2011 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

Apie mokslą, tiesą ir pažangą

Kai pirmą kartą išgirdau, kad Lietuvos kūno kultūros akademijos dėstytojas parašė knygą apie mokslą, tiesą ir pažangą, natūrali reakcija buvo "kokios akademijos?" Negaliu pasakyti nieko blogo apie LKKA, bet vis tiek šiek tiek neįprasta. Dabar perskaičiau A.Skurvydo knygą, ir pasidarė šiek tiek aiškiau. Nors nedaug aiškiau.

Kaip rašoma pratarmėje, knyga parašyta enciklopediniu stiliumi, kad būtų prieinama plačiam skaitytojų ratui. Su giliu liūdesiu turiu konstatuoti, kad šio tikslo autoriui pasiekti nepavyko. Knyga labai sunkiai skaitoma. Kodėl taip yra, nesu tikras. Vertinant šiek tiek atlaidžiai, galima įtarti, kad autorius yra geras mokslininkas ir filosofas, bet prastas rašytojas. Galbūt būtų įdomu pagerti alaus ir pakalbėti su žmogumi, kurio toje pačioje knygoje cituojamas F.A.Hayek'o "Kelias į vergovę", bei rašoma ir kad "R.Carnapas pastebėjo, kad mokslinis metodas - tai Bayesiano mąstymas" (čia turbūt redaktorių darbas; taisyklingiau turbūt būtų sakyti "bajesietiškas mąstymas", pagal T.Bayes'ą, t.y. mąstymas, nuolat atnaujinant tam tikros hipotezės atitikimo tiesai tikimybę atsižvelgiant į naujus įrodymus), ir kad pagal kvantinės mechanikos Kopenhagos interpretaciją (kuriai kaip suprantu autorius linkęs pritarti, nes į trumpą mokslo terminų žodyną neįdėjo nieko apie dekoherenciją arba daugelį pasaulių) gali egzistuoti tuo pačiu metu ir gyvas ir miręs katinas, ir kad "be mokslinio pažinimo pasaulį žmogus pažįsta dar įvairiais kitais būdais - tai filosofija, menas, religija, literatūra, praktika, intuicija" (su praktika ir intuicija viskas aišku, bet kuo čia dėti menas ir religija? Skamba panašiai, kaip pasakymas "pažinimo būdai yra mokslinis pažinimas, praktika, intuicija, sportas, seksas ir prancūzų kalba").

Su enciklopediniu stiliumi didžiausia problema ta, kad neaišku, kurie teiginiai svarbiausi (pvz. turbūt ne 239-as, prasidedantis "studentas - asmuo, studijuojantis aukštojoje mokykloje"). Kiek supratau jį bešifruodamas (galbūt klaidingai), viena pagrindinių knygos minčių - kad "klasikiniam mokslui" būdinga paprastų absoliučių gamtos dėsnių paieška netinka tiriant sudėtingas dinamines sistemas, bet postmodernus požiūris į mokslą kaip į "žaidimą žodžiais ir lygtimis, ir ne daugiau" irgi nėra labai naudingas, todėl autorius siūlo ieškoti tarpinio kelio tarp šių dviejų kraštutinumų. Su tokiu pasiūlymu sunku nesutikti, kaip ir su agitavimu už taiką visame pasaulyje, nors praktikoje dažnai pasitaiko, kad nuo redukcionizmo po sudėtingumu dažnai slepiasi tie, kas mokslui, tiesai ir pažangai gero nelinki. Užtat norėjosi daugiau sužinoti, kodėl kvailybei nėra galo (taip prasideda knygos paantraštė), tačiau šis klausimas pakartotas paskutiniame skyriuje apie klausimus, į kuriuos atsakymo kol kas nėra.

2011 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis

A.Smito klaidos

Čia J.Otteson'as pasakoja apie A.Smito gyvenimą ir idėjas, panašiai kaip jau rašėme čia. Taip pat Otteson'as išvardina, dėl ko jo nuomone Smitas klydo, ir dėl ko buvo teisus.

