12 (t.y. 1 iš 13, arba 7,8%).

Reziumė tokia, kad kai gydytojai pradeda skaičiuoti tikimybes (o jie tai turėtų daryti nuolat), nepatikrinęs skaičiavimo teisingumo rizikuoji savo sveikata ir visuomenės gerove.

2009 m. rugsėjo 8 d., antradienis

Ar Amerikos ekonomika pasiekė dugną?

Nors dauguma ekonomistų mano, kad krizė JAV jau pasiekė dugną šią vasarą, visiško tikrumo kad ekonomika pradeda atsigauti dar nėra. Penktadienį buvo paskelbta, kad JAV nedarbo lygis pasiekė 9,7%. Financial Times rašo, kad ING ekonomistas Rob Carnell penktadienio duomenyse pamatė gan daug pavojaus ženklų. Rob Carnell prognozuoja, kad darbo jėgos paklausai mažėjant kitais metais JAV nedarbas pasieks net 11%.

Nematoma ranka ir džiunglių įstatymai

Šiemet sukanka 200 metų nuo Č.Darvino gimimo ir 150 metų nuo tada, kai buvo išleista jo knyga "Apie rūšių atsiradimą", kurioje Darvinas išdėstė savo evoliucijos teoriją. Ta proga vėl padaugėjo evoliucijos palyginimų su nematoma rinkos ranka, o darant tokius palyginimus, kaip savo 1993 m. knygoje "Armchair economist" perspėjo pop-ekonomikos žanro pradininkas S.Landsburgas, labai lengva nuklysti nuo gilios išminties prie nesąmonės. Ant tokios ribos balansuoja pvz. šis Matt Ridley straipsnis.

Be abejo Č.Darvinui didelę įtaką padarė britų ekonomistai. A.Smito "nematoma ranka" buvo pavyzdys, kad pasaulyje tobulėjimas gali vykti ir decentralizuotoje kūrėjo neturinčioje sistemoje. T.Malthus'o populiacijos teorija privertė susimąstyti, kas dėsis savo natūralias ribas pasiekusioje populiacijoje, ir taip pakišo mintį apie natūralią atranką. Tiek evoliucijos metu, tiek rinkoje tobulėti verčia konkurencija. Bet ieškant tokių paralelių svarbu laiku sustoti.

Konkurencija evoliucijoje skatina tobulėti, bet neskatina optimaliai naudoti išteklių. Priešingai, dažnai dėl konkurencijos kyla "ginklavimosi varžybos", kurių naudingiau būtų iš viso nepradėti. Landsburgo pavyzdys yra rojaus paukščių uodegos, kurios trukdo jiems pabėgti nuo plėšrūnų, o joms užauginti sunaudojama daug brangių maisto medžiagų, bet uodegos patinka patelėms, todėl daugiau palikuonių susilaukia paukščiai su gražesnėmis uodegomis. Konkurencingoje laisvoje rinkoje paprastai ištekliai panaudojami optimaliai - tą tikriausiai nujautė A.Smitas rašydamas apie nematomą ranką, o XX a. viduryje buvo atrastas ir formalus įrodymas. Skeptikai kartais sako, kad realus gyvenimas su tobulos konkurencijos modeliu neturi nieko bendro, bet tai yra pasakymas, kad stiklinė pusiau tuščia, kai iki viršaus liko įpilti tik šlakelį. Niekur neegzistuoja tobula rinka, bet daugybė egzistuojančių rinkų yra tokios efektyvios, kad efektyvumo trūkumu jose gali skųstis tik visiškas bambeklis ir pesimistas. Bet kuris rojaus paukštis jums tai patvirtins.

2009 m. rugsėjo 6 d., sekmadienis

Ar ekonomika tinka dirbtinio intelekto būtybėms

Ekonomistas R.Hansonas prieš kurį laiką diskutavo su dirbtinio intelekto entuziastu E.Yudkowskiu apie dirbtinio intelekto keliamą grėsmę žmonijai (pvz. čia). E.Yudkowskis išreiškė abejonę, ar ekonomika tinka dirbtinio intelekto būtybių elgesiui modeliuoti. R.Hansonas čia atsakė maždaug taip:

