2010 m. gruodžio 29 d., trečiadienis

Krizė Lietuvoje. Kas pasikeitė 2010-aisiais?

Prieš metus rašiau apie tris krizes, vienu metu supurčiusias Lietuvos ekonomiką - juk reikia nagrinėti net tris krizes, kad paaiškinti taip stipriai nukritusį Lietuvos BVP (Gitanas Nausėda šiam tikslui pasitelkia vos kartą per dvidešimt metų atsitinkančio reto planetų išsidėstymo danguje metaforą). Pasižiūrėkime, kaip sekėsi kovoti su šomis krizėmis 2010-aisiais:

Pasaulinė per mažos bendrosios paklausos krizė. Pasaulis 2010 metais toliau kapstėsi iš po Lehman Brothers bankroto kilusios per mažos bendrosios paklausos krizės, Lietuvoje šis procesas matomas sparčiame eksporto atsigavime - šių metų trečiąjį ketvirtį eksportas 14,6% viršijo prieš metus buvusį eksportą.

Vietinė per didelės bendrosios paklausos krizė. Ši krizė pasižymėjo didžiuliu infliacijos ir einamosios sąskaitos deficito šuoliu. Situacija visiškai aiški, ši krizė baigėsi - turime einamosios sąskaitos perteklių, o infliacijos tempai normalizavosi.

Vietinė struktūrinė krizė. Deja, ši krizė 2010-aisiais tęsėsi toliau. Problemų turinčiuose privačios ekonomikos sektoriuose ji artėja prie pabaigos - statybų ir viešbučių sektoriams jau nėra kur toliau trauktis. Tačiau daug neišsprestų problemų su valstybės biudžeto balansu - dėl šių problemų kapitalo kaštai Lietuvos ūkio subjektams buvo per dideli ir todėl investicijų procesas netapo ekonomikos atsigavimo varikliu. Blogas ekonomikos reguliavimas irgi trukdė ūkiui atsigauti - darbo rinka vis dar tebėra toli nuo pusiausvyros padėties, o bloga reguliacinė aplinka stabdo bandymus ieškoti naujų ekonomikos plėtros krypčių.

Išvada. Šiemet besitęsusi ekonominės veiklos stagnacija buvo nulemta dviejų faktorių priešpriešos. Didėjanti užsienio paklausa sparčiai augino eksporto apimtis, tuo tarpu biudžeto deficito ir ekonomikos reguliavimo problemos smukdė ekonomiką, o viską susumavus, esame netoli apskrito nulio.

2010 m. gruodžio 27 d., pirmadienis

Nemokamus pinigus pasidalinti sunku

Nemokamus pinigus pasidalinti sunku. Pas mus periodiškai įsiplieskia ES fondų įsisavinimo skandalai, tuo tarpu už Atlanto potencialus nemokamų pinigų šaltinis yra obligacijų rinka. Įvertinus infliaciją, JAV vyriausybė penkiems metams rinkose skolinasi iš esmės nemokamai - realios palūkanų normos yra artimos nuliui. Ten būtų galima laikinai sumažinti mokesčius, jų naštą nukeliant į ateitį, o mokestinių lengvatų gavėjai pinigus tikrai panaudotų su didesne negu nulis grąža - kas sumažintų savo kreditinės kortelės minusą, kas investuotų į pelningesnius vertybinius popierius, o kai kurie mielai padidintų savo vartojimą, taip sukurdami papildomas darbo vietas. Deja, pjautynės dėl biudžeto užkerta kelią visiem naudingam biudžeto lėšų pasidalinimui ir panaudojimui. Taip pasimato demokratijos efektyvumo ribos - juk demokratija yra blogiausia valdymo forma (išskyrus visas kitas). Iškyla įvairios problemos - visų pirma, norint be rizikos valstybės bankrotui sumažinti mokesčius dabar, reikia iš anksto juos padidinti ateityje. Reikia susitarti, kurie mokesčių mokėtojai labiausiai nusipelno laikino mokestinės naštos palengvinimo. Net tokias akivaizdžias ekonomines galimybes, kaip nulinės realios palūkanų normos, sunku per penkias sekundes išaiškinti tautai (tik tiek paprastai lieka laiko replikai diskusijų laidoje).

2010 m. gruodžio 19 d., sekmadienis

Sekmadienio mįslė

Įminkite mįslę devyngyslę! Apie ką yra šitas sakinys:
"From the horse's perpective, humans were the only way he could get a girl."
Jei neatspėsite patys, atsakymas rytoj.

Papildymas. Atsakymas - jau komentaruose, o kontekstą galima pamatyti čia.

2010 m. gruodžio 17 d., penktadienis

Nemokami pusryčiai pagal R.Franką

Ekonomistas R.Frank'as, apie kurį jau esame rašęčia diskutuoja su R.Roberts'u apie savo nemokamų pusryčių idėją. Jo nuomone, turtingose šalyse didžioji dalis vartojimo teikiamos naudos yra ne absoliuti, o santykinė. Žmonės jaučiasi laimingi ne dėl to, kad jų automobilis iki 100km/h įsibėgėja greičiau nei per 5 sekundes, bet todėl, kad jis greitesnis nei bendradarbio. Jie rengia vakarienes 36 svečiams ne todėl, kad visus labai gerbia, bet kad jų kaimynai paprastai kviečiasi tik 24 žmones. Visos visuomenės mastu tai be abejo sukelia išteklių švaistymą. Jeigu būtų atsisakyta pajamų mokesčių ir vietoj jų įvestas progresinis vartojimo mokestis (mokamas nuo sumos, gautos iš pajamų atėmus santaupų pokytį), žmonės daugiau taupytų ir pirktų pigesnius daiktus, bet jų santykinė padėtis liktų tokia pati, todėl jie būtų beveik tokie pat laimingi net ir trumpuoju laikotarpiu. O per ilgesnį laikotarpį padidėjęs taupymas paskatintų spartesnį ekonomikos augimą, ir greitai absoliutus vartojimo lygis pasivytų ir pralenktų buvusį iki mokesčio įvedimo, nes 80 procentų labai didelio skaičiaus yra daugiau nei 98 procentai didelio skaičiaus.

Su kai kuriais Franko teiginiais galima nesutikti. Žmonių prigimtis skatina žmones švaistyti pinigus brangiems nereikalingiems daiktams, bet ji taip pat verčia juos tai darant jaustis laimingus. Norvegijoje pinigų nemokamiems pusryčiams netikėtai gavusi valstybė juos panaudojo geriems darbams, bet yra ir nemažai priešingų pavyzdžių. Tačiau negalima nesutikti, kad vartojimo mokesčiai yra daug geresni už pajamų mokesčius, apie ką čia rašo ir S.Sumneris. Galima būtų pasidžiaugti, kad Lietuvoje tuo požiūriu padėtis geresnė nei JAV - kapitalo pajamos mažai apmokestinamos, pajamų mokestis sumažėjo, ir net krizė nesugebėjo sunaikinti privačių pensijų fondų. Deja, Lietuva per maža, kad lietuvių taupymas turėtų kokios nors įtakos pasaulio kapitalo rinkoms ir ekonomikos augimui.

2010 m. gruodžio 5 d., sekmadienis

Krizės pamokos. Politikai

  • Krizė atskleidė, kad beveik visose pasaulio šalyse politikai nepakankamai rūpinosi valstybės atsparumu makroekonominėms katastrofoms.
  • Lenkija ir Vokietija parodė itin didelį atsparumą krizei, nepaisant to, kad kitose srityse jų ekonomikoms dažnai labai trūksta dinamizmo. Abejose valstybėse situaciją gelbėjo tinkama makroekonominė monetarinė, fiskalinė ir darbo rinkos reguliavimo politika. 
  • Geriausiai pasirodė Kinijos politikai, laiku susiorientavę situacijoje ir supratę, kad geriausias vaistas kredito krizei gydyti yra spartus naujų kreditų išdavimas. Kinijos žingsniai krizės metu kažkiek atitinka Miltono Friedmano rekomendacijas, kurio nuomone ekonomikai labai kenkia pinigų masės sumažėjimas. Kinija orientavosi į apsisaugojimą nuo kredito masės sumažėjimo, tačiau kaip žinome pinigų masės ir kredito masės tendnecijos paprastai būna labai panašios.
  • Krizės akivaizdoje savo galimybes pervertino Islandijos ir Airijos vyriausybės. Jos buvo šventai įsitikinusios, kad valstybė sugebės nepasiteisinusias investicijas finansavusius bankus pilnai apsaugoti nuo nuostolių. Islandijos atveju nuo valstybės paramos bankams suteikimo iki valstybės finansinio kracho praėjo vos keletas dienų, Airijos atveju procesas žymiai lėtesnis.
  • Krizės metu didžiųjų valstybių lyderių susitikimai iš mažareikšmių ceremonialių diskusijų klubo pavirto labai svarbiu patarimų apie kovą su krize sklaidos forumu.

2010 m. gruodžio 3 d., penktadienis

Už anekdotą apie karo nusikaltimus - du metai kalėjimo

Už viešai pasakytą anekdotą apie karo nusikaltimus - du metai kalėjimo. Tai ne pokštas. Tai numatyta Baudžiamajame Kodekse:

Tas, kas viešai pritarė Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, taip pat tas, kas viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ar prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, arba 1990–1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Pagal tą patį straipsnį prokuratūra pradėjo tyrimą dėl Petro Stankero straipsnio "Veido" žurnale "Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje". Pats straipsnis yra žemos kokybės, nors jame ir pateikiama įdomių faktų dėl Lietuvos sąsajų su Niurnbergo procesu. Originali yra autoriaus užimama negatyvi pozicija Niurnbergo atžvilgiu. Aš manau, kad Niurnbergas buvo pozityvus reiškinys, sukūręs precedentą bausmėms dėl karo nusikaltimų, nors aišku jame buvo ir neigiamų aspektų (kaltinamųjų suolelyje turėjo sėdėti ir Stalinas, pritaręs nacių agresijai prieš Lenkiją). Nors autoriaus pozicija priešinga mano pozicijai, straipsnį vis tiek verta skaityti dėl to, kad jame autorius kelia įvairius (teisingus ir neteisingus) argumentus apie Niurnbergo neigiamas puses, šių argumentų skaitymas be abejo praplečia skaitytojo akiratį. Bendrai paėmus, straipsnis remiasi retrospektyviniu istoriniu metodu, dėl kurio pranyksta emocinis ryšys su įvykių dalyviais, tarsi būtų kalbama apie akmens amžiaus įvykius, bei jame istorinis įvykis nagrinėjamas tik labai siauru aspektu, todėl mažiau išsilavinusiems skaitytojams straipsnis ko gero nėra tinkamas.

Vienoje vietoje straipsnis visiškai nuvažiuoja nuo bėgių:

"Svarbu ir tai, kad Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų teismas neturėjo ne vieno A.Hitlerio pasirašyto dokumento apie žydų naikinimą (šio dokumento, jeigu jis egzistavo, iki šių dienų niekas nerado, nors pažadėta net milijono dolerių premija)."

Pirmą kartą skaitant, man visiškai nekilo jokių abejonių, kad autorius turėjo omenyje tikslaus holokausto aukų skaičiaus nustatymo problematiką. Dabar sutinku, kad šie sakiniai dviprasmiški, ir yra neaišku, ar autorius netyčia neaiškiai suformulavo sakinį, kuriam labai trūksta konteksto (juk netikiu, kad holokaustą galėtų neigti bent vienas sveiko proto Lietuvos istorikas, turintis tiesioginį priėjimą prie Lietuvos istorijos medžiagos), ar visgi autorius bando neigti akivaizdžius istorinius faktus.

Be abejo prokurorai užsakys psichoanalinę teksto ir jo autoriaus ekspertizę, kuri ir atsakys į klausimą, ar iš tiesų į rimtąją Lietuvos spaudą pro budrias redaktorių akis prasmuko du nacizmą propaguojantys sakiniai. Bet man vis tiek gėda, kad Lietuvos BK yra straipsnis, pagal kurį turi būti baudžiami užgaulių ir menkinančių anekdotų pasakotojai ir ryšio su istorine realybe neturintys lunatikai.

2010 m. gruodžio 2 d., ketvirtadienis

ECB ir Lietuvos ekonominė politika

Šios dienos Europos Centrinio Banko sprendimas yra svarbus Graikijai, Portugalijai ir Airijai, be to, jis yra labai svarbus ir Lietuvai.

