Raibumynai

Naujapilis apie Fredžio ir Artūro konfliktą.

Monetarinės politikos guru apie austrų verslo ciklo teoriją.

Landsburgo blogas.

Pakeisti savo nuomonę sunku.

Papildoma akcijų grąža.

Personalo atrankos būdai.

Purvo pyragėlių krizė

B.Kaplanas iš Econlog neseniai parašė apie dvi krizes žymiai geriau negu aš. Įsivaizduokim, kad 10% BVP jau kurį laiką sudarė purvo pyragėlių gamyba ir prekyba. Staiga visi atgavo protą ir nustojo pirkti purvo pyragėlius. Ką turėtų daryti centrinis bankas? Palyginkime du variantus:
1. Centriniam bankui vadovauja S.Sumneris, todėl nominalus BVP auga kaip įprasta po 5% per metus. Purvo pyragėlių krizė vis tiek kyla, nes 10% žmonių netenka darbo, ir palaipsniui įdarbinami kitur, o realus BVP po staigaus kritimo pradeda augti greičiau nei prieš tai, nes prie įprasto ekonomikos augimo prisideda įdarbinamų buvusių purvo pyragėlių specialistų sukuriamos vertybės.
2. Centriniam bankui vadovauja žmogus, kurio didžiausias autoritetas makroekonomikos klausimais yra M.Rothbardas (nors bijau, kad užtektų ir B.Bernankės), kuris leidžia nominaliam BVP sumažėti po 5% per metus. Purvo pyragėlių krizė irgi kyla. Be to, netrukus paaiškėja, kad visų likusių 90% darbuotojų atlyginimai yra gerokai didesni nei jų teikiama nauda, todėl nemaža dalis jų atleidžiami. Dėl to ženkliai sumažėja gamyba tose srityse, kuriose galėjo būti įdarbinti purvo pyragėlių specialistai.

Pirmas variantas yra tai, ką aš vadinu pirma krize. Antro ir pirmo variantų skirtumas - ką aš vadinu antra krize. Kaip pastebi Kaplanas, antra krizė lygiai taip pat gali kilti be pirmosios, jei centrinis bankas imtų mažinti nominalų BVP po 5% per metus.

Norint teigti, kad antros krizės nebus, reikia tikėti vienu iš dviejų keistų dalykų:
1. Atlyginimai visose įmonėse nukris tokiu pat greičiu, kokiu žlugs purvo pyragėlių pramonė (anot Kaplano, tuo netikėjo net pats Rothbardas)
arba
2. Centrinis bankas negali valdyti nominalaus BVP (taip mano A.Klingas).

Ekonomikos augimas sugrįžo į Lietuvą

Statistikos departamentas paskelbė, kad sezoniškai pakoreguotas šių metų trečiojo ketvirčio BVP augimas palyginamosiomis kainomis Lietuvoje sudarė net 6,0 procento, lyginant su šių metų antruoju ketvirčiu. Tai yra dvigubai geresnis rezultatas nei Korėjoje. Ekonomikos dugnas pas mus jau praeityje. Jei lyginsite šį skaičių su kitų šalių, pavyzdžiui JAV, BVP, nepamirškite padauginti lietuviško skaičiaus iš keturių, nes JAV skelbia ketvirtinį BVP augimą metiniais procentais.


Mūsų bloge taip pat skaitykite apie tai, ką apie ekonomikos perspektyvas Lietuvoje sako akcijų rinka.

Tai buvo monetarinis stimuliavimas ar ne?

Paskaičiau šitą žurnalo Investuok rašliavą ir susinervinau. Pakartokim visi kartu:

1. Mažos palūkanų normos nereiškia, kad vyksta stimuliavimas
2. Pinigų bazės augimas nereiškia, kad vyksta stimuliavimas
3. Teigiamos palūkanos už perteklinius rezervus yra priešingas stimuliavimui dalykas
Kalba čia aišku apie JAV ir Eurozoną, o ne apie apie Kiniją arba Lenkiją.

P.S. Gerbiu R.Kuodį, todėl norėtųsi tikėti, kad pasakymas "Masinės pinigų injekcijos tėra tik vaistas, apgydantis ligą, bet principinių jos priežasčių nepašalinantis" visgi buvo apie fiskalinį stimuliavimą.

Dienos įvykis: Islandija žlunga - McDonalds traukiasi

Šaltinis: Bloomberg.

Sekmadienio skaitiniai: finansų apokalipsė - apreiškimas David Einhorn

Milijonierius investuotojas-pranašas David Einhorn 2008-ųjų pavasarį paskelbė, kad Lehman Brothers gresia bankrotas. Šią savaitę David Einhorn paliudijo, kad atėjo metas pirkti draudimą nuo pasaulio pabaigos. Pasauliui gresia finansų katastrofa, nes septynios didžiosios pasaulio valstybės klimpsta į beviltiško prasiskolinimo gelmes. Draudimas nuo pasaulio pabaigos kol kas dar pigus, tad būkite pirmieji, nusipirkę septynis aukso žibintuvus (Einhorn nepasitiki auksu padengtais vertybiniais popieriais, ir rekomenduoja fizinį auksą).
Pilną tekstą skaitykite čia: "Liquor before Beer".