Ekonomistus kartais kritikuoja dėl to, kad jų modeliai nepakankamai tiksliai atvaizduoja tikrovę. Bet modelis pagal apibrėžimą yra tikrovės supaprastinimas - svarbu tik kad jis apimtų visus esminius tikrovės aspektus, kuriuos jis turi padėti suprasti. Pvz. fizikai, jei neturi rimtų priežasčių elgtis kitaip, dažnai daro prielaidas, kad masės yra taškinės, kietų kūnų kietumas begalinis, paviršių trintis nulinė ir t.t. Analogiškai, ekonomistai dažnai daro prielaidas, kad žmonės yra identiški, gyvena amžinai, turi stabilius savanaudiškus materialinius poreikius, nedaro skaičiavimo klaidų ir nieko nepamiršta. Tai gerokai panašiau į būtybę su dirbtiniu intelektu negu į žmogų :-)

Bušas, Gogas ir Magogas

Evangelikai Amerikoje Bibliją supranta tiesiogiai, o Prancūzijoje, kuri buvo katalikiškas kraštas, labiau mėgstama Bibliją suprasti perkeltine prasme. Šis kultūrų skirtumas sukėlė problemų, kai Bushas bandė įtikinti Chiracą, kad reikia užpulti Iraką. Bushas sakė, kad Artimuosiuose Rytuose pildosi Biblijos pranašystė apie Gogą ir Magogą, ir vykdant Dievo valią reikia pradėti Irako karą. Tik pasitelkęs teologijos ekspertus Chiracas išsiaiškino apie ką eina kalba.

Čia DeLongas smulkiau analizuoja Busho ir Chiraco dialogą. Čia yra Biblija lietuviškai:
"Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo ir išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose, Gogo ir Magogo, ir surinkti jų kovai. Jų skaičius kaip pajūrio smiltys. Jie žygiavo per visą žemės platumą ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Bet nukrito ugnis iš dangaus ir juos prarijo, o jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugninės sieros ežerą, kur dega žvėris ir netikrasis pranašas. Jie bus kankinami dieną ir naktį per amžių amžius."

2009 m. rugsėjo 5 d., šeštadienis

Mažos palūkanų normos - ne tas pats, kas monetarinis stimuliavimas

Per pastaruosius dešimt mėnesių bet kas, kas nors kiek seka žiniasklaidos komentarus apie krizę, tikrai girdėjo ne vieną ekonomistą, ekspertą ar analitiką sakant, kad "trumpalaikės palūkanų normos buvo sumažintos iki minimumo, bet krizė gilėja, todėl akivaizdu, kad monetarinis stimuliavimas nebeveikia, nes naujai sukurti pinigai yra sutaupomi ir nepatenka į apyvartą". Paskutinis to pavyzdys - P.Krugmano pabambėjimas apie sunkią makroekonomikos mokslo būklę, kurį mūsų herojus S.Sumner'is kritikuoja čia.

Šis teiginys neteisingas dėl keleto priežasčių. Pirma, popierinių pinigų (fiat money) sistemoje padidinti pinigų kiekį apyvartoje yra visiškai paprasta. Jeigu tą sugebėjo R.Mugabe Zimbabvėje (tiesa, kiek persistengė :-), tai tikrai sugebėtų ir Vakarų centriniai bankai. Beje, panašu kad Švedijos, Lenkijos ir Australijos centriniai bankai tą supranta, ir jiems kol kas neblogai sekasi.


Antra, nominali palūkanų norma yra skolinimosi kaina, ir kaip ir visos kainos ji priklauso ne tik nuo pasiūlos, bet ir nuo paklausos. Jeigu vartotojai ir verslas tikisi krizės, jie skolinasi mažiau. S.Sumneris sugalvojo gerą palyginimą su kino bilietais: trečiadienį per pietus kino bilietai būna pigesni nei savaitgaliais, bet tai nereiškia, kad jų parduodama daugiau. O jeigu per krizę sumažėja palūkanų normos, tai dar nereiškia, kad vyksta stimuliavimas.

Pagaliau negalima pamiršti Fišerio lygybės, kuri sako, kad nominali palūkanų norma lygi realios palūkanų normos ir tikėtinos infliacijos sumai. Kraštutinis su tuo susijusio nesusipratimo atvejis buvo ekonomistės J.Robinson teiginys, kad Vokietijos hiperinfliacijos po I pasaulinio karo negalėjo sukelti pinigų kiekio padidėjimas, nes palūkanų normos buvo didelės, o tai reiškia, kad pinigų kiekis nebuvo didinamas.

2009 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis

Nematomas kablys

Taip vadinasi P.Leesono knyga apie piratus. Apie ją gana padrikai rašė Delphi ir kiti lietuviški naujienų puslapiai, o man kol kas teko skaityti tik šį Leesono straipsnį ir klausyti Leesono pokalbį su Econtalk laidų vedėju R.Robertsu.

