Neprofesionalaus analitiko komentaras apie Eurozoną

Paklausęs šitą apokaliptinės nuotaikos Econtalk'ą su T.Cowen'u, nutariau parašyti keletą žodžių, kaip įsivaizduoju padėtį Eurozonoje, nors pastaruoju metu tam neskiriu pakankamai dėmesio.

1. 2008 metais pabrangus naftai ir kitoms žaliavoms, centriniai bankai, naudojantys infliacijos taikinį, pasirinko nepagrįstai stabdančią monetarinę politiką. Rizikingų būsto paskolų krizė JAV tuo metu jau buvo pačiame įkarštyje, bet monetarinė politika kai kurias iki tol buvusias viso labo rizikingas investicijas padarė aiškiai nuostolingomis. Tada prasidėjo dideli nemalonumai. 2011 metų pavasarį vėl brango žaliavos ir didėjo infliacija. Centriniai bankai vėl bandė ją stabdyti, nors jei pasaulyje pritrūksta naftos, geriau jau leisti augti benzino kainoms nei versti sumažėti visas kitas kainas. Graikijos skolų krizė jau buvo pačiame įkarštyje, bet neilgai trukus pradėjo kristi Italijos obligacijų kainos, ir krizė išsiplėtė. Tai be abejo S.Sumnerio ir bendraminčių (apie juos - truputį vėliau) įtakota nuomonė.

2. Vakarų Europos bankai turi daug probleminių (pvz. Italijos, nors Graikijos turbūt jau pardavė) obligacijų, o indėliai apdrausti. Taigi Pietų Europos vyriausybės yra netiesiogiai skolingos Vakarų Europos vyriausybėms.

3. Jeigu Petras paima paskolą eurais neįvertinęs savo galimybių, tai gali sukelti nuostolių Petro kreditoriams, bet nėra grėsmė nei eurui, nei pasaulio ekonomikai. Jeigu tokių kaip Petras daug, dėl finansų rinkų dalyvių nepasitikėjimo vienas kitu gali padidėti pinigų paklausa. Ją centrinis bankas gali kompensuoti. Jeigu nekompensuoja ir kyla krizė, kaltas centrinis bankas, o ne Petras ir į jį panašūs.

Buvau nustebęs, kad R.Roberts'as paklausė Cowen'o lygiai to paties, kaip analogiją prisimindamas 1929 metus ir M.Friedmano darbus. Cowen'as o atsakymas nelabai įtikinamas: visi bankai turi Pietų Europos obligacijų, o kas neturi, yra paskolinę tiems, kas turi, todėl visi bankrutuotų, o kai kurios Europos valstybės neturi FDIC atitikmens, galinčio suvaldyti bankų bankrotus. Dėl to indėlių draudimas neturėtų iš ko kompensuoti indėlių, be to, sutriktų visa kreditavimo rinka, ir prasidėtų riaušės ir pasaulio pabaiga. Tiksliau, kalbėdamas Cowen'as vidurinę dalį praleido ir perėjo beveik tiesiai prie pasaulio pabaigos. Man atrodo atsirastų pakankamai bankų, kuriuos arba pavyktų greitai reorganizuoti, arba kurie patys sugebėtų suvaldyti kitų bankų jiems keliamą riziką, ir pasaulio pabaigos pavyktų išvengti.

4. Nebegalinčioms pigiai skolintis valstybėms ėmus taupyti, taip pat sumažėja visuminė paklausa, todėl gali kilti krizė, jei centrinis bankas to sumažėjimo nekompensuoja.

5. Iš pirmo žvilgsnio, Vakarų Europos valstybės galėtų tiesiog reguliuoti bankus ir kompensuoti nuostolius indėlininkams. Bet kuo didesnė bankroto rizika, tuo brangiau Pietų Europa skolinasi, ir potencialūs nuostoliai auga. Taigi nors Europos sutartyse parašyta, kad skęstančių gelbėjimas - jų pačių reikalas, vis tiek daug kam atrodo, kad apsimokėtų garantuoti Pietų Europos skolas, nes sumažėtų jų skolinimosi kaštai.

6. Garantavus skolas, pasidaro svarbu, kad Pietų Europos valstybės įsipareigotų susitvarkyti didelius neefektyvius valstybės aparatus, principu "ranka ranką plauna" paremtas mokesčių sistemas, neprotingus darbo rinkos ribojimus ir kitas struktūrines problemas. Tarsi pagal dabartines sutartis jos nėra to įsireigoję. Nepaisant to, tam tikras naujas garantavimo ir įsipareigojimų komplektas jau ruošiamas.

7. Vakarų Europos vyriausybės šiaip ne taip sukūrė pagalbos fondą, bet dalis jo yra Italijos garantija savo pačios skoloms, o dėl pakeitimų vėl reikėtų Slovakijos pritarimo. Vienintelė Europos organizacija, galinti tikrai patikimai garantuoti Pietų Europos skolas yra ECB.

8. Trumpuoju laikotarpiu nepakankamas Pietų Europos NBVP augimas yra dar didesnė problema nei struktūrinės problemos. Šiuo metu jis per mažas visoje Eurozonoje, todėl truputį labiau stimuliuojanti monetarinė politika niekam nepakenktų. Vis dėlto toliau stimuliuojant kiltų problema, kad skirtingiems regionams reikia skirtingo stimuliavimo lygio. Tai ir yra pagrindinė Eurozonos teorinė problema, bet kiek ji svarbi praktikoje, sunku pasakyti. Optimalių valiutos regionų nustatymas yra įdomus, bet sudėtingas klausimas.

Kiek suprantu, naujieji keinsistiniai modeliai, naudojantys palūkanų normas kaip monetarinės politikos "poveikio perdavimo mechanizmą", perša išvadą, kad bankų tarpusavio nepasitikėjimas ir nenoras skolinti gali smarkiai sumažinti monetarinės politikos efektyvumą. Tą čia bando pasakyti K.Smitas, ir cituoja apie tą patį kalbantį ECB vadovą. S.Sumneris be abejo pasakytų, kad yra daugiau "perdavimo mechanizmų", įskaitant tą, kuris veikė Zimbabvėje. Rimtesnė praktinė kliūtis stimuliuojančiai monetarinei politikai būtų biurokratinių procedūrų (ir galbūt teisės aktų) pakeitimas, bet praktinių kliūčių įveikimas bet kuriuo atveju yra būtina krizės sprendimo dalis.

9. Kai kas (įskaitant Cowen'ą) sako, kad Pietų Europos valstybėms geriau turėti savo valiutas, kad monetarinė sąjunga be fiskalinės sąjungos nestabili ir t.t. Neskaitant valiutos regionų optimalumo, kiti šio argumento aspektai man atrodo nelabai rimti. Šiaurės europiečiai į savo šeimą priėmė išlaidauti mėgstančių giminaičių, ir turi susitaikyti su grėsme, kad jie ateis kaulyti pinigų. Valiutos nuvertėjimas yra politiškai labai nepopuliarus, be to, nepadeda sumažinti skolų užsienio valiuta, todėl gali būti, kad "per didelės, kad sužlugtų" ES, bet ne Eurozonos narės lygiai taip pat kreiptųsi į kaimynes ir į ECB pagalbos, ypač jei galėtų pagrasinti nemokėti skolų Vakarų Europos bankams. Vienintelė veiksminga apsaugos nuo tokių prašymų priemonė yra tokiems įtartiniems subjektams neduoti daugiau pinigų, o ne duoti paskutinį kartą, paimant raštišką pasižadėjimą, kad jie pasitaisys.

10. Tiesa, yra vienas rimtesnis argumentas už atskiras valiutas: galbūt konkurencija tarp centrinių bankų pagerintų jų veiklą. Pvz. Lenkijos centrinis bankas per 2009 m. krizę pasirodė žymiai geriau už ECB. Galbūt ir ispanai šiais laikais sugebėtų turėti pažangesnį centrinį banką.

Apibendrinant, man atrodo perspektyviausia išeitis būtų užtikrinti tinkamai stimuliuojančią monetarinę politiką, bet negarantuoti skolų ir su bankų bankrotais bandyti tvarkytis kiekvienai šaliai kaip išeina. Labiausiai tikėtina įvykių eiga yra dar keli kartai nelabai sėkmingo skolų garantavimo ir bandymo mažinti probleminių vyriausybių išlaidas, ir galbūt vienas kitas bankrotas po to.

Kintančios utility funkcijos psichologiniai pagrindai

K.Smitas, aptarinėdamas T.Cowen'o bandymą pateikti vokiškosios pusės Eurozonos problemų moralinį vertinimą, o konkrečiau - klausimą, ar graikai arba italai gali norėti tapti geresni, klausia:

[...] su tuo susijęs gilesnis klausimas [...], ar pasakymas "Aš noriu būti žmogumi, kuriam sąžiningumas būtų svarbu" ką nors reiškia. Ar tai viso labo teiginys apie hiperbolės formos diskonto normą, ar egzistuoja preferencijos, fundamentalesnės už dabartines preferencijas?

Panašia tema kažkada diskutavome su skaitytojais čia. Viena keista organizacija savo pagrindine užduotimi laiko sumodeliuoti, kas bus, jei sau tokį klausimą užduos pakankamai protingas dirbtinis intelektas. Tuo tarpu kalbant apie žmones, R.Hansonas ne kartą yra rašęs apie šiuolaikinės psichologijos atsakymą į Smito klausimą. Formaliai atsakymas vadinasi "suvokimo lygio teorija" (angl. construal level theory), o Hansonas labiau jį mėgsta vadinti "toli-arti" teorija. Ištrauka iš Hansono apibendrinto dviejų psichologų apibendrinamojo straipsnio:

Jei kas nors atsitiko seniai, tai nebūtinai reiškia, kad tai atsitiko toli, nepažįstamam žmogui arba kad tai buvo mažai tikėtina. Nepaisant to, kaip rodo čia aptariami tyrimai, egzistuoja pastebimas bendrumas tarp to, kaip žmonės reaguoja į skirtingas nuotolio dimensijas. [Suvokimo lygio teorija] teigia, kad bendrumas atsiranda dėl to, kad reaguojant į įvykį, tolimą pagal kurią nors iš minėtų dimensijų, reikia daugiau remtis protiniu suvokimu ir mažiau tiesiogine įvykio patirtimi.