Daugiau apie investavimo į auksą riziką skaitykite mūsų bloge čia. Taip pat čia galite pasiskaityti apie krizės dvilypę prigimtį.

Dar truputį apie Elinor Ostrom

Pirmieji lietuviški straipsniai apie šių metų Nobelio laureatus ekonomikos srityje buvo baisūs, bet paskui Alminas Žaldokas LLRI bloge parašė labai gerą santrauką, todėl šį įrašą galėjau lengvesne sąžine atidėti kaip pasirodė iki šiandien.

Jau rašiau apie tai, kaip Namibijoje pavyko sustabdyti laukinių gyvūnų nykimą nuosavybės teises į juos perdavus vietinėms bendruomenėms. Pasirodo teorinis reformos pagrindas buvo būtent E.Ostrom darbai. O knygoje Undercover Economist T.Harfordas rašo apie E.Ostrom atliktus irigacinių sistemų Nepale tyrimus. Labdaringos organizacijos Nepale bandė padėti vietiniams ūkininkams gerindamos drėkinimo sistemas dviem būdais: statydamos naujas modernias užtvankas ir įrengdamos modernius drėkinimo kanalus. Paaiškėjo, kad nauji drėkinimo kanalai veikia geriau nei seni, bet pastačius naują brangią užtvanką padėtis pablogėja. E.Ostrom nustatė paradoksalų dalyką: naujos užtvankos yra per geros. Nepatvarias senąsias užtvankas nuolat reikia remontuoti, ir prie to daug prisideda toliau nuo užtvankos esančius sklypus turintys ūkininkai. Mainais už tai arčiau užtvankos gyvenantys ūkininkai nuolat valo kanalus, kuriais vanduo iš užtvankos teka į toliau esančius sklypus. Naujai užtvankai praktiškai nereikia priežiūros, todėl prie užtvankos esančių sklypų savininkai nustoja valyti kanalus, nes nebesijaučia, kad gauna ką nors mainais. Kanalai užsikemša ir drėkinimo sistema nebeveikia. Kai kas sako, kad E.Ostrom nėra ekonomistė, bet toks tyrimas yra pati tikriausia mikroekonomika - jis nagrinėja atskirų žmonių suinteresuotumą, ir kaip jį susumavus gaunama tam tikra visuomenės institucija.

Dar truputį apie devalvavimus

Mūsų skaitytojas Darius komentaruose priekaištauja Lietuvos bankui, kad šis krizės akivaizdoje nesiėmė jokių žingsnių įgyti teisę vykdyti aktyvią monetarinę politiką, ir taip pristabdyti vidaus vartojimo smukimą. Politiškai tokios įvykių eigos šansai be abejo buvo artimi nuliui, nes lito atrišimas ir nuvertėjimas būtų ryškus gerai matomas rinkėjams ir juos asmeniškai paliečiantis valdžios veiksmas, kurį visi tapatintų su krize. Bet kadangi nuolat kritikuoju didelius centrinius bankus dėl nepakankamai aktyvios monetarinės politikos, lyg ir jaučiu pareigą pasisakyti apie šią hipotetinę situaciją.

Kiek atsimenu, Lietuvos banko specialistai metų pradžioje teigė, kad Lietuvos ekonomika lanksti, todėl kainos ir atlyginimai greitai sumažės tiek kiek reikia, ir tai padės įveikti krizę. Vaidotas ir Tomas pusiau pilnos stiklinės bloge jau prieš porą savaičių džiaugėsi, kad einamosios sąskaitos deficitas dingo, o pramonės produkcijos kainos greitai nukrito, todėl šiuo metu devalvavimas nebereikalingas. Galima suabejoti, ar taip pat greitai krinta atlyginimai (statistikos neturiu, o dar reikėtų įvertinti sugrįžtančius vokelius), bet gali būti, kad kaip nors išsikapstysime. Ar galėjo būti geriau atrišus litą ir pradėjus monetarinį stimuliavimą? Labai abejoju. Visų pirma, lito vertės kritimas būtų buvęs toks didelis, kad nebeišeina sakyti, kad būtų buvę tiesiog "geriau" ar "blogiau" - atsiranda klausimas "kam?". Pralaimėjusių būtų buvę daug, įskaitant nemažai įmonių, dalis kurių spėjo susivokti ir persitvarkyti, o lito atrišimo atveju būtų tiesiog bankrutavę. Antra, monetarinės politikos esmė yra ne tik valdyti pinigų pasiūlą, bet ir kurti lūkesčius dėl ateities. Kokį signalą rinkoms būtų pasiuntęs atrišimas? Greičiausiai tokį, kad viršų pas mus paėmė Devalvecko lygio specialistai, ir ateityje galima laukti daugiau siurprizų, jau nekalbant apie tokioje hipotetinėje situacijoje galinčias kilti hipotetines riaušes ir kitus negerus dalykus. Apibendrinant, nors šiame pasiteisinime kodėl pas mus blogiau nei Lenkijoje Finansų ministrė visai neakcentuoja hipotetinio lito atrišimo poveikio vidaus vartojimui ir praleidžia progą patylėti apie savo paranojas dėl oligopolijos mažmeninėje prekyboje, jos išvadoms dėl atrišimų ir devalvavimų aš linkęs pritarti.

