Dienos citata. P. Krugman. Eurozonos žlugimo hipotetinis scenarijus

"The combination of default and devaluation has helped Iceland limit the damage from its banking disaster. In fact, in terms of employment and output, Iceland has done somewhat better than Ireland and much better than the Baltic nations.

So will one or more troubled European nations go down the same path? To do so, they would have to overcome a big obstacle: the fact that, unlike Iceland, they no longer have their own currencies. As Barry Eichengreen of Berkeley pointed out in an influential 2007 analysis, any euro-zone country that even hinted at leaving the currency would trigger a devastating run on its banks, as depositors rushed to move their funds to safer locales. And Eichengreen concluded that this “procedural” obstacle to exit made the euro irreversible.

But Argentina’s peg to the dollar was also supposed to be irreversible, and for much the same reason. What made devaluation possible, in the end, was the fact that there was a run on the banks despite the government’s insistence that one peso would always be worth one dollar. This run forced the Argentine government to limit withdrawals, and once these limits were in place, it was possible to change the peso’s value without setting off a second run. Nothing like that has happened in Europe — yet. But it’s certainly within the realm of possibility, especially as the pain of austerity and internal devaluation drags on."

P. Krugman

Krizė Lietuvoje. Kas pasikeitė 2010-aisiais?

Prieš metus rašiau apie tris krizes, vienu metu supurčiusias Lietuvos ekonomiką - juk reikia nagrinėti net tris krizes, kad paaiškinti taip stipriai nukritusį Lietuvos BVP (Gitanas Nausėda šiam tikslui pasitelkia vos kartą per dvidešimt metų atsitinkančio reto planetų išsidėstymo danguje metaforą). Pasižiūrėkime, kaip sekėsi kovoti su šomis krizėmis 2010-aisiais:

Pasaulinė per mažos bendrosios paklausos krizė. Pasaulis 2010 metais toliau kapstėsi iš po Lehman Brothers bankroto kilusios per mažos bendrosios paklausos krizės, Lietuvoje šis procesas matomas sparčiame eksporto atsigavime - šių metų trečiąjį ketvirtį eksportas 14,6% viršijo prieš metus buvusį eksportą.

Vietinė per didelės bendrosios paklausos krizė. Ši krizė pasižymėjo didžiuliu infliacijos ir einamosios sąskaitos deficito šuoliu. Situacija visiškai aiški, ši krizė baigėsi - turime einamosios sąskaitos perteklių, o infliacijos tempai normalizavosi.

Vietinė struktūrinė krizė. Deja, ši krizė 2010-aisiais tęsėsi toliau. Problemų turinčiuose privačios ekonomikos sektoriuose ji artėja prie pabaigos - statybų ir viešbučių sektoriams jau nėra kur toliau trauktis. Tačiau daug neišsprestų problemų su valstybės biudžeto balansu - dėl šių problemų kapitalo kaštai Lietuvos ūkio subjektams buvo per dideli ir todėl investicijų procesas netapo ekonomikos atsigavimo varikliu. Blogas ekonomikos reguliavimas irgi trukdė ūkiui atsigauti - darbo rinka vis dar tebėra toli nuo pusiausvyros padėties, o bloga reguliacinė aplinka stabdo bandymus ieškoti naujų ekonomikos plėtros krypčių.

Išvada. Šiemet besitęsusi ekonominės veiklos stagnacija buvo nulemta dviejų faktorių priešpriešos. Didėjanti užsienio paklausa sparčiai augino eksporto apimtis, tuo tarpu biudžeto deficito ir ekonomikos reguliavimo problemos smukdė ekonomiką, o viską susumavus, esame netoli apskrito nulio.

Krizės pamokos. Politikai

• Krizė atskleidė, kad beveik visose pasaulio šalyse politikai nepakankamai rūpinosi valstybės atsparumu makroekonominėms katastrofoms.

• Lenkija ir Vokietija parodė itin didelį atsparumą krizei, nepaisant to, kad kitose srityse jų ekonomikoms dažnai labai trūksta dinamizmo. Abejose valstybėse situaciją gelbėjo tinkama makroekonominė monetarinė, fiskalinė ir darbo rinkos reguliavimo politika. 