Pagrindinė The Wealth of Nations klaida - taip vadinama "įdėto darbo vertės teorija", teigianti, kad objektyvi prekių vertė priklauso nuo joms pagaminti sugaišto darbo laiko. Smito išvadoms ji daug įtakos neturėjo, bet Marksas ją nusikopijavęs privirė daug košės. Pagrindinė The Theory of Moral Sentiments klaida - kad (bent jaunystėje) Smitas manė, kad "sėdėti po medžiu ir nieko neveikti" yra didžiausia laimė (ir rašė apie saulėje besišildantį elgetą, kuris gali jaustis ne mažiau laimingas už karalių). Otteson'as tai vadina stoikų filosofų įtaka, nors jie praktiškai visi akcentavo, kad svarbu ne kur žmogus sėdi ir ką veikia, o ką sau galvoja viduje. 

Lyginant su klaidomis, abiejų knygų teisingų teiginių žymiai daugiau ir jie žymiai svarbesni. Pvz. psichologų tyrimai patvirtino "siekio, kad aplinkiniai gėrį ir blogį suprastų taip kaip tu" (Smito kalba "sympathy of moral sentiments") svarbą. O istorija tvirčiau nei Smitas galėjo sapnuoti patvirtino centrinio planavimo ribotumą ir prekybos naudą tautų turtų augimui.

2011 m. rugpjūčio 28 d., sekmadienis

Sekmadienio skaitiniai: kaip sulaukti keliaujančių į žvaigždes

Mokslinėje fantastikoje dažnai pasitaiko siužetas, kai į Žemę iš žvaigždžių grįžta kosminis laivas, apie kurį Žemėje visi pamiršę. Neseniai JAV Gynybos departamento mokslinių tyrimų agentūra DARPA paskelbė, kad svarsto, kaip sukurti organizaciją, kuri išliktų pakankamai ilgą laiką, kad galėtų ne tik suorganizuoti skrydį į žvagždes, bet ir sulaukti sugrįžtančių (kitaip organizacijos požiūriu skrydis praranda didžiąją dalį prasmės).

Skirtingai nei galima pagalvoti pažiūrėjus į alaus etiketes, pasaulyje labai mažai organizacijų, kurios išliko ilgiau nei šimtą metų. Kai kurios organizacijos, pvz. Vilniaus Universitetas, išlaikė pavadinimą, bet nuolat keitė savo veiklos kryptis pagal laikmečio reikalavimus, ir nelabai kreipia dėmesį į tai, ko siekė jų įkūrėjai. A.Tabarrok'o nuomone, geriausias žinomas ilgai išliekančios organizacijos modelis yra religija. Jis netgi pradėjo rašyti tarpžvaigždinių keliautojų religijos šventąjį raštą:

Žmonija gimė iš žvaigždžių. Žvaigždžių gelmėse buvo sukurtas kiekvienas mūsų kūno atomas. Tik žvaigždėse mes, paklydę klajūnai, rasime savo tikruosius namus ir tikrąjį likimą. Mus gaubiančiame danguje mirksinčios žvaigždės kiekvieną naktį kviečia mus sugrįžti ten, kur mes gimėme. Išgirskime ir priimkime jų kvietimą. Žvaigždžių vaikai, metas grįžti namo.

2011 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

Apie natūralų kvailumą ir dirbtinį intelektą

S.Adams'as knygoje The Dilbert Principle rašo, kad šiuolaikiniame pasaulyje dauguma žmonių yra idiotai absoliučioje daugumoje sričių. Jo gili mintis ta, kad protingumas ir kvailumas nėra vienas bendras nedalomas dalykas, o sudaryti iš daug daug smulkių detalių. Panašiai kaip miestas ar žmogaus organizmas.