Kodėl blogai gelbėti žlungančius bankus

Apžvalgininkai ir ekonomistai, įskaitant pvz. ir T.Coweną, dažnai sako, kad bankų žlugimai nenaudingi jų akcininkams, todėl perspektyva, kad bankas bus išgelbėtas, nesuteikia pakankamai motyvacijos imtis nepamatuotai rizikingų investicijų. Econtalk laidų vedėjui R.Robertsui tai niekada nepatiko, todėl jis galų gale surado žmogų, manantį priešingai. Tai Gary H. Stern, dar 2004 metais su R.Feldmanu parašęs knygą Too Big To Fail: The Hazards of Bank Bailouts. Kngos pagrindinė mintis ko gero tokia: akcininkai stengiasi neturėti 50 procentų Lehman Brothers akcijų, t.y. diversifikuoja portfelius. Dėl to jiems nebaisu, kad įmonė smarkiai rizikuoja, jeigu nuo to padidėja tikėtina grąža. Žymiai baisiau, kad visos portfelio įmonės sieks apsisaugoti nuo visų galimų rizikų ir portfelis uždirbs ne daugiau už vyriausybės obligacijas. Taigi sverto santykis 50:1 akcininkams nebaisus. Jis turėtų būti baisus kreditoriams, ir jie turėtų kontroliuoti tokią įmonę, o čia lemiamą reikšmę įgyja lūkesčiai, kad vyriausybė kreditorius išgelbės. Sakysite, o kaip gi banko vadovai, kurie taip pat turi banko akcijų? Gal jie suinteresuoti išsaugoti banką bet kokia kaina? Argumentas čia tas pats, ir apie jį rašė dar S.Landsburgas knygoje Armchair Economist: akcininkams reikia ne mažos rizikos, o didelės grąžos, ir vienas iš būdų, kaip to siekti - skatinti vadovybę rizikuoti, mokant jiems juokingai didelius atlyginimus ir premijas, bet tuo pačiu išlaisvinant juos nuo baimės, kad vieną kartą prašovus su rizikingu sprendimu likusį gyvenimą teks gyventi pusbadžiu.

Raibumynai

Tautos Vado beieškant.

Kas yra jūsų gyvenimas - Odisėja, Iliada, Šekspyro drama ar metų laikų kaita?

Devyni mokslai - dešimtas badas.

Atsarginis Churchill planas.

Civilizacija žlugs šį penktadienį. - "social networking tool Twitter will be used to communicate a series of ideas so banal they will instantaneously negate the three centuries of the Renaissance."

Dienos citata: ekonomikos burbulai

"At the level of the economy as a whole, financial turmoil in 1987, 1991, 1998, and 2000 had little impact. It was true some of the greedy, rash, and wealthy had lost some of their money in ill-judged investments and lost some more to the even-richer cardsharps of Midtown Manhattan. But had the rich who invested in the dot-com bubble decided instead to give $1 trillion to universities that promised to spend it rapidly on research into applied computing and communications technology we would have applauded—and that’s what they did during the dot-com bubble. And had the rich who invested in subprime mortgage securities instead given $500 billion to charities to upgrade America’s housing stock we would have applauded—and that’s what they did during the real estate bubble. Admittedly, charities seeking to improve America’s housing stock would have built three-story multi-unit buildings near shopping and transit rather than five-bedroom houses with swimming pools hours from everywhere in the desert between Los Angeles and Albuquerque, but you cannot have everything."

J. Bradford DeLong

Superkeistonomika, Alas Goras ir Pinatubo ugnikalnis

Vakar oficialiai pradėta platinti S.Levitto ir S.Dubnerio knyga Superfreakonomics. Ankstesnė jų knyga Freakonomics nevengė kontroversiškų temų, įskaitant teigiamą abortų legalizavimo įtaką nusikalstamumo lygiui po 18-20 metų. Ši knyga bando neatsilikti nuo pirmosios ir ją aplenkti, o jos penktas skyrius apie pasaulinį atšilimą jau pakurstė karštas diskusijas blogosferoje, apie kurias S.Dubneris rašo čia. Pabandysiu surašyti kaip suprantu šio skyriaus esmę.

