2010 m. spalio 30 d., šeštadienis

Sekmadienio skaitiniai: ar iki 9120-ųjų metų bus pasaulio pabaiga

Kaip čia rašo R.Hansonas, truputį pagalvojus, pasaulio pabaiga gali pasirodyti labiau tikėtina nei iš pirmo žvilgsnio. Jei neturi rimtų priežasčių, paprastai neverta manyti, kad esi išskirtinis. Jei pradėjai rengtis pagal naują madą, labai gali būti, kad panašiai apsirengusių žmonių jau nemažai. Jei atvažiuoji prie ežero tokiu oru, kai norisi maudytis, neverta tikėtis, jog daugiau prie ežero nieko nebus. Jeigu prisijungei prie finansinės piramidės, labiausiai tikėtina, kad piramidė netrukus žlugs, nes didžioji dauguma narių prisijungia būtent prieš pat žlugimą. Analogiškai, kadangi žmonių skaičius auga panašiai kaip finansinės piramidės dalyvių (prieš 10 000 metų žmonių buvo vos keletas milijonų), pasaulio pabaigos argumentas sako, kad jeigu žmonija kada nors išnyks, tai tikėtina, kad gana greitai. Ekstrapoliuojant žmonių skaičiaus augimą, išeina, kad su 95% tikimybe pasaulio pabaiga bus iki 9120 metų.

Laimei, kartais būna priežasčių manyti, kad visgi esi išskirtinis. Jeigu dirbi madų žurnalo redakcijoje, turi daugiau šansų pradėti rengtis pagal naują madą vienas iš pirmųjų. O jeigu kaip R.Hansonas manai, kad žmonių palikuonys gyvens kompiuteriuose ir jų bus daug kartų daugiau negu dabar žmonių, gali nebijoti pasaulio pabaigos argumento.

2010 m. spalio 29 d., penktadienis

Stagnacija Lietuvoje trunka jau aštuoniolika mėnesių

Liūdna. Stagnacija Lietuvoje jau trunka šešis ketvirčius iš eilės. Statistikos departamentas vakar paskelbė šių metų trečiojo ketvirčio BVP įvertį, būtinai paspauskite nuorodą ir pasižiūrėkite į antrąjį grafiką, jame esančią storą liniją pavadinimu "Grandininė apimtis", ir pamatysite, kaip stagnacija atrodo grafiškai.

Susiję įrašai:
Kodėl nesidžiaugeme BVP pyragu?

2010 m. spalio 27 d., trečiadienis

Euro įvedimas Lietuvoje - kam to reikia?

Skaitytojai klausia:
"Ar galima konkrečiau dėl euro įvedimo? Kaip euras pagelbėtų stipriai mūsų ūkiui? O kokios galimos neigiamos pasekmės? Gal jei bus laiko galėtumėte naują įrašą šiuo klausimu parašyti, nes ne man vienam turbūt įdomi jūsų nuomonė šiuo klausimu."

Atsakome: Euro įvedimas turi vieną labai didelę naudą, apie kurią šiandien ir pakalbėsime, plius dar yra visokių nedidelių neesminių pliusiukų ir minusiukų, kuriuos tikrai verta ignoruoti.

Į Europos Centrinį Banką Lietuvai reikėtų žiūrėti kaip į dosnesnį, geresnį, švelnesnį ir turtingesnį Tarptautinio Valiutos Fondo variantą. Kubiliui atėjus į valdžią, kairuolių tarpe kilo mintis pasiskolinti pigių pinigų iš Tarptautinio Valiutos Fondo. Tačiau TVF'as tų pinigų duoda nedaug ir tik su labai griežtomis, kartais netgi sadistinėmis sąlygomis, tai rodo Latvijos pavyzdys, kur dėl pinigų trūkumo RIGIBOR'as pakilo iki dviženklių skaičių, BVP žiauriai krito, o nedarbas labai išaugo.