Neseniai panašią mintį apie intelektą išsakė R.Hansonas diskusijoje su E.Yudkowskiu apie tai, ar labai protingas dirbtinis intelektas, kurį kas nors sukonstruotų garaže, galėtų užkariauti visą pasaulį. Hansonas mano, kad to bijoti neverta, ir ne todėl, kad labai protingas intelektas nekeltų grėsmės, o todėl, kad tikimybė, kad labai protingą intelektą galėtų sukonstruoti keletas žmonių garaže yra dar mažesnė, negu kad atsiras kuris nors norintis užimti pasaulį blogietis iš filmų apie Džeimsą Bondą. Pagrindinis Hansono argumentas - kad dabartinis žmonių intelektas yra sudarytas iš daug daug smulkių detalių, kurias visas išsiaiškinti yra daug daug darbo, o kitokiais principais paremto dirbtinio intelekto tikriausiai ir negali būti. Dėl to dirbtinio intelekto kūrėjų komandoje turėtų dirbti daug žmonių, jų žinios neišvengiamai nutekėtų, ir komanda prarastų savo monopolinę padėtį.

2011 m. rugpjūčio 24 d., trečiadienis

Kas blogai su behavioural ekonomika

Šitame Econtalk'e ekonomistas A.Rubinstein'as šiek tiek seno bambeklio tonu skundžiasi, kad jaunimas eina į behavioural ekonomiką, kuri jų nuomone turi paneigti senąją ekonomiką, nes tingi mokytis senosios. Tuo tarpu jo buvęs geras draugas ir behavioural ekonomikos pradininkas A.Tverskis stengdavosi eksperimentais įrodyti tai, kas iš pirmo žvilgsnio ir taip akivaizdu. Beskaitydamas D.Gilberto Stumbling on Happiness (Gilbetas tiesa nėra ekonomistas, bet mėgsta šnekėti apie D.Bernoulli utility funkciją ir žmonių neracionalumą), pagalvojau beveik tą patį. Visi žino, kad klasikinės ekonomikos modeliai, kaip visi kiti modeliai, yra apytiksliai. Bet jie yra naudingi būtent dėl to, kad žmonės iš esmės elgiasi racionaliai, o nukrypimai nuo racionalumo dažnai nėra svarbesni nei Archimedo jėga sveriant arbūzą. Jei kuris nors behavioural ekonomikos eksperimentas atrastų, kad "žmonės, nuėję į parduotuvę, dažniausiai nusiperka tai, ko norėjo", D.Gilbertas ir kiti besivaikantys sensacijų negalėtų sakyti, kad tai tik prielaida.

2011 m. rugpjūčio 22 d., pirmadienis

The Big Short

Neseniai perskaičiau M.Lewis'o The Big Short. Tai nėra tokia skandalinga knyga kaip Liar's Poker, bet irgi labai įdomi. Lewis'as yra vienas iš nedaugelio žmonių pasaulyje, galėjusių suprasti ir kitiems ne tik suprantamai, bet ir šmaikščiai bei įtraukiančiai paaiškinti subprime paskolų krizę, ir tam jis paskyrė šią knygą.

Pradedantiems investuotojams patariama vengti išvestinių priemonių, nes su jomis lengva "prisižaisti". The Big Short pasakoja, kaip su išvestinėmis priemonėmis, susietomis su rizikingomis būsto paskolomis, prisižaidė didžiausi pasaulio žaidėjai. Tuo tarpu keletas investavimo pasaulio pakraščiuose buvusių žaidėjų padėtį įvertino teisingai, ir galų gale užsidirbo nemažai pinigų, nors ne visiems buvo lengva. Knygos dalį, pasakojančią apie vieną iš jų, M.Burry, galima paskaityti straipsnio pavidalu. Ji neblogai atskleidžia, kaip sunku būti vienišu investavimo vilku. Su tuo panašu susijusi ir papildoma rizika - kai visą laiką ieškai klaidų visuotinai priimtinose tiesose, net jei esi geresnis investuotojas už 99,99% kolegų, kartais pradedi kalbėti apie artėjančią apokalipsę ir rekomenduoti atsidaryti banko sąskaitą Kanadoje, nes JAV doleris neišvengiamai žlugs.