Pasaulinis atšilimas yra externality, o su jomis kovoti yra sunkiau nei atrodo. Seniai žinoma, kad gydytojai turi plautis rankas, kad neapkrėstų pacientų, bet net geriausios JAV ligoninės dėl to turi daug vargo, nes gydytojai rizikuoja ne savo, o pacientų sveikata. Tad jeigu net tokie šventi žmonės kokiais JAV laikomi gydytojai suklumpa ties externalities nuodėme, tikrai sunku tikėtis iš paprastų viso pasaulio politikų ir rinkėjų, kad jie ims ir sumažins į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekį. Be to, net jei ir pasisektų to pasiekti, bendras CO2 kiekis atmosferoje dar ilgai didėtų, ir gali būti, kad atšilimas toliau vyktų. Laimei, ugnikalniai jau seniai yra parodę, kaip galima spręsti atšilimo problemą. Už 250 mln USD bendrą kainą įskaitant veiklos sąnaudas, priežiūrą ir remontą galima būtų padaryti helio balionų laikomą 30 km ilgio vertikalią žarną, per kurią į stratosferą  būtų pumpuojamas sieros dioksidas, iš kurio susidarytų dūmų debesys su sulfato anijonais, atspindintys Saulės šviesą. Tiksliau, reikėtų dviejų žarnų, po vieną kiekvienam pusrutuliui. Yra ir kitų technologijų, pvz. skatinti debesų atsiradimą virš vandenynų. Visa tai Levittui su Dubneriu papasakojo ne kokie nors apsirūkę marginalai, o rimti ir labai protingi žmonės - Nathan Myhrvold, Lowell Wood ir Ken Caldeira.

Dirbtinis Žemės šaldymas atspindint Saulės šviesą nėra nauja idėja, bet buvo įdomu paskaityti, kad jis toks nebrangus (Alas Goras daugiau pinigų išleido "informavimo" kampanijai). Jis neišprendžia dalies problemų, pvz. koralų išnykimo dėl padidėjusio vandenynų rūgštumo, o kritikai nesunkiai suras ir daugiau trūkumų. Bet lyginant su siekiu sumažinti CO2 kiekį atmosferoje ar priversti gydytojus plautis rankas, šaldymo projektas atrodo net labai realiai.

J.Čičinskas apie bankų godumą

J.Čičinskas neseniai vėl įrodė, kad moka spalvingai parašyti apie ekonomiką. Straipsnis prasideda intriguojančiai, ir kulminaciją pasiekia ties sakiniu "Niekas neselekcionuoja žmonių pagal godumą, atrinkdamas gobšiausius dirbti bankuose".

Vis dėlto toliau reikalai suprastėja. Čičinsko kaltinimai bankams, kad jie nepasitikėjimą litu įgyvendina praktikoje, man atrodo ekvivalentūs veidrodžiui skirtiems kaltinimams dėl veido formos. O jo pasitikėjimas išmintingu ūkinės veiklos reguliuotoju atrodo ne ką toliau pažengęs nei vidutinio statistinio rinkėjo.

Create Your Own Economy

T.Cowen'as neseniai išleido knygą "Create Your Own Economy", kurios kol kas neskaičiau, bet klausiau apie ją porą podcastų. Visi sako, kad sunku apibūdinti, apie ką ta knyga, bet aš kol kas supratau tris dalykus:

• apie tai, kad žmonės su polinkiu autistiškai mąstyti (turintys autistic cognitive profile) nėra kuo nors blogesni, o tik kitokie.
• apie tai, kad žmonės skirtingai geba apdoroti informaciją, įskaitant idėjas, skaičius, spalvas, skonį ir t.t. Dėl to dauguma žmonių iš prigimties negali mėgti atoninės muzikos, nors nedidelei mažumai ji labai patinka.
• apie tai, kad Twitteris, Facebookas, Google ir kitos internetinės informacijos perdavimo priemonės ne bukina žmones, o suteikia jiems daugiau galimybių. Pvz. jei 15 metų domiesi to paties muzikanto kūryba, ir užėjęs į jo Twitterio puslapį kas trečią dieną sugaišti jame keliolika sekundžių, tai nereiškia, kad nesugebi sukoncentruoti dėmesio ilgam laikui.

