Kuo skiriasi racionalūs žmonės nuo protingų

Psichologą D.Kahnemaną, gavusį ekonomikos Nobelio premiją, jau minėjau rašydamas apie skirtumą tarp trenktų ir kvailų žmonių, apie kurį, kaip tada rašiau, mokslas aiškios nuomonės neturi. Vis nebaigiu skaityti Kahnemano naujausios knygos Thinking Fast and Slow, todėl kol kas paminėsiu tik vieną dalyką - jos įkvėptą modelį apie skirtumą tarp racionalumo ir protingumo.

Kaip rašo Kahnemanas, didžioji dalis žmogaus mąstymo yra nesąmoninga, o sąmoningas dėmesys yra ribotas brangus išteklis, kuris naudojamas tik tada, kai prireikia. Kahnemanas nesąmoningus procesus knygoje sąlyginai vaidina Sistema nr. 1, o sąmoningus - Sistema nr. 2. Kitas psichologas J.Haidtas, savo knygoje The Happiness Hypothesis (beje jau išverstoje į lietuvių kalbą; apie ją trumpai rašiau čia) nesąmoningus procesus lygina su per džiungles einančiu drambliu, o sąmonę - su raiteliu ant dramblio, kuris gali bandyti įkalbinėti dramblį, gali bandyti jį dresiruoti, bet turi tik ribotas priemones ir galimybes priversti dramblį jo klausyti.

Kahnemanas daug rašo apie eksperimentus, parodančius, kad žmogus dažniau klysta pvz. tada, kai raitelis (sistema nr. 2) pavargęs, ir mažiau kontroliuoja, kaip dramblys (sistema nr. 1) atsakinėja į klausimus. Tačiau ir nepavargę drambliai ir raiteliai skiriasi. Mano nuomone, protingumas, arba gebėjimas greitai prisiminti, susieti ir apskaičiuoti daug įvairių dalykų, yra visų pirma dramblio savybė, kurią toliau plėtojant analogiją būtų galima prilyginti dramblio jėgai. Tuo tarpu racionalumas yra visų pirma mokėjimas susilaikyti nepadarius klaidingos išvados, t.y. raitelio ir dramblio bendradarbiavimo darnumas. Ar dramblio jėga ir draugiškumas yra smarkiai susiję, vis dar sunku pasakyti, bet nenuostabu, kad būna dramblių, kuriems trūksta vieno arba kito.

Ko žmonės gailisi prieš mirtį

Hakerių guru (tiesiogine, o ne perkeltine prasme) P.Graham'as neseniai perskaitė, ko žmonės gailisi prieš mirtį, ir tuojau pat įsirašė į savo to-do list'ą, ką reikia daryti, kad paskui nesigailėtum:

• nepamiršti daryti to, ką norisi daryti, o ne ko tikisi iš tavęs aplinkiniai
• nedirbti per daug
• neslepiant sakyti, ką galvoji ir ką jauti
• rūpintis savo draugyste su artimais žmonėmis
• leisti sau būti laimingam

Daugeliui žmonių tokie patarimai galbūt tinka, bet R.Hansonas apie juos pasakytų, kad prieš mirtį žmogui apmąstant savo gyvenimą, įsijungia tolimasis mąstymo režimas, tuo tarpu dauguma sprendimų gyvenime priimami artimuoju režimu. Ir klaidinga manyti, kad tolimuoju režimu padarytos išvados visada teisingesnės. 

Pavyzdžiui, žmogus turi svajonę mesti darbą, palikti artimuosius, ir nuvažiuoti į Indiją metams kitiems pamedituoti ir pamatyti pasaulio. Arba turi svajonę nuvykti į Holivudą, ir tapti garsiu aktoriumi. Jei žmogus net nepabandys įgyvendinti savo svajonių, gali būti, kad prieš mirtį to gailėsis. Bet jei pabandys jas įgyvendinti, galbūt po dešimties metų gailėsis (be abejo, artimuoju režimu), kad neturi tokio gražaus namo kaip giminaičiai ar buvę bendraklasiai.