Neskaitant nesusipratimo su teiginiu, kad M.Burry autistiškų bruožų įgijo netekęs akies, o jo sūnus juos paveldėjo, knygoje nepatiko pora dalykų:
  1. M.Lewis'as yra giliai įsitikinęs, kad "zero sum" investavimo priemonės, tokios kaip CDS, nesukuria jokios pridėtinės vertės, o tik skatina neišmanačius investuotojus lošti lyg kazino. Tai netiesa. Neišmanančių investuotojų dalyvavimas pritraukia išmanančius investuotojus, siekiančius pasipelnyti neišmanančių sąskaita, todėl rinkos kaina tampa tikslesnė. Lewis'as įtikinamai aprašo obligacijų rinką, kuri niekada nebuvo tokia skaidri kaip akcijų, o CDO atsiradimas ją visiškai sudrumstė, bet tai nereiškia, kad be "kvailų vokiečių iš Diuseldrofo" ji būtų buvusi skaidresnė.
  2. Nors visas lošimas su CDS yra zero sum (neskaitant komisinių Wall Street'o firmoms), t.y. viso labo perkelia pinigus iš "kvailų vokiečių Diuseldorfe" kišenės gudriems JAV hedge fondų valdytojams, Lewis'ui jis kažkodėl nepatinka labiau už tikrų subprime paskolų dalinimą, kuris tiesiogiai paliečia realius žmones ir sukelia jiems problemų. O kalbėdamas apie siaubingą trilijoną nuostolių dėl subprime krizės, jis iš viso pamiršta, kad vienų investuotojų nuostoliai yra kitų pelnas.
Kaip ten bebūtų, Liar's Poker ir The Big Short yra mano knygų apie investavimo ir finansų pasaulį topo pačioje viršūnėje.

2011 m. rugpjūčio 10 d., trečiadienis

Neprofesionalaus analitiko komentaras

Pastarąsias keletą dienų, pažiūrėjus į ekraną, būdavo galima išvysti štai tokį vaizdą:

Tarp paaiškinimų galima išgirsti, kad sumažintas JAV vyriausybės obligacijų reitingas, doleris niekuo nepadengtas, o Europa (bent jau Pietų) bankrutuoja. Išskyrus reitingo sumažinimą, visa tai nėra naujienos, todėl vargu ar gali paaiškinti, kodėl rinkos sureagavo būtent dabar. Reitingo sumažinimas yra labiau simbolinis veiksmas, be to, gana dviprasmiškas, nes jam prieštarauja tiek kai kurie autoritetai, tiek konkurentai.

Tuomet kas gi atsitiko? Ekonomikos augimo lūkesčiai visame pasaulyje per 2011-uosius mažėjo, o centriniai bankai nieko nedarė, kad juos pakeltų. Rinkos pagaliau patikėjo, kad tai gali tęstis gana ilgą laiką. Ekonomikos lėtėjimas gilina Europos skolų problemas, kurios daugiausia žalos gali padaryti tada, kai centriniai bankai nereaguoja, ir per finansų krizę nekompensuoja padidėjusios pinigų paklausos, tuo dar sulėtindami ekonomikos augimą ir pagilindami finansų krizę. Paveiksliuke nesimato vakarykščio JAV rinkų atsigavimo, bet, kaip rašo ir S.Sumneris, tikroji rinkų reakcija į JAV centrinio banko veiksmus įvyko per pastarąsias savaites. Vakar pažadėtos mažos palūkanų normos iki 2013-ųjų nėra ekonomikos stimuliavimas iki 2013-ųjų. Centriniai bankai toliau laiko įkišę galvas į smėlį, ir rinkos tai supranta.

2011 m. rugpjūčio 8 d., pirmadienis

Svarbiausia - prisitaikyti

"Užsimaskavęs ekonomistas" T.Harfordas nelabai seniai parašė knygą Adapt, apie kurią pasakoja čia. Viena pagrindinių jo minčių - kad tiek ekonomikoje, tiek kare, branduolinėje energetikoje ar kitose gyvenimo srityse geriausiai sekasi tada, kai įmanoma prisitaikyti prie padėties mokantis iš klaidų. Kalbant formaliau, Harfordas apibrėžia tris besimokančios iš klaidų ir taip tobulėjančios sistemos ypatybes:
1. Įvairovė (pvz. vienu metu veikia daug skirtingų įmonių, naudojama keletas skirtingų strategijų, technologijų ar pan.)
Dėl įvairovės neišvengiamai pasitaikys nesėkmių, todėl antra sąlyga
2. Nesėkmės neturi būti katastrofiškos
ir
3. Turi būti galima atskirti sėkmę nuo nesėkmės