"Tolimuoju" režimu žmonės "skrajoja padebesiais" ir kalba apie tai, kaip "kosminiai laivai vagoja kosmoso platybes", t.y. dažnai sugalvoja neįgyvendinamų ir prieštaringų sumanymų, mažiau dėmesio kreipia į detales, mąsto abstrakčiau, daugiau rūpinasi morale ir visuomenės gerove. Religija, meilė, menas ir kiti dvasingi dalykai būdingi tolimajam režimui. Tolima ateitis yra žvilganti (ir melsva, kaip ir tolimi objektai horizonte). "Artimuoju" režimu žmonės objektyviau vertina išteklius ir galimybes, pastebi daugiau detalių, yra savanaudiškesni, labiau rūpinasi praktiniais reikalais ir artimiausiais žmonėmis. Artimajam režimui rūpi seksas, maistas ir kiti kūno malonumai. Tarp tolimojo ir artimojo mąstymo režimo nėra griežtos ribos, kaip ir tarp kosmoso ir atmosferos. Pvz. santuoka paprastai yra motyvuota tolimojo režimo, bet "taip" tenka ištarti artimuoju režimu, todėl kai kam toks persijungimas būna ne visai sklandus.

R.Hansonas turi ir evoliucinį tokio skirtumo paaiškinimą: artimasis režimas be abejo paveldėtas iš protėvių, o tolimasis yra skirtas signalizuoti, kad esi vertingas potencialus partneris ir sąjungininkas.

Atsakydamas į K.Smito klausimą, Hansonas pasakytų (pvz. antrame iš šitų), kad nei artimosios, nei tolimosios preferencijos nėra fundamentalesnės vienos už kitas. Karas tarp jų, kaip ir visi karai, visada blogiau nei susitarimas. Nesu tikras, kiek nuoseklūs šiuo klausimu buvo budizmo ir stoicizmo autoritetai, bet štai pvz. Seneka cituoja Hekatoną:

"Klausi, ką aš pasiekiau? Susidraugavau pats su savimi".

Bitcoin, auksas ir pinigų vertė

Bajesietiškas investuotojas (man jis rašymo stiliumi labai primena M.Burry, tik nėra susipykęs su šiuolaikine ekonomika) neseniai svarstė galimybę investuoti į Bitcoin. Jis išskiria dvi pinigų funkcijas: vertės išsaugojimo ir mainų priemonės, lygina Bitcoin su auksu ir doleriais, ir padaro išvadą, kad Bitcoin turi šansų (nors kol kas nedaug) tapti nebloga vertės išsaugojimo priemone, tačiau ne mainų priemone. Deja, mano nuomone, tai nieko gera Bitcoin nežada, tiksliau, tokia išvada prieštarauja pati sau.

Google vyriausiasis ekonomistas ir mikroekonomikos vadovėlio autorius H.Varian'as yra rašęs, kad pinigų vertės esmė yra "tinklo efektas" - jei visi naudoja tam tikrus pinigus, konkuruojantiems pinigams sunku juos pakeisti. Dėl tos pačios priežasties Facebook yra tokia vertinga įmonė - net jei kas nors suprogramuotų analogišką sistemą, jai būtų sunku konkuruoti su Facebook, nes naujoje sistemoje iš pradžių nebūtų dalyvių. Kabėdamas apie pinigų tinklo efektą Varian'as pateikia Irako kurdų regiono pavyzdį, kur senieji Šveicarijoje spausdinti dinarai liko naudojami kaip pinigai po to, kai Sadamas išleido naujus Irake spausdintus dinarus ir uždraudė naudoti senuosius. Panašiai buvo nutikę Somalyje. Analogiškai vertę galėtų įgyti ir Bitcoin - bet tam jie turėtų tapti populiaria mainų priemone. Tuo tarpu skeptiškai vertinant Bitcoin galimybes tapti populiaria mainų priemone (o tam tikrai yra pagrindo), reikia skeptiškai vertinti ir apskritai bet kokias Bitcoin perspektyvas įgyti vertę.

Skirtingai nuo minėtų pavyzdžių, auksas ir doleriai yra vertingi ne tik dėl tinklo efekto. Auksui tinklo efektas netgi turbūt mažiau svarbus už tai, kad jis turi vertę kaip juvelyrinių dirbinių žaliava, o mažesniu mastu - kaip kai kurių pramoninių procesų komponentas. Doleriui tinklo efektas svarbus, bet jis turi vertę dar ir dėl to, kad JAV  mokesčius galima sumokėti tik doleriais. Kai kas sako, kad pinigams yra būtina turėti vertę, nepriklausomą nuo tinklo efekto, bet Irako, Somalio ir Bitcoin pavyzdžiai rodo kitaip.

Anksčiau apie Bitcoin esame rašę čia, apie auksą - čia ir čia.

Apie gerų mokytojų naudą

Mokykloje turėjau nemažai gerų mokytojų, ir juos su malonumu prisimenu. Tai jau šiokia tokia nauda. Bet E.Hanušekas sako, kad mokytojų nauda žymiai didesnė. Anot jo tyrimo, vieneri metai pas gerą matematikos mokytoją JAV nulemia, kad mokinys pradėjęs dirbti kiekvienais gyvenimo metais uždirbs 20 000 USD daugiau negu jei būtų mokęsis pas blogą mokytoją. Man atrodo jis daro klaidą, apie kurią B.Kaplanas rašo savo knygoje ir kalba čia (tik R.Robertsas neprisiminė): 

Matematikos egzaminas iš esmės yra intelekto testas. Jų rezultatai koreliuoja su intelekto testų rezultatais taip pat gerai, kaip to paties žmogaus skirtingomis dienomis darytų intelekto testų rezultatai tarpusavyje. Kiekvieno intelekto testo rezultatus galima pagerinti jam specialiai ruošiantis. Bet dar niekas nerado patikimo būdo, kaip padaryti žmogų protingesnį, bent jau dvynių ir įvaikintų vaikų tyrimai to neparodo, o ir lietuvių liaudis tą buvo pastebėjusi ir turėjo atitinkamą patarlę. Darbo užmokestis smarkiai priklauso nuo žmogaus intelekto. E.Hanušekas mokytojų įtaką matematikos egzaminų rezultatams klaidingai laiko įtaka ateities darbo užmokesčiui. 

Garett Jones apie fiskalinį stimuliavimą

Čia Garett Jones pasakoja apie savo ir kolegų naujausią tyrimą ar fiskalinis stimuliavimas sukūrė naujų darbo vietų. Tyrimas ypatingas tuo, kad makroekonomikos teorija buvo tikrinama labai mikro būdu, t.y. darbdaviai ir darbuotojai, gavę 2009 metų fiskalinio stimuliavimo paketo lėšų, buvo apklausiami apie tai, ką darbuotojai veikė prieš juos priimant į tą darbą ir t.t. Jie randa, kad iš naujai priimtų darbuotojų su fiskaliniu stimuliavimu susijusiems projektams, darbuotojų dalis, kurie prieš tai buvo bedarbiai buvo ne didesnė nei įmonėms priiminėjant darbuotojus ne krizės metu. Tai lyg ir reiškia, kad fiskalinis stimuliavimas nebuvo efektyvus.

Man atrodo modelis, kurie jį bandė patikrinti, yra mėgstamas politikų ir komentatorių, bet labai jau vulgarus. Kiek aš suprantu fiskalinį stimuliavimą, jis turi padidinti visuminę paklausą. Pvz. dėl fiskalinio stimuliavimo garsus Parkinsono ligos tyrinėtojas gauna daugiau pinigų savo projektams, už juos nuperka namą dukrai, o namui statyti statybos firma priima bedarbių. Garett Jones patikrins, kad mokslininkas prieš stimuliavimą turėjo darbą, ir padarys išvadą, kad fiskalinis stimuliavimas neefektyvus.

Sekmadienio skaitiniai: mus valdo aukštesnioji jėga

Ji neturi kūno ir yra praktiškai nemirtinga. Ji valdo tiek žmonių, tiek valstybių likimus. Ji apdoroja informaciją greičiau negu geriausi specialistai su galingiausiais kompiuteriais. Ji tokia pat svetima mums kaip ir mus sukūrusi jėga. T.Cowenas sako, kad visa tai nėra nesąmonė, ir kad finansų rinkos yra būtent tokia jėga. Na o čia - ankstesnis sekmadienio skaitinys ta pačia tema.

Darviniška ekonomika ar darviniška psichologija?

Ekonomistas R.Frankas neseniai parašė knygą The Darwin Economy. Kol kas knygos neskaičiau, tik klausiau pokalbius su autoriumi čia ir čia. Apie ankstesnę R.Franko knygą ir pasiūlymą apmokestinti vartojimą jau rašiau čia ir čia, o apie rinką ir džiunglių įstatymus - čia ir čia.