• Geriausiai pasirodė Kinijos politikai, laiku susiorientavę situacijoje ir supratę, kad geriausias vaistas kredito krizei gydyti yra spartus naujų kreditų išdavimas. Kinijos žingsniai krizės metu kažkiek atitinka Miltono Friedmano rekomendacijas, kurio nuomone ekonomikai labai kenkia pinigų masės sumažėjimas. Kinija orientavosi į apsisaugojimą nuo kredito masės sumažėjimo, tačiau kaip žinome pinigų masės ir kredito masės tendnecijos paprastai būna labai panašios.

• Krizės akivaizdoje savo galimybes pervertino Islandijos ir Airijos vyriausybės. Jos buvo šventai įsitikinusios, kad valstybė sugebės nepasiteisinusias investicijas finansavusius bankus pilnai apsaugoti nuo nuostolių. Islandijos atveju nuo valstybės paramos bankams suteikimo iki valstybės finansinio kracho praėjo vos keletas dienų, Airijos atveju procesas žymiai lėtesnis.

• Krizės metu didžiųjų valstybių lyderių susitikimai iš mažareikšmių ceremonialių diskusijų klubo pavirto labai svarbiu patarimų apie kovą su krize sklaidos forumu.

ECB ir Lietuvos ekonominė politika

Šios dienos Europos Centrinio Banko sprendimas yra svarbus Graikijai, Portugalijai ir Airijai, be to, jis yra labai svarbus ir Lietuvai.

Buvo sprendžiamas klausimas dėl ypatingų skatinimo priemonių nutraukimo. Šios skatinimo priemonės sušvelnino ekonominę situaciją Graikijoje, Portugalijoje ir Airijoje. Jeigu ypatingos skatinimo priemonės būtų nutrauktos, tai reikštų, kad Graikija, Portugalija ir Airija laikinai netenka pilnų Eurozonos nario teisių ir naudoja eurą kaip savo valiutą iš esmės taip, kaip eurą naudoja Kosovas ir Juodkalnija. Už monetarinę politiką Graikijoje, Portugalijoje ir Airijoje tokiu atveju būtų atsakingas nebe Europos Centrinis Bankas, bet Tarptautinis Valiutos Fondas. Ačiū Dievui, Europos Centrinis Bankas šiandien persigalvojo ir pratęsė skatinimo priemones, o Graikija, Portugalija ir Airija ir toliau gaus didelę naudą iš Europos Centrinio Banko likvidumo palaikymo operacijų.

Kuo tai svarbu Lietuvai? Jei Graikija, Portugalija ir Airija būtų buvusi palikta išimtinai Tarptautinio Valiutos Fondo valiai, Europos Centrinio Banko monetarinė politika griežtėtų tol, kol ji atitiktų Vokietijos, Prancuzijos ir kitu stipresnę ekonomiką turinčių šaliu sąlygas. Lietuvos ekonominė situacija nėra tokia gera kaip Vokietijos, ir jei Europos Centrinis Bankas griežtintų monetarinę politiką, Lietuva būtų buvusi priversta imtis papildomų priemonių darbo rinkos lankstumui ir investicijų patrauklumui didinti, taip pat reikėtų dar skubiau likviduoti biudžeto deficitą. Kadangi monetarinės politikos griežtinimas šiandien buvo atidėtas, prie Lietuvos ekonomikos skatinimo funkcionuojant valiutų valdybai prisidės Europos Centrinis Bankas, o Lietuvos valdžia bent jau laikinai galės lengviau atsikvėpti.

Susije irašai:
Valiutų karas ir Lietuva
ECB sprendimo vertimas iš paukšcių kalbos

Ekonomikos burbulas kaip religija

Apibrežimas. Religija yra tai, kuo žmonės tiki tik todėl, kad tuo tiki kiti žmonės.