XVII-XVIII a. Karibų jūros piratų gyvenime buvo du dideli trūkumai:
  • esminė darbo dalis buvo žudyti ir kankinti žmones
  • už tai jie buvo už įstatymo ribų, todėl jiems nuolat grėsė mirties bausmė
Tačiau kaip bebūtų keista, piratų buvo tiek daug, kad tai buvo visa visuomenė su kai kuriais gana patraukliais bruožais. Ypač didelis skirtumas buvo tarp komercinių ir piratų laivų. Komerciniuose (pirklių) laivuose kapitonas turėjo absoliučią valdžią, kuria dažnai piktnaudžiaudavo. Tai buvo neišvengiama, nes laivas priklausė krante esantiems savininkams, kurie buvo suinteresuoti kapitono valdžios tvirtumu, nes tai buvo vienintelis būdas apsaugoti krovinį. Piratų laivas priklausė įgulai, todėl jame galiojo visos įgulos pripažįstami jų pačių susikurti įstatymai (pvz. draudžiama laive lošti kortomis, rengti dvikovas ir pasiimti į laivą moterų). Kad kapitonas neturėtų per daug valdžios, buvo naudojamas valdžių atskyrimo principas: puolant arba ginantis kapitonas turėjo absoliučią valdžią, tačiau už grobio dalybas, išteklių panaudojimą ir t.t. buvo atsakingas kitas asmuo - kvotermeisteris.

Viena iš įdomesnių P.Leesono istorijų yra apie piratų vėliavą su kaukuole ir sukryžiuotais kaulais. Piratams būdavo labai nepelninga kautis net ir su mažiau patrankų ir žmonių turinčiu prekybos laivu, todėl tiek visi piratai kartu paėmus, tiek konkretūs piratų kapitonai individualiai stengėsi susikurti reputaciją, kad jie
  • žiauriai nukankina tuos, kurie jiems priešinasi
  • gerai elgiasi (apiplėšę leidžia plaukti toliau arba išlaipina mažai gyvenamoje vietovėje) su tais, kurie jiems pasiduoda
Kadangi jūrose tuo metu plaukiojo ir kitų plėšikaujančių laivų (privati kranto apsauga su valstybės licenzija), kurie paprastai žmonių nežudydavo, o visi laivai atrodė panašiai (piratų laivai paprastai būdavo per maištą arba piratų antpuolį užgrobti prekybos laivai), piratams reikėjo išsiskirti, kad jų labiau bijotų ir pasiduotų be mūšio. Taip atsirado piratų vėliava, kurią piratai iškeldavo tada, kai prisiartindavo tiek, kad bėgti būdavo per vėlu. Kranto apsaugos plėšikai nerizikuodavo naudoti piratų vėliavos, nes laivas su piratų vėliava būdavo už įstatymo ribų, ir jį galėjo pvz. užpulti karo laivai, o ir šiaip tai buvo mirties bausme baudžiamas nusikaltimas.

Panašu, kad piratų reputacijos kūrimo mechanizmai įskaitant ir vėliavą veikė gerai, nes 1790 metais Anglijoje net buvo priimtas įstatymas, leidžiantis bausti be mūšio piratams pasidavusias įgulas.

Austrų ekonomikos mokyklos nepažanga ir prisikėlimas

Šiais laikais dauguma ekonomistų austrų mokyklos teorijas tiesiog niekina. Dogmatiška, nesivystanti, be ekonometrijos ir matematinių modelių teorija tapo tik atsiskyrėlių ir istorikų veiklos objektu.
Tačiau dabartinė krizė gali pagausinti austrų šalininkų gretas. 2005 metų sausio mėnesį Tyler Cowen savo Marginal Revolution bloge parašė apie tai, ką jis galvotų apie ateitį jei tikėtų austrų teorija. Gavosi šimtaprocentinė pranašystė - per didelio paskolų kiekio ir per didelių investicijų į būsto sektorių sukelta didžiulė krizė iš tiesų atėjo. Cowen'as netgi parašė kaip praturtėti panaudojant austrų teorijas.
Žinant mokslininkų nepaslankumą sunku tikėtis greitų pokyčių, bet austrų teorijos prisikėlimo šansai išaugo.