Tuo tarpu krizės metu Europos Centrinis Bankas skolino neribotą kiekį pinigų su artimomis nuliui palūkanomis, todėl krizė Eurozonoje buvo žymiai švelnesnė. Tai, kad Lietuva neįsivedė euro prieš krizę yra istorinė klaida. Jei krizės metu mes būtumėme turėję eurą, BVP kritimas ir nedarbo augimas būtų žymiai švelnesni. Buvimas Eurozonoje yra pigiausias, geriausias ir patikimiausias Lietuvai draudimas nuo makroekonominių katastrofų. O dėl dabartinės krizės iš tiesų yra kaltas ne Kubilius, o AMB.

2010 m. spalio 26 d., antradienis

Krugmanologija, vulgarus keinsizmas ir nulinė palūkanų norma

Šitas dviejų krugmanologų pokalbis vėl priminė, kad makroekonomikos kaip mokslo srities krizė yra visų pirma viešųjų ryšių krizė. Moderni makroekonomika yra užrašyta vadovėliuose ir žurnaluose, bet ekonomistai ir tuo labiau žurnalistai vadovaujasi IS-LM modeliu ir kitais mažai ryšio su realybe turinčiais supaprastinimais. Bet pradėkim nuo krugmanologijos.

Yra dvi teorijos, kodėl jaunystėje buvęs šmaikštus ir kultūringas, vėliau Krugmanas pasidarė jautrus ir piktas:
  1. Prieš kokius 10 metų jį iki sąmonės gelmių sukrėtė Bušo jaunesniojo nesąžiningumas kalbant apie ekonomikos ir biudžeto prognozes (tarsi anksčiau politikai buvo tyri kaip krištolas)
  2. Maždaug tuo pat metu dalis demokratų nutarė "lošti nešvariai", ir Krugmanas sąmoningai tapo tokio lošimo įrankiu.
Tiek šiam kartui krugmanologijos, ir galime pereiti prie įvairių vulgarumo laipsnių keinsizmo. Krugmanologų nuomone, vulgarus keinsizmas yra manyti, kad fiskalinis stimuliavimas veiksmingas, kai palūkanų normos yra teigiamos, bet žymiai mažiau vulgaru jį prisiminti joms sumažėjus beveik iki nulio. O mažiau vulgaru dėl to, kad esant nulinei palūkanų normai monetarinė politika nebeturi įtakos. S.Sumneris ilgai visus įtikinėjo, kad tai netiesa, kol suformulavo tokį paaiškinimą:
  1. Kai trumpalaikė palūkanų norma 5%, veiksmingi yra tik tie pinigų kiekio pokyčiai, kurie finansų rinkų nuomone yra nuolatiniai. Be to, kai finansų rinkos veikia be sutrikimų, ateities pinigų kiekio pokyčio lūkesčių poveikis pasireiškia iš karto pasikeitus lūkesčiams.
  2. Jei kuriuo nors metu trumpalaikė palūkanų norma 0%, ateities palūkanų normos lūkestis vis tiek yra didesnis, nes galų gale sumažės kainos ir atlyginimai ir visos rinkos vėl susibalansuos. Dėl to nuolatinio pinigų kiekio padidėjimo ateityje lūkesčiai veikia taip pat kaip ir esant 5% palūkanų normai, t.y. jų poveikis pasireiškia iš karto pasikeitus lūkesčiams. Pvz. jei darbo rinkoje yra darbo nerandančių žmonių perteklius, įmonės pradeda priiminėti naujus darbuotojus iš karto kai pagerėja jų pardavimų lūkesčiai.
O pabaigai pakartokim dar kartą:
  • mažos palūkanų normos nereiškia, kad centrinis bankas stimuliuoja ekonomiką
  • taupumo paradoksas iš tikrųjų yra pinigų kaupimo paradoksas

2010 m. spalio 21 d., ketvirtadienis

Dviejų rūšių žmonės (ir politikai)