Išklausykite teisybę: Leninas apie bankininkų premijas

Apie vaikų naudą

Nuo tada, kai ekonomistai pradėjo kėsintis į sociologų tyrimų sritis įskaitant šeimą, populiaru buvo manyti taip: seniau žmonės turėdavo daug vaikų, nes tai jiems būdavo naudinga finansiškai. Maži vaikai eidavo dirbti žemės ūkio ir kitų darbų, o užaugę prisidėdavo prie pasenusių tėvų išlaikymo. Išplitus kapitalizmui ir pakilus gyvenimo lygiui auginti vaikus tapo brangu, o gerovės valstybė sumažino senų žmonių priklausomybę nuo vaikų, todėl gimstamumas smarkiai sumažėjo.

B.Kaplanas iš Econlog cituoja straipsnį, kuriame teigiama, kad vaikus auginti niekada nebuvo finansiškai naudinga. Medžiokle ir rinkimu besiverčiančiose gentyse vaikai iki 18 metų suvalgydavo daugiau maisto nei jo pagamindavo, o senų negalinčių savimi pasirūpinti žmonių savižudybės ir eutanazija buvo įprastas reiškinys. Žemės ūkiu besiverčiančioje visuomenėse investicijų į vaikus grąža galėjo būti teigiama, bet tikrai mažesnė už vieną procentą, todėl sunku patikėti, kad vien dėl jos žmonės būtų turėję daug vaikų.

Iš to Kaplanas daro išvadą, kad visais laikais vaikai buvo ne investicijų o vartojimo prekė, t.y. žmonės vaikus augindavo todėl, kad jiems tai patinka. Kartu kyla klausimas, kodėl palyginus neturtingi senovės žmonės vien savo malonumui leisdavo sau auginti daugiau vaikų nei mes. Vienas iš atsakymų gali būti kad nors vaikų auginimo finansinė vertė visada buvo neigiama, dabar vaikų auginimas yra pabrangęs neproporcingai lyginant su kitais dalykais (kas be abejo tiesa), todėl natūralu, kad vaikų norima mažiau. Kitas galimas variantas - kad visgi teisinga "tradicinė" nuomonė, o Kaplano cituojamame straipsnyje yra spragų.

Kiek krizių buvo per paskutinius 3 metus?

Atmetus filosofinius išvedžiojimus, kad nieko nėra, o kas mano kitaip - klysta, arba kad kiekviena gyvenimo akimirka unikali ir krizių buvo be galo daug, lieka dvi nuomonės:

1. Buvo viena didelė krizė

Niekas labai nesiginčija, kad 2007 metų pradžioje ėmė aiškėti, kad mažėja nekilnojamo turto kainos, todėl JAV išduotos būsto paskolos nėra tokios geros kokybės kaip tikėtasi, ir per išvestinius instrumentus į jas yra priinvestavę visi kas netingi, todėl nekilnojamo turto ir finansų sektorių laukia sunkūs laikai. Dėl tokios padėties kai kas kaltina per mažą arba per didelį (tiksliau - iškreipiantį rinkas) finansų sektoriaus reguliavimą, bankų vadovų godumą, įvairių valdžios institucijų sukurtą numanomą garantiją, kad didelių bankų kreditoriai bus išgelbėti, per daug stimuliuojančią monetarinę politiką, netikėtai į JAV atplaukusį kiniečių investicijų srautą, juodas gulbes ir kitas priežastis, į kurias nesigilinsime. Kol kas svabu tai, kad krizė vis gilėjo ir galų gale 2008 metų rudenį kilo panika finansų rinkose, nuo kurios viskas pradėjo blogėti dar greičiau, ir štai šiuo metu JAV nedarbo lygis siekia 9,8%.

2. Buvo dvi krizės

Pirma krizė buvo ta pati kaip ir pirmu atveju, bet 2008 metų rudenį tebesitęsiant pirmai krizei kilo ne šiaip sau panika finansų rinkose, o jos reagavo į beprasidedančią antrą krizę. Pagrindinis antros krizės skirtumas nuo pirmos - ji apėmė visus sektorius, o ne tik nekilnojamą turtą ir finansus (ką aiškiai parodo paskutinė nedarbo pagal sektorius statistika). Logiškiausias būdas tą paaiškinti - vadovėlinis suminės paklausos sumažėjimas. Be to, per antrą krizę ėmė mažėti nekilnojamo turto kainos ne tik Kalifornijoje, kur buvo daug burbulo požymių, bet ir Teksase ir kituose stabiliuose regionuose, atpigo žaliavos, skirtumas tarp paprastų obligacijų ir TIPS pajamingumų ėmė rodyti defliacijos lūkesčius, o doleris pabrango visų pagrindinių valiutų atžvilgiu. Visa tai reiškia, kad radikaliai pasikeitė rinkų lūkesčiai apie Fed monetarinę politiką, t.y. rinkos suprato, kad Fed nekompensuos pinigų paklausos padidėjimo atitinkamai padidindamas pasiūlą (o dar svarbiau - nebandys sumažinti pinigų paklausos reguliuodamas palūkanų normą už perteklinius bankų rezervus). Kadangi lūkesčių sukūrimas ir yra monetarinės politikos esmė, išeina logiška išvada, kad monetarinė politika sukėlė suminės paklausos sumažėjamą ir antrą krizę.

