Kai pirmą kartą išgirdau, kad Lietuvos kūno kultūros akademijos dėstytojas parašė knygą apie mokslą, tiesą ir pažangą, natūrali reakcija buvo "kokios akademijos?" Negaliu pasakyti nieko blogo apie LKKA, bet vis tiek šiek tiek neįprasta. Dabar perskaičiau A.Skurvydo knygą, ir pasidarė šiek tiek aiškiau. Nors nedaug aiškiau.
Kaip rašoma pratarmėje, knyga parašyta enciklopediniu stiliumi, kad būtų prieinama plačiam skaitytojų ratui. Su giliu liūdesiu turiu konstatuoti, kad šio tikslo autoriui pasiekti nepavyko. Knyga labai sunkiai skaitoma. Kodėl taip yra, nesu tikras. Vertinant šiek tiek atlaidžiai, galima įtarti, kad autorius yra geras mokslininkas ir filosofas, bet prastas rašytojas. Galbūt būtų įdomu pagerti alaus ir pakalbėti su žmogumi, kurio toje pačioje knygoje cituojamas F.A.Hayek'o "Kelias į vergovę", bei rašoma ir kad "R.Carnapas pastebėjo, kad mokslinis metodas - tai Bayesiano mąstymas" (čia turbūt redaktorių darbas; taisyklingiau turbūt būtų sakyti "bajesietiškas mąstymas", pagal T.Bayes'ą, t.y. mąstymas, nuolat atnaujinant tam tikros hipotezės atitikimo tiesai tikimybę atsižvelgiant į naujus įrodymus), ir kad pagal kvantinės mechanikos Kopenhagos interpretaciją (kuriai kaip suprantu autorius linkęs pritarti, nes į trumpą mokslo terminų žodyną neįdėjo nieko apie dekoherenciją arba daugelį pasaulių) gali egzistuoti tuo pačiu metu ir gyvas ir miręs katinas, ir kad "be mokslinio pažinimo pasaulį žmogus pažįsta dar įvairiais kitais būdais - tai filosofija, menas, religija, literatūra, praktika, intuicija" (su praktika ir intuicija viskas aišku, bet kuo čia dėti menas ir religija? Skamba panašiai, kaip pasakymas "pažinimo būdai yra mokslinis pažinimas, praktika, intuicija, sportas, seksas ir prancūzų kalba").
Su enciklopediniu stiliumi didžiausia problema ta, kad neaišku, kurie teiginiai svarbiausi (pvz. turbūt ne 239-as, prasidedantis "studentas - asmuo, studijuojantis aukštojoje mokykloje"). Kiek supratau jį bešifruodamas (galbūt klaidingai), viena pagrindinių knygos minčių - kad "klasikiniam mokslui" būdinga paprastų absoliučių gamtos dėsnių paieška netinka tiriant sudėtingas dinamines sistemas, bet postmodernus požiūris į mokslą kaip į "žaidimą žodžiais ir lygtimis, ir ne daugiau" irgi nėra labai naudingas, todėl autorius siūlo ieškoti tarpinio kelio tarp šių dviejų kraštutinumų. Su tokiu pasiūlymu sunku nesutikti, kaip ir su agitavimu už taiką visame pasaulyje, nors praktikoje dažnai pasitaiko, kad nuo redukcionizmo po sudėtingumu dažnai slepiasi tie, kas mokslui, tiesai ir pažangai gero nelinki. Užtat norėjosi daugiau sužinoti, kodėl kvailybei nėra galo (taip prasideda knygos paantraštė), tačiau šis klausimas pakartotas paskutiniame skyriuje apie klausimus, į kuriuos atsakymo kol kas nėra.
Kaip rašoma pratarmėje, knyga parašyta enciklopediniu stiliumi, kad būtų prieinama plačiam skaitytojų ratui. Su giliu liūdesiu turiu konstatuoti, kad šio tikslo autoriui pasiekti nepavyko. Knyga labai sunkiai skaitoma. Kodėl taip yra, nesu tikras. Vertinant šiek tiek atlaidžiai, galima įtarti, kad autorius yra geras mokslininkas ir filosofas, bet prastas rašytojas. Galbūt būtų įdomu pagerti alaus ir pakalbėti su žmogumi, kurio toje pačioje knygoje cituojamas F.A.Hayek'o "Kelias į vergovę", bei rašoma ir kad "R.Carnapas pastebėjo, kad mokslinis metodas - tai Bayesiano mąstymas" (čia turbūt redaktorių darbas; taisyklingiau turbūt būtų sakyti "bajesietiškas mąstymas", pagal T.Bayes'ą, t.y. mąstymas, nuolat atnaujinant tam tikros hipotezės atitikimo tiesai tikimybę atsižvelgiant į naujus įrodymus), ir kad pagal kvantinės mechanikos Kopenhagos interpretaciją (kuriai kaip suprantu autorius linkęs pritarti, nes į trumpą mokslo terminų žodyną neįdėjo nieko apie dekoherenciją arba daugelį pasaulių) gali egzistuoti tuo pačiu metu ir gyvas ir miręs katinas, ir kad "be mokslinio pažinimo pasaulį žmogus pažįsta dar įvairiais kitais būdais - tai filosofija, menas, religija, literatūra, praktika, intuicija" (su praktika ir intuicija viskas aišku, bet kuo čia dėti menas ir religija? Skamba panašiai, kaip pasakymas "pažinimo būdai yra mokslinis pažinimas, praktika, intuicija, sportas, seksas ir prancūzų kalba").
Su enciklopediniu stiliumi didžiausia problema ta, kad neaišku, kurie teiginiai svarbiausi (pvz. turbūt ne 239-as, prasidedantis "studentas - asmuo, studijuojantis aukštojoje mokykloje"). Kiek supratau jį bešifruodamas (galbūt klaidingai), viena pagrindinių knygos minčių - kad "klasikiniam mokslui" būdinga paprastų absoliučių gamtos dėsnių paieška netinka tiriant sudėtingas dinamines sistemas, bet postmodernus požiūris į mokslą kaip į "žaidimą žodžiais ir lygtimis, ir ne daugiau" irgi nėra labai naudingas, todėl autorius siūlo ieškoti tarpinio kelio tarp šių dviejų kraštutinumų. Su tokiu pasiūlymu sunku nesutikti, kaip ir su agitavimu už taiką visame pasaulyje, nors praktikoje dažnai pasitaiko, kad nuo redukcionizmo po sudėtingumu dažnai slepiasi tie, kas mokslui, tiesai ir pažangai gero nelinki. Užtat norėjosi daugiau sužinoti, kodėl kvailybei nėra galo (taip prasideda knygos paantraštė), tačiau šis klausimas pakartotas paskutiniame skyriuje apie klausimus, į kuriuos atsakymo kol kas nėra.