JAV demokratai lyg ir yra protingų, išsilavinusių ir šiaip daug pasiekusių žmonių partija, kuri nepaisant to bent jau žodžiais kartais propaguoja tokį socializmą, kurio gėdytųsi net B.Vėsaitė. Tuo tarpu už respublikonus balsuoja tamsūs religingi kaimiečiai su polinkiu į rasizmą, o taip pat neturintys iš ko pasirinkti laisvos rinkos šalininkai. Viena iš teorijų apie politikų elgesį, ypač dvipartinėje sistemoje - ledų vežimėlio principas, kuris sako, kad bet kokiu klausimu pasislinkus truputį link centro galima pervilioti dalį priešingos stovyklos rinkėjų, o saviškiai vis tiek neturės kur dėtis. Jis paaiškina, kodėl išrinkus demokratų prezidentą (tiksliau - paaiškėjus, kad jis bus išrinktas) akcijų kainos nukrinta tik porą procentų, o ne keleriopai. Tačiau jis nepaaiškina, kodėl išsilavinusių žmonių partija negalėtų propaguoti laisvos rinkos, o tamsių kaimiečių partija - socializmo.

R.Hansonas neseniai paskelbė gana įdomią tai paaiškinančią teoriją. Įsivaizduokime žmonių grupes A ir B.

Grupė A myli gamtą, sveikiau maitinasi, mėgsta keliauti ir sportuoti, nemėgsta rutinos ir ilgų darbo valandų, yra seksualiai atviri ir tolerantiški, stengiasi gerai elgtis su vaikais, dalinasi vertybėmis su kitais ir įtariai žiūri į bet kokią nelygybę, nekenčia karo, nemėgsta klausyti nurodymų, o labiau mėgsta kolektyviai priimamus sprendimus.

Grupė B gyvena vienoje vietoje, labiau rūpinasi tvarka ir švara, yra darbštesni ir dirba monotoniškesnį darbą, turi daugiau savitvardos ir gali pasiaukoti dėl kitų, yra ištikimi savo sutuoktiniams, geresni kariai ir geriau moka įveikti nelaimes, tokias kaip karas, badas ar epidemija. Jiems svarbus garbės ir gėdos jausmas, jie labiau linkę laikytis taisyklių, užuot nagrinėję kiekvieną atvejį atskirai, turi tvirtus įsitikinimus, kas yra gerai ir kas blogai, mažiau pavydi, labiau gerbia hierarchiją ir aukštesnių už juos nurodymus, bei mano, kad žmonės turi žinoti savo vietą. Gamta jiems yra ne pagarbos objektas, o išteklis, kurį žmonės gali naudoti kaip jiems reikia.

A be abejo yra pirmykščiai laukiniai žmonės, o B - žemdirbiai. Pirmykščiai laukiniai buvo prisitaikę prie savo aplinkos tiek genetiškai, tiek kultūriškai. Žemdirbystės atsiradimas buvo staigus, ir genetiškai prisitaikyti prie jo žmonės nespėjo, todėl prisitaikė tik kultūriškai, o įgimti impulsai liko iš seniau. Prieš porą šimtų metų įvykusi pramoninė revoliucija dar kartą radikaliai pakeitė žmonių gyvenamąją aplinką, bet žmonėms liko laukinių ir žemdirbių impulsų ir papročių mišinys. Turtingi ir išsilavinę Vakarų šalių rinkėjai po truputį atsisako žemdirbystės sąlygoms pritaikytų visuomenės normų, kurių įsikibę vis dar laikosi labiau tradicijoms prijaučiantys jų oponentai, ir pasikliauja savo intuicija, susiformavusia Afrikos savanose.

Čia galima pridurti, kad viso pasaulio klasikinių liberalų partijos lyg ir atstovauja mūsų laikmečiui, t.y. pramoninės revoliucijos pradėtai kapitalizmo epochai, bet jos viso labo gali pasirinkti arba laukti dar kokį tūkstantį metų, kol rinkėjų dauguma pasivys laikmetį, arba pasiduoti ledų vežimėlio principui ir pasukti supaksėjimo ir suzuopėjimo keliu.

Raibumynai

Stabilus doleris

Rusijos grūdų eksportas

Biudžeto pajamos – kas pasikeitė per tris mėnesius?