Šios dvi nuomonės sutinkamos kalbant apie kiekvieną didesnę krizę, bet įdomu tai, kad krizei prasidėjus ir apėmus panikai, vyrauja pirma nuomonė. Apie XX a. Didžiąją krizę taip buvo galvojama iki 1963 metų, kai M.Friedmanas ir A.Schwartz įtikinamai įrodė, kad visgi kalta monetarinė politika, o ekonomistai ir kiti tuo besidomintys per vieną kitą dešimtmetį jų nuomonę pripažino. Apie šią krizę iki šiol populiaresnė pirma nuomonė. Bet S.Sumneriui bent jau pavyko įtikinti antros nuomonės teisingumu visą trečdalį itin idėjoms imlios T.Coweno asmenybės. Pažiūrėsime, kaip bus po vieno kito dešimtmečio.

Šaltiniai: kas gi kitas jei ne S.Sumneris, kuris neseniai surinko nuorodas į savo rašinius į vieną blogo įrašą.

Dienos citata apie rinkos ekonomikos ypatumus

"J.Furmanavičius Kaune ir centrinėse teisėsaugos įstaigose Vilniuje buvo žinomas kaip sąžiningas ir principingas teisėjas, kuriam drąsiai galima patikėti nagrinėti svarbias bylas. Tiesa, operatyviniais kanalais sužinota, kad šis pareigūnas, kaip ir nemaža dalis kitų jo kolegų, buvo perpratęs rinkos ekonomikos ypatumus, tačiau su rimtais Kauno nusikalstamo pasaulio atstovais į kompromisus nesileisdavo ir jokiais jų pasiūlymais nesusigundydavo."
Arūnas Jonušas - Respublika

Išklausykite teisybę - bankininkų premijos

Bird & Fortune apie pokyčius bankuose. (video)

Apie motociklininkų šalmų daromą žalą visuomenei

T.Cowen'as įdėjo nuorodą į straipsnį, kuriame suskaičiuota, kad vienas žuvęs motociklininkas JAV išgelbėja vidutiniškai 0,33 organų persodinimo laukiančio žmogaus gyvybės. Jeigu motociklininkas važiuoja be šalmo savo noru, jo patiriama nauda mažų mažiausiai atsveria žalą dėl galimos žūties. Kyla klausimas, ar šalmų dėvėjimą verta skatinti, o tuo labiau ar jie turi būti privalomi.

Kaip pastebi vienas iš Marginal Revolution komentatorių, dar reikia įvertinti žalą, kurią patiria automobilio vairuotojas, netyčia ir ne dėl savo kaltės užmušęs motociklininką be šalmo. Bet gal ji nėra tokia didelė. Ar sutiktumėte patekti į avariją, kurioje dėl savo paties kaltės žūtų motociklininkas, jei žinotumėte, kad tai suteiks 33 procentų tikimybę išgyventi nepažįstamam žmogui, kuris kitu atveju mirtų?

Swedbank grasina apriboti naujų būsto paskolų išdavimą Latvijoje

Latvija grasina priimti įstatymą, pagal kurį bankai negalės reikalauti grąžinti būsto paskolų tai paskolų daliai, kuri viršiją įkeisto būsto vertę. Swedbank grasina apriboti naujų būsto paskolų išdavimą Latvijoje. Šaltinis - DJ Newswires.

Sekmadienio citata

"And don’t forget in doing something for others that you have what you have because of others. Don’t forget that. We are tied together in life and in the world. And you may think you got all you got by yourself. But you know, before you got out here to church this morning, you were dependent on more than half of the world. You get up in the morning and go to the bathroom, and you reach over for a bar of soap, and that’s handed to you by a Frenchman. You reach over for a sponge, and that’s given to you by a Turk. You reach over for a towel, and that comes to your hand from the hands of a Pacific Islander. And then you go on to the kitchen to get your breakfast. You reach on over to get a little coffee, and that’s poured in your cup by a South American. Or maybe you decide that you want a little tea this morning, only to discover that that’s poured in your cup by a Chinese. Or maybe you want a little cocoa, that’s poured in your cup by a West African. Then you want a little bread and you reach over to get it, and that’s given to you by the hands of an English-speaking farmer, not to mention the baker. Before you get through eating breakfast in the morning, you’re dependent on more than half the world. That’s the way God structured it; that’s the way God structured this world. So let us be concerned about others because we are dependent on others."