Kalbant apie finansines krizes, daugiausia problemų kyla su antra sąlyga, nors politikoje (tiek finansinių krizių metu, tiek apskritai) dažnai problematiškiausia trečia. Šiuolaikinėse demokratijose rinkėjai negali skirti pakankamai dėmesio, kad atskirtų politikų sėkmes nuo nesėkmių (pvz. ar JAV ir Europos centriniai bankai dėl neveiklumo sukėlė krizę, ar sėkmingai išgelbėjo visus nuo pasaulio pabaigos). Nežinau, ar Harfordas knygoje mini kaip alternatyvą R.Hansono siūlomą futarchiją, kur atskirti nesėkmes nuo sėkmių rinkėjai (ir visi kiti) suinteresuoti materialiai. Beje, S.Sumnerio pasiūlymas centriniams bankams naudoti ateities NBVP sandorius monetarinės politikos krypčiai valdyti iš esmės yra pasiūlymas diegti futarchiją žingsnis po žingsnio, pradedant nuo monetarinės politikos.

Turbūt pagrindinis kapitalizmo privalumas - kad nors nesėkmes neigti labai žmogiška, pelno siekianti įmonė gali paslėpti tik ribotą nesėkmių skaičių, ir galų gale bankrutuoja, o sistema nors tokiu būdu prisitaiko prie gyvenimo. Žinoma, jei politinė sistema nepaskelbia įmonės "per didele, kad galėtų bankrutuoti".

2011 m. rugpjūčio 3 d., trečiadienis

Kas turi padaryti visą pasaulio informaciją prieinamą visiems

Google misija yra "padaryti visą pasaulio informaciją prieinamą ir naudingą visiems". Jiems kol kas neblogai sekasi, bet sėkmė pritraukia ir kritikų. Siva Vaidhyanathan yra parašęs Google kritikuojančią knygą, ir apie savo idėjas pasakoja čia. Jis atkreipia dėmesį, kad Google yra viso labo pelno siekianti akcinė bendrovė, ir nors dabar geriausias būdas jiems siekti pelno yra stengtis padaryti kuo daugiau informacijos prieinamos visiems, ir apkaišioti tą informaciją neįkyriomis reklamomis, tokia padėtis gali greitai pasikeisti, o tuomet gali kilti ir problemų su informacijos visuotiniu prieinamumu. Dėl to Siva Vaidhyanathan siūlo kurti tarptautinę vyriausybių valdomą organizaciją, kuri panaudodama tas pačias technologijas kaip Google ar Wikipedia rūpintųsi, kad informacija tikrai būtų prieinama. Ir keisčiausia tai, kad jis nejuokauja, nes toks pasiūlymas skamba kaip priešingai nuomonei įrodyti skirta argumento, kad valstybė turi spręsti viešųjų gėrybių gamybos problemas, karikatūra. Čia galima prisiminti Bastiat analizę, kas būtų, jei vyriausybė kopijuodama privačius verslininkus bandytų organizuoti grūdų tiekimą iš Krymo, tik aišku informacinių technologijų srityje netikėti pokyčiai tokią organizaciją užkluptų dar greičiau.

Taigi garantijų, kad visa pasaulio informacija visada bus prieinama visiems, nėra. Bet jei informacijos apdorojimas toliau pigs, net jei Google neišgyvens, tikrai ateis laikas, kai kavinėje su puodeliu kavos nemokamai bus galima gauti visą viso pasaulio informaciją.

