2012 m. balandžio 22 d., sekmadienis

Ko žmonės gailisi prieš mirtį

Hakerių guru (tiesiogine, o ne perkeltine prasme) P.Graham'as neseniai perskaitė, ko žmonės gailisi prieš mirtį, ir tuojau pat įsirašė į savo to-do list'ą, ką reikia daryti, kad paskui nesigailėtum:
  • nepamiršti daryti to, ką norisi daryti, o ne ko tikisi iš tavęs aplinkiniai
  • nedirbti per daug
  • neslepiant sakyti, ką galvoji ir ką jauti
  • rūpintis savo draugyste su artimais žmonėmis
  • leisti sau būti laimingam
Daugeliui žmonių tokie patarimai galbūt tinka, bet R.Hansonas apie juos pasakytų, kad prieš mirtį žmogui apmąstant savo gyvenimą, įsijungia tolimasis mąstymo režimas, tuo tarpu dauguma sprendimų gyvenime priimami artimuoju režimu. Ir klaidinga manyti, kad tolimuoju režimu padarytos išvados visada teisingesnės. 

Pavyzdžiui, žmogus turi svajonę mesti darbą, palikti artimuosius, ir nuvažiuoti į Indiją metams kitiems pamedituoti ir pamatyti pasaulio. Arba turi svajonę nuvykti į Holivudą, ir tapti garsiu aktoriumi. Jei žmogus net nepabandys įgyvendinti savo svajonių, gali būti, kad prieš mirtį to gailėsis. Bet jei pabandys jas įgyvendinti, galbūt po dešimties metų gailėsis (be abejo, artimuoju režimu), kad neturi tokio gražaus namo kaip giminaičiai ar buvę bendraklasiai.

Išvada iš to ta pati kaip ir ankstesniame įraše: kadangi tolimasis ir artimasis režimai neištrinamai įrašyti mūsų smegenyse, verčiau stengtis pasiekti susitarimą tarp jų, o ne leisti vienam iš jų klastingai siekti savo tikslų, užgrobiant viršutinius to-do list'o įrašus.