Išvada iš to ta pati kaip ir ankstesniame įraše: kadangi tolimasis ir artimasis režimai neištrinamai įrašyti mūsų smegenyse, verčiau stengtis pasiekti susitarimą tarp jų, o ne leisti vienam iš jų klastingai siekti savo tikslų, užgrobiant viršutinius to-do list'o įrašus.

Kintančios utility funkcijos psichologiniai pagrindai

K.Smitas, aptarinėdamas T.Cowen'o bandymą pateikti vokiškosios pusės Eurozonos problemų moralinį vertinimą, o konkrečiau - klausimą, ar graikai arba italai gali norėti tapti geresni, klausia:

[...] su tuo susijęs gilesnis klausimas [...], ar pasakymas "Aš noriu būti žmogumi, kuriam sąžiningumas būtų svarbu" ką nors reiškia. Ar tai viso labo teiginys apie hiperbolės formos diskonto normą, ar egzistuoja preferencijos, fundamentalesnės už dabartines preferencijas?

Panašia tema kažkada diskutavome su skaitytojais čia. Viena keista organizacija savo pagrindine užduotimi laiko sumodeliuoti, kas bus, jei sau tokį klausimą užduos pakankamai protingas dirbtinis intelektas. Tuo tarpu kalbant apie žmones, R.Hansonas ne kartą yra rašęs apie šiuolaikinės psichologijos atsakymą į Smito klausimą. Formaliai atsakymas vadinasi "suvokimo lygio teorija" (angl. construal level theory), o Hansonas labiau jį mėgsta vadinti "toli-arti" teorija. Ištrauka iš Hansono apibendrinto dviejų psichologų apibendrinamojo straipsnio:

Jei kas nors atsitiko seniai, tai nebūtinai reiškia, kad tai atsitiko toli, nepažįstamam žmogui arba kad tai buvo mažai tikėtina. Nepaisant to, kaip rodo čia aptariami tyrimai, egzistuoja pastebimas bendrumas tarp to, kaip žmonės reaguoja į skirtingas nuotolio dimensijas. [Suvokimo lygio teorija] teigia, kad bendrumas atsiranda dėl to, kad reaguojant į įvykį, tolimą pagal kurią nors iš minėtų dimensijų, reikia daugiau remtis protiniu suvokimu ir mažiau tiesiogine įvykio patirtimi.

"Tolimuoju" režimu žmonės "skrajoja padebesiais" ir kalba apie tai, kaip "kosminiai laivai vagoja kosmoso platybes", t.y. dažnai sugalvoja neįgyvendinamų ir prieštaringų sumanymų, mažiau dėmesio kreipia į detales, mąsto abstrakčiau, daugiau rūpinasi morale ir visuomenės gerove. Religija, meilė, menas ir kiti dvasingi dalykai būdingi tolimajam režimui. Tolima ateitis yra žvilganti (ir melsva, kaip ir tolimi objektai horizonte). "Artimuoju" režimu žmonės objektyviau vertina išteklius ir galimybes, pastebi daugiau detalių, yra savanaudiškesni, labiau rūpinasi praktiniais reikalais ir artimiausiais žmonėmis. Artimajam režimui rūpi seksas, maistas ir kiti kūno malonumai. Tarp tolimojo ir artimojo mąstymo režimo nėra griežtos ribos, kaip ir tarp kosmoso ir atmosferos. Pvz. santuoka paprastai yra motyvuota tolimojo režimo, bet "taip" tenka ištarti artimuoju režimu, todėl kai kam toks persijungimas būna ne visai sklandus.

R.Hansonas turi ir evoliucinį tokio skirtumo paaiškinimą: artimasis režimas be abejo paveldėtas iš protėvių, o tolimasis yra skirtas signalizuoti, kad esi vertingas potencialus partneris ir sąjungininkas.

Atsakydamas į K.Smito klausimą, Hansonas pasakytų (pvz. antrame iš šitų), kad nei artimosios, nei tolimosios preferencijos nėra fundamentalesnės vienos už kitas. Karas tarp jų, kaip ir visi karai, visada blogiau nei susitarimas. Nesu tikras, kiek nuoseklūs šiuo klausimu buvo budizmo ir stoicizmo autoritetai, bet štai pvz. Seneka cituoja Hekatoną:

"Klausi, ką aš pasiekiau? Susidraugavau pats su savimi".