Frankas sako, kad po šimto metų ekonomikos pradininku bus laikomas ne A.Smitas, o Č.Darvinas. Nesunku atspėti, kad aš su juo nesutinku. Frankas teisus, kad Darvino teorijos įtaka žmonėms vis dar nepakankamai įvertinama. Kaip dažnai sako R.Hansonas, žmonės atsirado natūralios atrankos būdu, todėl dauguma jų pomėgių ir veiklos rūšių turėtų būti evoliucinės adaptacijos, bet ilgą laiką socialiniai mokslai tą bandė ignoruoti. Vienam įtakingiausių dėmesį į tai atkreipusių straipsnių dar nėra dvidešimties metų. Tačiau tai, kokią įtaką evoliucija turėjo žmonių norams ir preferencijoms, yra labiau psichologijos sritis, o ekonomika yra daugiau nei atskiri žmonės, ir čia svarbus A.Smito indėlis. Pvz. natūralus žmonių polinkis siekti aukštesnės padėties visuomenėje ir atidžiai sekti kitų žmonių padėtį turi daug įtakos žmonių vartojimo įpročiams, sportui, menui ir daugeliui kitų veiklos sričių, bet ne mažiau svarbus yra klausimas, iš kur atsiranda prekės ir paslaugos, kurias perka žmonės, motyvuojami tų evoliucinių priežasčių, nuo ko priklauso jų kainos, na ir aišku kodėl vienose valstybėse žmonės to gero turi daugiau, o kitose - mažiau. Be to, jei netyčia pasitvirtintų R.Hansono ateities prognozės, A.Smito indėlio reikšmė dar labiau išaugtų.

Knygoje R.Frankas kiek suprantu daug dėmesio skiria pasiūlymui įvesti vartojimo mokestį. Čia ekonominė logika aiški, ir sunku su ja nesutikti. Kaip rašė atrodo S.Landsburgas, vienas iš klaidingiausių populiarių pasakymų - kad mokesčių ir mirties negalima išvengti. Priešingai - beveik bet kuris mokestis skatina jo vengti, ir kuo didesnis tarifas, tuo stipresnis tas poveikis. Čia kalbu ne apie šešėlinę ekonomiką, o apie žmonių motyvaciją: jei apmokestinamas nekilnojamas turtas, žmonės jo perka mažiau; jei apmokestinamos darbo pajamos, žmonės mažiau dirba; jei apmokestinamos kapitalo pajamos, žmonės mažiau taupo ir investuoja. Darbas ir taupymas yra žmonijai naudingi dalykai, todėl jų apmokestinimas yra žalingas. Tuo požiūriu apmokestinti vartojimą mažiau žalinga, nes vartojimas nors ir teikia žmonėms naudos, jį iš dalies skatina koordinavimo problema: žmonės evoliuciškai linkę atrodyti geriau už aplinkinius, tačiau jei kaimynai Jonas ir Petras abu stengiasi nusipirkti geresnį automobilį nei kaimyno, kažkuriam vis tiek nepavyks, o tokios pastangos sukels nemažai išteklių švaistymo. Žmonių norą turėti geresnį nei kaimyno automobilį Frankas lygina su jūros dramblių patinų svorio auginimu, kuris jūros drambliams visiems kartu paėmus yra žalingas, kadangi tam sunaudojama daug išteklių, o patelių haremas vis tiek atitinka tik stipriausiems.

Išgirdus apie vartojimo mokesčius, kai kam ši idėja atrodo sunkiai įdiegiama praktikoje, bet taip nėra. Vienas iš vartojimo mokesčių yra PVM. R.Frankui patrauklesnis progresinis vartojimo mokestis, kurį įdiegti irgi nėra sudėtinga: be pajamų deklaravimo papildomai dar reikėtų deklaruoti santaupas, o mokestį mokėti nuo skirtumo. Apie panašią apmokestinimo schemą yra rašę S.Sumneris, S.Landsburgas ir M.Yglesias.

R.Frankas stengiasi nešališkai įvertinti kairiųjų ir dešiniųjų nuomones svarbiais klausimais, atsižvelgdamas į evoliucinių reiškinių keliamus rinkos netobulumus, tačiau mano nuomone padaro įdomią klaidą, kuri parodo, kaip sunku būti nešališkam. Jo pavyzdys yra valstybės kišimasis reguliuojant saugumą darbe. Visų pirma, jis turi porą gerų klausimų tiems, kurie mano, kad saugumas yra visų svarbiausia ir kalbant apie jį nepadoru skaičiuoti pinigus ir kitus ribotus išteklius. Pirmas klausimas: ar šiandien tikrinote savo automobilio stabdžius? Antas: ar ketinate juos tikrinti rytoj? Sveiko proto žmogus neturėtų atsakyti teigiamai į abu klausimus, nes kasdien tikrinti automobilio stabdžius yra per brangu, nors ir pridėtų šiek tiek saugumo. Taigi saugumas, kaip ir visa kita pasaulyje, turi baigtinę vertę. Šitą pripažįstant, galima sekti Franko mintį toliau. Kairieji paprastai sako, kad saugumą darbe valstybė turi reguliuoti todėl, kad įmonės siekia tik pelno, ir tikrai neleis savo pinigų, kad apsaugotų darbuotojus nuo nelaimių. Kaip sako Frankas, tai netiesa, nes jei darbuotojai vertina savo saugumą daugiau nei kainuoja jį užtikrinantys darbo vietos patobulinimai, pelno siekiančioms įmonėms apsimoka investuoti į tokius patobulinimus, nes jos konkuruoja tarpusavyje dėl darbuotojų, o darbuotojai verčiau dirbs saugesnėje darbo vietoje už mažesnį atlyginimą nei atvirkščiai. Dešinieji paprastai sako, kad saugumas darbo vietoje yra darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalas, ir valstybei juo rūpintis nėra pagrindo, nes jokios trečiosios šalys su šiuo susitarimu nesusiję. Franko nuomone, tai irgi nėra teisinga, jei įvertinsime žmonių polinkį konkuruoti tarpusavyje dėl aukštesnės padėties visuomenėje. Pvz. jei visi žmonės nori leisti vaikus į kuo geresnę mokyklą, jie stengiasi gyventi kuo geresniame rajone, bet dėl to tik pakyla nekilnojamo turto kainos geruose rajonuose, o dalis vaikų vis tiek turi eiti į prastesnes mokyklas. Dėl to, jei rinkai paliksime reguliuoti saugumo darbe klausimus, žmonės verčiau rinksis nesaugias darbo vietas su didesniu atlyginimu, kad galėtų gyventi geresniame rajone, bet visi į gerus rajonus netilps, o saugumas darbe sumažės. Dėl šito turiu tris pastabas:

1. Suprantu Franko norą neatrodyti ciniškai kalbant vien apie jūros dramblių poravimąsi, dideles mašinas ir ego prailgintuvus. Bet pavyzdys apie nekilnojamą turtą nelabai tinkamas. Skirtingai nuo didelių mašinų gamybos ar jūros dramblių svorio auginimo, brangstant nekilnojamam turtui visuomenė kartu paėmus išteklių nešvaisto. Pirkėjų sumokėtus pinigus gauna pardavėjai, kurie turtui pabrangus nepatiria jokių papildomų kaštų, skirtingai nei automobilių gamintojai, gamindami džipą vietoj mažesnės mašinos. Vis dėlto jei žmonių norą leisti vaikus į gerą mokyklą pakeisime žmonių noru turėti geresnę mašiną nei kaimyno, Frankas kol kas teisus.
2. Kapitalizmo sąlygomis galimybių rizikuoti, siekiant uždirbti daugiau, yra be galo daug, ir saugumo darbo vietoje atsisakymas toli gražu nėra svarbiausia iš jų. Jei žmonės (ypač vyrai) yra linkę rizikuoti bandydami užsidirbti, jie ras būdų, kaip tai padaryti. Vienas būdas yra pradėti savo verslą. Kitas - eiti į kazino. Trečias - tapti aktoriumi, sportininku, nusikaltėliu ar rinktis kitą profesiją su didele pajamų nelygybe. Ketvirtas - rinktis rizikingesnes investicijas, pvz. mažiau obligacijų ar indėlių ir daugiau akcijų, nekalbant jau apie svertą ir išvestines priemones. Taigi saugoti žmones nuo rizikos yra praktiškai beviltiškas reikalas. Frankas pats sutinka, kad yra daug praktinių valstybinio darbo saugumo reguliavimo problemų, pradedant Hajekiška problema, kaip nustatyti optimalų rizikos lygį, ir baigiant biurokratų motyvacija dirbti visuomenės labui. Dėl to jis pritaria, kad valstybė geriausiu atveju gali bandyti pakreipti bendrą žmonių motyvaciją į norimą pusę, pvz. įvesdama vartojimo mokestį, bet neverta stengtis reguliuoti kiekvienos žmonių elgesio srities. Tik darbo saugumo klausimu kažkodėl jis vis tiek daro nelabai pagrįstą išimtį.
3. R.Hansonas yra rašęs apie tikrąją priežastį, kodėl žmonės linkę reguliuoti saugumą darbo vietoje: kaip ir su visu paternalizmu, pagrindinė priežastis yra žiūrėjimas iš aukšto į žemesnę padėtį visuomenėje užimančius žmones. Visi žavisi drąsiais vyrais, lipančiais į Everestą, bet daug kas mano, kad dviratininkai turi dėvėti liemenes, šalmus ir apskritai nesipainioti po ratais. Nurodinėdami, kaip turi elgtis žemesnę padėtį visuomenėje užimantys žmonės, mes signalizuojame savo aukštesnę padėtį. Taigi be Darvino kalbėdami apie saugumą darbo vietoje neišsiversime, bet išvada kiek kitokia nei Franko.