Kaip doras katalikas, skubu pareikšti, kad aukščiau pateiktas apibrėžimas tinka visoms religijoms, išskyrus katalikų. Paminėjęs šią svarbią išimtį, pasakysiu, kad šiais laikais žymiai įdomiau nagrinėti pasaulietines religijas, tokias kaip marksizmas, genetiškai nemodifikuotų produktų garbinimas ir detoksikacinių vonelių naudojimas kojų ritualams atlikti. Bet apie tai - kitą kartą, o šios dienos tema yra ekonomikos burbulai kaip religija.

Tiek tradicinės religijos, tiek ir ekonomikos burbulai žmonėms suteikia didelę naudą. Religinio kulto išpažinėjai pasisotina dvasinėmis vertybėmis ir jaučiasi gerai. Ekonomikos burbulų dalyviai galvoja, kad yra turtingi, ir pasisostinę materialinėmis vertybemis, jaučiasi gerai. Praradę tradicinį tikėjimą, žmonės netenka sakramentų ir nuskursta dvasiškai. Sužlugus ekonomikos burbulo religijai, žmonės nebesijaučia turtingi, todėl sumažina vartojimo krepšelį ir tada neišvengiamai dėl ekonominio multiplikatoriaus nuskursta materialiai, be to, išauga nedarbas.

AMB ir Kirkilo laikais Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, klestėjo nekilnojamo turto burbulo tikėjimas. Visos religijos jų nariams žada ką nors gero, pavyzdžiui, gerą pomirtinį gyvenimą. Nekilnojamo turto religija žadėjo, kad "nekilnojamas turtas brangz". "Tikėjimo žodis" žlugs, kai nusivylę pomirtiniu gyvenimu mirusieji apsireikš gyviesiems tikintiesiems ir praneš, kad skubiai reikia keisti tikėjimą. Nekilnojamo turto burbulas žlugo be antgamtinių reiškinių pagalbos - nekilnojamas turtas krizės metu truputį atpigo ir tokiu būdu į šipulius subyrėjo pagrindinė nekilnojamo turto burbulo religijos dogma, o NT religijos vyskupai (projektų vystytojai), kunigai (NT agentai), klierikai (statybininkai) liko ant ledo.

Nors nekilnojamo turto burbulas yra naudingas reiškinys, jis turi ir didelę problemą - brangiai kainuoja išlaikyti bažnyčios aparatą (projektų vystytojai, NT agentai ir statybininkai nori dideliu pelnų ir atlyginimų). Todėl ekonomistai dar senų senovėje ieškojo efektyvesnių ekonomikos burbulų formų. Austrų ekonomikos mokykla vienareikšmiškai pasisako už aukso burbulą. Aukso kasyklose dirba mažai žmonių, todėl dėl darbo jėgos stygiaus nenukenčia kitos, ne burbulinės ūkio šakos. Auksas itin gražiai blizga, todėl tikėjimas aukso verte yra toks pats stabilus kaip ir jo blizgėjimas ir nėra jokios rizikos, kad burbulas sprogs. Austrų ekonomikos mokykla teigia, kad dėl visų ekonomikos blogybių yra kalta valdžia, pasitelkusi įstatymo jėgą aukso burbulo naikinimui.

Šiuolaikiniai ekonomistai pasuko kita ekonomikos burbulų propagavimo kryptimi. Jie pasisako už valstybės obligacijų burbulą. Sumaniai manipuliuojant fiskalinės politikos svertais, galima užtikrinti valstybės obligacijų burbulo stabilumą. Valstybe tiki labai daug žmonių, tai dar labiau padidina valstybės obligacijų burbulo stabilumą. Valstybės obligacijų turėtojai jausis esą turtingi, o obligacijų savininkų vartojimas iki minimumo sumažins nedarbą. Tačiau deja politinis mechanizmas nėra toks stabilus kaip aukso blizgėjimas. Politikai nesuvaldo valstybės obligacijų burbulų, ir arba juos įpučia per daug, arba per mažai. Krugmanas kiekvieną dieną niršta dėl to, kad JAV obligacijų burbulas įpučiamas nepakankamai. Graikijoje matome kitą medalio pusę - ten politikai išsijuosę tol pūtė valstybės obligacijų burbulą, kol jis sprogo.