Sekmadienio skaitiniai: mes tampam jaukesni, mes tampam šiltesni...

Kaip rašo Kevin Drum, JAV mokslininkai atrado būdą, kaip per penkis mėnesius su didele tikimybe tapti labiau patenkintam savo gyvenimu, pradėti skirti daugiau dėmesio artimiesiems ir dažniau mąstyti apie dvasinius dalykus. Be to, tai pasiekiama patiriant daugelio tyrimo dalyvių nuomone "vieną ryškiausių ir įsimintiniausių dvasinių įvykių gyvenime".

Būdas netgi nėra naujas: tai keturios haliucinogeninių grybukų dozės (penkta buvo placebas). Tiesa, mokslininkai pasistengė sumažinti neigiamų potyrių tikimybę: svarbiausia yra neviršyti optimalios dozės, o taip pat padeda prieš vartojant paklausyti ramios muzikos bei pamedituoti.

Jeigu mokslininkai būtų atradę naują cheminę medžiagą, jai jau būtų pradėta įtraukimo į vaistų registrą procedūra. Su psilocibinu bus sunkiau. Tikėkimės bent kad bus atlikta daugiau panašių tyrimų, nes tokioje srityje vieno nedidelės apimties tyrimo smarkiai per mažai.

J.Haidtas ir R.Hansonas apie moralę ir politines pažiūras

Kaip jau rašiau, psichologas J.Haidtas skirsto moralės normas į 5 rūšis:

1. Žala ir rūpinimasis kitais (pvz.: šmeižti kitus yra negerai)
2. Teisingumas ir atsilyginimas tuo pačiu (pvz.: susikrauti didžiąją dalį torto į savo lėkštę yra negerai)
3. Priklausomybė savo socialinei grupei ir lojalumas (pvz.: valgyti svetimos kultūros sukurtus hamburgerius yra negerai)
4. Pagarba valdžiai ir vyresniesiems (pvz.: vesti nepaklausus tėvų nuomonės yra negerai)
5. Šventumas ir tyrumas (pvz.: šlapintis viešoje vietoje yra negerai)

J.Haidto skirstymui būdinga tai, kad paskutinės trys moralės normų rūšys aktualesnės JAV respublikonams nei demokratams, o skurdesnių šalių gyventojams - labiau nei turtingesnių.

Ekonomisto R.Hansono nuomone, apie kurią taip pat rašiau, žmonių požiūriai į moralę labiausiai skiriasi dėl to, kad vieniems žmonėms iki šiol svarbios žemdirbystės laikais buvę aktualios tradicinės moralės normos, o kitiems jos savo svarbą praranda, ir jiems lieka tik įgimti iki žemdirbystės susiformavę moralės impulsai.

Hansonas turbūt neprieštarautų Haidto teiginiui, kad visų penkių rūšių moralė žmonėms yra įgimta, tik sakytų, kad lojalumo grupei, pagarbos valdžiai ir tyrumo įgimti impulsai silpnesni, o žemdirbių kultūra juos sustiprino, nes jie naudingiausi tada, kai gyventojų tankumas didesnis nei laukinių žmonių, bet mažesnis nei miestiečių. O ką pasakytų Haidtas apie Hansono mintis, tikiuosi dar sužinosime.

Investuotojų psichologinė imuninė sistema

Daniel Gilbert knygoje Stumbling on Happiness rašo apie eksperimentą, kuriame dalyvių buvo klausiama, ko jie labiau gailėtųsi:

• ar sprendimo pirkti akcijas, kurios paskui atpigo
• ar sprendimo nepirkti akcijų, kurios paskui pabrango

Dauguma mano, kad labiau gailėtųsi sprendimo pirkti akcijas (t.y., ką nors daryti, o ne ko nors nedaryti). Ir dauguma klysta. Žmonės turi "psichologinę imuninę sistemą", kuri moka sugalvoti pasiteisinimą daugeliui nesėkmingų poelgių, bet negali "įsijungti" tada, kai žmogus nieko nedaro. 

Jei ši teorija teisinga, turėtų būti daug besigailinčių, kad nepirko akcijų 2009 metų pirmoje pusėje, bet dauguma pirkusių butus Vilniuje 2007-2008 metais turėtų dėl to per daug nesigraužti (pvz. manyti, kad butai brangz).