Plaukiojantys miestai - valstybės

Laisvės šalininkų, pvz. A.Klingo nuomone, viena iš valstybės kaip institucijos neefektyvumo priežasčių yra konkurencijos trūkumas. Persikelti į kitą valstybę įmanoma, bet sudėtinga, todėl dauguma žmonių gyvena toje valstybėje, kurioje gimė. Padidinus konkurenciją, tikriausiai pagerėtų valstybės teikiamų paslaugų kokybė ir sumažėtų piliečiams daromos žalos. Demokratijos šalininkai mėgsta sakyti, kad demokratija yra pranašesnė už kitas valdymo formas, nes piliečiai turi įtakos valstybės valdymui, tačiau tai nėra nei būtina, nei pakankama sąlyga, kad valdymas būtų efektyvus. Pvz. prekybos centrų klientai neturi jokios įtakos jų valdymui, tačiau dėl konkurencijos prekybos centrai su klientais elgiasi žymiai geriau nei valstybės su piliečiais.

Miltono Fridmano anūkas Patri Fridmanas labiausiai yra pagarsėjęs savo idėja, kaip padidinti konkurenciją viešųjų paslaugų ir teisės normų srityje: sukurti plaukiojančius miestus (angliškai seastead, nuo sea ir homestead - pažodžiui turbūt būtų "naujakurių sodyba jūroje"). Vienas Paypal įkūrėjų ir ankstyvas investuotojas į Facebook bei laisvės idėjoms prijaučiantis filantropas P.Thiel'is finansavo P.Fridmano vadovaujamos miestų jūroje idėją propaguojančios ne pelno siekiančios organizacijos - Seasteading institute - susikūrimą. Idėja gana išsamiai išnagrinėta čia, o P.Fridmanas apie ją čia kalbasi su R.Robertsu, o čia - su J.Brito.

Trumpuoju laikotarpiu nedidelei žmonių grupei pigiausias būdas gyventi ir verstis ūkine veikla jūroje ar vandedyne yra nusipirkti laivą. Tačiau didesnėms žmonių grupėms turbūt pigiau ir patogiau būtų naudoti struktūras, panašias naftos platformas, t.y. ne tokias mobilias kaip laivas ir iškeltas virš bangų, kad nesijaustų supimo.

Nors dabartinės valstybės neskubėtų pripažinti nepriklausoma teritorija pirmos plaukiojančios platformos, jūra laisvės šalininkams patraukli tuo, kad laivuose galiojančios teisės normos iš esmės skiriasi nuo sausumos. Laivas gali plaukioti su bet kurios valstybės vėliava, ir paprastai turi gana nemažą autonomiją net ir pagal tos valstybės įstatymus. Norint pakeisti valstybę, kurios teisės normos galioja plaukiojančioje struktūroje, jos gyventojams nereikia kraustytis, o tik pakeisti vėliavą, susitarus su kita valstybe. Galų gale jei prireiktų kraustytis į kitą vietą, jūroje transportuoti miesto dydžio struktūrą žymiai lengviau nei sausumoje. Be to, jei konstrukcija modulinė, kiekvieno "pastato" savininkas gali pagrasinti, kad persikels į kitą plaukiojantį miestą, jei jo miesto valdžia prastai tenkins jo poreikius, ir jau vien tokia grėsmė verstų valdžią pasitempti. Valdžia galėtų būti demokratinė, arba visas miestas galėtų veikti kaip pelno siekianti įmonė, arba būti valdomas dar kitaip - konkurencija praktikoje parodytų, kuris kelias geriausias.

Yra nemažai praktinių problemų, kurios kiltų miestams jūroje, ir svarbiausias P.Fridmanas aptaria minėtose nuorodose. Visų pirma - ar tai nebūtų per brangu. Daug kas priklauso nuo to, iš kur miestas gautų pajamų. Pirminiais paskaičiavimais gyvenamojo ploto savikaina būtų artima Vakarų šalių didmiesčiams. Du potencialūs pajamų šaltiniai yra jūros išteklių panaudojimas ir teisinės aplinkos pranašumai. Vienas iš galimų jūros išteklių panaudojimo būdų yra žuvivaisa. Žuvų auginimas prie kranto yra gana plačiai paplitęs, bet krantai dažnai vertingesni kaip kurortinės zonos, todėl miestas jūros viduryje galbūt galėtų efektyviau auginti ir eksportuoti žuvis. Vienas iš teisinės aplinkos pranašumo panaudojimo būdų yra medicininis turizmas. Medicinos specialistams iš Indijos ir kitų neturtingų kraštų sunku gauti leidimą dirbti JAV ir kitose išsivysčiusiose šalyse, todėl jų gyventojai kartais net keliauja operuotis ir gydytis į ligonines neturtingose šalyse. Jeigu reikėtų keliauti tik keliasdešimt kilometrų nuo kranto, daug kam tai būtų patrauklu.

Taip pat svarbi yra apsaugos nuo išorės grėsmių problema. Miestas jūroje stengtųsi gyventi taikiai, bet taikos garantija dažnai yra gebėjimas apsiginti. P.Fridmanas grėsmes klasifikuoja į dvi grupes. Privatiems piratams pigiau ir saugiau apiplėšinėti daug brangių prekių gabenančius krovininius laivus, kurių krovinys be to apdraustas ir įgula dėl jo gyvybe rizikuoti nelinkusi, nei plaukiojantį miestą. Be to, apsiginti nuo piratų ir daugumos pasaulio valstybių turėtų padėti priešlaivinės raketos, kurios gana pigios. Nuo didžiųjų valstybių apsiginti karinėmis priemonėmis plaukiojantis miestas neturėtų jokių galimybių, todėl turėtų pasikliauti diplomatija ir gera reputacija. Pvz. šalies politikams būtų sunku pateisinti karinę ataką prieš miestą, kurio ligoninėse gydosi tos šalies piliečiai, įskaitant galbūt ir politikus.

Man plaukiojančių miestų idėjoje įdomiausia yra galimybė eksperimentuoti su politinėmis sistemomis. Galbūt kada nors pasaulis taps pakankamai turtingas, kad tai taptų įmanoma.

Kultūros barai apie rinkas ir visuomenę

Į rankas netikėtai pateko "Kultūros barų" numeris, kuriame perspausdinamas buvusio Rumunijos finansų ministro D.Daianu straipsnis "Rinkos ir visuomenė". Straipsnis pakankamai įdomus, kad būtų ką pakomentuoti, tik "Kultūros barų" ketinimams apšviesti skaitytojus finansų rinkų sąveikos su visuomene klausimais pakiša koją vertėjų problema. Kiek suprantu, straipsnį vertė už kultūrologiją ir architektūrą atsakingas darbuotojas, todėl net žmogui, nuolat skaitančiam angliškai panašiomis temomis kai ką suprasti pavyksta ("prieš keletą dešimtmečių JAV patyrė dvigubą infliaciją" - turėtų būti "dviženklę infliaciją", "nepasitikėjimo finansinėmis grupėmis įstatymas" - turbūt turėtų būti "antimonopolinis finansinių grupių įstatymas", "viduriniosios klasės erozija apsunkina čekių ir balansų funkcionavimą" - sunku išversti, bet žymiai geriau už čekius ir balansus būtų "integruoti kontrolės mechanizmai"), o kai ko - nelabai ("investicijų bankai parduoda investuotojų finansinius produktus, kurių jiems patiems kaip tik ir trūksta" - nors galbūt čia painiai rašo pats autorius). Galima tik užjausti tradicinį "Kultūros barų" skaitytoją, bandantį iššifruoti tokį tekstą. Visgi pagrindines mintis iššifruoti manau pavyko, ir skubu pasidalinti to sunkaus darbo rezultatais:

• D.Daianu buvo teisus, 2008-ųjų gegužę perspėdamas, kad krizė gresia ir Europai. Nesu skaitęs to perspėjimo, todėl belieka sutikti. 
• Centriniai bankai ir kiti reguliuotojai pernelyg pasitikėjo finansų rinkų gebėjimu sutramdyti atskirų žaidėjų "gyvuliškus polinkius", nes vadovavosi efektyvių hipoteze, kuri akivaizdžiai klaidinga. Mano nuomone, tokiais teiginiais švaistytis pavojinga. Dažnai radus bet kokį rinkų nevisiško tobulumo pavyzdį, valstybės kišimosi į ekonomiką šalininkų akys sužimba kaip kreascionistų, aptikusių penkių tūkstančių metų senumo dinozauro iškaseną, nors visiškai tobula rinka yra tik matematinis modelis, panašiai kaip Niutono mechanika, naudojanti materialius taškus. Esminis klausimas šiuo atveju - ar tas modelis yra naudingas. Kalbant apie krizę sukėlusius išvestinius su rizikingomis būsto paskolomis susietus instrumentus, jų rinka buvo stebėtinai nutolusi nuo paprasto teorinio modelio (kaip vaizdingai aprašo M.Lewis), tačiau net ir šiuo atveju žaidėjai be abejo padarė išvadas, todėl kitą kartą tokio didumo burbului išsipūsti bus sunkiau, nes norinčių pakartoti M.Burry sėkmę bus daugiau. O neturint konkretaus modelio, kodėl rinka klysta, pvz. vertindama tikėtiną ateinančių penkerių metų infliaciją, išmintingiausia vadovautis rinkos įvertinimu, o ne jį neigti.
• "Pernelyg didelių, kad sužlugtų" finansų grupių egzistavimas yra problema, iškreipianti rinkos kaip mechanizmo esmę, ir kelianti finansų krizių pavojų ateityje. D.Daianu nemini vienos svarbios šios problemos priežasties - valstybinio bankų indėlių draudimo, tačiau iš esmės jis teisus. Taip pat jis lyg ir agituoja reguliuoti finansų institucijas, tačiau (manau pagrįstai) pats nelabai tiki tokio reguliavimo sėkme. Jis linkęs kaltinti pačių finansų institucijų lobizmą, tačiau tokiu svarbiu klausimu norėtųsi įgyvendinamų pasiūlymų, o ne kaltinimų.
• Krizė kelia grėsmę demokratijos funkcionavimui, nes sudaro sąlygas pasireikšti radikalams ir kitiems "kvailiams su iniciatyva", kurie palyginus su nieko negalinčiais padaryti per krizę tradiciniais politikais santykinai rinkėjams atrodo patraukliau. Aš linkęs jam pritarti, išskyrus tai, kad tradiciniai politikai ir biurokratai nėra visai bejėgiai, nes kaip įrankį galėtų panaudoti monetarinę politiką, tik to nesupranta.
• Jau keletą dešimtmečių turtingieji turtėja, o vidurinioji klasė - ne. Krizė dar pablogina viduriniosios klasės padėtį, ir tai taip pat kelia problemų demokratijai. Mano nuomone, truputį net keista tiek įrodinėti, kad krizė yra blogai. O statistinius duomenis apie viduriniosios klasės pajamas reikia vertinti atsargiai. Pvz. "lenkų santechnikas" Vakarų Europoje sumažina viduriniosios klasės pajamų vidurkį, bet palengvina gyvenimą vietiniams gyventojams, nes jiems nebereikia samdyti prancūzo, arba, dar blogiau, belgo santechniko.
• Krizė kelia "užprogramuotos" infliacijos grėsmę, nes per ją išaugo pinigų bazė. Kaip ne kartą rašėme, nepagrįsta infliacijos baimė yra ko gero didžiausia dabartinė Europos politikų ir biurokratų problema (bent jau iš potencialiai išsprendžiamų problemų). Šiuolaikiniai centriniai bankai galėtų bent jau pabandyti pasiekti, kad nedarbo lygis būtų artimas natūraliam, ir jie turi pakankamai priemonių tą daryti saugiai, nesukeldami didesnės nei kelių procentų infliacijos, tačiau jiems trukdo pasenusios darbo procedūros, pagrįstos pasenusiomis ekonomikos teorijomis.
• A.Smitas, K.Arrow ir kiti pabrėžė moralės svarbą ekonomikai, todėl nenuostabu, kad šiuolaikinės finansų rinkos, kurių kai kuriems svarbiems dalyviams būdingas cinizmas, beatodairiškumas ir nepagarba kitiems, negali tinkamai funkcionuoti. Na, gal autorius taip kategoriškai ir neteigia, bet užuomina tokia. Mano nuomone, čia suplakti keli dalykai. A.Smitas tyrinėjo tiek moralę, tiek rinkas, ir pats be abejo buvo geras žmogus, tačiau jis manau būtų sutikęs, kad vien cinizmas ir nepagarba kitiems vargu ar gali rimtai sutrikdyti rinką, nors K.Arrow ir atrado keletą specifinių atvejų. Priešingai, rinka yra stebuklingas mechanizmas būtent todėl, kad paverčia savanaudiškumą naudinga visuomenei jėga. Visuomenės moralė turi daugiau įtakos ne rinkoms, o demokratijai, o demokratiškai valdomų valstybių veiksmai turi įtakos rinkoms, bet tai jau sudėtingesnė sąveika.
• Jei eurobiurokratai įgytų daugiau galių, jie galėtų daugiau prisidėti prie kovos su krizėmis. Su šiuo teiginiu ginčytis sunku, tačiau kažkodėl man palengvėja pagalvojus, kad toks scenarijus mažai tikėtinas.

2011 11 09. Pridursiu dar du dalykus:

• D.Daianu teigia, kad Vakarų Europos gerovės valstybė neišvengiamai turės būti apkarpoma, visų pirma dėl demografinių priežasčių, ir siūlo kaip J.F.Kenedis pagalvoti piliečiams, ką jie gali duoti valstybei, o ne ką valstybė gali duoti jiems. Blogiausia, kad supratus pažodžiui ir pasiūlius susiderėti per vidurį, nei viena pusė lengvai nesutiks. Demografines problemas padėtų išspręsti imigracijos apribojimų sušvelninimas, bet jis politiškai nepopuliarus net ir valstybėse su ne tokiomis giliomis nacionalizmo tradicijomis. Taigi labai gali būti, kad gimstamumo sumažėjimas bus viena rimčiausių XXI a. problemų, ir ne tik Europoje.
• D.Daianu nuomone (kuri toli gražu nėra originali) viena iš finansų krizės priežasčių JAV buvo XXa. pabaigoje įvykęs finansų institucijų dereguliavimas. Tą įtikinamai ir paprastai paneigia A.Klingas čia. Ekonomistui iš kitos planetos parodžius finansinių institucijų reguliavimo teisės normas, galiojusias 1980aisiais ir 2000aisiais, jis tikrai pasakytų, kad 2000aisiais reguliavimo, skirto apsisaugoti nuo finansų krizių, buvo daugiau, pvz. buvo bent šiokie tokie nuo rizikos priklausomi kapitalo reikalavimai. Tuo tarpu 1980aisiais buvo daugiau teisės normų, ribojančių finansinių institucijų tarpusavio konkurenciją ir kitaip mažinančių rinkos efektyvumą, bet nuo krizių jos tikrai nesaugojo. Taigi krizė kilo ne dėl prastesnio reguliavimo, bet nepaisant jo patobulinimų.

1920s knygose

Skaitytojų pageidavimu pateikiame poros grožinių knygų apžvalgą. Tikiuosi pakankamai trumpą, kad moksleiviai nebandytų kopijuoti namų darbams.

Ne paslaptis, kad knygos ar filmai apie istorinius laikus dažniausiai būna panašesni į tą laikmetį, kai jie buvo sukurti. Net istorikams sunku išvengti savo laikmečio įtakos. Tai viena iš esminių priežasčių, kodėl senos knygos tokios įdomios. Be abejo, papildomas pliusas - kad seni kūriniai yra nemokami ir lengvai prieinami.

M.Bulgakovo "Rokovije jaica" yra bolševikų revoliucijos ir pilietinio karo nusiaubtoje komunistinėje Sovietų Sąjungoje parašytas mokslinės fantastikos siaubo trileris. S.Fidžeraldo "The Great Gatsby" - kapitalizmo suklestėjimo laikotarpiu JAV parašyta romantinė drama. Bet skaitydamas nuolat jauti, kad šios abi knygos daug kuo panašios.

Visų pirma be abejo tai laikmečio dvasia. Rokovije jaica parašyta 1924-ais, o esminis veiksmas vyksta 1928-ais. The Great Gatsby parašyta 1925-ais, o esminis veiksmas vyksta 1922-ais. Automobiliai ir elektra po truputį tampa kasdienybe, o didmiesčių elitas atsisako žemvaldžių elito elgesio normų, nors konservatyvesniems veikėjams tai nepatinka.

Visgi yra dar viena panašumo priežastis. Daug kuo panašūs yra Bulgakovas ir Fidžeraldas. Jie abu išsilavinę, puikiai moka pastebėti žmonių elgesio ir santykių bei visuomenėje vykstančių procesų detales, ir yra aukščiausio lygio rašytojai. Ir nors jie abu protu iki galo nesuvokia vykstančių pokyčių visumos, tačiau instinktyviai jaučia, kad skubotas senojo pasaulio virsmas "drąsiu nauju pasauliu" negali įvykti sklandžiai.

Nemėgstu siaubo trilerių, bet Rokovije jaica visgi išskirtinis kūrinys. XXa. antroje pusėje (t.y. keliasdešimt metų vėliau) buvo parašyta daug mokslinės fantastikos, kuri bandė parodyti tas pačias mokslo keliamos rizikos problemas, bet neprilygo Bulgakovui rašymo kokybe ir kartais visiškai nerealistiškai vaizduodavo visuomenės reiškinius. Palyginus su tais kūriniais, Bulgakovui nesunku atleisti per sovietinės cenzūros reikalavimus nesunkiai persišviečiantį jo polinkį į mistiką.

The Great Gatsby man buvo įdomus visų pirma tuo, kad vaizduoja vyrų ir moterų santykius esminiu visuomenės transformavimosi momentu. O, kad kas nors parašytų romantinę apysaką apie ankstesnę esminę transformaciją - iš klajoklių gyvenimo į sėslią žemdirbystę. Nors ko gero to norėti jau 10 000 metų per vėlu.

Visuminė paklausa egzistuoja

R.Robertsas ir A.Klingas mėgsta sakyti, kad nėra tokio dalyko kaip "šalies ekonomika" ar visuminė paklausa, o yra tik atskiri individai, įmonės ir galbūt pramonės šakos. Su jais diskutuodamas K.Smitas pateikė keletą gana vaizdžių grafikų apie dabartinę krizę. Čia plika akimi neblogai matyti koreliacija tarp laisvų darbo vietų skaičiaus skirtinguose sektoriuose, o paskutiniame grafike - tarp laisvų darbo vietų skaičiaus ir mažmeninės prekybos apimčių. O čia skirtingų sektorių gamybos apimčių grafikai. Ta proga galima prisiminti S.Sumnerio grafiką apie realių atlyginimų ir gamybos apimčių (bendrai visoje ekonomikoje, o ne atskirame sektoriuje!) dinamiką per Didžiąją Krizę JAV.

NBVP taikinys - jau savaime suprantamas dalykas

Ekonomistas S.Sumneris jau daugiau kaip dvidešimt metų propaguoja nominalaus BVP taikinį kaip geriausią monetarinės politikos priemonę. Kai prieš tris metus krizės įkarštyje jis savo bloge pradėjo skelbti, kad krizę sukėlė stabdanti monetarinė politika, ir siūlė JAV Federaliniam rezervui kuo skubiau vytis ankstesnį nominalaus BVP trendą, iš pradžių mažai kas kreipė dėmesį. Mes taip pat atradome jį ir nedidelį būrelį bendraminčių tik prieš porą metų.