Šeši žingsniai į savižudybę

Metamedicina (Lies, Damned Lies, and Medical Science)

2010 m. spalio 20 d., trečiadienis

Austrų ekonomistai aiškinasi, kur dingo infliacija

Ilgą laiką prognozavę artėjančią hiperinfliacijos bangą, austrų ekonomikos mokyklos atstovai susizgribę pradėjo aiškintis, kur prapuolė taip lauktas kainų lygio sprogimas.

Atsakymai du:

1. Austrų teorijos geros, tik blogai pritaikėme faktus. Austrų pakraipos ekonomistų tūzas Robert Murphy iš pradžių išsigando augančios pinigų masės M1, o kai ta nustojo augti, vis vylėsi, kad augimas vėl neišvengiamai atsinaujins. Faktas, kad biržų spekuliantai savo infliacijos prognozes apskaičiavo gerokai tiksliau nei R. Murphy, ir matyt jie rėmėsi kitomis, ne austrų teorijomis.

2. Visus naujus atspausdintus pinigus gavo bankininkai, jie pirko akcijas, o ne agurkus, todėl infliacija pasireiškė ne vartojimo krepšelyje, o finansinių instrumentų kainoje. Deja, R. Murphy nepaaiškina, kodėl bankininkai bent dalies gautų pinigų nepaskolino agurkų valgytojams, juk toks skolinimas turėtų būti labai pelningas, jei iš tiesų grėstų infliacijos banga.

Susiję įrašai:
Maisto kainos kyla, nes bankininkai spausdina pinigus?
Rothbard'o pasekėjams teks prisiminti neigiamų skaičių aritmetikos dėsnius

2010 m. spalio 19 d., antradienis

Dienos citata

"But time heals all things. It is still a crime to worship Hitler in Germany, but Stalinism is ticking over in the former USSR. Nobody objects to Mongolia commemorating Genghis Khan, or Hungarians calling their male children Attila. And we admire Alexander the Great, overlooking the fact that he murdered even more of his own satraps than did Stalin."

Donald Rayfield

2010 m. spalio 18 d., pirmadienis

Lietuvos bankroto rizika, euras ir biudžeto išlaidos

Tezės apie trečiojo ketvirčio valstybių bankroto rizikos duomenis:
  • Prieš tris mėnesius Nematoma Ranka džiaugėsi mažėjančia Lietuvos bankroto rizika, tačiau per paskutinį ketvirtį Lietuvos bankroto rizika iš esmės nepasikeitė, o pavojingiausių valstybių sąraše Lietuva iš devynioliktos vietos pakilo į šešioliktą.
  • Tikimybė, kad Lietuva bankrutuos per ateinančius penkis metus, finansų rinkų dalyvių nuomone sudaro apie 17,5%. Didelė valstybės bankroto baimė blogina šalies ūkio plėtros perspektyvas, tai ypač galioja su vidaus vartojimu ir nekilnojamu turtu susijusiems ekonomikos sektoriams. Tuo tarpu trečioje saugiausioje pasaulio valstybėje Švedijoje bankai sėkmingai pučia naują nekilnojamo turto burbulą.
  • Jei Lietuva būtų euro zonos narė, su dabartine ekonomikos statistika Lietuvos bankroto rizika būtų gerokai mažesnė nei dvidešimt pirmoje vietoje rizikingiausių valstybių sąraše esančios Ispanijos ar dvidešimt trečioje vietoje esančios Italijos. Euro įvedimas stipriai pagelbėtų Lietuvos ekonomikai.
  • Valstybės išlaidų valdymas yra labai svarbi priemonė valstybės bankroto rizikos mažinimui. Gerai, kad prezidentė sukritikavo Vyriausybės sprendimą kitų metų biudžeto projekte įrašyti didesnes išlaidas nei šiemet.

2010 m. spalio 14 d., ketvirtadienis

Diskusija apie tautų turtus

Cato Unbound vyksta įdomi diskusija apie pramoninės revoliucijos priežastis (ačiū A.Klingui už nuorodą).