Apie paskatų suderinamumą

D.Friedmanas vienoje paskaitoje pasakojo tokį anekdotą - galvosūkį.
Du beduinai jojo ant kupranugarių per dykumą. Kai tolumoje jau buvo matyti oazė, vienas beduinas pradėjo skųstis, kad jo kupranugaris labai lėtas. Kitas atsakė, kad gal tai ir tiesa, bet jo kupranugaris dar lėtesnis. Beduinai susiginčijo ir galiausiai susilažino, kad tas, kurio kupranugaris pirmas pasieks oazę, turės sumokėti lėtesnio kupranugario savininkui auksinį dinarą. Po kiek laiko abu beduinai sėdėjo kaitrioje saulėje ant stovinčių kupranugarių, tolumoje matydami oazę. Laimei, pro šalį ėjo senas išmintingas žmogus. Jis išklausė beduinų bėdą, pasakė jiems du žodžius, ir netrukus abu kupranugariai visu greičiu nurūko link oazės. Ką pasakė išminčius? Atsakymas pirmame komentare.

Muziką groja nematoma ranka

Kultinė Glenn Gould 1955-ųjų metų plokštelė Bacho Goldbergo variacijos turi trūkumų - ji yra ne stereo, bet mono. Plokštelės garso kokybė patinka nebent turintiems iPod. Firma Zenph sukūrė programą, kuri pagal garso įrašą nustato kaip pianistas grojo kiekvieną natą - kokiu greičiu ir stiprumu spaudė klavišą. Programa rezultatus įrašo į specialų padidintos raiškos MIDI failą. Tada įrašų studijoje akustinis Yamaha fortepijonas pats sugroja MIDI failą, ir skambanti muzika įrašoma naudojant šiuolaikinę įrašymo techniką. Tokiu būdu Gould'o plokštelė atgimė iš naujo ir dabar galime džiaugtis itin aukštos kokybės stereo kompaktiniu disku. Diską galima nusipirkti čia.

2009 m. rugsėjo 1 d., antradienis

Defliacija būna trijų rūšių - gera ir bloga

Mes vertiname LLRI pastangas kovoti su tais, kurie nori surišti, o gal ir nukirsti nematomas rankas, bet negalime praleisti progos jų konstruktyviai pakritikuoti. Neseniai LLRI ekspertas V.Žukauskas rašė, kad defliacija savaime nėra krizių priežastis, verslas prie mažėjančių kainų gali prisitaikyti, o kompiuterių ar mobiliųjų telefonų kainos visą laiką mažėja, ir visiems nuo to tik geriau.

Bėda ta, kad nors defliacija nėra krizių priežastis, krizės kartais ima ir nutinka. Ir daugumos krizių metu būna defliacija. XX a. antros pusės makroekonomistai jau buvo išsiaiškinę, kodėl taip atsitinka, tik šios krizės metu kai kurie iš jų tai pamiršo. Krizės dažniausiai kyla dėl to, kad sumažėja pinigų kiekis arba padidėjus pinigų paklausai jis laiku nepadidinamas. Ir netgi dalis šios krizės (2008 m. II pusė) atitinka šį modelį. Kaip pastebi mūsų mėgstamas makroekonomistas S.Sumneris, tai senokai aprašyta vadovėliuose. Na o sumažėjus pinigų kiekiui arba jam didėjant lėčiau nei rinkos lūkesčiai, prasideda defliacija. Taigi nors defliacija yra krizės simptomas, o ne priežastis, dar nereiškia, kad ją galima ignoruoti.

Eksperimentinė filosofija ir atvirkšti argumentai

Ekonomistai mėgsta apsukti argumentus kitu galu, kad jie būtų įtikinamesni. Jeigu, kaip rašė T.Harfordas knygoje Undercover economist, kyla klausimas, kodėl parduotuvės per akcijas prekes pardavinėja taip pigiai, tai teisingiau yra klausti, kodėl ne akcijų metu prekės tokios brangios. Jeigu kam nors neakivaizdu, kad su saugesnėmis mašinomis žmonės vairuoja ne taip atsargiai, tai reikia paklausti, ar su mažiau saugiomis mašinomis (pvz. žinodami, kad padanga pažeista ar stabdžiai ne visai gerai veikia) žmonės vairuoja atsargiau. Bet šitame podcaste J.Knobe W.Wilkinsonui papasakojo apie analogišką eksperimentą (!) filosofijoje.