Įdomi yra Airijos situacija - ten žlugo per didelis NT burbulas, tačiau NT burbulo pilkieji kardinolai užvaldė valstybę ir per didelį NT burbulą per valstybės garantijas pavertė per dideliu valstybės obligacijų burbulu. Į pagalbą teko kviestis Tarptautinį Valiutos Fondą.

Valiutų karas ir Lietuva

Tęsiame straipsnių seriją apie valiutų karą. Pirmojoje dalyje aptarėme išnagrinėjome valiutų karo sąvoką, antrojoje dalyje pasižiūrėjome, kaip karas vyksta įvairiuose pasaulio kampeliuose, šį kartą pateiksime karines rekomendacijas Lietuvai.

Kadangi litas pririštas prie euro - tvirtos ir patikimos valiutos, geriausia kariauti pagal Eurozonos taisykles. Eurozonoje geriausias ekonomines perspektyvas turi Vokietija, todėl reikia kopijuoti Vokietijos ekonominį modelį. Lanksti darbo rinka turi užtikrinti žemą bedarbystę, o mažas biudžeto deficitas - palankias sąlygas verslo plėtrai. Lietuvos darbo rinkos fronte nieko gero - kol kas girdime absurdiškus planus didinti minimalų atlyginimą. Labai tikimės, kad biudžeto deficito fronte Kubilius neužmigs ant laurų. Alternatyvų nėra - Graikijos, Airijos, ir Islandijos ekonomikos modeliai veda į neišvengiamą pralaimėjimą valiutų kare. Gerai kariaujant, galų gale pasieksime pergalę - Lietuva įsives eurą. Kokia iš to nauda, jau rašiau čia.

Valiutų karą pradeda ir laimi JAV

Kaip jau rašiau anksčiau, terminas "valiutų karas" man nepatinka, nes jį sugalvojo ekonomikos augimo priešininkai, siekdami pigių propagandinių pergalių. Vis dėlto šiandien naudosiu šį terminą, nes jis leidžia išvengti nuobodžių formulių ir grafikų juos pakeičiant paraku kvepiančiais mūšių aprašymais.

Puolančioji pusė. Ji kaip niekad stipri. Jai vadovauja labiausiai pasaulyje pinigų spausdinimą mėgstantis JAV Centrinio Banko vadas Ben Bernanke. Išvydę jo naujausią ginklą - naują 600 mlrd. JAV dolerių partiją, po pernykščiais lapais pasislepia net ir patys narsiausi valiutų karo priešininkai iš Vokietijos ir Kinijos.

Gynybinė taktika. Jeigu puolamoji taktika valiutų kare yra pinigų spausdinimas, tai gynybinė taktika yra pinigų naikinimas. Kadangi savo pinigus naikinti nesmagu, vietoj to pirmiausia stengiamasi pasinaudoti penktosios kolonos paslaugomis - čia ypač patrauklūs JAV austrų ekonomikos atstovų raginimai stabdyti dolerių laviną.

Euro frontas. Euro fronte gynybai vadovauja trigalvis slibinas, turintis Angelos Merkel, Axelio Weberio (iš Bundesbanko) ir Jean-Claude Tricheto (iš ECB) galvas. Vokiečių ekonomistų raginimus stabdyti dolerių spausdinimo mašiną viena kaire ranka lengvai sustabdo Paulas Krugmanas, savo bloge į šuns dienas išdėdamas vokiečių ekonomistų neišmanėliškumą. Žymiai geriau sekasi graikų ir airių pinigų naikinimo operacija: šį pavasarį buvo sunaikinti milijardai Graikijos eurų, o šį savaitgalį intensyviai vyko derybos dėl paliaubų su Airija, mainais į Airijos bankroto atšaukimą bandant susitarti, kuri Airijos eurų dalis bus ilgam laikui įkalinta Tarptautinio Valiutos Fondo delegacijos stovykloje po lozungu "Arbeit macht Geld" "Vidinė devalvacija".