Buvo sprendžiamas klausimas dėl ypatingų skatinimo priemonių nutraukimo. Šios skatinimo priemonės sušvelnino ekonominę situaciją Graikijoje, Portugalijoje ir Airijoje. Jeigu ypatingos skatinimo priemonės būtų nutrauktos, tai reikštų, kad Graikija, Portugalija ir Airija laikinai netenka pilnų Eurozonos nario teisių ir naudoja eurą kaip savo valiutą iš esmės taip, kaip eurą naudoja Kosovas ir Juodkalnija. Už monetarinę politiką Graikijoje, Portugalijoje ir Airijoje tokiu atveju būtų atsakingas nebe Europos Centrinis Bankas, bet Tarptautinis Valiutos Fondas. Ačiū Dievui, Europos Centrinis Bankas šiandien persigalvojo ir pratęsė skatinimo priemones, o Graikija, Portugalija ir Airija ir toliau gaus didelę naudą iš Europos Centrinio Banko likvidumo palaikymo operacijų.

Kuo tai svarbu Lietuvai? Jei Graikija, Portugalija ir Airija būtų buvusi palikta išimtinai Tarptautinio Valiutos Fondo valiai, Europos Centrinio Banko monetarinė politika griežtėtų tol, kol ji atitiktų Vokietijos, Prancuzijos ir kitu stipresnę ekonomiką turinčių šaliu sąlygas. Lietuvos ekonominė situacija nėra tokia gera kaip Vokietijos, ir jei Europos Centrinis Bankas griežtintų monetarinę politiką, Lietuva būtų buvusi priversta imtis papildomų priemonių darbo rinkos lankstumui ir investicijų patrauklumui didinti, taip pat reikėtų dar skubiau likviduoti biudžeto deficitą. Kadangi monetarinės politikos griežtinimas šiandien buvo atidėtas, prie Lietuvos ekonomikos skatinimo funkcionuojant valiutų valdybai prisidės Europos Centrinis Bankas, o Lietuvos valdžia bent jau laikinai galės lengviau atsikvėpti.

Susije irašai:
Valiutų karas ir Lietuva
ECB sprendimo vertimas iš paukšcių kalbos

2010 m. lapkričio 30 d., antradienis

Paskolos vietos valiuta

Skaitytojai klausia, ką reiškia šis sakinys Verslo Žinių straipsnyje apie Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko ekonomistų rekomendacijas Centrinės ir Rytų Europos regiono valstybėms:

"Anot banko specialistų, jei būtų skatinamos paskolos vietos valiuta, ūkio augimas butu gyvybingesnis ir pastovesnis, mat būtų labiau panaudojamos santaupos vietos valiuta bei sumažėtų užsienio kapitalo finansavimo poreikis."

ERPB banko ekonomistai labai baiminasi paskolų užsienio valiuta rizikos. Netikėtai pasikeitus valiutos kursui, gali kilti žalinga bankrotų banga. Taip pat ERPB ekonomistai teigia, kad daugelyje valstybių vietine valiuta pagrįstos finansų rinkos yra neefektyvios, taip pat yra trūkumų monetarineje politikoje. Išsprendus šias problemas, padidėtų ekonomikos augimas.

ERPB ekonomistai pabrėžia, kad Verslo Žinių aprašoma rekomendacija netaikytina toms šalims, kurios turi fiksuotą valiutos kursą ir aktyviai siekia įsivesti eurą - pavyzdžiui Lietuvai. Tokioms šalims siūlomas karas su biudžeto deficitu bei reguliavimai, kurie riboja rizikingas ūkio subjektų paskolas užsienio valiutomis. Rekomendacijos dėl valiutų rizikos reguliavimų turbūt labiau skirtos tolimai ateičiai, nes kol kas ir patys bankai labai atidžiai žiūri į paskolų užsienio valiuta riziką.

Kas kita yra šalys, turinčios plaukiojantį valiutos kursą, tokios kaip Lenkija, Vengrija ar Rumunija. Siautėjant Eurozonos krizei, ERPB ekonomistai nė neužsimena apie naudą iš Lenkijos, Vengrijos ar Rumunijos finansų sistemų integravimo i Eurozoną. Priešingai - ERPB ekonomistai siūlo visų pirma tobulinti ir vystyti vietine valiuta pagrįstas finansų rinkas. Patobulinus monetarinę politiką ir sumažinus infliacijos svyravimus, žmonės mieliau dėtų indėlius vietine valiuta, be to, lengviau įsisuktų įmonių obligacijų vietine valiuta platinimai. Taip pat tokioms valstybėms siūloma monetarinėje politikoje pereiti prie visiškai laisvo valiutos kurso plaukiojimo ir nebandyti dirbtinai sumažinti vietinės valiutos svyravimų euro atžvilgiu - vienintelis monetarinės politikos tikslas turi buti žema ir stabili infliacija.

Apie tarpininkus

Šitame Econtalk podcaste R.Robertsas su M.Mungeriu kalba apie tarpininkus. Tokius, kurie nesukuria jokių vertybių, o tik pigiai perka ir brangiai parduoda. Pora įdomesnių epizodų:
  • II pasaulinio karo belaisvių stovykloje vokiečiai maisto daug neduodavo, bet perduodavo sąjungininkų belaisviams Raudonojo kryžiaus paketus, kuriuose būdavo mėsos, džemo, cigarečių, tualetinio popieriaus ir t.t. Kartais paketai vėluodavo, o be to belaisvių skoniai buvo skirtingi, todėl jie tarpusavyje prekiavo. Prekyboje pranašumą turėjo vienas dvasininkas, turintis nepriekaištingą reputaciją, nes jam žmonės nebijojo parduoti skolon. Vieną dieną jis pradėjo su vienu raudonojo kryžiaus paketu, o baigė su keletu (tiksliau ekvivalenčiu kiekiu prekių), nors nieko neapgavo, ir visi su juo prekiavo savanoriškai, t.y. manė, kad jiems sandoris naudingas. Tiesiog tarpininkas buvo mechanizmas, per kurį žmonės iškeitė jiems nereikalingą šlamštą į naudingus daiktus. Aišku svarbu buvo tai, kad skirtingi žmonės šlamštą ir naudingus daiktus supranta skirtingai.
  • Mungeris prisiminė Bastiat esė apie išdaužtą langą. Jei Prancūzijoje yra daug alkanų žmonių, o Kryme daug grūdų, tai yra trys būdai, kaip prancūzai gali numalšinti alkį:
    a) nuvažiuoti patys į Krymą ir parsivežti grūdų
    b) pirkti grūdus iš tarpininkų, kurie stengiasi parduoti kuo brangiau
    c) jiems gali grūdų atvežti valstybė, kuri parduos už savikainą.
    Be abejo, jei kas nors bandytų variantą c), tai tikriausiai kaina būtų didesnė nei b) atveju, nes tarpininkai tarpusavyje konkuruodami atranda pigiausią būdą, kaip atvežti grūdų, o valstybė nesuinteresuota mažinti savikainą, todėl gali jo ir nerasti. Valstybė galėtų bandyti panaudoti rinką kaip informacijos surinkimo mechanizmą, ir trumpam leistų prekiauti tarpininkams, o paskui uždraustų, ir kopijuotų ką jie darė. Iš to taip pat nieko gero neišeitų, nes
    a) suinteresuotumas mažinti savikainą vis tiek neatsiranda. Jeigu valstybinis grūdų vežėjas pakeliui pamatys brangų gražų viešbutį, tai jame sustos ir įtrauks sąnaudas į savikainą. T.y. bus kaip su elektros tinklais Lietuvoje.
    b) jeigu kas nors pasaulyje pasikeis, geriausias gali tapti kitas būdas vežti grūdus, o valstybė jo neras. Vienas atskirai paimtas tarpininkas irgi jo gali nerasti, bet laisvai konkuruodami išlieka tik efektyviai veikiantys tarpininkai. Galima tik pridurti, kad realiame gyvenime valstybė dažnai net nesistengia panaudoti rinkos surinktos naudingos informacijos.

2010 m. lapkričio 29 d., pirmadienis

Raibumynai

Istorikai už mafiją

Istorikai už Hitlerio pasirašyto dokumento apie žydų naikinimą paieškas

Spekuliantai už efektyvių rinkų hipotezę

The ECB f**ked us

Máquina Infernal

Reuters metų nuotraukos

Bankų rezervų palūkanos refleksyvumo teorijos šviesoje

Truputį pavėlavęs visgi pakomentuosiu kolegos nuomonę apie bankų rezervų palūkanas. Pradėkime nuo to, kad
  • bankų rezervų palūkanos yra vienas iš monetarinės politikos įrankių, bet ne vienintelis. Žymiai svarbesnis veiksnys yra ateities pinigų kiekio lūkesčiai.
  • mokant palūkanas už rezervus, lengviau padidinti pinigų kiekį. Iš kitos pusės, esant tam pačiam pinigų kiekiui, palūkanų mokėjimas už rezervus yra stabdantis (contractionary) veiksmas.
Kolega kiek suprantu pritaria S.Sumneriui, kad 2008 metais monetarinė politika bendrai paėmus buvo pernelyg stabdanti, bet teigia, kad realiame pasaulyje su realiu Bernanke ir realiu Obama geriau jau mokėti palūkanas už rezervus ir padidinti pinigų kiekį, nei to nedaryti. Labai gali būti, kad tai tiesa, tačiau makroekonomikos teorijos, pritaikytos tokiam realiam pasauliui, ignoruoja tai, ką G.Soros'as vadina refleksyvumu. Jei teorija bus idealiai pritaikyta Bernankei ir Obamai, ji sakys, kad jie viską daro teisingai, tik visi kiti turi kažką daryti, kad krizė būtų kuo mažesnė. Žymiai naudingesnės yra teorijos, kurios aiškiai parodo, kad Bernankė ir Obama šiuo metu klysta.

2010 m. lapkričio 26 d., penktadienis

Ekonomikos burbulas kaip religija

Apibrežimas. Religija yra tai, kuo žmonės tiki tik todėl, kad tuo tiki kiti žmonės.

Kaip doras katalikas, skubu pareikšti, kad aukščiau pateiktas apibrėžimas tinka visoms religijoms, išskyrus katalikų. Paminėjęs šią svarbią išimtį, pasakysiu, kad šiais laikais žymiai įdomiau nagrinėti pasaulietines religijas, tokias kaip marksizmas, genetiškai nemodifikuotų produktų garbinimas ir detoksikacinių vonelių naudojimas kojų ritualams atlikti. Bet apie tai - kitą kartą, o šios dienos tema yra ekonomikos burbulai kaip religija.

Tiek tradicinės religijos, tiek ir ekonomikos burbulai žmonėms suteikia didelę naudą. Religinio kulto išpažinėjai pasisotina dvasinėmis vertybėmis ir jaučiasi gerai. Ekonomikos burbulų dalyviai galvoja, kad yra turtingi, ir pasisostinę materialinėmis vertybemis, jaučiasi gerai. Praradę tradicinį tikėjimą, žmonės netenka sakramentų ir nuskursta dvasiškai. Sužlugus ekonomikos burbulo religijai, žmonės nebesijaučia turtingi, todėl sumažina vartojimo krepšelį ir tada neišvengiamai dėl ekonominio multiplikatoriaus nuskursta materialiai, be to, išauga nedarbas.

AMB ir Kirkilo laikais Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, klestėjo nekilnojamo turto burbulo tikėjimas. Visos religijos jų nariams žada ką nors gero, pavyzdžiui, gerą pomirtinį gyvenimą. Nekilnojamo turto religija žadėjo, kad "nekilnojamas turtas brangz". "Tikėjimo žodis" žlugs, kai nusivylę pomirtiniu gyvenimu mirusieji apsireikš gyviesiems tikintiesiems ir praneš, kad skubiai reikia keisti tikėjimą. Nekilnojamo turto burbulas žlugo be antgamtinių reiškinių pagalbos - nekilnojamas turtas krizės metu truputį atpigo ir tokiu būdu į šipulius subyrėjo pagrindinė nekilnojamo turto burbulo religijos dogma, o NT religijos vyskupai (projektų vystytojai), kunigai (NT agentai), klierikai (statybininkai) liko ant ledo.