Apie tyrumo ir šventumo poreikį

Psichologas J.Haidtas yra suklasifikavęs žmonių moralės impulsus į penkias grupes:

1. Žala ir rūpinimasis kitais (pvz.: šmeižti kitus yra negerai)
2. Teisingumas ir atsilyginimas tuo pačiu (pvz.: susikrauti didžiąją dalį torto į savo lėkštę yra negerai)
3. Priklausomybė savo socialinei grupei ir lojalumas (pvz.: valgyti svetimos kultūros sukurtus hamburgerius yra negerai)
4. Pagarba valdžiai ir vyresniesiems (pvz.: vesti nepaklausus tėvų nuomonės yra negerai)
5. Šventumas ir tyrumas (pvz.: šlapintis viešoje vietoje yra negerai)

Globalizuotame kapitalistiniame pasaulyje reikalingiausi yra pirmieji du principai, o kiti trys kartais pridaro bėdos. Pvz. O. bin Ladeno šnekos apie Vakarų pasaulio supuvimą bando sužadinti paskutinius tris moralės impulsus, kurie tradicinėse islamo šalyse iki šiol turi didelę reikšmę.

Vis dėlto visų penkių rūšių impulsai yra žmonių prigimties dalis, ir pabėgti nuo jų sunku. Tą gerai parodo šitas labai šmaikštus M.Eberstadt straipsnis. Įsivaizduokime į trisdešimtmetę amerikietę Dženifer, ir jos močiutę Betty, kai jai buvo tiek pat metų. Betty manė, kad tai, ką žmonės valgo, yra skonio ir pasirinkimo reikalas, bet savo nuomonę, kas galima ir kas ne seksualiniame gyvenime, laikė visuotiniu moralės dėsniu, pvz. pornografija arba homoseksualizmas jai buvo šlykštūs smerktini dalykai. Dženifer mano, kad seksualinis gyvenimas yra žmonių asmeninis reikalas, bet turi kategorišką nuomonę dėl maisto: jei ji ir ne vegetarė, tai stengiasi nevalgyti daug mėsos, yra nusiteikusi prieš pramoninę gyvulininkystę ir genetinį modifikavimą, perka "ekologiškus" produktus, ir niekina visus, kurie galėtų valgyti taip, kaip ji, bet to nedaro.

M.Eberstadt kyla natūralus klausimas, kas bus dar po 50 metų. Galbūt įsigalės nuomonė, kad per didelė laisvė seksualiniame gyvenime nėra gerai, panašiai kaip tai nutiko su maistu? J.Haidtas turbūt pasakytų, kad nepriklausomai nuo to, kas šiuolaikiniam žmogui naudingiau, su šventumo ir tyrumo poreikiu teks susitaikyti.

Dėl žemės valandos Kauno marių vandens lygis pakilo puse metro

Įlindau į feisbuką - o ten išpopuliarėjo kokia tai žemės valanda - neva tai ekologijos tikslais reikia išjungti valandai kambary šviesą ir feisbuke sėdėti visiškoje tamsoje (o pats kompas musėt turi būti išjungtas iš elektros tinklo ir maitinamas iš batareikų). Pagalvojau, kad žemės valandai galioja balsavimo paradoksas. Yra labai mažai šansų, kad dėl būtent jūsų balso bus vieno balso persvara išrinktas jūsų kandidatas per rinkimus. Kadangi elektrinės nesireguliuoja labai tiksliai vienos lemputės galingumo tikslumu, tas pats principas galioja ir žemės valandai - negi jūs galvojate, kad būtent dėl jūsų išjungtos lemputės bus sutaupytas tas Nemuno vandens kibiras Brazausko HESe, arba kad būtent dėl jūsų išjungtos lemputės bus milimetru pakeltas plutonijaus strypas Ignalinoje ir tuo būdu sumažintas branduolinio kuro sunaudojimas? Nejaugi manote, kad Elektrėnuose mazutą lašina su pipete, ir būtent jūsų asmeninių pastangų dėka pavyks sumažinti CO2 emisijas? Du klausimai energetikos ministerijai:
1. Kokiu tikslumu Jūs reguliuojate elektrines Lietuvoje? Kiek žmonių turi susitarti išjungti elektros lemputes vienu metu, kad būtų garantuoti, kad bus prisuktas bent vienas šlangelis elektrinėje?
2. Kur dingsta perteklinė elektra, pagaminama dėl nepakankamai smulkmeniško elektrinės pajėgumų reguliavimo? Spėju, kad šilumos pavidalu laiduose, jei tai tiesa, tai kas tada pavagia tą šilumą iš žemės valandos dalyvių? Ar visgi žemės valandos dalyviui išjungus elektrą, tiesiog skaisčiau sušvinta spec. lemputė energetikos minstro kabinete?