Kinijos frontas. Iki šiol Kiniją nuo dolerių srauto patikimai saugojo Didžioji Kinų Siena. Tačiau atsitiko kažkas naujo - oficialusis Pekinas kelis kartus išreiškė gilų pasipiktinimą niekšiškais JAV valiutų karo veiksmais. Tai privertė kinų liaudį susimastyti, ir jie suprato, kad Kinijos Komunistų Partijos Politbiuro Centro Komitete tvyro sumaištis, pakrikimas ir panika dėl to, kad Didžiąją Kinų Sieną galima apeiti per Hong Kongą. Kinų liaudis suprato, kad dėl skylių Didžiojoje Kinų Sienoje valdžiai teks naikinti nuosavus kinų pinigus - juanius, ir per vieną dieną Šanchajaus akcijų indekso kursas nukrito net penkiais procentais.

Valiutų mūšis vandens stiklinėje

Prisiminkime vieną šiek tiek girdėtą anekdotą. Abramovskis paskolina Berezovičiui milijardą, Berezovičius tuč tuojau tą milijardą paskolina Abramovskiui atgal. Kas pasikeis? Ar nuo to suklestės ekonomika? Ar nuo to Abramovskis su Berezovičiumi taps turtingesni? Atsakymas toks - tikriausiai visiškai nieko neįvyks, nei Abramovskis, nei Berezovičius dėl to nepraturtės, bet kilo grėsmė, kad Abramovskis su Berezovičiumi gali rimtai susipykti, o jiems besiaiškinant santykius, gali nukentėti niekuo dėti praeiviai.

Valiutų karas vyksta labai panašiai. Centriniai bankai ratu skolina vieni kitiems milijardus. Tikriausiai nieko dėl to neįvyks, bet visiems baisu, kad kils rimti tarptautiniai apsižodžiavimai. Jei centriniai bankai gautus vieni iš kitų pinigus ramiai laikys seife, viskas bus gerai. Bet išsipūtęs skolų ratas kutena nervus, ir valiutų mūšis vandens stiklinėje gali pavirsti rimtu karu dėl strateginių žaliavų išteklių - aukso, vario, naftos. Na, o pabrangusi nafta gali sustabdyti pasaulio ekonomikos atsigavimą.

Savo absurdiškumu panašus į valiutų karą procesas yra ir Quantitative Easing (kiekybinis stimuliavimas). Jo metu išsipučia centrinio banko ir finansų ministerijos tarpusavio įsiskolinimai. Labiausiai tikėtina, kad nuo to nieko neįvyks, tačiau kyla grėsmė, kad tolimoje ateityje centrinis bankas susipyks su finansų ministerija, ir dėl kilusio konflikto centrinis bankas po dešimties metų nebegalės suvaldyti infliacijos.

Euro įvedimas Lietuvoje - kam to reikia?

Skaitytojai klausia:
"Ar galima konkrečiau dėl euro įvedimo? Kaip euras pagelbėtų stipriai mūsų ūkiui? O kokios galimos neigiamos pasekmės? Gal jei bus laiko galėtumėte naują įrašą šiuo klausimu parašyti, nes ne man vienam turbūt įdomi jūsų nuomonė šiuo klausimu."

Atsakome: Euro įvedimas turi vieną labai didelę naudą, apie kurią šiandien ir pakalbėsime, plius dar yra visokių nedidelių neesminių pliusiukų ir minusiukų, kuriuos tikrai verta ignoruoti.

Į Europos Centrinį Banką Lietuvai reikėtų žiūrėti kaip į dosnesnį, geresnį, švelnesnį ir turtingesnį Tarptautinio Valiutos Fondo variantą. Kubiliui atėjus į valdžią, kairuolių tarpe kilo mintis pasiskolinti pigių pinigų iš Tarptautinio Valiutos Fondo. Tačiau TVF'as tų pinigų duoda nedaug ir tik su labai griežtomis, kartais netgi sadistinėmis sąlygomis, tai rodo Latvijos pavyzdys, kur dėl pinigų trūkumo RIGIBOR'as pakilo iki dviženklių skaičių, BVP žiauriai krito, o nedarbas labai išaugo.