2011 m. rugpjūčio 1 d., pirmadienis

Selfish Reasons To Have More Kids

Neseniai baigiau skaityti B.Kaplano Selfish Reasons To Have More Kids, apie kurią jau rašiau (o čia Econtalk pokalbis su autoriumi). Tai puiki knyga. Visų pirma, ji nagrinėja vieną esminių gyvenimo ir pasaulio klausimų, ir pateikia naujos naudingos informacijos. Antra, visi pagrindiniai knygos teiginiai gerai apgalvoti ir pagrįsti rimtais šaltiniais. Skirtingai nei Kaplano kolegos ekonomistai, turiu nedidelių priekaištų kai kurių skyrių stiliui ir paprastumui (visgi knyga plačiajai visuomenei), nors didžioji dalis knygos įdomi ir lengvai suprantama. Bet grįžkim prie teiginių:

1. Žmonės nuo seno žino, kad vaikai būna panašūs į tėvus. Tačiau to priežastis gali būti tiek įgimti vaikų polinkiai ir gabumai, tiek tėvų auklėjimo ir elgesio su vaikais įtaka. Per paskutinius keliasdešimt metų pagaliau pavyko atskirai išanalizuoti šiuos du veiksnius. Pagrindinės priemonės dvi: įvaikintų vaikų tyrimai (jų didesnis nei atsitiktinis panašumas į įtėvius gali atsirasti tik dėl aplinkos veiksnių) ir dvynių tyrimai (identiški dvyniai turi praktiškai 100% vienodų genų, neidentiški dvyniai - apie 50%, todėl jei identiški dvyniai kuriuo nors bruožu maždaug dvigubai panašesni vienas į kitą nei neidentiški, galima įtarti, kas jis įgimtas). Tyrimus darę psichologai, kaip ir dauguma mokslininkų, norėjo pagrįsti savo to meto teorijas. Gavę stebinančius rezultatus, kai kurie jų nepublikuodavo, kiti publikuodavo, nors žinojo, kad užsitrauks kolegų pyktį ir susigadins karjerą, bet šiuo metu rezultatų pakankamai daug, kad būtų galima neabejoti bendra išvada. O išvada tokia:

jei vaiko tėvai yra normali šeima (pvz. tokia, kuriai įvaikinimo tarnybos leistų įsivaikinti), tėvų pastangos lavinti ir auklėti vaiką ir skirtingi auklėjimo metodai turi labai mažai įtakos tam, kas rūpi daugeliui tėvų: suaugusio vaiko tikėtinai gyvenimo trukmei ir sveikatai, intelektui, pajamoms ir padėčiai visuomenėje, charakterio bruožams ir pasitenkinimui gyvenimu.

Pvz. šešerių metų vaikas gali mokėti skaityti ir skaičiuoti arba ne, priklausomai nuo to, kaip bus lavinamas ir auklėjimas, ir tas gali atsispindėti tokio vaiko intelekto testų rezultatuose. Tačiau kai vaikui bus dvidešimt penkeri, auklėjimo ir lavinimo įtakos aptikti praktiškai neįmanoma (lyginant su pvz. hipotetiniu identišku dvyniu, kuris šešerių nemokėjo skaityti ir rašyti).

Yra ir keletas išimčių. Apibendrinęs tyrimų duomenis, Kaplanas prieina išvados, kad tėvų pastangos turi didelę įtaką suaugusių vaikų deklaruojamoms politinėms pažiūroms ir formaliai religijai, tačiau mažai įtakos tikriesiems įsitikinimams ir elgesiui (pvz. balsavimui rinkimuose ir tikėjimui reinkarnacija). Tėvai turi šiek tiek įtakos, kada mergaitės (bet ne berniukai) pradeda aktyvų seksualinį gyvenimą. Tėvai galbūt turi šiek tiek įtakos seksualinei orientacijai, pasitenkinimui vedybiniu gyvenimu, ir rūkymui bei narkotikų vartojimui, tačiau tik galbūt. Vienintelis nenuginčijamas dalykas, kuris priklauso nuo tėvų veiksmų - kaip vaikai atsimena savo vaikystę ir santykius su tėvais (atrodo savaime suprantama, bet mokslininkai tai patikrino).