Nors nekilnojamo turto burbulas yra naudingas reiškinys, jis turi ir didelę problemą - brangiai kainuoja išlaikyti bažnyčios aparatą (projektų vystytojai, NT agentai ir statybininkai nori dideliu pelnų ir atlyginimų). Todėl ekonomistai dar senų senovėje ieškojo efektyvesnių ekonomikos burbulų formų. Austrų ekonomikos mokykla vienareikšmiškai pasisako už aukso burbulą. Aukso kasyklose dirba mažai žmonių, todėl dėl darbo jėgos stygiaus nenukenčia kitos, ne burbulinės ūkio šakos. Auksas itin gražiai blizga, todėl tikėjimas aukso verte yra toks pats stabilus kaip ir jo blizgėjimas ir nėra jokios rizikos, kad burbulas sprogs. Austrų ekonomikos mokykla teigia, kad dėl visų ekonomikos blogybių yra kalta valdžia, pasitelkusi įstatymo jėgą aukso burbulo naikinimui.

Šiuolaikiniai ekonomistai pasuko kita ekonomikos burbulų propagavimo kryptimi. Jie pasisako už valstybės obligacijų burbulą. Sumaniai manipuliuojant fiskalinės politikos svertais, galima užtikrinti valstybės obligacijų burbulo stabilumą. Valstybe tiki labai daug žmonių, tai dar labiau padidina valstybės obligacijų burbulo stabilumą. Valstybės obligacijų turėtojai jausis esą turtingi, o obligacijų savininkų vartojimas iki minimumo sumažins nedarbą. Tačiau deja politinis mechanizmas nėra toks stabilus kaip aukso blizgėjimas. Politikai nesuvaldo valstybės obligacijų burbulų, ir arba juos įpučia per daug, arba per mažai. Krugmanas kiekvieną dieną niršta dėl to, kad JAV obligacijų burbulas įpučiamas nepakankamai. Graikijoje matome kitą medalio pusę - ten politikai išsijuosę tol pūtė valstybės obligacijų burbulą, kol jis sprogo.

Įdomi yra Airijos situacija - ten žlugo per didelis NT burbulas, tačiau NT burbulo pilkieji kardinolai užvaldė valstybę ir per didelį NT burbulą per valstybės garantijas pavertė per dideliu valstybės obligacijų burbulu. Į pagalbą teko kviestis Tarptautinį Valiutos Fondą.

2010 m. lapkričio 23 d., antradienis

Eismo saugumo reklamų nauda ir žala

T.Cowen'o užuomina apie tai, kad kai kuriems žmonėms suįžūlėję oro uostų apsaugininkai gali būti naudingi, man priminė kitą reiškinį, turintį nenumatytų pasekmių - pastaruoju krizės metu dingusias (deja, ko gero, laikinai) eismo saugumo reklamas.

Idealistiniu požiūriu, žmonės nė iš tolo neįvertina, kokia pavojai tyko keliuose, todėl truputį juos pagąsdinti yra naudinga, nes nors žmonės jaučiasi nebe tokie saugūs, jie pradeda vairuoti atsargiau, todėl jų realus saugumas padidėja.

Žiūrint iš supaprastinto ciniško požiūrio taško, į eismo saugumo reklamas mažai kas kreipia dėmesį, todėl jos naudingos tik jų kūrėjams, o visuomenei tai tik smulkus pinigų švaistymas.

Realistiškesnis požiūris būtų pripažinti, kad skirtingus žmones reklamos veikia skirtingai. Bailesni žmonės ir be reklamų saugumui skiria daugiau dėmesio - perka saugesnes mašinas, atsargiau vairuoja ir t.t. Gali būti, kad jie ir taip perdėtai rūpinasi saugumu, todėl juos skatinti rūpintis dar labiau yra žalinga. Be to, bailesniems žmonėms reklamos padaro didžiausią psichologinę žalą. Tuo tarpu drąsesni žmonės galbūt saugumu rūpinasi nepakankamai, bet ir reklamos juos veikia mažiau. Be to, bailesniems žmonėms išsigandus reklamų ir pradėjus vairuoti mažiau, drąsesniems žmonėms sumažėja kamščių keliuose ir padidėja saugumas (sumažėja tikimybė susidurti su bailesniais žmonėmis). Taigi, nors negalime būti tikri, bendras eismo saugumo reklamų poveikis ko gero neigiamas, užtat galime būti tikri, kad jos skriaudžia silpnesniuosius.

2010 m. lapkričio 22 d., pirmadienis

Valiutų karas ir Lietuva

Tęsiame straipsnių seriją apie valiutų karą. Pirmojoje dalyje aptarėme išnagrinėjome valiutų karo sąvoką, antrojoje dalyje pasižiūrėjome, kaip karas vyksta įvairiuose pasaulio kampeliuose, šį kartą pateiksime karines rekomendacijas Lietuvai.

Kadangi litas pririštas prie euro - tvirtos ir patikimos valiutos, geriausia kariauti pagal Eurozonos taisykles. Eurozonoje geriausias ekonomines perspektyvas turi Vokietija, todėl reikia kopijuoti Vokietijos ekonominį modelį. Lanksti darbo rinka turi užtikrinti žemą bedarbystę, o mažas biudžeto deficitas - palankias sąlygas verslo plėtrai. Lietuvos darbo rinkos fronte nieko gero - kol kas girdime absurdiškus planus didinti minimalų atlyginimą. Labai tikimės, kad biudžeto deficito fronte Kubilius neužmigs ant laurų. Alternatyvų nėra - Graikijos, Airijos, ir Islandijos ekonomikos modeliai veda į neišvengiamą pralaimėjimą valiutų kare. Gerai kariaujant, galų gale pasieksime pergalę - Lietuva įsives eurą. Kokia iš to nauda, jau rašiau čia.

2010 m. lapkričio 19 d., penktadienis

Scott Sumner ir centrinių bankų mokamos palūkanos

Ar turi centriniai bankai už juose laikomas lėšas mokėti palūkanas? Atsakymas į šį paprastą klausimą suskirsto ekonomistus į daug nesutaikomų grupelių. Vadovėliai rašo tik apie tokius centrinius bankus, kurie nemoka palūkanų, todėl tradicijas gerbiantys ekonomistai piktinasi centrinių bankų mokamomis palūkanomis, nes jos sugriauna šimtą kartų ant lentos kreida parašytus vadovėlinius modelius. Kiti ekonomistai bijo, kad jei centriniai bankai mokės palūkanas, pinigų turėtojai neleis jų į apyvartą, todėl kils defliacija. Dar kiti ekonomistai bijo priešingo dalyko - jei centriniai bankai moka palūkanas, tai tarsi jie ir skolinasi lėšas. Jei jau skolinasi lėšas, tai kažkur matyt jas išleis, ką nors už jas nusipirks, o pinigų leidimas, kaip žinia sukelia infliaciją. Nepaisant visų prieštaravimų, daugelis centrinių bankų vadovų stipriai pasisako už palūkanų mokėjima. Juk centrinio banko mokamų palūkanų normos fiksavimas ties nuliu yra nelankstus kainų reguliavimas, o seniai įrodyta, kad ekonomika geriausiai veikia su lanksčiomis kainomis.

Ekonomikos mokslas tuo ir yra labai įdomus, kad į elementarų klausimą yra daug skirtingų atsakymų. O šis konkretus klausimas yra labai tiesiogiai susijęs su dabartine krize. Po Lehman Brothers bankroto, JAV centrinis bankas perėjo nuo senovinio modelio (kai palūkanos nemokamos) prie naujoviškos veiklos schemos su palūkanomis. Apie tai teko diskutuoti su Scott Sumner, įžymaus makroekonomikos blogo "Money Illusion" autoriumi. Jis straipsnyje "Calling 123" teigia, kad perėjimas prie palūkanų mokėjimo pagilino krizę, ir manęs prašo, kad pagrįsčiau savo priešingą nuomonę šiuo klausimu. Mano atsakymas buvo toks - perėjimas prie modernaus centrinių bankų veiklos modelio su palūkanomis leido stipriai padidinti pinigų kiekį ir taip sušvelninti krizę. Diskusija tęsiasi toliau, modernų požiūrį gerai gina ekonomistas Mark Thoma.

2010 m. lapkričio 17 d., trečiadienis

Teorinė ir praktinė socialinė diskonto norma

Socialinė diskonto norma yra skaičius, parodantis, kaip smarkiai mums rūpi ateities žmonių gerovė (tiksliau, atvirkščiai tam proporcingas). Jos prireikia priimant sprendimus, turėsiančius įtakos visų pirma ateities kartoms, pvz. susijusius su aplinkosauga. Egzistuoja gana pagrįsta nuomonė, kad socialinė diskonto norma turėtų būti mažesnė nei priimant pvz. asmeninius investavimo sprendimus, nes nėra priežasties diskriminuoti ateities žmones dabarties žmonių atžvilgiu. Tačiau, kaip mėgsta pastebėti R.Hansonas, realiame gyvenime yra kiek kitaip. Dar A.Smitas rašė, kad milijonas žemės drebėjimo aukų Kinijoje yra mažesnė blogybė nei netekti savo rankos mažojo piršto. Ateities žmonės iš tikrųjų mums rūpi dar mažiau nei kiniečiai. Jei būtų kitaip, mirusių žmonių nuosavybės teisės būtų saugomos taip pat kaip gyvųjų, todėl palūkanų normos smarkiai sumažėtų, ir ateities žmonėmis iš savanaudiškumo pradėtų rūpintis ir tie, kuriems gerumo neužtenka.

2010 m. lapkričio 16 d., antradienis

M.Mungeris apie Santiago autobusus

M.Mungeris yra rašęs ir du kartus pasakojęs per Econtalk apie Santiago miesto autobusus. Santiage gana susispaudę gyvena daugiau kaip 5 mln gyventojų, o metro linijų nėra daug, todėl didžioji dalis keleivių kasdien važiuoja autobusais. M.Mungeris keletą kartų buvo Čilėje, važinėjosi miesto autobusais, ir parsivežė keletą svarbių ne tik miesto transportui pamokų:
  1. Kartais rinka gali surinkti informaciją, kurios neįstengia gauti joks centrinis planuotojas
  2. Žmonės yra godūs (t.y. elgiasi taip, kaip jiems naudingiau) ne tik rinkos, bet ir socializmo sąlygomis.
Anot Mungerio, buvo taip: Santiage buvo valstybinis metro ir privati miesto autobusų sistema su keliais tūkstančiais konkuruojančių įmonių. Autobusai buvo dviejų rūšių: greitieji, kurie buvo brangesni, veždavo iš gyvenamųjų rajonų į centrą ir pakeliui nestodavo, bei stojantys kiekvienoje stotelėje. Vairuotojams buvo mokama už keleivių skaičių, todėl vykdavo lenktynės tarp konkuruojančių firmų autobusų, kuris pirmas pasieks stotelę - dėl to buvo nemažai avarijų. Kita problema buvo oro tarša - kai kurie autobusai buvo seni. Bet valdžia (ir rinkėjai) matė visai kitas problemas:
  • godumą ir pelną (sistema buvo pelninga) 
  • nelygybę (greitaisiais autobusais naudojosi tik pasiturintys)
  • metro buvo nuostolingas 
Dėl to padarė tokią reformą:
  • uždraudė privačius autobusus
  • įkūrė valstybinę autobusų įmonę, kuriai nupirko didelius Volvo autobusus
  • vairuotojams ėmė mokėti ne už keleivių skaičių, o už grafiko laikymąsi
  • suvienodino kainas
  • panaikino lygiagrečiai metro einančius autobusų maršrutus. Vietoje to padarė, kad kai kurie autobusai važiuoja iš gyvenamųjų rajonų į kažkurią metro stotelę ir atgal.
Išėjo taip:
  • 600 mln USD nuostolių per metus (taigi pelno problemą išsprendė)
  • sumažėjo sunkių avarijų, bet padaugėjo smulkių, nes dideli autobusai sunkiai telpa į siauras gatves
  • jei autobusas vėluoja, jis stotelėje nestoja, nes vairuotojui svarbiau grafikas. Pirmoje stotelėje kai kurie autobusai irgi nestoja.
  • kadangi daug kam reikia važiuoti su 2 persėdimais (į metro autobusu, paskui nuo metro vėl autobusu), vidutinis kelionės laikas išsaugo nuo 40 min iki 2 val. Be to, smarkiai sumažėjo patikimumas - kartais kelionė trunka dar ilgiau.
  • oro užterštumas ir kamščiai padidėjo (tikėtasi juos sumažinti naudojant didelius autobusus), nes daug kas ėmė važinėti automobiliais
  • metro perpildytas, bet vis dar nuostolingas
  • aptarnavimo kokybė lyginant su visu tuo - jau smulkmena
Grįžtant prie pirmos pamokos, galima prisiminti diskusiją (pvz. čia) dėl Sovietų Sąjungos žlugimo. Iš vienos pusės, rinka tikrai surenka informaciją geriau už centrinį planuotoją. Iš kitos pusės, kaip stebėjosi ir econtalk'o vedėjas R.Robertsas, planuotojai Santiago atveju jau turėjo rinkos surinktą informaciją apie maršrutus, bet ja nesinaudojo. Taigi planuotojų (o ne vykdytojų) motyvacija (o ne informacijos trūkumas) galbūt ir yra didžiausia problema.