Tuo tarpu krizės metu Europos Centrinis Bankas skolino neribotą kiekį pinigų su artimomis nuliui palūkanomis, todėl krizė Eurozonoje buvo žymiai švelnesnė. Tai, kad Lietuva neįsivedė euro prieš krizę yra istorinė klaida. Jei krizės metu mes būtumėme turėję eurą, BVP kritimas ir nedarbo augimas būtų žymiai švelnesni. Buvimas Eurozonoje yra pigiausias, geriausias ir patikimiausias Lietuvai draudimas nuo makroekonominių katastrofų. O dėl dabartinės krizės iš tiesų yra kaltas ne Kubilius, o AMB.

Austrų ekonomistai aiškinasi, kur dingo infliacija

Ilgą laiką prognozavę artėjančią hiperinfliacijos bangą, austrų ekonomikos mokyklos atstovai susizgribę pradėjo aiškintis, kur prapuolė taip lauktas kainų lygio sprogimas.

Atsakymai du:

1. Austrų teorijos geros, tik blogai pritaikėme faktus. Austrų pakraipos ekonomistų tūzas Robert Murphy iš pradžių išsigando augančios pinigų masės M1, o kai ta nustojo augti, vis vylėsi, kad augimas vėl neišvengiamai atsinaujins. Faktas, kad biržų spekuliantai savo infliacijos prognozes apskaičiavo gerokai tiksliau nei R. Murphy, ir matyt jie rėmėsi kitomis, ne austrų teorijomis.

2. Visus naujus atspausdintus pinigus gavo bankininkai, jie pirko akcijas, o ne agurkus, todėl infliacija pasireiškė ne vartojimo krepšelyje, o finansinių instrumentų kainoje. Deja, R. Murphy nepaaiškina, kodėl bankininkai bent dalies gautų pinigų nepaskolino agurkų valgytojams, juk toks skolinimas turėtų būti labai pelningas, jei iš tiesų grėstų infliacijos banga.

Susiję įrašai:
Maisto kainos kyla, nes bankininkai spausdina pinigus?
Rothbard'o pasekėjams teks prisiminti neigiamų skaičių aritmetikos dėsnius

Lietuvos bankroto rizika, euras ir biudžeto išlaidos

Tezės apie trečiojo ketvirčio valstybių bankroto rizikos duomenis:

• Prieš tris mėnesius Nematoma Ranka džiaugėsi mažėjančia Lietuvos bankroto rizika, tačiau per paskutinį ketvirtį Lietuvos bankroto rizika iš esmės nepasikeitė, o pavojingiausių valstybių sąraše Lietuva iš devynioliktos vietos pakilo į šešioliktą.

• Tikimybė, kad Lietuva bankrutuos per ateinančius penkis metus, finansų rinkų dalyvių nuomone sudaro apie 17,5%. Didelė valstybės bankroto baimė blogina šalies ūkio plėtros perspektyvas, tai ypač galioja su vidaus vartojimu ir nekilnojamu turtu susijusiems ekonomikos sektoriams. Tuo tarpu trečioje saugiausioje pasaulio valstybėje Švedijoje bankai sėkmingai pučia naują nekilnojamo turto burbulą.

• Jei Lietuva būtų euro zonos narė, su dabartine ekonomikos statistika Lietuvos bankroto rizika būtų gerokai mažesnė nei dvidešimt pirmoje vietoje rizikingiausių valstybių sąraše esančios Ispanijos ar dvidešimt trečioje vietoje esančios Italijos. Euro įvedimas stipriai pagelbėtų Lietuvos ekonomikai.

• Valstybės išlaidų valdymas yra labai svarbi priemonė valstybės bankroto rizikos mažinimui. Gerai, kad prezidentė sukritikavo Vyriausybės sprendimą kitų metų biudžeto projekte įrašyti didesnes išlaidas nei šiemet.

Ar Lietuvoje yra per daug pinigų?

Ar egzistuoja kokie nors kriterijai, pagal kuriuos galime nustatyti, ar valstybėje yra per daug pinigų, ar per mažai? Taip. Nors vienas kitas per daug dogmatiškas Austrų ekonomikos mokyklos atstovas teigia, kad pinigų visada yra per daug, iš tiesų optimalus pinigų kiekis yra toks, kai žmonėms geriausiai sekasi koordinuoti savo ekonominės veiklos planus. Esant tinkamai pinigų politikai, pinigų kiekis yra pilnai padengtas realiais ekonomikos resursais, kainų dinamikos lūkesčiai atspindi realią ekonomikos būklę ir atitinka pinigų vertės standartą.