Deirdre McCloskey, knygos Bourgeois Virtues autorė, teigia, kad svarbiausia pramoninės revoliucijos sėkmės priežastis buvo XVIII amžiuje bendroje Vakarų Europos gyventojų vertybių skalėje aukštyn pakilusios "buržuazinės vertybės" - taupumas, darbštumas, teisingumas ir t.t.

Knygos A Farewell to Alms autorius G.Clark'as jai pritaria, tačiau užduoda logišką klausimą - kodėl XVIII amžiuje, o ne pas senovės šumerus ar XIII amžiaus Anglijoje (kuri nedaug kuo skyrėsi nuo XVII-XVIII a. Anglijos). Clark'o atsakymas - priežasčių reikia ieškoti evoliucinėje antropologijoje. Galbūt nesusivaldantys žuvo dvikovose, netaupūs mirė badu, ir t.t., ir XVIII a. žmonės tapo pakankamai kitokie, kad galėtų sukurti klestintį kapitalizmą, nors to nepavyko padaryti nei graikams, nei venecijiečiams.

Neseniai knygą The Rational Optimist parašęs M.Ridley nesureikšmina XVIII amžiaus Olandijos ir Anglijos pasiekimų, ir irgi prisimena tiek senovės Graikiją, tiek Indiją ir Kiniją bei kitus atvejus istorijoje, kai kur nors staiga suklestėdavo civilizacija. Ridley nuomone, pramoninė revoliucija unikali tuo, kad jos sukurtų tautų turtų, skirtingai nei anksčiau, nepavyko užgrobti tiems, ką jis vadina piratais. Tačiau tokią sėkmę jo nuomone lėmė ne atskirų žmonių pilietiškumas ir sąmoningumas ar kitos asmeninės savybės, o grynai technologinės priežastys: anglis buvo pradėta naudoti kaip energijos šaltinis, todėl pramoninės revoliucijos sukeltas augimas nesulėtėjo "užtvenkus visus upelius ir iškirtus visus miškus", ir "piratai" nespėjo pagrobti to, ką kitais atvejais pagrobdavo.

Diskusija dar nesibaigė, laukite tęsinio.

2010 m. spalio 13 d., trečiadienis

Kokia yra pagrindinė pasaulinės krizės priežastis - pinigų trūkumas ar saugaus turto trūkumas?

Ekonomistai vis dar ginčijasi, dėl ko po Lehman Brothers bankroto kilo pasaulinė recesija. Fiskalinės politikos šalininkai teigia, kad dėl bankinės sistemos veiklos netobulumų ekonomikai pritrūko saugaus turto, tuo tarpu monetaristai sako, kad centriniai bankai nepatenkino laikinai išaugusios pinigų paklausos. Fiskalinės politikos šalininkai įrodinėja, kad tradicinė monetarinė politika šiuo metu neefektyvi - centriniai bankai, spausdindami pinigus, vienos rūšies saugų turtą pakeičia kitu, tačiau nuo to saugaus turto trūkumas nė kiek nesumažėja. Monetaristai teigia, kad centriniai bankai galėtų pagreitinti krizės pabaigą padidindami likvidaus turto kiekį iki optimalaus dydžio.

Blogo Nematoma Ranka angliškasis variantas The Money Demand įsijungė į šią diskusiją, ir pateikė faktų, įrodančių, kad kertinė ekonomikos problema visgi yra pinigų trūkumas. Po Lehman Brothers bankroto saugus, tačiau mažiau likvidus turtas, toks, kaip su infliacija susietos valstybės obligacijos, aukso kasyklų akcijos santykinai atpigo - kilo toks stiprus pinigų trūkumas, kad teko išparduoti net ir labai saugų turtą. Apie tai kalbantį The Money Demand straipsnį pacitavo populiariausias Kanados ekonomikos blogas Worthwhile Canadian Initiative, bei JAV makroekonomikos ir rinkų blogas Macro and Other Market Musings. Na, o dar anksčiau mūsų straipsnį apie tai, kaip pinigų trūkumas sukėlė valstybės obligacijų burbulą, citavo vienas populiariausų ekonomikos blogų pasaulyje Marginal Revolution.