Pagaliau prieš porą savaičių Goldman Sachs ekonomistai paskelbė straipsnį, kuriame nors ir naudojamas už Sumnerio teorijas labiau ekonomistams pažįstamas naujasis keinsistinis modelis, rekomendacijos praktiškai sutampa: paskelbti tikslą pasivyti per krizę prarastą 4,5% metinį NBVP augimą, ir atspausdinti tiek pinigų, kiek reikės tikslui pasiekti. Galima net pradėti kurti konspiracijos teorijas, pastebėjus, kaip NBVP taikinį būtinu ir vos ne savaime suprantamu staiga pripažino Demokratų partijos šalininkams daug įtakos turintys ekonomistai P.Krugmanas ir B.DeLongas, buvusi B.Obamos patarėja ekonomikos klausimais C.Romer, The Economist ir Wall Street Journal, o Federalinis rezervas pradėjo aptarinėti tokią galimybę. Ta proga verta įdėti nuorodas į S.Sumnerio ir D.Beckworth'o nuorodų apie NBVP taikinį rinkinius (dalis nuorodų kartojasi).

Gerbėjai jau spėjo Sumnerį apdovanoti Nobelio premija. Tikrąją (t.y. ne visai tikrąją, o Švedijos banko) Nobelio premiją šiemet iš tikrųjų gavo makroekonomistai, bet apie juos kitą kartą.

xkcd ir A.Smito knygos

Paskutinis xkcd juokas apie viešbučių reitingus yra tokio pat aukšto lygio kaip dauguma kitų, bet pabaigoje supainioja A.Smito knygas. Viešbučių rekomendacijų sistema yra valdoma ne rinkos, o moralės dėsnių, todėl hakeris juoda skrybėle pabaigoje turėtų sakyti "tarp nešališkų stebėtojų šališkas stebėtojas - karalius".

Dar šiek tiek optimizmo ir pesimizmo

Be jau minėtų T.Cowen'o ir B.Caplan'o, savo optimizmo ir pesimizmo sąrašus paskelbė K.Smitas iš Modeled Behaviour ir M.Yglesias. K.Smito sąrašas iš jų visų man labiausiai patinka, bent jau iki devinto punkto.

Mano optimizmo ir pesimizmo sąrašas

T.Cowen'as ir B.Caplan'as neseniai surašė, kokiais klausimais jie nusiteikę optimistiškai, o kokiais pesimistiškai. Užuot juos komentavęs, geriau surašysiu savo sąrašą:

1. Aš pesimistiškai vertinu medicinos perpektyvas. T.y. nemanau, kad realu pagydyti visas ligas ir kitus organizmo sutrikimus, kadangi organizmas yra labai didelis vienas nuo kito priklausomų komponentų raizginys. Biologiniai žmonės ateityje gyvens ilgiau, bet ne dešimt kartų ilgiau.
2. Aš pesimistiškai vertinu laisvos rinkos perspektyvas, bent jau iki tų laikų, kai kosmoso kolonizacija taps kasdieniniu reiškiniu arba atsiras kitų pigių būdų sukurti naują valstybę.
3. Aš vis dar kaip labiausiai tikėtiną vertinu scenarijų, kad Eurozona išliks smarkiai nepakitusi (nors nesakau, kad kiti variantai neįmanomi). Kalbantys apie jos žlugimą nuvertina biurokratinių mechanizmų atsparumą pokyčiams. Tik nesu tikras, ar tai optimistinė, ar pesimistinė nuomonė, nors formaliai ji eurooptimistinė.
4. Aš pesimistas dėl nanotechnologijų perspektyvų. Ypač lyginant su tais, kas jas suvokia kaip galimybę parduotuvėje nusipirkti miltelių, kurių pabėrus kieme iš grunto atsiranda automobilis. Aš neneigiu paties molekulių dydžio robotų egzistavimo principo, bet manau, kad jie atsiras gana negreitai ir pažanga toje srityje bus sunki.
5. Aš optimistas dauguma kitų technologijų klausimų. Praktikoje pritaikomų termobranduolinių reaktorių galbūt nepavyks sukurti, bet technologijų džinas jau išleistas iš butelio, ir žmonijos laukia daug technologinių stebuklų.
6. Aš optimistas aplinkosaugos klausimais, skirtingai negu T.Cowen'as, įskaitant ir pasaulinį atšilimą. Tiksliau, aš nemanau, kad vyriausybių politika arba technologiniai klimato valdymo sprendimai sustabdys atšilimą, bet manau, kad jo neigiamos pasekmės nebus tokios katastrofiškos kaip daug kas gąsdina.
7. Aš optimistas dėl Lietuvos ekonominių perspektyvų. Augimui kenks emigracija, bet mes pavysim ir pralenksim tingesnes dabartines lyderes.

Sekmadienio skaitiniai: aš nesirūpinu Žeme

Pastaruoju metu net darželinukai mokomi mylėti Žemę ir ja rūpintis. Vienoje labai gražioje Žemės vietoje susimąsčiau, koks mano santykis su Žeme. Man labai patinka Žemė. Aš ja žaviuosi. Jos kalnai, ledynai, geizeriai, ugnikalniai, koralai ir džiunglės yra pritrenkiantys, bet ir įprastas lietuviškas miškas gali sukelti netikėtai stiprių jausmų. Tačiau aš nemyliu Žemės ir ja nesirūpinu. Man taip pat labai patinka Scarlett Johansson. Galima sakyti, aš ja irgi žaviuosi. Lost In Translation ji pritrenkianti, bet ir apykvailėse W.Allen'o komedijose miela ir smagu į ją žiūrėti. Tačiau aš tikrai nemyliu Scarlett Jonasson, ir ja nesirūpinu. Jei sužinočiau, kad ji atvažiuoja į Lietuvą, galbūt akimirką pagalvočiau, ar mūsų keliai nesusikirs, bet būtų itin kvaila, jei bandyčiau pavežti ją iš oro uosto ar kaip nors kitaip padėti. Jai nereikia mano pagalbos ir mano rūpinimosi. Žemei taip pat jo nereikia. Žemė tokia didelė, kad jai pakenkti ar padėti aš turiu dar mažiau šansų negu Scarlett Johansson. Be to, Žemė nėra vientisas organizmas, todėl sunku net suprasti, kas jai kenkia, o kas padeda. Žemėje gyvena žmonės. Juos verta mylėti ir jais rūpintis. Žmonių daug, todėl visais jais rūpintis sudėtinga, bet net ir rūpintis palyginus nedideliu R.Dunbar'o skaičiumi žmonių žymiai prasmingiau nei rūpintis Žeme. 

Skeptoid apie tinklinį marketingą

Skeptoid yra neįkainojamas puslapis ir podcastas visiems, turintiems problemų su pseudomokslu, šarlatanais ir kitais tiesos suvokimo drumstėjais. Jo autorius B.Dunning'as išsiskiria tuo, kad gerai išmano ir gamtos bei tiksliuosius, ir socialinius mokslus. Pvz. įraše/podcaste apie Peltzman'o efektą (ir kvantinę gravitaciją) Skeptoid parodo, kad supranta, kas yra ribinė analizė:

Peltzmano efektą gerai apibendrino TV serialas CSI: "kuo saugesni automobiliai, tuo rizikingiau vairuotojai vairuoja". [...] Tai galioja ne tik automobiliams [...] Beprotiškus triukus vaikštant virve žmonės dažniau daro tada, kai yra apsauginis tinklas [...] Daugelis žmonių vairuoja saugiai nepriklausomai nuo to, ką liepia eismo taisyklės. Dauguma mūsų turbūt užsisegtų saugos diržą net jei tai nebūtų privaloma. Bet ar mes vairuojame rizikingiau dėl to, kad automobilis turi oro pagalves? Yra tam tikras visuomenės segmentas, kuriam tai galioja. [...]. Kai rizikuoti tampa saugiau, daugiau žmonių ima rizikuoti.

Bet pagaliau pereikim prie Skeptoid epizodo apie tinklinį marketingą, kaip parašyta antraštėje. Jis pasiduoda bendrai tendencijai vadinti tinklinio / daugiapakopio marketingo schemas piramidėmis, nors man atrodo jas logiškiau vadinti burbulais. Klasikinė piramidė yra apgavystė, kai iš dalyvių renkami įnašai ir žadama išmokėti daugiau, o pradinėms išmokoms panaudojami vėliau prisijungusių dalyvių įnašai. Klasikinis burbulas yra kai žmonės ką nors perka dėl to, kad tikisi uždirbti, o ne dėl to, kad jiems to daikto reikia. Nuo klasikinių burbulų tinklinio marketingo schemos labiausiai skiriasi rizikos pasiskirstymu: jei pvz. nekilnojamo turto burbule pusė ir daugiau dalyvių gali uždirbti pelno, o tik palyginus maža dalis smarkiai pralaimi, tinklinio marketingo schemoje dauguma dalyvių praranda palyginus nedaug pinigų, kuriuos išleidžia privalomai pirkdami platinamą produktą, bet ir tikimybė uždirbti pelno žymiai mažesnė. Skeptoid teigimu, nuostolį patiriančių dalyvių dalis skiriasi nuo 99,99% Amway/Quixtar iki 99,42% Herbalife, o vidurkis yra apie 99,95%. Kitaip tariant, tinkliniu marketingu užsiimti apsimoka tada, jei manai, kad esi ar gali patekti tarp 5 geriausių iš 10 000 dalyvių. Jei taip manyti neturi pagrindo, geriau paklausyti Skeptoid, ir nepradėti, o pradėjus - sustoti tiesiog dabar.