Kas atsitinka, kai pinigų yra per daug? Tokiu atveju pinigai tampa nepadengti realiais ekonomikos resursais. Žmonems atrodo, kad kainos kils lėčiau, negu iš tikro, tai sukuria turto iliuziją. Kyla perteklinių investicinių projektų bumas, atsiranda ekonomikos burbulas.

Kas atsitinka, kai pinigų yra per mažai? Ekonomikoje atsiranda resursų perteklius, lyginant su pinigų mase. Atsiranda visuotinis nedarbas, stoja visi gamybos ir prekybos sektoriai. Sukuriama skurdo iliuzija. Stabdomi visi naudingi investiciniai projektai, nes pinigai signalizuoja, kad ekonomikai trūksta resursų, nors iš tikrųjų egzistuoja resursų perteklius. Žmonėms atrodo, kad kainos kils labiau, nei jos iš tikrųjų turėtų kilti, esant tokiam pinigų masės trūkumui.

Šiuo metu Lietuvoje pinigų kiekis yra artimas optimaliam, tačiau pinigus turi ne tie, kam iš tikrųjų jų reikia. Per daug pinigų turi valdžia, kuri masiškai skolinasi pinigus. Augant valstybės skolai, kyla iliuzija, kad viešasis sektorius yra Lietuvos ekonomikos ateities garantas. Per mažai pinigų turi privatus sektorius, juk dėl didžiųjų valstybių monetarinės politikos klaidų vis dar sunku gauti paskolas geriems privatiems investiciniams projektams. Per mažai pinigų turi eksportuotojai, nes daugelyje užsienio valstybių pinigų kiekis vis dar dirbtinai mažas. Siekiant išspręsti ekonomikos problemas, valdžia pasiskolintus pinigus turėtų atiduoti mokesčių mokėtojams.

Monetarinė politika ir pinigų vertė

Nuo monetarinės politikos priklauso pinigų vertė. Aukso standarto laikais monetarinės politikos tikslas būdavo užtikrinti pastovią pinigų vertę aukso atžvilgiu. Smetonos laikais valdžia rūpinosi, kad vienas litas atitiktų 0,150462 gramo gryno aukso. Lietuva buvo viena iš nedaugelio valstybių, išlaikiusių stabilią valiutą aukso atžvilgiu Didžiosios Depresijos metu, nors ir čia teko pasukčiauti - valstybė krizės metu ėmėsi stipriai žlugdyti importą, bei apribojo valiutines operacijas. Drastiškos priemonės sustiprino pasitikėjimą litu, bet ekonomika taip nukentėjo, kad kilo Suvalkijos ūkininkų maištas. Smetona šią problemą išsprendė sušaudydamas maištininkų lyderius.

Po Antrojo pasaulinio karo išpopuliarėjus Keynes'o idėjoms, centriniai bankai nusprendė, kad neverta per daug rūpintis pinigų vertės stabilumu. Žymiai svarbiau, kad valstybės išlaidos ir pinigų kiekis būtų pakankamai dideli, kad užtikrintų spartų ekonomikos augimą. Žingsnis po žingsnio besaikis ekonomikos skatinimas sukėlė infliacijos bangą - aštuntasis praėjusio amžiaus dešimtmetis pasižymėjo sparčiu dolerio bei svaro nuvertėjimu, kiek stipriau laikėsi Vakarų Vokietijos markė. Didėjantis nepasitikėjimas nuvertėjančiais pinigais reiškė, kad bet koks bandymas stimuliuoti ekonomiką nebeduoda jokių teigiamų rezultatų - kainos pašoka dar aukščiau, kartu padidėja ir nedarbas, nes be patikimų pinigų ekonomika nebegali normaliai funkcionuoti.