Detoksikacijos verslo sukčiai

Šališkas Stebėtojas padovanojo man Ben Goldacre knygą "Bad Science". Knyga yra apie sveikatos mokslą ir ypač pseudomokslą, ji itin lengvai skaitoma ir šmaikščiai parašyta.

Į blogą parašysiu keletą dalykų iš šios knygos, bet pradėsiu nuo detoksikacijos verslo sukčių. Knygoje rašoma apie profesionalias detoksikacines voneles Aqua Detox, ir gali būti, kad namų vonelės Detox Spa, pardavinėjamos per puslapį olx.lt už 499Lt, veikia tokiu pačiu principu. Štai ką skelbia Detox Spa pardavėjai:
"Kodėl verta naudoti bioenerginę Detox Spa vonelę? Toksinų perteklius gali išbalansuoti organizmą ir sutrikdyti jo bioenergiją. Mėgaujantis atpalaiduojančia bionerginės vonelės procedūra, jonizuotas vanduo su raminamo poveikio jūros druska veikia mūsų kūną. Specialus elektrodas kuria elektros srovę, kuri pasiekia pėdose esančius receptorius, bei subalansuoja organizmo teigiamų ir neigiamų jonų kiekį. <..> Bioenerginė vonelė padės išvalyti organizme susikaupusias kenksmingas medžiagas, toksinus, sunkiuosius metalus. Jei Jus vargina stiprus galvos skausmas, sulėtėjusi kraujotaka bei lėtiniai kūno skausmai, atsirandantys dėl streso, metas įmerkti kojas į Detox Spa ir atsipalaiduoti."

Knygoje rašoma, kad tokios vonelės yra paprasčiausias akių dūmimas. Įmerkus kojas į voneles, po kurio laiko vanduo paruduoja ir išsiskiria specifinis kvapas. Deja, tai nieko neturi bendro su detoksikacija. Paprasčiausiai vienas iš vonelės elektrodų yra geležinis, ir nuo elektros srovės pradeda skleisti rūdis į vandenį. Kvapas atsiranda tik dėl to, kad vonelė suskaido vandenyje esančią "raminamo poveikio" jūros druską ir išsiskiria chloro dujos.

Apie skirtumą tarp kvailų ir trenktų žmonių

Šitame bloggingheads podcaste Razibas kalbasi su E.Yudkowskiu truputį apie genetikos pasiekimus (kad Č.Barkley yra 75 proc negras, o Snoop Dogg tik 70 proc), ir truputį apie kvailus ir trenktus žmones. Viskas prasidėjo nuo to, kad Razibas parašė, kad Yudkowskis mano, kad dauguma žmonių kvaili, o Yudkowskis atsakė, kad mano žymiai subtiliau - kad dauguma žmonių trenkti. Jis remiasi dviem dalykais:

1. Daugybe mokslinių tyrimų, tokių kaip tas, kuriame XX a. 9 dešimtmečio pradžioje tarptautinėje konferencijoje buvo apklausti ekspertai, ir į klausimą "ar tikėtina, kad netrukus bus JAV karinis konfliktas su SSRS?" teigiamai atsakė mažesnė dalis nei į klausimą "ar tikėtina, kad netrukus SSRS įves kariuomenę į Lenkiją, o paskui prasidės karinis konfliktas su JAV?" Kaip žinia, psichologas D.Kahnemanas už panašius tyrimus gavo ekonomikos Nobelio premiją.