Istorijos tęsinys irgi pamokomas. Autobusų reforma buvo viena iš priežasčių, dėl kurių kairiųjų valdžia pralaimėjo paskutinius rinkimus, bet grįžti prie godumu ir pelnu paremtos senosios sistemos praktiškai neįmanoma. Mungerio kalbinti autobusų keleiviai beveik vienbalsiai mano, kad reikia tik daugiau autobusų ir geresnių vairuotojų. Senosios sistemos niekas nenori, labiausiai dėl to, kad prisimena "laukinę" kovą dėl keleivių. Mungeris, remdamasis savo kolegų darbais, gali pasiūlyti sprendimą - destruktyvi kova dėl keleivių vyksta tada, kai autobusai privatūs, bet neapibrėžtos nuosavybės teisės į stoteles. Jei autobusų įmonėms būtų leista turėti savo stoteles, o policija baustų ne savo stotelėje stojančius autobusus, problema gerokai sumažėtų. Tačiau tokias reformas daryti jau per vėlu. Vairuotojų motyvavimo problemas galbūt galų gale pavyks išspręsti, bet valstybinė autobusų sistema tikriausiai liks nuostolinga ir neefektyvi, nes Pietų Amerikos turtinga Čilė gali sau tai leisti.

Kaip pastebi Mungeris ir čia jį komentuojantis A.Klingas, nereikia manyti, kad čiliečiai kažkuo iš esmės skiriasi nuo kitų. JAV miesto autobusų sistemos valstybinės, ir niekas nemano, kad būtų galima pvz. sumažinti užterštumą jas privatizavus ir perviliojus dalį automobilių vairuotojų į autobusus. JAV švietimo sistema taip pat veikia itin prastai, bet ji bent jau neparemta godumu ir pelno siekimu.

2010 m. lapkričio 15 d., pirmadienis

Valiutų karą pradeda ir laimi JAV

Kaip jau rašiau anksčiau, terminas "valiutų karas" man nepatinka, nes jį sugalvojo ekonomikos augimo priešininkai, siekdami pigių propagandinių pergalių. Vis dėlto šiandien naudosiu šį terminą, nes jis leidžia išvengti nuobodžių formulių ir grafikų juos pakeičiant paraku kvepiančiais mūšių aprašymais.

Puolančioji pusė. Ji kaip niekad stipri. Jai vadovauja labiausiai pasaulyje pinigų spausdinimą mėgstantis JAV Centrinio Banko vadas Ben Bernanke. Išvydę jo naujausią ginklą - naują 600 mlrd. JAV dolerių partiją, po pernykščiais lapais pasislepia net ir patys narsiausi valiutų karo priešininkai iš Vokietijos ir Kinijos.

Gynybinė taktika. Jeigu puolamoji taktika valiutų kare yra pinigų spausdinimas, tai gynybinė taktika yra pinigų naikinimas. Kadangi savo pinigus naikinti nesmagu, vietoj to pirmiausia stengiamasi pasinaudoti penktosios kolonos paslaugomis - čia ypač patrauklūs JAV austrų ekonomikos atstovų raginimai stabdyti dolerių laviną.

Euro frontas. Euro fronte gynybai vadovauja trigalvis slibinas, turintis Angelos Merkel, Axelio Weberio (iš Bundesbanko) ir Jean-Claude Tricheto (iš ECB) galvas. Vokiečių ekonomistų raginimus stabdyti dolerių spausdinimo mašiną viena kaire ranka lengvai sustabdo Paulas Krugmanas, savo bloge į šuns dienas išdėdamas vokiečių ekonomistų neišmanėliškumą. Žymiai geriau sekasi graikų ir airių pinigų naikinimo operacija: šį pavasarį buvo sunaikinti milijardai Graikijos eurų, o šį savaitgalį intensyviai vyko derybos dėl paliaubų su Airija, mainais į Airijos bankroto atšaukimą bandant susitarti, kuri Airijos eurų dalis bus ilgam laikui įkalinta Tarptautinio Valiutos Fondo delegacijos stovykloje po lozungu "Arbeit macht Geld" "Vidinė devalvacija".

Kinijos frontas. Iki šiol Kiniją nuo dolerių srauto patikimai saugojo Didžioji Kinų Siena. Tačiau atsitiko kažkas naujo - oficialusis Pekinas kelis kartus išreiškė gilų pasipiktinimą niekšiškais JAV valiutų karo veiksmais. Tai privertė kinų liaudį susimastyti, ir jie suprato, kad Kinijos Komunistų Partijos Politbiuro Centro Komitete tvyro sumaištis, pakrikimas ir panika dėl to, kad Didžiąją Kinų Sieną galima apeiti per Hong Kongą. Kinų liaudis suprato, kad dėl skylių Didžiojoje Kinų Sienoje valdžiai teks naikinti nuosavus kinų pinigus - juanius, ir per vieną dieną Šanchajaus akcijų indekso kursas nukrito net penkiais procentais.

2010 m. lapkričio 14 d., sekmadienis

Hugh Hendry pamokslauja politikams ir škotams



Nusileidęs su politikais lėktuvu žemyn, Hugh Hendry apsistojo Edinburgo TV studijoje. Ten buvo gausus klausytojų būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Škotijos ir Glazgo, iš Taino ir iš Aberdyno pajūrio. Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo nežinojimo ligų.

2010 m. lapkričio 12 d., penktadienis

Trumpa visa ko istorija

Pamirškite B.Bryson'ą. R.Hansonas šioje paskaitoje papasakoja tikrai trumpą, ir tikrai visa ko, o ne asmeninių geologų konfliktų istoriją. Tiksliau, kaip jis pats sako, visko kas svarbu istoriją.

Hansonas remiasi tiek savo straipsniais (pvz. apie skirtingo augimo greičio epochas, dirbtinio intelekto įtaką darbo rinkai ir konkurencinį kosmoso išteklių panaudojimo scenarijų ir kitais, apie kuriuos jau rašiau pvz. čia ir čia), tiek kitų mokslininkų darbais, pradedant T.Malthus'u ir D.Ricardo, ir baigiant šiuolaikiniais antropologais ir neuromokslų atstovais. Galima ieškoti priekabių jo supaprastinimuose, o kai kurie esminiai teorijų, kuriomis jis remiasi, teiginiai nėra labai patikimai įrodyti, bet bendras paveikslas pritrenkia savo platumu ir vientisumu. Pabandysiu atpasakoti tą trumpą praeities, dabarties ir ateities istorijos santrauką.

Hansonas visą istoriją skirsto į šešias epochas: primatų, pirmykščių žmonių, žemdirbystės, pramonės, robotų ir stabilumo.

Primatai išsiskiria iš kitų gyvūnų tuo, kad gyvena grupėse su sudėtinga struktūra, ir turi didesnes smegenis, kurių pagrindinė paskirtis - koordinuoti veiksmus su kitais grupės nariais. Primatų gyvenimas keičiasi lėtai, todėl jie genetiškai gerai prisitaikę prie savo gyvenimo sąlygų. Tą patį galima pasakyti ir apie pirmykščius žmones, kurių pagrindinis skirtumas nuo kitų primatų - kad jie gyvendavo dar didesnėmis grupėmis, ir turėjo dar sudėtingesnes smegenis (tiksliau - kadangi turėjo didesnes smegenis, galėjo gyventi didesnėmis grupėmis ir nesusipykti). Vienas iš mechanizmų, kaip žmonės koordinuoja veiksmus didelėse grupėse - tai moralės normos ir kultūra apskritai.

Tiek ankstesnių primatų, tiek pirmykščių žmonių "ekonominė pažanga" vyko lėtai, todėl pvz. išradus ir tobulinant lanką ir strėles, augo gyventojų skaičius, bet ne gyvenimo kokybė. Dėl to to laikmečio ekonomikos augimą galima matuoti pagal gyventojų skaičiaus augimą, ir jis buvo lygus maždaug vienam padvigubėjimui per 250 000 metų. Tuo požiūriu žemdirbystės atsiradimas buvo tikra revoliucija, nes gyventojų skaičius ėmė augti 250 kartų greičiau - padvigubėdavo maždaug per 900 metų. Žemdirbių bendruomenės atsirado ten, kur buvo didesnis santykinai sėsliai gyvenančių pirmykščių (medžiokle ir rinkimu užsiimančių) gyventojų tankumas. Sėslus gyvenimas ir didelis tankumas sudarė palankias sąlygas prekybai, o taip pat ir karui, nes jei kas nors turi ko nors vertingo, ir kiti žino, kur jis su savo vertybėmis šiuo metu yra (o tai būtina sąlyga prekybai), užuot pasiūlius ką nors mainais, galima ateiti su būriu ginkluotų vyrų. Karo metu grobti moteris taip pat labiau apsimoka tada, kai joms sunkiau pabėgti, t.y. kai gyvenama sėsliai ir vyrai dieną neišeina į medžioklę. Nors žemdirbystė buvo žymiai pažangesnė technologija, gyventojų skaičius vis dar augo greičiau nei ekonomika. Be to, be karo atsirado ir kitų blogybių - dirbti reikėjo ilgiau ir sunkiau, maistas tapo vienodesnis ir prastesnis, ėmė plisti infekcinės ligos. Kitaip sakant, vidutiniam žmogui gyvenimas tapo blogesnis, tik žmonių buvo daugiau. Didelėms sėsliai gyvenančių žmonių grupėms iškilo ir visiškai kitokie nei pirmykščių žmonių gentims koordinavimo iššūkiai. Žemdirbystė paplito staiga, ir genetiškai prisitaikyti laiko nebuvo, todėl žmonėms labai pravertė jau anksčiau išrasta moralė ir kultūra. Tik jų dėka žmonės sugebėjo pereiti nuo gana laisvo seksualinio elgesio prie ilgalaikės patvarios santuokos ir moterų slėpimo namuose, o nuo visų žmonių santykinės lygybės - prie griežtos hierarchijos, įskaitant karalius ir vergus. Stabilios šeimos atsirado todėl, kad žemdirbiams sunku įsidiegti tinginiauti neskatinančią dalinimosi maistu kultūrą, taigi vaikai tapo priklausomi nuo abiejų tėvų, o vyrams tapo svarbesnės garantijos, kad sunkiu darbu užaugintą derlių valgo jų nuosavi vaikai. Hierarchija yra visų pirma karo padarinys, bet galbūt buvo ir neblogas būdas užtikrinti tvarkai. Religija yra vienas iš kultūros reiškinių, kurie gerai atspindi pasikeitimus visuomenėje - pirmykščiai žmonės turėjo daug dvasių, kurios darė visokius keistus dalykus, o žemdirbiams būdingi galingi dievai, rūsčiai baudžiantys netikėlius. Per 10 000 metų, kuriuos truko žemdirbystės laikotarpis, genetiniai pokyčiai toliau vyko, pvz. atsirado laktozės tolerancija, leidžianti žmonėms gerti pieną, bet didžioji dalis genetinių impulsų (pvz. vyrų polinkis turėti partnerių už santuokos ribų) liko iš pirmykštės aplinkos, tik kultūra ir moralės normos kai kuriems iš jų neleisdavo pasireikšti ar bent laikė santykinai nuslopintus. Išimtis buvo tik elitas, kurie mažiau paisė paprastiems žmonėms skirtų normų ir leisdavo sau gyventi taip, kaip norisi, t.y. panašiau į pirmykščius žmones nei į žemdirbius.