R.Nozickas yra sugalvojęs "experience machine" argumentą prieš utilitarizmą. Sakysim esi paprastas žmogus, rašai blogą, gyveni nedideliame bute, ir kiekvieną savaitę penkias dienas eini į darbą, o tau kas nors pasiūlo prisijungti laidais prie aparato, kuris be pašalinių poveikių tau sukuria pojūtį, kad esi roko žvaigždė, dėl tavęs fanės kraustosi iš proto, gali kada nori atostogauti nuosavoje tropinėje saloje ir t.t. Dauguma žmonių tokio aparato atsisakytų, ir anot Nozicko tai yra įrodymas, kad realybę žmonės vertina labiau už malonumus. Bet eksperimentiniai filosofai nutarė patikrinti šitą argumentą praktiškai. Vienai žmonių grupei jie uždavinėjo šitą klausimą, o kitai - atvirkščią klausimą: sakysim tau staiga balsas iš dangaus paaiškina, kad šiuo metu esi prijungtas prie Nozicko "experience mašinos", kuri tau sukuria pojūtį, kad esu paprastas žmogus, rašai blogą, ir vaikštai į darbą. O iš tikrųjų buvai benamis, gyvenai po tiltu, bet tau kažkada pasiūlė prisijungti prie mašinos, ir tu sutikai. Ar norėtum, kad tave atjungtų nuo mašinos? Aišku dauguma žmonių į šitą klausimą atsakė "ne". Bet tai reiškia, kad Nozicko minties eksperimentas viso labo pailiustruoja taip vadinamą "endowment effect" arba "status quo bias" - kad žmonės dabartinę būseną vertina labiau nei ji to verta, ir dėl jos kartais atsisako naudingų galimybių.

Internalities

W.Wilkinsonas savo bloge yra įdėjęs nuorodą į straipsnį, kuris galėjo būti išspausdintas prieš 15 ar 30 metų mokslinio ekonomikos žurnalo balandžio 1 d. numeryje. Nors labai logiškas straipsnis. Jeigu jau kas nors pradeda kalbėti apie tai, kaip vyriausybė gali padėti žmonėms išspręsti savikontrolės prolemas, tai reikia prisiimti ir R.Coase. Labiausiai patiko terminas "within-person bargaining" :-)

Tarpžvaigždinės prekybos dėsniai

Nobelio premijos laureatą P.Krugmaną kai kas kaltina, kad jis karjeros pabaigoje vis dažniau išduoda ekonomikos principus pigaus populizmo vardan. Bet taip buvo ne visada. To įrodymai - ne tik Nobelio premija, bet ir 30 metų senumo straipsnis apie tarpžvaigždinę prekybą, atsižvelgiant į reliatyvumo teoriją (pvz.: "likusi šio straipsnio dalis, priklausomai nuo skaitytojo inercinės atskaitos sistemos, yra, bus arba buvo padalinta į tris skyrius").

Pagrindinės dvi straipsnio išvados ("fundamentaliosios tarpžvaigždinės prekybos teoremos"):

1. Prekybos tarp dviejų žvaigždžių planetų, esančių toje pačioje inercinėje atskaitos sistemoje atveju, palūkanų normos turi būti skaičiuojamos planetų laiku, o ne prekes gabenančių kosminių laivų laiku (nes investicijos ir vartojimas vyksta planetose). Atvejį, kai planetos yra skirtingose inercinėse atskaitos sistemose, autorius palieka skaitytojui, nes pats neišmano bendrosios reliatyvumo teorijos (taip straipsnyje ir parašyta).

2. Rinkoms veikiant efektyviai, palūkanų norma abiejų žvaigždžių planetose bus vienoda (dėl tarpžvaigždinių kapitalo srautų, nors jie ir lėti), tuo tarpu prekių kainos skirsis net esant nuliniams transporto kaštams (dėl apyvartinio kapitalo kaštų skrydžio metu).

John Nye apie karą, vyną ir mokesčius

Įdomus pasirodė šitas W.Wilkinsono bloggingheads pokalbis su John Nye, kuris yra parašęs knygą War, Wine and Taxes. Įdomesnės mintys:

  • Anglija XIX a. buvo turtingiausia valstybė pasaulyje, panašiai kaip dabar JAV. Ir po karo su Prancūzija likę dideli jų muitai prancūziškam vynui daug prisidėjo prie to, kad Prancūzijoje gaminamas geras vynas (nes vyną Anglijoje pirko tik aristokratai, ir prancūzų vyndariams teko orientuotis į juos).
  • JAV alkoholio draudimas XX a. pradžioje skatino vartoti labiau koncentruotą alkoholį. Panašiai yra dabar su kokainu - jei jis būtų legalizuotas, galbūt populiariausia kokaino vartojimo forma būtų arbata ar kramtoma guma.
  • iki XVIII a. pabaigos alus ir vynas buvo saugiausi gėrimai neturtingiems žmonėms, nes vanduo miestuose buvo užterštas. Išlikusioje XVII a. Olandijos vaikų prieglaudos buhalterijoje didžiausia dalis išlaidų tenka alui. Arbata ir kava tais laikais buvo aristokratų gėrimas.
  • lyginant nelygybės mastą senovėje ir dabar dažnai yra ignoruojamas kokybės pokytis. Tarp 20 metų senumo dujomis varomos Audi ir naujo S klasės Mersedeso kokybės skirtumas žymiai mažesnis nei tarp karietos ir vaikščiojimo basam pėsčiomis per purvą, o pajamų skirtumai to neparodo.
  • J.Nye įrodė, kad R.Fišeris buvo teisus sakydamas, kad rusų šachmatininkai tarptautiniuose turnyruose tyčia tarpusavyje žaisdavo lygiosiomis kad mažiau pavargtų.

Stephen Davies apie globalizaciją

Radau įdomią Stephen Davies paskaitą apie globalizaciją istorijos kontekste. Pagrindinė jo mintis - kad globalizacija yra nenaujas, o 4 tūkst. metų senumo reiškinys, ir pasaulio istorijoje klestėjimo laikotarpiai sutampa su globalizacijos, o nuosmukio - su izoliacijos. Tą patį beje sako ir T.Cowenas šitame video (globalizacija ten pabaigoje, bet visa 6 min kalba labai gera). Taip pat, anot Davies, svarbu tai, kad nuosmukio laikotarpiai tampa vis trumpesni ir ne tokie žalingi (paskutiniai buvo VI-VII a, 1320-1470, 1590-1690 ir 1914-1948).

Kita įdomi mintis - kad globalizacijai trukdo įgimta žmonių ksenofobija, todėl pagrindiniai du globalizacijos mechanizmai yra labai giliai susiję su žmonių prigimtimi: tai noras pralobti (ir prekiauti) ir seksualinis potraukis (ir santykiai su užsieniečiais).

Kiti įdomesni dalykai:

  • 1870-1914 yra antras istorijoje pagal gerovės augimą periodas ir antras pagal globalizacijos spartą (po 1990-dabar).
  • 1820 metais 85 proc. žmonių pajamos buvo mažesnės nei 1 USD/dieną (atsižvelgiant į infliaciją, bet neatsižvelgiant į tai, kad dar sumažėjo tikimybė mirti, atsirado filmai ir internetas ir t.t.). Dabar - mažiau nei 20 proc., ir procentinė dalis vis mažėja, nepaisant to, kad gyventojų skaičius auga.
  • Europoje XIX a. pabaigoje buvo tik 2 šalys, kurias europiečiai laikė itin barbariškomis, ir į kurias norint įvažiuoti reikėjo turėti pasą - Rusija ir Osmanų imperija. Visur kitur paso niekas neprašydavo.
  • 1870-1914 užsienyje buvo investuojama didesnis procentas nuo BVP negu dabar. Pvz. UK 60 proc. investavo užsienyje, iš jų 1 vietoje JAV, 2 - Vokietija, kolonijos - tik 5 vietoje.
  • Raitelis prieš pėstininką (be šaunamųjų ginklų) laimi 9 dvikovas iš 10. Dėl to, kai klajokliai mongolai, kuriems Dievas atidavė visus pasaulio arklius, sugebėjo susivienyti, jie turėjo didelį karinį pranašumą. Rusija ir Kinija buvo užkariautos po 1 kartą, ir abi mongolų. Mongolai nebuvo geri ar kultūringi žmonės, bet jų imperija buvo didžiausia istorijoje, ir tai daug prisidėjo prie globalizacijos.
  • Kinijai XIII a. teko ~70% viso pasaulio gamybos. XV a. kinai turėjo ~100 metrų ilgio burlaivių su 200 patrankų. Vasco da Gamos didžiausiame laive buvo 10 patrankų, todėl Zanzibare niekam įspūdžio jis nepadarė. Bet 1470 kinai sunaikino turimus ir uždraudė statyti naujus burlaivius, visus raštingus mokėjusius statyti laivus ir jais plaukioti nužudė, o neraštingiems nupjovė liežuvius. Tikslas buvo nutraukti prekybos ryšius su pasauliu, nes prekyba su barbarišku pasauliu kėlė grėsmę labai kultūringų kinų kultūrai.