Papildymas (10/13). Besidomintiems skaitytojams gali būti įdomus ir detalus priešingos nuomonės išdėstymas. Čia Brad DeLong įrodinėja, kad krizės priežastis - saugaus turto trūkumas.

2010 m. spalio 12 d., antradienis

Dar apie šių metų ekonomikos Nobelio premiją

Labai maža ekonomistų, kurie būtų verti Nobelio, bet apie kuriuos visi nepultų daryti išvadų, ką Švedijos bankas signalizuoja. Dėl to logiška, kad jie į tai priversti atsižvelgti. Kolega komentare prisimena monetarinę politiką, bet šių metų signalas mano galva kiek kitoks: žiūrint į visų trijų laureatų indėlį kaip į visumą, jo esmė yra darbo rinkos analizės mikroekonominiai pamatai, pvz. darbo vietų kūrimo ir išnykimo procesas. Pesimistai galėtų net sakyti, kad chroniško AD trūkumo laikais švedai nepagrįstai akcentuoja realius veiksnius. Nors realūs veiksniai be abejo niekur nėra dingę ir šiuo metu, o šiųmetinių laureatų darbai parodo, kad makroekonomika nėra vien tik tušti politizuoti plepalai ir matematinė pornografija.

2010 m. spalio 11 d., pirmadienis

Ekonomikos Nobelis 2010

2010 m. ekonomikos Nobelio premiją gavo Peter A. Diamond, Dale T. Mortensen ir Christopher A. Pissarides. Šių metų prizo tema yra susijusi su darbo rinkų efektyvumu. Keletas įžvalgų - norint turėti efektyvias darbo rinkas, reikia turėti optimalią bendrosios paklausos politiką. Didelės bedarbių pašalpos didina nedarbą ir darbo paieškos laiką ir ekstremaliais atvejais gali sumažinti rinkų efektyvumą.

Premija turi politinę potekstę - P. Diamond'o respublikonai nepraleido į JAV centrinio banko valdybą, taigi, Švedija siunčia aiškų signalą, kad gera monetarinė politiką labai svarbi normaliai darbo rinkų veiklai.

Mes jau rašėme apie Kubiliaus klaidas krizės metu reguliuojant darbo rinką, taip pat ten galite pasiskaityti ir apie teisingus Vokietijos žingsnius optimizuojant darbo rinką krizės metu.

Austriška - vengriška paradigma

G.Soros'o knygą "Naujoji finansų paradigma" perskaičiau dar vasarą, ir trumpai apie ją buvau užsiminęs. Reziumė tokia, kad vienas M.Lewis'o puslapis geriau už visą Soros'o knygą. Soros'o knyga nėra gerai parašyta, lietuviškas vertimas klaikus ("Nepriklausomo turto fondai taip pat turėtų tapti svarbiais tarpininkais Jungtinėse Valstijose, nebent būtų uždraustas protekcionizmas"), o apie paradigmą tuojau papasakosiu. Viena sena paradigma sako, kad mažos trumpalaikės palūkanų normos skatina investuoti ir sukuria burbulus. Naujoji Soros'o paradigma žymiai subtilesnė:

Mažos palūkanų normos skatina investuoti, bet burbulas nuo to gali arba atsirasti arba ne. Kurti teorijas apie žmonių elgesį yra beviltiškas reikalas, nes žmonės gali jas pasiskaityti ir reaguodami į teorijų egzistavimą pakeisti elgesį (Soros'as tai vadina "refleksyvumo principu"). Dėl to vienintelis būdas sužinoti, ar mažos trumpalaikės palūkanų normos sukels burbulą - paklausti Soros'o. Jis pats protu nesuvokia, kaip jam sekasi identifikuoti burbulus (nes viską lemia intuicija), bet faktas, kad jam keletą kartų yra pavykę. Tiesa, kartais visgi ir Soros'as užuot pasikliovęs intuicija grįžta prie jau minėtos senos paradigmos, tuo vis primindamas garsų Keinso pasakymą, ir visiškai ignoruodamas refleksyvumo principą.