Maždaug 1800-aisiais įvyko dar vienas radikalus žmonių gyvenimo pasikeitmas, žinomas kaip pramoninė revoliucija. Ekonomikos augimas pagreitėjo iki maždaug vieno padvigubėjimo per 15-20 metų, ir kadangi gyventojų skačiaus augimo greitis buvo mažesnis, ne tik elitas, bet ir visi žmonės ėmė darytis turtingesni. Kapitalizmo atsiradimas ėmė griauti kai kuriuos tradicinius koordinavimo mechanizmus, pvz. žmonės kėlėsi į miestus, kur grėsmė, kad kaimynai apkalbės ir smerks, tapo mažiau svarbi, nes miestuose dauguma žmonių vieni kitų nepažįsta. Vėl atsirado ir naujų koordinavimo iššūkių, pvz. gamyklose ir kitose įmonėse reikėjo darbuotojų, kurie klauso nurodymų. Pirmykščiai žmonės buvo labai nepriklausomi, o žemdirbiai nors ir buvo susitaikę su hierarchine visuomenės struktūra, kasdien matydavo tik savo luomo žmones, su kuriais elgdavosi kaip lygūs su lygiais, panašiai kaip ir pirmykščiai žmonės, o elitas gyveno atskirai. Viena iš priemonių, kaip padaryti žmones paklusnesnius, buvo mokyklos, kurios išplito kapitalizmo laikais. Mokykloje mokiniai nuo vaikystės mokomi klausyti mokytojo, o jų pastangos ir sugebėjimai nuolat formaliai vertinami. Nors įrodyta, kad dažnas vertinimas šiek tiek kenkia mokymuisi, jis yra būtina pasiruošimo tapti darbuotoju dalis. Mainais už paklusnumą, šiuolaikiniai žmonės yra istoriniu požiūriu neapsakomai turtingi. O būdami turtingi ir skatinami iki žemdirbystės susiformavusių impulsų, jie gali sau leisti elgtis taip, kaip elgiasi pirmykščiai žmonės ir žemdirbių elitas. Atotrūkis tarp šių laikų žmonių elgesio priežasčių ir aplinkos toks didelis, kad Hansonas dabartinį laikmetį vadina "sapnų laikotarpiu". Jo nuomone, žmonių palikuonys į jį žiūrės kaip į ypatingą laikotarpį, kai žmonės buvo išprotėję tiesiogine to žodžio prasme. Užuot sukūrę daugiau turto ar susilaukę daugiau palikuonių, jie švaistė išteklius brangiems mažai kam reikalingiems daiktams, be tikslo keliaudavo po pasaulį, per dienas rašydavo mažai kam įdomius blogus, svajodavo susituokti iš meilės, o ne iš išskaičiavimo, ir balsuodavo už politikus, nesuprantančius, kaip sukurti geresnį gyvenimą, o dažnai ir tiesiogiai kenkiančius absoliučiai daugumai žmonių.

Po dabartinio sapnų laikotarpio galima laukti dar spartesnio augimo epochos. Ją galėtų sukelti dirbtinio intelekto, t.y. kompiuterių su programine įranga, galinčių daryti praktiškai viską, ką gali žmonės, atsiradimas. Jei darbuotojus būtų galima gaminti pramoniniu būdu gamykloje, ekonomikos augimas galėtų pagreitėti iki padvigubėjimo per 1-2 savaites. Kaip rašė dar D.Ricardo 1821 metais, jei robotai, anksčiau buvę papildančia žmonių darbą technologija, taptų dirbančių žmonių pakaitalu, atlyginimai greitai sumažėtų iki roboto nuomos kaštų. Tai reiškia, kad žmonės dabartiniu biologiniu pavidalu galėtų išgyventi tik iš kapitalo pajamų, panašiai kaip elitas žemdirbystės laikotarpiu, arba kaip pensininkai šiais laikais. Mokslinėje fantastikoje populiarus žmonių karo su robotais motyvas, bet Hansono nuomone, labiau tikėtina, kad robotai gerbtų nuosavybės teises, nes jos yra būtina didelės sudėtingos ekonomikos, kurios dalis būtų kiekvienas robotas, egzistavimo sąlyga. Hansonas pats yra dirbęs dirbtinio intelekto kūrimo srityje, ir remdamasis savo patirtimi sako, kad pažanga nors ir lėta, bet ji vyksta, ir per keletą šimtmečių tikriausiai pavyks parašyti programą, mąstymo sudėtingumu panašią į žmogų. Iš kitos pusės, kartais paprastesnis uždavinys už programos sukūrimą yra jos perkėlimas iš vienos platformos į kitą panaudojant emuliatorių. Dėl to tikriausiai greičiau (gal po kokių 50 metų) pavyks sukurti žmogaus smegenų simuliaciją kompiuteryje. Kol kas tam trūksta trijų dalykų: nėra iki galo "iššifruotas" žmogaus neuronų tarpusavio bendravimo protokolas, nėra pakankamai galingų kompiuterių ir nėra skanerių, galinčių pakankamai greitai ir tiksliai nuskaityti žmogaus smegenų struktūrą (pvz. smegenis užšaldžius ir supjausčius labai plonais sluoksniais). Nei viena iš šių kliūčių neatrodo neįveikiama. Sukūrus kompiuterinius žmones, pasikeistų evoliucijos mechanizmas, bet atranka vyktų toliau. Gali būti, kad praktiškai visų iš trilijonų būsimų kopijų "protėviai" būtų viso labo keletas individų, geriausiai prisitaikę prie naujų sąlygų. Tai turėtų būti labai protingi, darbštūs, paklusnūs ir kruopštūs žmonės, kuriems nebūtų sunku susitaikyti su tuo, kad laisvalaikio daug nebūtų, o dirbti reikėtų už atlyginimą, kurio vos užtenka pragyvenimui, panašiai kaip žemdirbystės laikais. Vieni kompiuteriniai žmonės būtų tik kopijos kompiuteryje, o kiti galbūt turėtų mechaninį "kūną", kurį valdyti žmogaus smegenims neturėtų kilti problemų, kaip jų nekyla valdant automobilį ar lėktuvą. Galbūt kompiuteriniai žmonės būtų jų sukūrimą finansavusių įmonių nuosavybė, t.y. vergai, bet nebūtinai - jie galėtų pvz. pasiimti paskolą, už kurią nusipirktų savo dirbtinį kūną, ir dirbtų kaip samdomi darbuotojai ar turėtų savo verslą.

Nors dabartiniai ekonomikos augimo tempai dar gali pagreitėti, augimas negali tęstis ilgą laiką. Mūsų visatoje žvaigždžių energijos užteks dar kokį trilijoną metų (o jei įskaičiuosime baltąsias nykštukes - dar ilgiau). Tuo tarpu net nepadidėjus dabartiniam augimo tempui, po keliasdešimt tūkstančių metų žmonių (t.y. robotų) skaičius turėtų daug kartų viršyti atomų skaičių visatoje, kas gana mažai realu. Be to, nors technologijų pažanga kol kas atrodo neišsemiamia, egzistuoja baigtinis atomų kombinacijų, taigi ir technologijų skaičius, ir anksčiau ar vėliau visos technologijos bus atrastos. Taigi po beprotiško augimo eros bus dar viena - stabilumo era, kurioje gyvenimas keisis lėtai, ir todėl jos gyventojai vėl bus gerai prisitaikę prie savo gyvenimo sąlygų, panašiai kaip pirmykščiai žmonės. Tiesa, augimo metu žmonija gali susinaikinti, ir tuomet stabilumo era bus kiek kitokia, tačiau susinaikinimas nėra neišvengiamas. Hansonas yra sukūręs plėtros į kosmosą stabilumo eroje modelį. Jeigu šviesos greičio kosminiais atstumais tikrai neįmanoma viršyti, centralizuotai valdyti didelę erdvę yra itin keblu, nes valdžiai labai sunku naudoti prievartą prieš toli nutolusius gyventojus. Netgi nuo šviesos greičiu veikiančio ginklo nesunku išsisukti atsitiktinai keičiant trajektoriją. Dėl tos pačios priežasties sunku užtikrinti nuosavybės teises į toli kosmose esančius išteklius - vienintelis patikimas būdas yra nuskristi ir juos sunaudoti pirmam. Taigi stabilumo eroje turėtų vykti nutrūktgalviškos lenktynės kosmose į visas puses, siekiant pirmiems atvykti į naujas planetas, žvaigždes ar tamsiosios medžiagos sankaupas - žiūrint, kas bus vertinga naudojant tų laikų technologijas. Savaime suprantama, kad prie tokio gyvenimo tobulai prisitaikę būtybės nebebus žmonės.

2010 m. lapkričio 9 d., antradienis

Dar apie pramoninę revoliuciją

Neseniai minėta diskusija apie pramoninės revoliucijos priežastis atrodo baigėsi. Keletas įdomesnių pastebėjimų:
  • D.McCloskey, G.Clark'as ir M.Ridley sutaria, kad pramoninė revoliucija buvo kažkas daugiau nei laipsniško turtų kaupimo padarinys, kaip pasakytų marksistai arba tie, kas bando paaiškinti ją naudodami R.Solow modelį. Jos metu iš esmės pasikeitė žmonių mąstymas. Bet ar mąstymo pasikeitimas gali įvykti pats savaime? Taip, jei vadovaujiesi metafiziniais modeliais kaip McCloskey, bet jei norime laikytis materialistinės filosofijos, vis tiek reikia paaiškinimo, kodėl mąstymas pasikeitė. Tuo labiau, kad klausimas, kas įvyko pirma - mąstymo pasikeitimas, ar atsirado sąlygos, leidžiančios prasidėti pramoninei revoliucijai, nėra iš tų, kurių neįmanoma išspręsti remiantis įrodymais. Pvz., kaip pastebi Ridley, vergijos panaikinimo idėja sklandė ilgą laiką, tačiau realios įtakos įgijo tik tada, kai vergija tapo ekonomiškai nebenaudinga. Pradėti tikėti idėja, kuri atitinka tavo tikslus - labai senas žmonių išradimas.
  • M.Ridley yra labai apsiskaitęs ir protingas žmogus, bet neturi ekonominio išsilavinimo, todėl jo pasigautą seną idėją apie anglies svarbą ekonomistui G.Clarkui buvo nesunku sumalti į miltus. Ridley sako, kad Olandijos pažangą sustabdė "piratai", o D.Britanijai išsigelbėti padėjo anglis, bet atplukdyti anglies į Olandiją nekainavo taip brangiai. Aišku D.Britanija turi gynybinį pranašumą, nes yra sala, bet tai jau visai kas kita.
  • Anksčiau vykusioje Cato unbound diskusijoje istorikas S.Davies teigė, kad pagrindinė XVIII a. Europos ypatybė buvo optimali "piratų" galia: jie turėjo pakankamai valdžios, kad užtikrintų nuosavybės teisių apsaugą, bet skirtingai nei Azijoje, Europoje nepavyko sukruti didelės imperijos, todėl atskirų valstybių elitas konkuravo tarpusavyje, ir jiems teko rizikuoti skatinant prekybą ir inovacijas ir taip siekiant užsiauginti aukso kiaušinius dedančią vištą.
Apibendrinant galima pasakyti, kad A.Smitas beveik garantuotai teisus dėl to, iš kur atsirado tautų turtai, nors kodėl XVIII-XIX a. piratams nepavyko jų užgrobti - iki šiol šiokia tokia mįslė.

2010 m. lapkričio 8 d., pirmadienis

Valiutų mūšis vandens stiklinėje

Prisiminkime vieną šiek tiek girdėtą anekdotą. Abramovskis paskolina Berezovičiui milijardą, Berezovičius tuč tuojau tą milijardą paskolina Abramovskiui atgal. Kas pasikeis? Ar nuo to suklestės ekonomika? Ar nuo to Abramovskis su Berezovičiumi taps turtingesni? Atsakymas toks - tikriausiai visiškai nieko neįvyks, nei Abramovskis, nei Berezovičius dėl to nepraturtės, bet kilo grėsmė, kad Abramovskis su Berezovičiumi gali rimtai susipykti, o jiems besiaiškinant santykius, gali nukentėti niekuo dėti praeiviai.