Dr. Martin Luther King, Jr.
The Three Dimensions of a Complete Life (Delivered at New Covenant Baptist Church in Chicago on April 9, 1967)

Karlsonas: lato devalvuoti neverta

Austrų ekonomikos atstovas Stefanas Karlsonas sako, kad lato devalvuoti neapsimoka. Lato devalvavimas neturi net trumpalaikės naudos ir žalingas ilgalaikiam ekonomikos augimui:
http://stefanmikarlsson.blogspot.com/2009/05/latvia-issue-of-devaluation.html

Ar viską galima išmatuoti pinigais

D.Friedmanas knygoje Hidden Order rašė, kad kai kas kaltina ekonomistus galvojant, kad viską galima išmatuoti pinigais. Iš tikrųjų ekonomistai galvoja dar keisčiau - kad bet ką galima išmatuoti bet kuo. Būtent tokia prielaida yra indifference kreivių esmė. Tiesa, tiems, kas vaikystėje matė filmuką, kaip papūga su beždžione matavo smauglį, ši mintis gali neatrodyti tokia keista.

Bankų ir finansinė architektūra

S.Sumneris yra radęs įdomią paralelę tarp bankų ir finansinės architektūros.

Iš JAV XX a. pirmoje pusėje statytų pastatų, vieni iš gražiausių (pvz. čia ir čia) yra bankų pastatai. Tais laikais nebuvo indėlių draudimo, todėl pastato grožis buvo vienas iš signalų klientams, kad bankas savo ilgalaikes perspektyvas vertina gerai.

XX a. pirmos pusės Didžioji krizė buvo žymiai didesnė nei dabartinė, bet JAV bankinė sistema išliko funkcionuojanti. Problemų buvo, bet daugiausia dėl to, kad įstatymais buvo apribotos bankų galimybės plėstis, todėl dauguma bankų buvo itin maži ir nediversifikuoti. Tuo tarpu dabartinei bankų sistemai buvo iškilęs rimtas pavojus nuo palyginus nedidelės krizės. S.Sumneris dėl to iš dalies kaltina indėlių draudimą. Anot jo, bankinė sistema su indėlių draudimu yra ekvivalenti sistemai, kai visus indėlius iš žmonių priima vyriausybė ir perskolina juos bankams pati prisiimdama visą riziką. Sumneris siūlo, kad draudimas kompensuotų tik 90% indėlio sumos pradedant pirmu centu. Taip iš vienos pusės būtų apsaugoti žlungančių bankų indėlininkai, nes prarastų tik 10% santaupų, o iš kitos - bankams iškiltų grėsmė, kad indėlininkai pabėgs, todėl jie atsargiau elgtųsi investuodami lengvai gautus pinigus.

Klasės teorijos iki Markso

Pažanga vyksta stepas po stepo. Dažnai mes pamirštam, kad daugybė įvairių mąstytojų ir rašytojų yra mąstę ir rašę apie tą patį, ir kaip dažnai naujos idėjos yra tik nauji senų idėjų rinkiniai. Pvz. Aristotelis keturis elementus pasiskolino iš Empedoklio, kuris turbūt pasiskolino iš ko nors kito, nors galėjo ir pats sugalvoti, nes buvo smarkiai trenktas. O A.Smitas nematomą ranką pasiskolino iš Nicholo Juokingu Pilnu Vardu Barbono, o be to prancūzai nepriklausomai sumąstė viską tą patį ir dar geriau.

D.Hart'as vienoje paskaitoje panašiai pasakojo apie klasės teorijas. Panašiai į tai ką jis pasakoja parašyta čia.

Viena esminių minčių, kurią pakartoja keliasdešimt skirtingų filosofų - kad žmones galima suskirstyti į tuos, kurie savo darbu sukuria turtą, ir tuos, kurie bando jį pasisavinti. Pasisavinti turtą bando visų pirma militaristai, valdžia ir aparatas, bet taip pat ir prie valdžios prisitrynę verslininkai, kurie apriboja konkurenciją ir pakelia kainas paprastiems darbo žmonėms. Tik Marksas eilinį kartą nesuprato ir apvertė viską aukštyn kojom.

Toje pačioje paskaitoje dar buvo nukrypimas apie Madame de Staël, kuri pati buvo rašytoja ir filosofė, ir turėjo vilą Ženevoje, o taip pat tikslą permiegoti su kiekvienu klasikiniu liberalu Europoje. Kadangi Prancūzijoje daug mąstytojų turėjo problemų su Napoleono režimu, tai Madame de Staël viloje nuolat buvo daug svečių ir tai labai pagreitino klasikinio liberalizmo idėjų plitimą XIX a. pradžioje.