Juokas juokais, bet klausimas, kaip kurti teorijas apie žmones, kad jos liktų prasmingos, kai žmonės tas teorijas sužinos, yra rimtas klausimas. Kai kurie paviršutiniški kritikai (įskaitant Soros'ą) paniekinamai kalba apie racionalių lūkesčių teorijos atitrūkimą nuo realybės, tačiau jos esmė būtent ta, kad vyriausybė (ir centrinis bankas) negali daryti prielaidos, kad žmonės iš anksto nebandys nuspėti jų veiksmų. Dėl panašių priežasčių praktiškai neįmanoma paneigti efektyvių finansų rinkų hipotezės - kiekvienas konkretus pavyzdys, kaip užsidirbti daugiau nei rinkos vidurkis, iš karto gali būti įdiegtas praktikoje, ir perteklinė grąža išnyks.

2010 m. spalio 10 d., sekmadienis

Blogerių ir portalų konfliktas

Paskutiniu metu padažnėjo atvejų, kai įvairūs portalai ar net portalo vardo neverti puslapiūkščiai pradėjo vogti blogerių sukurtus tekstus. Labai įdomu, kad vietoj masinio autorinių teisių pažeidimo bylų antplūdžio prasidėjo spontaninės teisėkūros procesas. Viską pradėjo Rokiškis, savo bloge patalpinęs blogerio deklaraciją, prie kurios jau yra prisijungę net 59 blogai. Deklaracijoje blogeriai sako, kad jie neprieštarauja, kai respektabilūs portalai kopijuoja ir talpina jų straipsnius, tačiau primygtinai reikalauja, kad šalia teksto būtų patalpinta ir pilnavertė nuoroda į originalų tekstą. Deklaracijoje taip pat piktinamasi, kai portalai blogerių tekstuose šalina arba keičia nuorodas, bei kai nesuderinus su blogeriu, tekste atliekami redakciniai pakeitimai.

Linkime Rokiškiui sėkmės, tikimės, kad šios deklaracijos dėka Lietuvoje įsigalės padorūs elgesio su blogeriais papročiai. Tie papročiai gali įsigalėti taip stipriai, kad sakykim, kai 2020-ais metais Delfis iškels bylą Balsui už tai, kad Balsas su atgaline nuoroda nusikopijavo Delfi redakcijos blogo tekstą, visuomenėje kils pasipiktinimas, panašus į pasipiktinimą, kai policija sustabdo vairuotoją, kuris vos vienu kilometru per valandą viršijo teisėtą greitį.

2010 m. spalio 8 d., penktadienis

Akcijų rinkos - kuo blogiau, tuo brangiau

Padažnėjo atvejų, kai JAV akcijų rinkos labai ramiai praryja blogas ekonomikos naujienas, nors jos ir reiškia, kad įmonių pelnai gali būti mažesni negu tikėtasi. Priežastis paprasta - kol infliacijos grėsmė labai toli, silpna ekonominė padėtis yra signalas centriniam bankui spausdinti daugiau pinigų. Na o viltis sulaukti naujos pinigų porcijos didina daugiklį, iš kurio investuotojai daugina įmonių pelnus, skaičiuodami įmonių vertę.

Papildymas. Užsidarius biržoms, matome, kad būtent taip ir atsitiko - blogos naujienos dėl nedarbo JAV indeksus kilstelėjo į viršų.

2010 m. spalio 6 d., trečiadienis

Prasiskolinę namų savininkai veja lauk biurokratus

Šiuo metu vyksta labai įdomus procesas Didžiojoje Britanijoje - nuo sprogimo gelbėjamas nekilnojamo turto burbulas. Burbulas tikriausiai sprogtų, jei centrinis bankas pakeltų palūkanas. To valdžia labai nenori, ir vykdo biudžeto deficito mažinimo programą. Sumažinus valstybės išlaidas, mažėja infliacija ir valstybės bankroto rizika, todėl centrinis bankas ilgiau gali stimuliuoti ekonomiką, o prasiskolinę namų savininkai gali lengviau atsikvėpti. Paskyrus mažiau ekonominių resursų biurokratams, vidutinis anglas galės gyventi geresniame ir brangesniame name.