Valiutų karas vyksta labai panašiai. Centriniai bankai ratu skolina vieni kitiems milijardus. Tikriausiai nieko dėl to neįvyks, bet visiems baisu, kad kils rimti tarptautiniai apsižodžiavimai. Jei centriniai bankai gautus vieni iš kitų pinigus ramiai laikys seife, viskas bus gerai. Bet išsipūtęs skolų ratas kutena nervus, ir valiutų mūšis vandens stiklinėje gali pavirsti rimtu karu dėl strateginių žaliavų išteklių - aukso, vario, naftos. Na, o pabrangusi nafta gali sustabdyti pasaulio ekonomikos atsigavimą.

Savo absurdiškumu panašus į valiutų karą procesas yra ir Quantitative Easing (kiekybinis stimuliavimas). Jo metu išsipučia centrinio banko ir finansų ministerijos tarpusavio įsiskolinimai. Labiausiai tikėtina, kad nuo to nieko neįvyks, tačiau kyla grėsmė, kad tolimoje ateityje centrinis bankas susipyks su finansų ministerija, ir dėl kilusio konflikto centrinis bankas po dešimties metų nebegalės suvaldyti infliacijos.

2010 m. lapkričio 5 d., penktadienis

Europos centrinio banko sprendimo vertimas į bendrinę lietuvių kalbą

Štai vakarykštis ECB sprendimas dėl pinigų politikos:

"Šiandien vykusiame posėdyje ECB valdančioji taryba nusprendė, kad pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų norma ir palūkanų normos, naudojantis ribinio skolinimosi ir indėlių galimybėmis, nesikeis ir atitinkamai bus 1,00 %, 1,75 % ir 0,25 %.
ECB pirmininkas pakomentuos, kuo remiantis priimti šie sprendimai, šiandien 14.30 val. (CET) prasidedančioje spaudos konferencijoje."


Sprendimas itin trumpas, ir beje, jame pats svarbiausias sakinys yra antrasis (dėl spaudos konferencijos). Sekdamas JAV žurnalistais, kurie į žmonių kalbą išvertė užvakarykštį JAV centrinio banko spredimą, pabandysiu paprastai, trumpai ir aiškiai apibendrinti ECB pirmininko komentarą preskonferencijoje:
  • Dabartinės ECB palūkanų normos yra optimalios ir nėra čia ko jų dabar keisti, nes ekonomika auga infliacijai neviršijant 2% nustatytos ribos.
  • Vis dar be saiko skoliname daug pinigų silpnesniems bankams ir silpnesnioms vyriausybėms, bet tai yra laikinas reiškinys, ir labai norėčiau artimiausiu metu atsikratyti šito žalingo įpročio, bet nežinau, ar pavyks.
  • Pinigų masė auga 1% per metus, tai gerai, nes tai nesukelia viršnorminės infliacijos pavojaus, tačiau vis tiek šiek tiek bijau kylančių naftos ir kitų žaliavų kainų.
  • Ei jūs ten Eurozonos šalių vyriausybėse, kuo skubiau mažinkite biudžeto išlaidas!
  • Ir nepamirškite struktūrinių ekonomikos reformų, nes kitaip ekonomikos augimą matysite kaip savo ausis!
  • Matau, kad neišmokote Graikijos krizės pamokų, nes ES viršūnių susitikime nepritarėte, kad bausmės per daug išlaidaujančioms valstybėms būtų skiriamos automatiškai.
Panašiu stiliumi užvakarykštį JAV centrinio banko sprendimą nupasakočiau taip: Bernankė pasakė - esu kaltas, kad kainos kyla per lėtai, o bedarbių vis dar daug, bet pažadu pasitaisyti, papildomai atspausdinsiu 600 mlrd. dolerių. Kontrastas tarp dolerio ir euro - milžiniškas.

2010 m. spalio 30 d., šeštadienis

Sekmadienio skaitiniai: ar iki 9120-ųjų metų bus pasaulio pabaiga

Kaip čia rašo R.Hansonas, truputį pagalvojus, pasaulio pabaiga gali pasirodyti labiau tikėtina nei iš pirmo žvilgsnio. Jei neturi rimtų priežasčių, paprastai neverta manyti, kad esi išskirtinis. Jei pradėjai rengtis pagal naują madą, labai gali būti, kad panašiai apsirengusių žmonių jau nemažai. Jei atvažiuoji prie ežero tokiu oru, kai norisi maudytis, neverta tikėtis, jog daugiau prie ežero nieko nebus. Jeigu prisijungei prie finansinės piramidės, labiausiai tikėtina, kad piramidė netrukus žlugs, nes didžioji dauguma narių prisijungia būtent prieš pat žlugimą. Analogiškai, kadangi žmonių skaičius auga panašiai kaip finansinės piramidės dalyvių (prieš 10 000 metų žmonių buvo vos keletas milijonų), pasaulio pabaigos argumentas sako, kad jeigu žmonija kada nors išnyks, tai tikėtina, kad gana greitai. Ekstrapoliuojant žmonių skaičiaus augimą, išeina, kad su 95% tikimybe pasaulio pabaiga bus iki 9120 metų.

Laimei, kartais būna priežasčių manyti, kad visgi esi išskirtinis. Jeigu dirbi madų žurnalo redakcijoje, turi daugiau šansų pradėti rengtis pagal naują madą vienas iš pirmųjų. O jeigu kaip R.Hansonas manai, kad žmonių palikuonys gyvens kompiuteriuose ir jų bus daug kartų daugiau negu dabar žmonių, gali nebijoti pasaulio pabaigos argumento.

2010 m. spalio 29 d., penktadienis

Stagnacija Lietuvoje trunka jau aštuoniolika mėnesių

Liūdna. Stagnacija Lietuvoje jau trunka šešis ketvirčius iš eilės. Statistikos departamentas vakar paskelbė šių metų trečiojo ketvirčio BVP įvertį, būtinai paspauskite nuorodą ir pasižiūrėkite į antrąjį grafiką, jame esančią storą liniją pavadinimu "Grandininė apimtis", ir pamatysite, kaip stagnacija atrodo grafiškai.

Susiję įrašai:
Kodėl nesidžiaugeme BVP pyragu?

2010 m. spalio 27 d., trečiadienis

Euro įvedimas Lietuvoje - kam to reikia?

Skaitytojai klausia:
"Ar galima konkrečiau dėl euro įvedimo? Kaip euras pagelbėtų stipriai mūsų ūkiui? O kokios galimos neigiamos pasekmės? Gal jei bus laiko galėtumėte naują įrašą šiuo klausimu parašyti, nes ne man vienam turbūt įdomi jūsų nuomonė šiuo klausimu."

Atsakome: Euro įvedimas turi vieną labai didelę naudą, apie kurią šiandien ir pakalbėsime, plius dar yra visokių nedidelių neesminių pliusiukų ir minusiukų, kuriuos tikrai verta ignoruoti.

Į Europos Centrinį Banką Lietuvai reikėtų žiūrėti kaip į dosnesnį, geresnį, švelnesnį ir turtingesnį Tarptautinio Valiutos Fondo variantą. Kubiliui atėjus į valdžią, kairuolių tarpe kilo mintis pasiskolinti pigių pinigų iš Tarptautinio Valiutos Fondo. Tačiau TVF'as tų pinigų duoda nedaug ir tik su labai griežtomis, kartais netgi sadistinėmis sąlygomis, tai rodo Latvijos pavyzdys, kur dėl pinigų trūkumo RIGIBOR'as pakilo iki dviženklių skaičių, BVP žiauriai krito, o nedarbas labai išaugo.

Tuo tarpu krizės metu Europos Centrinis Bankas skolino neribotą kiekį pinigų su artimomis nuliui palūkanomis, todėl krizė Eurozonoje buvo žymiai švelnesnė. Tai, kad Lietuva neįsivedė euro prieš krizę yra istorinė klaida. Jei krizės metu mes būtumėme turėję eurą, BVP kritimas ir nedarbo augimas būtų žymiai švelnesni. Buvimas Eurozonoje yra pigiausias, geriausias ir patikimiausias Lietuvai draudimas nuo makroekonominių katastrofų. O dėl dabartinės krizės iš tiesų yra kaltas ne Kubilius, o AMB.

2010 m. spalio 26 d., antradienis

Krugmanologija, vulgarus keinsizmas ir nulinė palūkanų norma

Šitas dviejų krugmanologų pokalbis vėl priminė, kad makroekonomikos kaip mokslo srities krizė yra visų pirma viešųjų ryšių krizė. Moderni makroekonomika yra užrašyta vadovėliuose ir žurnaluose, bet ekonomistai ir tuo labiau žurnalistai vadovaujasi IS-LM modeliu ir kitais mažai ryšio su realybe turinčiais supaprastinimais. Bet pradėkim nuo krugmanologijos.

Yra dvi teorijos, kodėl jaunystėje buvęs šmaikštus ir kultūringas, vėliau Krugmanas pasidarė jautrus ir piktas:
  1. Prieš kokius 10 metų jį iki sąmonės gelmių sukrėtė Bušo jaunesniojo nesąžiningumas kalbant apie ekonomikos ir biudžeto prognozes (tarsi anksčiau politikai buvo tyri kaip krištolas)
  2. Maždaug tuo pat metu dalis demokratų nutarė "lošti nešvariai", ir Krugmanas sąmoningai tapo tokio lošimo įrankiu.
Tiek šiam kartui krugmanologijos, ir galime pereiti prie įvairių vulgarumo laipsnių keinsizmo. Krugmanologų nuomone, vulgarus keinsizmas yra manyti, kad fiskalinis stimuliavimas veiksmingas, kai palūkanų normos yra teigiamos, bet žymiai mažiau vulgaru jį prisiminti joms sumažėjus beveik iki nulio. O mažiau vulgaru dėl to, kad esant nulinei palūkanų normai monetarinė politika nebeturi įtakos. S.Sumneris ilgai visus įtikinėjo, kad tai netiesa, kol suformulavo tokį paaiškinimą:
  1. Kai trumpalaikė palūkanų norma 5%, veiksmingi yra tik tie pinigų kiekio pokyčiai, kurie finansų rinkų nuomone yra nuolatiniai. Be to, kai finansų rinkos veikia be sutrikimų, ateities pinigų kiekio pokyčio lūkesčių poveikis pasireiškia iš karto pasikeitus lūkesčiams.
  2. Jei kuriuo nors metu trumpalaikė palūkanų norma 0%, ateities palūkanų normos lūkestis vis tiek yra didesnis, nes galų gale sumažės kainos ir atlyginimai ir visos rinkos vėl susibalansuos. Dėl to nuolatinio pinigų kiekio padidėjimo ateityje lūkesčiai veikia taip pat kaip ir esant 5% palūkanų normai, t.y. jų poveikis pasireiškia iš karto pasikeitus lūkesčiams. Pvz. jei darbo rinkoje yra darbo nerandančių žmonių perteklius, įmonės pradeda priiminėti naujus darbuotojus iš karto kai pagerėja jų pardavimų lūkesčiai.
O pabaigai pakartokim dar kartą:
  • mažos palūkanų normos nereiškia, kad centrinis bankas stimuliuoja ekonomiką
  • taupumo paradoksas iš tikrųjų yra pinigų kaupimo paradoksas

2010 m. spalio 21 d., ketvirtadienis

Dviejų rūšių žmonės (ir politikai)

JAV demokratai lyg ir yra protingų, išsilavinusių ir šiaip daug pasiekusių žmonių partija, kuri nepaisant to bent jau žodžiais kartais propaguoja tokį socializmą, kurio gėdytųsi net B.Vėsaitė. Tuo tarpu už respublikonus balsuoja tamsūs religingi kaimiečiai su polinkiu į rasizmą, o taip pat neturintys iš ko pasirinkti laisvos rinkos šalininkai. Viena iš teorijų apie politikų elgesį, ypač dvipartinėje sistemoje - ledų vežimėlio principas, kuris sako, kad bet kokiu klausimu pasislinkus truputį link centro galima pervilioti dalį priešingos stovyklos rinkėjų, o saviškiai vis tiek neturės kur dėtis. Jis paaiškina, kodėl išrinkus demokratų prezidentą (tiksliau - paaiškėjus, kad jis bus išrinktas) akcijų kainos nukrinta tik porą procentų, o ne keleriopai. Tačiau jis nepaaiškina, kodėl išsilavinusių žmonių partija negalėtų propaguoti laisvos rinkos, o tamsių kaimiečių partija - socializmo.