Maždaug prieš trisdešimt metų centriniai bankai vėl kilo į kovą su infliacija. Spausdinamų pinigų kiekio sumažinimas ir trumpalaikių palūkanų normų padidinimas greitai atnešė sėkmę, ir pasitikėjimas svarbiausiomis pasaulio valiutomis buvo atstatytas. Tam kad dar labiau padidinti pasitikėjimą pinigais, daugelis pasaulio centrinių bankų nusprendė formaliai apibrėžti savo veiklos tikslą. Europos centrinis bankas siekia, kad eurozonos infliacija būtų vos vos mažesnė nei du procentai per metus. JAV neturi formalaus dolerio vertės standarto, bet neofialiai manoma, kad JAV centrinio banko (FED) siekiai nelabai daug skiriasi nuo Europos centrinio banko tikslo.

Latvija ir valiutų krizių modeliai

Nobelio premijos laureatas Paul Krugman rašo apie valiutų krizių modelių vystymąsi. Galima spėti, kad jis turbūt net nežino, kas yra Latvijos sostinė, todėl įvertinti valiutos krizės grėsmę Latvijai teks patiems.

• Pirmos kartos valiutų krizių modeliai sako, kad valiutų krizės kyla, kai dėl valiutos kurso neatitikimo spekuliacinės atakos metu greitai išsenka centrinio banko valiutos rezervai. Latvijos centrinio banko balansas remiasi valiutų valdybos principu, pagal kurį centrinio banko pinigų emisija pilnai padengiama užsienio valiutos rezervais, todėl Latvija yra pilnai apsaugota nuo pirmojo tipo valiutų krizių.
• Antros kartos valiutų krizių modeliai sako, kad valiutų krizės kyla, kai valdžia nusprendžia, kad ginti valstybę nuo valiutų krizės per daug žalinga ekonomikai (pavyzdys - Anglija 1992). Antros kartos krizių modeliai labiau paaiškina didelių uždarų ekonomikų valiutų krizes, todėl nelabai tinka Latvijai. Pagal šiuos modelius svarbiausias faktorius yra interesų grupių politinė įtaka. Latvijos ekonominės krizės pradžioje valiutinio stabilumo šalininkai turėjo absoliučią persvarą (prisiminkime kad ir Latvijos spec. tarnybų veiksmus prieš apie krizę kalbančius rusų tautybės ekonomistus). Ši persvara išlieka ir dabar, tai įrodo stabilizacinė valdžios politika Latvijoje.
• Trečios kartos valiutų krizių modeliai akcentuoja ne valdžios, bet privataus sektoriaus situaciją. Esant dideliam privataus sektoriaus įsiskolinimui užsienio valiuta, ekonomika gali patekti į situaciją be išeities - privatus sektorius atsiduria priešbankrotinėje būklėje nepriklausomai nuo valiutos kurso politikos, o valstybės veiksmus stimuliuojant ekonomiką riboja valstybės skolos našta. Esant tokiai situacijai, Krugmanas rekomenduoja žemo valiutos kurso politiką, kuri esant mažesniems atlyginimams galėtų sumažinti nedarbą. Oficiali Tarptautinio valiutos fondo pozicija kitokia - jie mano, kad perėjus prie žemo valiutos kurso vienu metu bankrutuotų labai daug privataus sektoriaus įmonių, kas dar labiau padidintų bedarbių skaičių, nes Latvijos teismai nepajėgūs vienu metu optimaliai išspręsti didelio skaičiaus bankroto bylų. Stabilaus valiutos kurso politika turi ir kitų privalumų - ją vykdant nuo nuvertėjimo apsaugomos gyventojų santaupos. Pagal trečios kartos modelius, svarbu teisingai parinkti kurso politiką pačioje ekonomikos krizės pradžioje, ir jos nuosekliai laikytis. Politikos keitimas šiuo metu būtų gerokai pavėluotas, nes Latvijos darbo rinka jau pakankamai adaptavosi prie krizės.

Išvada. Latvija apsaugota nuo pirmojo ir antrojo tipo valiutos krizių. Pagal trečiosios kartos krizių modelius, šiuo metu Latvijai naudingiausia stabilaus valiutos kurso politika.