Kai veiksnių įtaka maža, tyrimuose pasidaro svarbūs tokie dalykai kaip bendri dvynių tėvų genai (nes žmonės renkasi partnerius ne atsitiktinai), somatinės identiškų dvynių mutacijos ir pan. Rezultatus šiek tiek galėtų pakoreguoti netiesinės kai kurių genų įtakos atradimas (pvz. jei dvi geno kopijos sustiprina kurį nors bruožą daugiau nei dvigubai lyginant su viena, arba atvirkščiai). Bet tyrimų tiek daug, ir rezultatai atrodo tokie vienareikšmiai, kad sunku įsivaizduoti, jog nauji tyrimai galėtų ką nors iš esmės pakeisti.

2. Iš pirmo teiginio Kaplanas daro išvadą, kad padorūs išsivysčiusių šalių tėvai turėtų atsipalaiduoti ir skirti daugiau dėmesio sau, užuot stengęsi, kad vaikas suvalgytų dar du šaukštus špinatų arba suspėtų į dar vieną būrelį. Kalbant konkrečiau, Kaplano patarimai tėvams tokie:
  • kūdikius nuo 3 mėnesių amžiaus migdyti Ferberio metodu ir geriau išsimiegoti patiems. Kiekvienas kūdikis kitoks, bet kaip dažnai tėvai liks neišsimiegoję, nemaža dalimi priklauso nuo tėvų.
  • nebijoti drausminti vaikų, kai jie elgiasi taip, kaip nedera geram bendrabučio kambariokui. Vaikams žalos tai tikrai nepadarys, o tėvams smarkiai palengvins gyvenimą.
  • nesijaudinti dėl per televiziją matytų grėsmių vaikams. Pvz. tikimybė, kad aštuonių metų vaiką palikus namie ir išvažiavus į parduotuvę, plėšikai tuo metu įsilauš į namus, yra maždaug šimtą kartų mažesnė nei kad vaikas žus autoavarijoje pakeliui į parduotuvę. Vaikų pagrobimų statistika daugelyje šalių atrodo gana kraupiai, tačiau praktiškai visais atvejais tėvai ir giminaičiai grobia vaiką vieni iš kitų, o kita pusė kreipiasi į teisėsaugą.
  • neversti vaiko daryti to, kas nepatinka nei vaikui, nei tėvams. Jei dukra nenori į baleto būrelį, visam pasauliui bus geriau, jei ji liks namie ir valandą pažiūrės televizorių.
3. Būdamas geras ekonomistas, Kaplanas pastebi, kad tie, kas sutinka su antru teiginiu, turėtų sutikti, kad jiems verta pagalvoti dar kartą, ar jie nenorėtų turėti daugiau vaikų. Yra žmonių, kurie nemato jokios naudos iš vaikų, ir todėl yra apsisprendę jų neturėti (ar bent jau taip sako). Visgi daugumai žmonių vaikai yra vienas iš didesnių gyvenimo džiaugsmų, ir jie su malonumu jų turėtų daugiau, jei ne visi vaikų auginimo rūpsečiai. Jeigu paaiškėja, kad tie rūpesčiai mažesni nei atrodė, logiška yra turėti daugiau vaikų.

Kaplanas visą skyrių paskiria įrodinėjimui, kad turėti daugiau vaikų nekenkia gamtai ir visuomenei, nors ir taip aišku, kad išsivysčiusiose šalyse vaikų gimsta per mažai. Ir nepraleidžia progos įkišti trigrašį apie metafizinį žmonių gebėjimą priimti priežasties neturinčius sprendimus, kurį jis vadina laisva valia, ir kuris anot jo yra viena pagrindinių skirtumų tarp identiškų dvynių priežasčių (man atrodo sakyti, kad identiški dvyniai skirtingi, nes turi laisvą valią, yra tas pats, kas sakyti, kad metus du vienodus kauliukus dažnai iškrinta nevienodas skaičius, nes kauliukai turi laisvą valią). Užtat devintas chat'o formatu parašytas skyrius labai gerai apibendrina knygos esmę. Jei pradėsite skaityti šią knygą ir norėsis ją atidėti į šalį, nepatingėkite atsiversti bent jau devinto skyriaus.