R.Hansonas neseniai paskelbė gana įdomią tai paaiškinančią teoriją. Įsivaizduokime žmonių grupes A ir B.

Grupė A myli gamtą, sveikiau maitinasi, mėgsta keliauti ir sportuoti, nemėgsta rutinos ir ilgų darbo valandų, yra seksualiai atviri ir tolerantiški, stengiasi gerai elgtis su vaikais, dalinasi vertybėmis su kitais ir įtariai žiūri į bet kokią nelygybę, nekenčia karo, nemėgsta klausyti nurodymų, o labiau mėgsta kolektyviai priimamus sprendimus.

Grupė B gyvena vienoje vietoje, labiau rūpinasi tvarka ir švara, yra darbštesni ir dirba monotoniškesnį darbą, turi daugiau savitvardos ir gali pasiaukoti dėl kitų, yra ištikimi savo sutuoktiniams, geresni kariai ir geriau moka įveikti nelaimes, tokias kaip karas, badas ar epidemija. Jiems svarbus garbės ir gėdos jausmas, jie labiau linkę laikytis taisyklių, užuot nagrinėję kiekvieną atvejį atskirai, turi tvirtus įsitikinimus, kas yra gerai ir kas blogai, mažiau pavydi, labiau gerbia hierarchiją ir aukštesnių už juos nurodymus, bei mano, kad žmonės turi žinoti savo vietą. Gamta jiems yra ne pagarbos objektas, o išteklis, kurį žmonės gali naudoti kaip jiems reikia.

A be abejo yra pirmykščiai laukiniai žmonės, o B - žemdirbiai. Pirmykščiai laukiniai buvo prisitaikę prie savo aplinkos tiek genetiškai, tiek kultūriškai. Žemdirbystės atsiradimas buvo staigus, ir genetiškai prisitaikyti prie jo žmonės nespėjo, todėl prisitaikė tik kultūriškai, o įgimti impulsai liko iš seniau. Prieš porą šimtų metų įvykusi pramoninė revoliucija dar kartą radikaliai pakeitė žmonių gyvenamąją aplinką, bet žmonėms liko laukinių ir žemdirbių impulsų ir papročių mišinys. Turtingi ir išsilavinę Vakarų šalių rinkėjai po truputį atsisako žemdirbystės sąlygoms pritaikytų visuomenės normų, kurių įsikibę vis dar laikosi labiau tradicijoms prijaučiantys jų oponentai, ir pasikliauja savo intuicija, susiformavusia Afrikos savanose.

Čia galima pridurti, kad viso pasaulio klasikinių liberalų partijos lyg ir atstovauja mūsų laikmečiui, t.y. pramoninės revoliucijos pradėtai kapitalizmo epochai, bet jos viso labo gali pasirinkti arba laukti dar kokį tūkstantį metų, kol rinkėjų dauguma pasivys laikmetį, arba pasiduoti ledų vežimėlio principui ir pasukti supaksėjimo ir suzuopėjimo keliu.

Raibumynai

Stabilus doleris

Rusijos grūdų eksportas

Biudžeto pajamos – kas pasikeitė per tris mėnesius?

Šeši žingsniai į savižudybę

Metamedicina (Lies, Damned Lies, and Medical Science)

2010 m. spalio 20 d., trečiadienis

Austrų ekonomistai aiškinasi, kur dingo infliacija

Ilgą laiką prognozavę artėjančią hiperinfliacijos bangą, austrų ekonomikos mokyklos atstovai susizgribę pradėjo aiškintis, kur prapuolė taip lauktas kainų lygio sprogimas.

Atsakymai du:

1. Austrų teorijos geros, tik blogai pritaikėme faktus. Austrų pakraipos ekonomistų tūzas Robert Murphy iš pradžių išsigando augančios pinigų masės M1, o kai ta nustojo augti, vis vylėsi, kad augimas vėl neišvengiamai atsinaujins. Faktas, kad biržų spekuliantai savo infliacijos prognozes apskaičiavo gerokai tiksliau nei R. Murphy, ir matyt jie rėmėsi kitomis, ne austrų teorijomis.

2. Visus naujus atspausdintus pinigus gavo bankininkai, jie pirko akcijas, o ne agurkus, todėl infliacija pasireiškė ne vartojimo krepšelyje, o finansinių instrumentų kainoje. Deja, R. Murphy nepaaiškina, kodėl bankininkai bent dalies gautų pinigų nepaskolino agurkų valgytojams, juk toks skolinimas turėtų būti labai pelningas, jei iš tiesų grėstų infliacijos banga.

Susiję įrašai:
Maisto kainos kyla, nes bankininkai spausdina pinigus?
Rothbard'o pasekėjams teks prisiminti neigiamų skaičių aritmetikos dėsnius

2010 m. spalio 19 d., antradienis

Dienos citata

"But time heals all things. It is still a crime to worship Hitler in Germany, but Stalinism is ticking over in the former USSR. Nobody objects to Mongolia commemorating Genghis Khan, or Hungarians calling their male children Attila. And we admire Alexander the Great, overlooking the fact that he murdered even more of his own satraps than did Stalin."

Donald Rayfield

2010 m. spalio 18 d., pirmadienis

Lietuvos bankroto rizika, euras ir biudžeto išlaidos

Tezės apie trečiojo ketvirčio valstybių bankroto rizikos duomenis:
  • Prieš tris mėnesius Nematoma Ranka džiaugėsi mažėjančia Lietuvos bankroto rizika, tačiau per paskutinį ketvirtį Lietuvos bankroto rizika iš esmės nepasikeitė, o pavojingiausių valstybių sąraše Lietuva iš devynioliktos vietos pakilo į šešioliktą.
  • Tikimybė, kad Lietuva bankrutuos per ateinančius penkis metus, finansų rinkų dalyvių nuomone sudaro apie 17,5%. Didelė valstybės bankroto baimė blogina šalies ūkio plėtros perspektyvas, tai ypač galioja su vidaus vartojimu ir nekilnojamu turtu susijusiems ekonomikos sektoriams. Tuo tarpu trečioje saugiausioje pasaulio valstybėje Švedijoje bankai sėkmingai pučia naują nekilnojamo turto burbulą.
  • Jei Lietuva būtų euro zonos narė, su dabartine ekonomikos statistika Lietuvos bankroto rizika būtų gerokai mažesnė nei dvidešimt pirmoje vietoje rizikingiausių valstybių sąraše esančios Ispanijos ar dvidešimt trečioje vietoje esančios Italijos. Euro įvedimas stipriai pagelbėtų Lietuvos ekonomikai.
  • Valstybės išlaidų valdymas yra labai svarbi priemonė valstybės bankroto rizikos mažinimui. Gerai, kad prezidentė sukritikavo Vyriausybės sprendimą kitų metų biudžeto projekte įrašyti didesnes išlaidas nei šiemet.

2010 m. spalio 14 d., ketvirtadienis

Diskusija apie tautų turtus

Cato Unbound vyksta įdomi diskusija apie pramoninės revoliucijos priežastis (ačiū A.Klingui už nuorodą).

Deirdre McCloskey, knygos Bourgeois Virtues autorė, teigia, kad svarbiausia pramoninės revoliucijos sėkmės priežastis buvo XVIII amžiuje bendroje Vakarų Europos gyventojų vertybių skalėje aukštyn pakilusios "buržuazinės vertybės" - taupumas, darbštumas, teisingumas ir t.t.

Knygos A Farewell to Alms autorius G.Clark'as jai pritaria, tačiau užduoda logišką klausimą - kodėl XVIII amžiuje, o ne pas senovės šumerus ar XIII amžiaus Anglijoje (kuri nedaug kuo skyrėsi nuo XVII-XVIII a. Anglijos). Clark'o atsakymas - priežasčių reikia ieškoti evoliucinėje antropologijoje. Galbūt nesusivaldantys žuvo dvikovose, netaupūs mirė badu, ir t.t., ir XVIII a. žmonės tapo pakankamai kitokie, kad galėtų sukurti klestintį kapitalizmą, nors to nepavyko padaryti nei graikams, nei venecijiečiams.

Neseniai knygą The Rational Optimist parašęs M.Ridley nesureikšmina XVIII amžiaus Olandijos ir Anglijos pasiekimų, ir irgi prisimena tiek senovės Graikiją, tiek Indiją ir Kiniją bei kitus atvejus istorijoje, kai kur nors staiga suklestėdavo civilizacija. Ridley nuomone, pramoninė revoliucija unikali tuo, kad jos sukurtų tautų turtų, skirtingai nei anksčiau, nepavyko užgrobti tiems, ką jis vadina piratais. Tačiau tokią sėkmę jo nuomone lėmė ne atskirų žmonių pilietiškumas ir sąmoningumas ar kitos asmeninės savybės, o grynai technologinės priežastys: anglis buvo pradėta naudoti kaip energijos šaltinis, todėl pramoninės revoliucijos sukeltas augimas nesulėtėjo "užtvenkus visus upelius ir iškirtus visus miškus", ir "piratai" nespėjo pagrobti to, ką kitais atvejais pagrobdavo.

Diskusija dar nesibaigė, laukite tęsinio.

2010 m. spalio 13 d., trečiadienis

Kokia yra pagrindinė pasaulinės krizės priežastis - pinigų trūkumas ar saugaus turto trūkumas?

Ekonomistai vis dar ginčijasi, dėl ko po Lehman Brothers bankroto kilo pasaulinė recesija. Fiskalinės politikos šalininkai teigia, kad dėl bankinės sistemos veiklos netobulumų ekonomikai pritrūko saugaus turto, tuo tarpu monetaristai sako, kad centriniai bankai nepatenkino laikinai išaugusios pinigų paklausos. Fiskalinės politikos šalininkai įrodinėja, kad tradicinė monetarinė politika šiuo metu neefektyvi - centriniai bankai, spausdindami pinigus, vienos rūšies saugų turtą pakeičia kitu, tačiau nuo to saugaus turto trūkumas nė kiek nesumažėja. Monetaristai teigia, kad centriniai bankai galėtų pagreitinti krizės pabaigą padidindami likvidaus turto kiekį iki optimalaus dydžio.

Blogo Nematoma Ranka angliškasis variantas The Money Demand įsijungė į šią diskusiją, ir pateikė faktų, įrodančių, kad kertinė ekonomikos problema visgi yra pinigų trūkumas. Po Lehman Brothers bankroto saugus, tačiau mažiau likvidus turtas, toks, kaip su infliacija susietos valstybės obligacijos, aukso kasyklų akcijos santykinai atpigo - kilo toks stiprus pinigų trūkumas, kad teko išparduoti net ir labai saugų turtą. Apie tai kalbantį The Money Demand straipsnį pacitavo populiariausias Kanados ekonomikos blogas Worthwhile Canadian Initiative, bei JAV makroekonomikos ir rinkų blogas Macro and Other Market Musings. Na, o dar anksčiau mūsų straipsnį apie tai, kaip pinigų trūkumas sukėlė valstybės obligacijų burbulą, citavo vienas populiariausų ekonomikos blogų pasaulyje Marginal Revolution.

Papildymas (10/13). Besidomintiems skaitytojams gali būti įdomus ir detalus priešingos nuomonės išdėstymas. Čia Brad DeLong įrodinėja, kad krizės priežastis - saugaus turto trūkumas.

2010 m. spalio 12 d., antradienis

Dar apie šių metų ekonomikos Nobelio premiją

Labai maža ekonomistų, kurie būtų verti Nobelio, bet apie kuriuos visi nepultų daryti išvadų, ką Švedijos bankas signalizuoja. Dėl to logiška, kad jie į tai priversti atsižvelgti. Kolega komentare prisimena monetarinę politiką, bet šių metų signalas mano galva kiek kitoks: žiūrint į visų trijų laureatų indėlį kaip į visumą, jo esmė yra darbo rinkos analizės mikroekonominiai pamatai, pvz. darbo vietų kūrimo ir išnykimo procesas. Pesimistai galėtų net sakyti, kad chroniško AD trūkumo laikais švedai nepagrįstai akcentuoja realius veiksnius. Nors realūs veiksniai be abejo niekur nėra dingę ir šiuo metu, o šiųmetinių laureatų darbai parodo, kad makroekonomika nėra vien tik tušti politizuoti plepalai ir matematinė pornografija.