Apie mokslą, tiesą ir pažangą

Kai pirmą kartą išgirdau, kad Lietuvos kūno kultūros akademijos dėstytojas parašė knygą apie mokslą, tiesą ir pažangą, natūrali reakcija buvo "kokios akademijos?" Negaliu pasakyti nieko blogo apie LKKA, bet vis tiek šiek tiek neįprasta. Dabar perskaičiau A.Skurvydo knygą, ir pasidarė šiek tiek aiškiau. Nors nedaug aiškiau.

Kaip rašoma pratarmėje, knyga parašyta enciklopediniu stiliumi, kad būtų prieinama plačiam skaitytojų ratui. Su giliu liūdesiu turiu konstatuoti, kad šio tikslo autoriui pasiekti nepavyko. Knyga labai sunkiai skaitoma. Kodėl taip yra, nesu tikras. Vertinant šiek tiek atlaidžiai, galima įtarti, kad autorius yra geras mokslininkas ir filosofas, bet prastas rašytojas. Galbūt būtų įdomu pagerti alaus ir pakalbėti su žmogumi, kurio toje pačioje knygoje cituojamas F.A.Hayek'o "Kelias į vergovę", bei rašoma ir kad "R.Carnapas pastebėjo, kad mokslinis metodas - tai Bayesiano mąstymas" (čia turbūt redaktorių darbas; taisyklingiau turbūt būtų sakyti "bajesietiškas mąstymas", pagal T.Bayes'ą, t.y. mąstymas, nuolat atnaujinant tam tikros hipotezės atitikimo tiesai tikimybę atsižvelgiant į naujus įrodymus), ir kad pagal kvantinės mechanikos Kopenhagos interpretaciją (kuriai kaip suprantu autorius linkęs pritarti, nes į trumpą mokslo terminų žodyną neįdėjo nieko apie dekoherenciją arba daugelį pasaulių) gali egzistuoti tuo pačiu metu ir gyvas ir miręs katinas, ir kad "be mokslinio pažinimo pasaulį žmogus pažįsta dar įvairiais kitais būdais - tai filosofija, menas, religija, literatūra, praktika, intuicija" (su praktika ir intuicija viskas aišku, bet kuo čia dėti menas ir religija? Skamba panašiai, kaip pasakymas "pažinimo būdai yra mokslinis pažinimas, praktika, intuicija, sportas, seksas ir prancūzų kalba").

Su enciklopediniu stiliumi didžiausia problema ta, kad neaišku, kurie teiginiai svarbiausi (pvz. turbūt ne 239-as, prasidedantis "studentas - asmuo, studijuojantis aukštojoje mokykloje"). Kiek supratau jį bešifruodamas (galbūt klaidingai), viena pagrindinių knygos minčių - kad "klasikiniam mokslui" būdinga paprastų absoliučių gamtos dėsnių paieška netinka tiriant sudėtingas dinamines sistemas, bet postmodernus požiūris į mokslą kaip į "žaidimą žodžiais ir lygtimis, ir ne daugiau" irgi nėra labai naudingas, todėl autorius siūlo ieškoti tarpinio kelio tarp šių dviejų kraštutinumų. Su tokiu pasiūlymu sunku nesutikti, kaip ir su agitavimu už taiką visame pasaulyje, nors praktikoje dažnai pasitaiko, kad nuo redukcionizmo po sudėtingumu dažnai slepiasi tie, kas mokslui, tiesai ir pažangai gero nelinki. Užtat norėjosi daugiau sužinoti, kodėl kvailybei nėra galo (taip prasideda knygos paantraštė), tačiau šis klausimas pakartotas paskutiniame skyriuje apie klausimus, į kuriuos atsakymo kol kas nėra.

A.Smito klaidos

Čia J.Otteson'as pasakoja apie A.Smito gyvenimą ir idėjas, panašiai kaip jau rašėme čia. Taip pat Otteson'as išvardina, dėl ko jo nuomone Smitas klydo, ir dėl ko buvo teisus.

Pagrindinė The Wealth of Nations klaida - taip vadinama "įdėto darbo vertės teorija", teigianti, kad objektyvi prekių vertė priklauso nuo joms pagaminti sugaišto darbo laiko. Smito išvadoms ji daug įtakos neturėjo, bet Marksas ją nusikopijavęs privirė daug košės. Pagrindinė The Theory of Moral Sentiments klaida - kad (bent jaunystėje) Smitas manė, kad "sėdėti po medžiu ir nieko neveikti" yra didžiausia laimė (ir rašė apie saulėje besišildantį elgetą, kuris gali jaustis ne mažiau laimingas už karalių). Otteson'as tai vadina stoikų filosofų įtaka, nors jie praktiškai visi akcentavo, kad svarbu ne kur žmogus sėdi ir ką veikia, o ką sau galvoja viduje. 

Lyginant su klaidomis, abiejų knygų teisingų teiginių žymiai daugiau ir jie žymiai svarbesni. Pvz. psichologų tyrimai patvirtino "siekio, kad aplinkiniai gėrį ir blogį suprastų taip kaip tu" (Smito kalba "sympathy of moral sentiments") svarbą. O istorija tvirčiau nei Smitas galėjo sapnuoti patvirtino centrinio planavimo ribotumą ir prekybos naudą tautų turtų augimui.

Sekmadienio skaitiniai: kaip sulaukti keliaujančių į žvaigždes

Mokslinėje fantastikoje dažnai pasitaiko siužetas, kai į Žemę iš žvaigždžių grįžta kosminis laivas, apie kurį Žemėje visi pamiršę. Neseniai JAV Gynybos departamento mokslinių tyrimų agentūra DARPA paskelbė, kad svarsto, kaip sukurti organizaciją, kuri išliktų pakankamai ilgą laiką, kad galėtų ne tik suorganizuoti skrydį į žvagždes, bet ir sulaukti sugrįžtančių (kitaip organizacijos požiūriu skrydis praranda didžiąją dalį prasmės).

Skirtingai nei galima pagalvoti pažiūrėjus į alaus etiketes, pasaulyje labai mažai organizacijų, kurios išliko ilgiau nei šimtą metų. Kai kurios organizacijos, pvz. Vilniaus Universitetas, išlaikė pavadinimą, bet nuolat keitė savo veiklos kryptis pagal laikmečio reikalavimus, ir nelabai kreipia dėmesį į tai, ko siekė jų įkūrėjai. A.Tabarrok'o nuomone, geriausias žinomas ilgai išliekančios organizacijos modelis yra religija. Jis netgi pradėjo rašyti tarpžvaigždinių keliautojų religijos šventąjį raštą:

Žmonija gimė iš žvaigždžių. Žvaigždžių gelmėse buvo sukurtas kiekvienas mūsų kūno atomas. Tik žvaigždėse mes, paklydę klajūnai, rasime savo tikruosius namus ir tikrąjį likimą. Mus gaubiančiame danguje mirksinčios žvaigždės kiekvieną naktį kviečia mus sugrįžti ten, kur mes gimėme. Išgirskime ir priimkime jų kvietimą. Žvaigždžių vaikai, metas grįžti namo.

Apie natūralų kvailumą ir dirbtinį intelektą

S.Adams'as knygoje The Dilbert Principle rašo, kad šiuolaikiniame pasaulyje dauguma žmonių yra idiotai absoliučioje daugumoje sričių. Jo gili mintis ta, kad protingumas ir kvailumas nėra vienas bendras nedalomas dalykas, o sudaryti iš daug daug smulkių detalių. Panašiai kaip miestas ar žmogaus organizmas.

Neseniai panašią mintį apie intelektą išsakė R.Hansonas diskusijoje su E.Yudkowskiu apie tai, ar labai protingas dirbtinis intelektas, kurį kas nors sukonstruotų garaže, galėtų užkariauti visą pasaulį. Hansonas mano, kad to bijoti neverta, ir ne todėl, kad labai protingas intelektas nekeltų grėsmės, o todėl, kad tikimybė, kad labai protingą intelektą galėtų sukonstruoti keletas žmonių garaže yra dar mažesnė, negu kad atsiras kuris nors norintis užimti pasaulį blogietis iš filmų apie Džeimsą Bondą. Pagrindinis Hansono argumentas - kad dabartinis žmonių intelektas yra sudarytas iš daug daug smulkių detalių, kurias visas išsiaiškinti yra daug daug darbo, o kitokiais principais paremto dirbtinio intelekto tikriausiai ir negali būti. Dėl to dirbtinio intelekto kūrėjų komandoje turėtų dirbti daug žmonių, jų žinios neišvengiamai nutekėtų, ir komanda prarastų savo monopolinę padėtį.

Kas blogai su behavioural ekonomika

Šitame Econtalk'e ekonomistas A.Rubinstein'as šiek tiek seno bambeklio tonu skundžiasi, kad jaunimas eina į behavioural ekonomiką, kuri jų nuomone turi paneigti senąją ekonomiką, nes tingi mokytis senosios. Tuo tarpu jo buvęs geras draugas ir behavioural ekonomikos pradininkas A.Tverskis stengdavosi eksperimentais įrodyti tai, kas iš pirmo žvilgsnio ir taip akivaizdu. Beskaitydamas D.Gilberto Stumbling on Happiness (Gilbetas tiesa nėra ekonomistas, bet mėgsta šnekėti apie D.Bernoulli utility funkciją ir žmonių neracionalumą), pagalvojau beveik tą patį. Visi žino, kad klasikinės ekonomikos modeliai, kaip visi kiti modeliai, yra apytiksliai. Bet jie yra naudingi būtent dėl to, kad žmonės iš esmės elgiasi racionaliai, o nukrypimai nuo racionalumo dažnai nėra svarbesni nei Archimedo jėga sveriant arbūzą. Jei kuris nors behavioural ekonomikos eksperimentas atrastų, kad "žmonės, nuėję į parduotuvę, dažniausiai nusiperka tai, ko norėjo", D.Gilbertas ir kiti besivaikantys sensacijų negalėtų sakyti, kad tai tik prielaida.