2. Tokiu anekdotu: žmogui sprogsta mašinos padanga, ir jam tenka ją keisti prie beprotnamio tvoros. Iš už tvoros jį stebi dvi paklaikusios akys. Žmogus susinervinęs netyčia nuspiria atsuktus varžtus už tvoros. Jis kurį laiką delsia, o paskui iš už tvoros pasigirsta balsas: "atsuk po vieną varžtą nuo kitų trijų ratų, ir turėsi, su kuo prisukti atsarginį". Žmogus sako: "tai genialu, tik kodėl tu čia uždarytas, jei esi toks protingas?". O balsas iš už tvoros atsako: "aš čia todėl, kad esu trenktas, o ne todėl, kad kvailas". 

Kitaip sakant, kvailumu jie vadina nesugebėjimą logiškai mąstyti, o trenktumu - nesivadovavimą loginiu mąstymu kasdieniniame gyvenime.

Podcaste jie taip ir neprieina galutinės išvados, kiek koreliuoja kvailumas su trenktumu, nors eksperimentais tas anksčiau ar vėliau bus nustatyta. O iš turimų duomenų, tikėjimas astrologija ir stebuklingu pasaulio sukūrimu koreliuoja su mažu IQ, bet neaišku, kiek tą lemia bandos jausmas (nes nepriimta, kad išsilavinę žmonės geroje draugijoje kalbėtų apie astrologiją ir stebuklingą pasaulio sukūrimą, nors nieko baisaus, jei jie kaltina valdžią, kad ši nesukuria pakankamai darbo vietų), o kiek didesnis IQ skatina racionalų mąstymą. Iš kitos pusės, K.Giodelis (nekalbant apie J.Nash'ą) sako buvo rimtai trenktas. O kad D.R.Hofstadteris trenktas, jau rašiau.

Dienos nuoroda: malonesni malonumai

How to make good experiences even more pleasurable (and bad ones even worse)

Dienos nuoroda: kišenpinigiai ir vaikų auklėjimas

Dear Economist: How can we stop our child buying sweets? 

Nors labiau panašu, kad rašoma apie tėvų auklėjimą.

Kuo tiki tikintieji?

Taip vadinasi šeštas S.Landsburgo knygos "The Big Questions" skyrius. Landsburgo dažnai neįmanoma atpasakoti, jį reikia cituoti, nors išversti nelengva:

Kiekvieną rytą mano draugas Miša, kaip ir kiti žydai ortodoksai, baigia savo maldas pareikšdamas: "aš šventai tikiu Mesijo atėjimu ir, nors jis delsia, vistiek kasdien laukiu jo atėjimo". Aš pats šventai tikiu, kad kvadratinė šaknis iš dviejų yra iracionalus skaičius, bet niekada nejaučiau poreikio to pranešti visai visatai. Dėl to aš įtariu, kad Miša meluoja. [...] jei patykosite manęs gatvėje, galite išgirsti mane murmant: "aš tikiu, kad galiu numesti porą kilogramų" arba "aš tikiu, kad jai patinku". Bet niekada neišgirsite "aš tikiu, kad du plius trys yra penki". Aš žinau, kad du plius trys yra penki. Dėl to aš nejaučiu poreikio sau tą priminti.

Dienos nuoroda: Aferų enciklopedija

Understanding scam victims

Laiko psichologija

Ben Casnocha rašo apie P. Zimbardo ir J. Boyd knygą "Laiko paradoksas: naujoji laiko psichologija kuri pakeis jūsų gyvenimą":

• Taisyklė laikas - pinigai jau paseno. Laikas brangiau už pinigus.
• Išskiriami penki psichologiniai asmenybės tipai pagal požiūrį į laiką.
• Tie, kas įsivaizduoja, kad jiems liko daug gyventi, labiau vertina naujas pažintis
• Skirtingos psichoterapijos mokyklos labiau tinka skirtingų tipų žmonėms.
• Į ateitį orientuoti vyrai yra perfekcionistai, jiems mažiau patinka pornografija ir jie rečiau užsiima seksu
• Šiuolaikinėje visuomenėje geriausiai sekasi į ateitį orientuotiems žmonėms, o kaimuose gali sektis ir į praeitį orientuotiems žmonėms. Apie į praeitį orientuotus žmones žinoma mažiau, nes tarp studentų jų beveik ir nėra.