Paul'as Krugman'as, kaip žinia kažkada agitavęs už nekilnojamo turto burbulo įpūtimą, šiais laikais labiau pasisako už ekonomikos gelbėjimą sukuriant valdžios skolų burbulą. Jis labai pyksta, kai kokios nors valstybės imasi biudžeto deficito mažinimo darbų.

2010 m. spalio 4 d., pirmadienis

Ar Lietuvoje yra per daug pinigų?

Ar egzistuoja kokie nors kriterijai, pagal kuriuos galime nustatyti, ar valstybėje yra per daug pinigų, ar per mažai? Taip. Nors vienas kitas per daug dogmatiškas Austrų ekonomikos mokyklos atstovas teigia, kad pinigų visada yra per daug, iš tiesų optimalus pinigų kiekis yra toks, kai žmonėms geriausiai sekasi koordinuoti savo ekonominės veiklos planus. Esant tinkamai pinigų politikai, pinigų kiekis yra pilnai padengtas realiais ekonomikos resursais, kainų dinamikos lūkesčiai atspindi realią ekonomikos būklę ir atitinka pinigų vertės standartą.

Kas atsitinka, kai pinigų yra per daug? Tokiu atveju pinigai tampa nepadengti realiais ekonomikos resursais. Žmonems atrodo, kad kainos kils lėčiau, negu iš tikro, tai sukuria turto iliuziją. Kyla perteklinių investicinių projektų bumas, atsiranda ekonomikos burbulas.

Kas atsitinka, kai pinigų yra per mažai? Ekonomikoje atsiranda resursų perteklius, lyginant su pinigų mase. Atsiranda visuotinis nedarbas, stoja visi gamybos ir prekybos sektoriai. Sukuriama skurdo iliuzija. Stabdomi visi naudingi investiciniai projektai, nes pinigai signalizuoja, kad ekonomikai trūksta resursų, nors iš tikrųjų egzistuoja resursų perteklius. Žmonėms atrodo, kad kainos kils labiau, nei jos iš tikrųjų turėtų kilti, esant tokiam pinigų masės trūkumui.

Šiuo metu Lietuvoje pinigų kiekis yra artimas optimaliam, tačiau pinigus turi ne tie, kam iš tikrųjų jų reikia. Per daug pinigų turi valdžia, kuri masiškai skolinasi pinigus. Augant valstybės skolai, kyla iliuzija, kad viešasis sektorius yra Lietuvos ekonomikos ateities garantas. Per mažai pinigų turi privatus sektorius, juk dėl didžiųjų valstybių monetarinės politikos klaidų vis dar sunku gauti paskolas geriems privatiems investiciniams projektams. Per mažai pinigų turi eksportuotojai, nes daugelyje užsienio valstybių pinigų kiekis vis dar dirbtinai mažas. Siekiant išspręsti ekonomikos problemas, valdžia pasiskolintus pinigus turėtų atiduoti mokesčių mokėtojams.

2010 m. spalio 1 d., penktadienis

Kur ritasi pasaulis

Laisvos rinkos šalininkai mėgsta skųstis, kad valstybės kišimasis į ekonomiką kasmet apima vis daugiau sričių, ir jokios vilties nėra, tačiau yra ir manančių kitaip. S.Sumneris yra rašęs ir kalbėjęs, kad jo nuomone, jau keletą dešimtmečių pasaulio mastu reikalai gerėja, net jei JAV tendencija kartais priešinga. Neseniai jis sugalvojo naują argumentą: terminas "ekonomikos reformos", nepriklausomai nuo jį vartojančių politinės pakraipos, maždaug nuo 1875 iki 1975 paprastai reikšdavo valstybės kišimosi į ekonomiką didėjimą, bet jau kuris laikas paprastai reiškia priešingą dalyką.