Populiariausias ekonomikos blogeris Cowenas yra slaptas austrų ekonominės mokyklos narys

Tyler Cowen turi patį populiariausią ekonomikos blogą Marginal Revolution, rašo strapsnius į New York Times, profesoriauja George Mason University, bei parašė naują visų giriamą ekonomikos vadovėlį. Tik pažvelgus giliau paaiškėja, kad Cowenas turi didelių nukrypimų nuo šiuolaikinės makroekonomikos konsensuso, pasireiškiančių polinkiu į austrų ekonomines teorijas. Jau rašiau apie tai, kaip Cowenas išpranašavo krizę, naudodamasis austrų teorijomis. Neseniai Cowenas parašė straipsnį apie dabartinės krizės priežastis. Nors straipsnis iš esmės remiasi austrų verslo ciklo teorija, Cowenas tai straipsnyje nutyli. Kadangi formulių vengiantys austrai nepopuliarūs, vietoj jų Cowenas cituoja Fisher Black, ekonomistą, kuris išgarsėjo savo matematinėmis formulėmis.

Apie religijos ekonomiką

L.Iannaccone iš GMU specializuojasi religijos ekonomikoje. Pora iš kažkur nugriebtų jo minčių:
1. JAV pagal religingumą gerokai lenkia kitas išsivysčiusias valstybes. Pagrindinė to priežastis yra kad JAV tarp įvairių krikščionybės (ir kitų religijų) atmainų vyko nuolatinė konkurencija dėl parapijiečių, o pvz. Europoje daugumoje valstybių katalikybė arba kuri nors protestantizmo atmaina turėjo praktiškai monopolinę padėtį. Ten, kur religija buvo valstybinė, pvz. Švedijoje, bažnyčios labiausiai apsileido ir prarado daugiausia narių.
2. Dauguma religijų žmonėms suteikia tam tikrų viešųjų paslaugų, kartais netgi labai vertingų, pvz. neformalų kolektyvinį nedarbo draudimą, nekalbant jau apie įvairias kolektyvinio pasilinksminimo rūšis. Dėl to joms nėra naudinga priimti kiekvieną norintį, netgi priešingai - reikia filtravimo mechanizmo, kad per didelis vartotojų skaičius nesugadintų paslaugų kokybės. Filtravimo mechanizmas gali būti ir apeigos, ir įvairūs draudimai (pvz. ikivedybinio sekso arba dirbti šeštadieniais), ir reikalavimas dirbti misionieriaus darbą (pvz. mormonų). Dėl to kartais susidaro paradoksali padėtis, kai didesnius apribojimus nariams keliančios religinės bendruomenės yra sėkmingesnės, nes sugeba efektyviau apriboti netinkamų žmonių dalyvavimą ir pagerinti paslaugų kokybę.

Kiek pamenu, L.Iannaccone pats yra religingas, todėl ignoruoja pagrindinį filtravimo mechanizmą - įsipareigojimą ne tik šnekėti, bet ir tikėti, kad pasaulį per septyniolika sekundžių iš šokolado nulipdė du didžiuliai rožiniai kiškiai (jeigu ko nors nepainioju).

Truputis Dilbertų

Dilberto principas sako, kad kompetentingi darbuotojai nepaaukštinami, nes nebus kas dirba jų darbą. O čia keletas man patikusių komiksų apie Dilbertą: apie investavimo konsultantus, apie valdymo konsultantus ir apie asmeninius tikslus.

Apie vulgarius keinsistus

Dažnai girdimi argumentai prieš fiskalinį stimuliavimą (didinant vyriausybės išlaidas, o ne mažinant mokesčius) yra trys:

1. Rikardo ekvivalentumas. Jei vyriausybė skolinasi pinigus, ji kažkada didins mokesčius, todėl didinant vyriausybės išlaidas bendras vartojimas gali (daug) nepadidėti, nes papildomi pinigai bus sutaupyti, kad būtų iš ko paskui sumokėti mokesčius.

2. Neigiami mokesčių didinimo padariniai - mokesčiai skatina mažiau užsiimti apmokestinama veikla, o apmokestinama paprastai darbas, verslas, vartojimas ir kiti geri dalykai.

3. Pinigų iššvaistymas. Pagal M.Friedmano pinigų panaudojimo dėsnį, mažiausiai efektyviai panaudojami svetimi pinigai svetimoms reikmėms.

Kaip pastebi S.Sumneris, atrodo visi jau pamiršo, kad naujosios keinsistinės makroekonomikos šalininkai fiskalinio stimuliavimo buvo atsisakę dėl visai kitos priežasties. Jeigu centrinis bankas laikosi pasižadėjimo siekti užsibrėžto taikinio (infliacijos arba NBVP), fiskalinis stimuliavimas negali turėti jokio poveikio, nes monetarinė politika jį kompensuos. Pvz. jei taikinys yra 2% infliacija, o fiskalinio stimuliavimo priemonėmis bandoma padidinti vartojimą ir infliaciją, centrinis bankas kompensuos tai atitinkamai sumažindamas pinigų pasiūlą. Apie tai kažkada rašė P.Krugmanas, to nesuprantančius pavadinęs vulgariais keinsistais.