2010 m. spalio 11 d., pirmadienis

Ekonomikos Nobelis 2010

2010 m. ekonomikos Nobelio premiją gavo Peter A. Diamond, Dale T. Mortensen ir Christopher A. Pissarides. Šių metų prizo tema yra susijusi su darbo rinkų efektyvumu. Keletas įžvalgų - norint turėti efektyvias darbo rinkas, reikia turėti optimalią bendrosios paklausos politiką. Didelės bedarbių pašalpos didina nedarbą ir darbo paieškos laiką ir ekstremaliais atvejais gali sumažinti rinkų efektyvumą.

Premija turi politinę potekstę - P. Diamond'o respublikonai nepraleido į JAV centrinio banko valdybą, taigi, Švedija siunčia aiškų signalą, kad gera monetarinė politiką labai svarbi normaliai darbo rinkų veiklai.

Mes jau rašėme apie Kubiliaus klaidas krizės metu reguliuojant darbo rinką, taip pat ten galite pasiskaityti ir apie teisingus Vokietijos žingsnius optimizuojant darbo rinką krizės metu.

Austriška - vengriška paradigma

G.Soros'o knygą "Naujoji finansų paradigma" perskaičiau dar vasarą, ir trumpai apie ją buvau užsiminęs. Reziumė tokia, kad vienas M.Lewis'o puslapis geriau už visą Soros'o knygą. Soros'o knyga nėra gerai parašyta, lietuviškas vertimas klaikus ("Nepriklausomo turto fondai taip pat turėtų tapti svarbiais tarpininkais Jungtinėse Valstijose, nebent būtų uždraustas protekcionizmas"), o apie paradigmą tuojau papasakosiu. Viena sena paradigma sako, kad mažos trumpalaikės palūkanų normos skatina investuoti ir sukuria burbulus. Naujoji Soros'o paradigma žymiai subtilesnė:

Mažos palūkanų normos skatina investuoti, bet burbulas nuo to gali arba atsirasti arba ne. Kurti teorijas apie žmonių elgesį yra beviltiškas reikalas, nes žmonės gali jas pasiskaityti ir reaguodami į teorijų egzistavimą pakeisti elgesį (Soros'as tai vadina "refleksyvumo principu"). Dėl to vienintelis būdas sužinoti, ar mažos trumpalaikės palūkanų normos sukels burbulą - paklausti Soros'o. Jis pats protu nesuvokia, kaip jam sekasi identifikuoti burbulus (nes viską lemia intuicija), bet faktas, kad jam keletą kartų yra pavykę. Tiesa, kartais visgi ir Soros'as užuot pasikliovęs intuicija grįžta prie jau minėtos senos paradigmos, tuo vis primindamas garsų Keinso pasakymą, ir visiškai ignoruodamas refleksyvumo principą.

Juokas juokais, bet klausimas, kaip kurti teorijas apie žmones, kad jos liktų prasmingos, kai žmonės tas teorijas sužinos, yra rimtas klausimas. Kai kurie paviršutiniški kritikai (įskaitant Soros'ą) paniekinamai kalba apie racionalių lūkesčių teorijos atitrūkimą nuo realybės, tačiau jos esmė būtent ta, kad vyriausybė (ir centrinis bankas) negali daryti prielaidos, kad žmonės iš anksto nebandys nuspėti jų veiksmų. Dėl panašių priežasčių praktiškai neįmanoma paneigti efektyvių finansų rinkų hipotezės - kiekvienas konkretus pavyzdys, kaip užsidirbti daugiau nei rinkos vidurkis, iš karto gali būti įdiegtas praktikoje, ir perteklinė grąža išnyks.

2010 m. spalio 10 d., sekmadienis

Blogerių ir portalų konfliktas

Paskutiniu metu padažnėjo atvejų, kai įvairūs portalai ar net portalo vardo neverti puslapiūkščiai pradėjo vogti blogerių sukurtus tekstus. Labai įdomu, kad vietoj masinio autorinių teisių pažeidimo bylų antplūdžio prasidėjo spontaninės teisėkūros procesas. Viską pradėjo Rokiškis, savo bloge patalpinęs blogerio deklaraciją, prie kurios jau yra prisijungę net 59 blogai. Deklaracijoje blogeriai sako, kad jie neprieštarauja, kai respektabilūs portalai kopijuoja ir talpina jų straipsnius, tačiau primygtinai reikalauja, kad šalia teksto būtų patalpinta ir pilnavertė nuoroda į originalų tekstą. Deklaracijoje taip pat piktinamasi, kai portalai blogerių tekstuose šalina arba keičia nuorodas, bei kai nesuderinus su blogeriu, tekste atliekami redakciniai pakeitimai.

Linkime Rokiškiui sėkmės, tikimės, kad šios deklaracijos dėka Lietuvoje įsigalės padorūs elgesio su blogeriais papročiai. Tie papročiai gali įsigalėti taip stipriai, kad sakykim, kai 2020-ais metais Delfis iškels bylą Balsui už tai, kad Balsas su atgaline nuoroda nusikopijavo Delfi redakcijos blogo tekstą, visuomenėje kils pasipiktinimas, panašus į pasipiktinimą, kai policija sustabdo vairuotoją, kuris vos vienu kilometru per valandą viršijo teisėtą greitį.

2010 m. spalio 8 d., penktadienis

Akcijų rinkos - kuo blogiau, tuo brangiau

Padažnėjo atvejų, kai JAV akcijų rinkos labai ramiai praryja blogas ekonomikos naujienas, nors jos ir reiškia, kad įmonių pelnai gali būti mažesni negu tikėtasi. Priežastis paprasta - kol infliacijos grėsmė labai toli, silpna ekonominė padėtis yra signalas centriniam bankui spausdinti daugiau pinigų. Na o viltis sulaukti naujos pinigų porcijos didina daugiklį, iš kurio investuotojai daugina įmonių pelnus, skaičiuodami įmonių vertę.

Papildymas. Užsidarius biržoms, matome, kad būtent taip ir atsitiko - blogos naujienos dėl nedarbo JAV indeksus kilstelėjo į viršų.

2010 m. spalio 6 d., trečiadienis

Prasiskolinę namų savininkai veja lauk biurokratus

Šiuo metu vyksta labai įdomus procesas Didžiojoje Britanijoje - nuo sprogimo gelbėjamas nekilnojamo turto burbulas. Burbulas tikriausiai sprogtų, jei centrinis bankas pakeltų palūkanas. To valdžia labai nenori, ir vykdo biudžeto deficito mažinimo programą. Sumažinus valstybės išlaidas, mažėja infliacija ir valstybės bankroto rizika, todėl centrinis bankas ilgiau gali stimuliuoti ekonomiką, o prasiskolinę namų savininkai gali lengviau atsikvėpti. Paskyrus mažiau ekonominių resursų biurokratams, vidutinis anglas galės gyventi geresniame ir brangesniame name.

Paul'as Krugman'as, kaip žinia kažkada agitavęs už nekilnojamo turto burbulo įpūtimą, šiais laikais labiau pasisako už ekonomikos gelbėjimą sukuriant valdžios skolų burbulą. Jis labai pyksta, kai kokios nors valstybės imasi biudžeto deficito mažinimo darbų.

2010 m. spalio 4 d., pirmadienis

Ar Lietuvoje yra per daug pinigų?

Ar egzistuoja kokie nors kriterijai, pagal kuriuos galime nustatyti, ar valstybėje yra per daug pinigų, ar per mažai? Taip. Nors vienas kitas per daug dogmatiškas Austrų ekonomikos mokyklos atstovas teigia, kad pinigų visada yra per daug, iš tiesų optimalus pinigų kiekis yra toks, kai žmonėms geriausiai sekasi koordinuoti savo ekonominės veiklos planus. Esant tinkamai pinigų politikai, pinigų kiekis yra pilnai padengtas realiais ekonomikos resursais, kainų dinamikos lūkesčiai atspindi realią ekonomikos būklę ir atitinka pinigų vertės standartą.

Kas atsitinka, kai pinigų yra per daug? Tokiu atveju pinigai tampa nepadengti realiais ekonomikos resursais. Žmonems atrodo, kad kainos kils lėčiau, negu iš tikro, tai sukuria turto iliuziją. Kyla perteklinių investicinių projektų bumas, atsiranda ekonomikos burbulas.

Kas atsitinka, kai pinigų yra per mažai? Ekonomikoje atsiranda resursų perteklius, lyginant su pinigų mase. Atsiranda visuotinis nedarbas, stoja visi gamybos ir prekybos sektoriai. Sukuriama skurdo iliuzija. Stabdomi visi naudingi investiciniai projektai, nes pinigai signalizuoja, kad ekonomikai trūksta resursų, nors iš tikrųjų egzistuoja resursų perteklius. Žmonėms atrodo, kad kainos kils labiau, nei jos iš tikrųjų turėtų kilti, esant tokiam pinigų masės trūkumui.

Šiuo metu Lietuvoje pinigų kiekis yra artimas optimaliam, tačiau pinigus turi ne tie, kam iš tikrųjų jų reikia. Per daug pinigų turi valdžia, kuri masiškai skolinasi pinigus. Augant valstybės skolai, kyla iliuzija, kad viešasis sektorius yra Lietuvos ekonomikos ateities garantas. Per mažai pinigų turi privatus sektorius, juk dėl didžiųjų valstybių monetarinės politikos klaidų vis dar sunku gauti paskolas geriems privatiems investiciniams projektams. Per mažai pinigų turi eksportuotojai, nes daugelyje užsienio valstybių pinigų kiekis vis dar dirbtinai mažas. Siekiant išspręsti ekonomikos problemas, valdžia pasiskolintus pinigus turėtų atiduoti mokesčių mokėtojams.

2010 m. spalio 1 d., penktadienis

Kur ritasi pasaulis

Laisvos rinkos šalininkai mėgsta skųstis, kad valstybės kišimasis į ekonomiką kasmet apima vis daugiau sričių, ir jokios vilties nėra, tačiau yra ir manančių kitaip. S.Sumneris yra rašęs ir kalbėjęs, kad jo nuomone, jau keletą dešimtmečių pasaulio mastu reikalai gerėja, net jei JAV tendencija kartais priešinga. Neseniai jis sugalvojo naują argumentą: terminas "ekonomikos reformos", nepriklausomai nuo jį vartojančių politinės pakraipos, maždaug nuo 1875 iki 1975 paprastai reikšdavo valstybės kišimosi į ekonomiką didėjimą, bet jau kuris laikas paprastai reiškia priešingą dalyką.

2010 m. rugsėjo 30 d., ketvirtadienis

Pirma ekonomikos pamoka pagal A.Tabarroką ir D.Friedmaną

Kai kurie ekonomikos dėstytojai labai stengiasi įrodyti į pirmą paskaitą susirinkusiems studentams, kad ekonomika nėra mokslas apie palūkanų normas ir infliaciją. D.Friedmanas (tais laikais, kai dėstė ekonomiką) naudodavo Dungeons and Dragons stiliaus pavyzdį:
Sakykime, kad jūs esate herojus, o jus vejasi 40 blogiečių. Jūs turite lanką su 10 strėlių, ir kadangi esate herojus, niekada neprašaunate. Bet jūsų arklys pavargęs, ir blogiečiai, išsirikiavę vienas paskui kitą, jus vis tiek anksčiau ar vėliau pasivys. Ką daryti? Friedmano atsakymas - kiekvieną strėlę taikyti į priekyje bėgantį blogietį.

A.Tabarrokui labiau patinka pavyzdys iš realaus gyvenimo: pirmuosiuose reisuose, kurie iš Didžiosios Britanijos į Australiją plukdė katorgininkus, didžioji dalis keleivių mirdavo kelionės metu. Kilo skandalas. Vyriausybė bandė liepti laivuose turėti gydytojus, padidinti kapitonų atlyginimus, tikrinti laivus, bet niekas nepadėjo. Bažnyčia bandė apeliuoti į kapitonų žmogiškumą, bet irgi nieko nepešė. Pagaliau vienas ekonomistas pasiūlė mokėti kapitonams ne už įlipusius į laivą, bet už Australijoje iš jo išlipusius katorgininkus. Pasiūlymą įgyvendinus, mirštamumas sumažėjo iki ~1% per kelionę.

Abiejų pavyzdžių pagrindinė mintis - kad žmonės (ir goblinai) daro tai, kuo yra suinteresuoti, o suderinti grupės ir asmeninius interesus gali būti sunkiau nei atrodo.