The Big Short

Neseniai perskaičiau M.Lewis'o The Big Short. Tai nėra tokia skandalinga knyga kaip Liar's Poker, bet irgi labai įdomi. Lewis'as yra vienas iš nedaugelio žmonių pasaulyje, galėjusių suprasti ir kitiems ne tik suprantamai, bet ir šmaikščiai bei įtraukiančiai paaiškinti subprime paskolų krizę, ir tam jis paskyrė šią knygą.

Pradedantiems investuotojams patariama vengti išvestinių priemonių, nes su jomis lengva "prisižaisti". The Big Short pasakoja, kaip su išvestinėmis priemonėmis, susietomis su rizikingomis būsto paskolomis, prisižaidė didžiausi pasaulio žaidėjai. Tuo tarpu keletas investavimo pasaulio pakraščiuose buvusių žaidėjų padėtį įvertino teisingai, ir galų gale užsidirbo nemažai pinigų, nors ne visiems buvo lengva. Knygos dalį, pasakojančią apie vieną iš jų, M.Burry, galima paskaityti straipsnio pavidalu. Ji neblogai atskleidžia, kaip sunku būti vienišu investavimo vilku. Su tuo panašu susijusi ir papildoma rizika - kai visą laiką ieškai klaidų visuotinai priimtinose tiesose, net jei esi geresnis investuotojas už 99,99% kolegų, kartais pradedi kalbėti apie artėjančią apokalipsę ir rekomenduoti atsidaryti banko sąskaitą Kanadoje, nes JAV doleris neišvengiamai žlugs.

Neskaitant nesusipratimo su teiginiu, kad M.Burry autistiškų bruožų įgijo netekęs akies, o jo sūnus juos paveldėjo, knygoje nepatiko pora dalykų:

1. M.Lewis'as yra giliai įsitikinęs, kad "zero sum" investavimo priemonės, tokios kaip CDS, nesukuria jokios pridėtinės vertės, o tik skatina neišmanačius investuotojus lošti lyg kazino. Tai netiesa. Neišmanančių investuotojų dalyvavimas pritraukia išmanančius investuotojus, siekiančius pasipelnyti neišmanančių sąskaita, todėl rinkos kaina tampa tikslesnė. Lewis'as įtikinamai aprašo obligacijų rinką, kuri niekada nebuvo tokia skaidri kaip akcijų, o CDO atsiradimas ją visiškai sudrumstė, bet tai nereiškia, kad be "kvailų vokiečių iš Diuseldrofo" ji būtų buvusi skaidresnė.
2. Nors visas lošimas su CDS yra zero sum (neskaitant komisinių Wall Street'o firmoms), t.y. viso labo perkelia pinigus iš "kvailų vokiečių Diuseldorfe" kišenės gudriems JAV hedge fondų valdytojams, Lewis'ui jis kažkodėl nepatinka labiau už tikrų subprime paskolų dalinimą, kuris tiesiogiai paliečia realius žmones ir sukelia jiems problemų. O kalbėdamas apie siaubingą trilijoną nuostolių dėl subprime krizės, jis iš viso pamiršta, kad vienų investuotojų nuostoliai yra kitų pelnas.

Kaip ten bebūtų, Liar's Poker ir The Big Short yra mano knygų apie investavimo ir finansų pasaulį topo pačioje viršūnėje.

Neprofesionalaus analitiko komentaras

Pastarąsias keletą dienų, pažiūrėjus į ekraną, būdavo galima išvysti štai tokį vaizdą:

Tarp paaiškinimų galima išgirsti, kad sumažintas JAV vyriausybės obligacijų reitingas, doleris niekuo nepadengtas, o Europa (bent jau Pietų) bankrutuoja. Išskyrus reitingo sumažinimą, visa tai nėra naujienos, todėl vargu ar gali paaiškinti, kodėl rinkos sureagavo būtent dabar. Reitingo sumažinimas yra labiau simbolinis veiksmas, be to, gana dviprasmiškas, nes jam prieštarauja tiek kai kurie autoritetai, tiek konkurentai.

Tuomet kas gi atsitiko? Ekonomikos augimo lūkesčiai visame pasaulyje per 2011-uosius mažėjo, o centriniai bankai nieko nedarė, kad juos pakeltų. Rinkos pagaliau patikėjo, kad tai gali tęstis gana ilgą laiką. Ekonomikos lėtėjimas gilina Europos skolų problemas, kurios daugiausia žalos gali padaryti tada, kai centriniai bankai nereaguoja, ir per finansų krizę nekompensuoja padidėjusios pinigų paklausos, tuo dar sulėtindami ekonomikos augimą ir pagilindami finansų krizę. Paveiksliuke nesimato vakarykščio JAV rinkų atsigavimo, bet, kaip rašo ir S.Sumneris, tikroji rinkų reakcija į JAV centrinio banko veiksmus įvyko per pastarąsias savaites. Vakar pažadėtos mažos palūkanų normos iki 2013-ųjų nėra ekonomikos stimuliavimas iki 2013-ųjų. Centriniai bankai toliau laiko įkišę galvas į smėlį, ir rinkos tai supranta.

Svarbiausia - prisitaikyti

"Užsimaskavęs ekonomistas" T.Harfordas nelabai seniai parašė knygą Adapt, apie kurią pasakoja čia. Viena pagrindinių jo minčių - kad tiek ekonomikoje, tiek kare, branduolinėje energetikoje ar kitose gyvenimo srityse geriausiai sekasi tada, kai įmanoma prisitaikyti prie padėties mokantis iš klaidų. Kalbant formaliau, Harfordas apibrėžia tris besimokančios iš klaidų ir taip tobulėjančios sistemos ypatybes:
1. Įvairovė (pvz. vienu metu veikia daug skirtingų įmonių, naudojama keletas skirtingų strategijų, technologijų ar pan.)
Dėl įvairovės neišvengiamai pasitaikys nesėkmių, todėl antra sąlyga
2. Nesėkmės neturi būti katastrofiškos
ir
3. Turi būti galima atskirti sėkmę nuo nesėkmės

Kalbant apie finansines krizes, daugiausia problemų kyla su antra sąlyga, nors politikoje (tiek finansinių krizių metu, tiek apskritai) dažnai problematiškiausia trečia. Šiuolaikinėse demokratijose rinkėjai negali skirti pakankamai dėmesio, kad atskirtų politikų sėkmes nuo nesėkmių (pvz. ar JAV ir Europos centriniai bankai dėl neveiklumo sukėlė krizę, ar sėkmingai išgelbėjo visus nuo pasaulio pabaigos). Nežinau, ar Harfordas knygoje mini kaip alternatyvą R.Hansono siūlomą futarchiją, kur atskirti nesėkmes nuo sėkmių rinkėjai (ir visi kiti) suinteresuoti materialiai. Beje, S.Sumnerio pasiūlymas centriniams bankams naudoti ateities NBVP sandorius monetarinės politikos krypčiai valdyti iš esmės yra pasiūlymas diegti futarchiją žingsnis po žingsnio, pradedant nuo monetarinės politikos.

Turbūt pagrindinis kapitalizmo privalumas - kad nors nesėkmes neigti labai žmogiška, pelno siekianti įmonė gali paslėpti tik ribotą nesėkmių skaičių, ir galų gale bankrutuoja, o sistema nors tokiu būdu prisitaiko prie gyvenimo. Žinoma, jei politinė sistema nepaskelbia įmonės "per didele, kad galėtų bankrutuoti".

Kas turi padaryti visą pasaulio informaciją prieinamą visiems

Google misija yra "padaryti visą pasaulio informaciją prieinamą ir naudingą visiems". Jiems kol kas neblogai sekasi, bet sėkmė pritraukia ir kritikų. Siva Vaidhyanathan yra parašęs Google kritikuojančią knygą, ir apie savo idėjas pasakoja čia. Jis atkreipia dėmesį, kad Google yra viso labo pelno siekianti akcinė bendrovė, ir nors dabar geriausias būdas jiems siekti pelno yra stengtis padaryti kuo daugiau informacijos prieinamos visiems, ir apkaišioti tą informaciją neįkyriomis reklamomis, tokia padėtis gali greitai pasikeisti, o tuomet gali kilti ir problemų su informacijos visuotiniu prieinamumu. Dėl to Siva Vaidhyanathan siūlo kurti tarptautinę vyriausybių valdomą organizaciją, kuri panaudodama tas pačias technologijas kaip Google ar Wikipedia rūpintųsi, kad informacija tikrai būtų prieinama. Ir keisčiausia tai, kad jis nejuokauja, nes toks pasiūlymas skamba kaip priešingai nuomonei įrodyti skirta argumento, kad valstybė turi spręsti viešųjų gėrybių gamybos problemas, karikatūra. Čia galima prisiminti Bastiat analizę, kas būtų, jei vyriausybė kopijuodama privačius verslininkus bandytų organizuoti grūdų tiekimą iš Krymo, tik aišku informacinių technologijų srityje netikėti pokyčiai tokią organizaciją užkluptų dar greičiau.

Taigi garantijų, kad visa pasaulio informacija visada bus prieinama visiems, nėra. Bet jei informacijos apdorojimas toliau pigs, net jei Google neišgyvens, tikrai ateis laikas, kai kavinėje su puodeliu kavos nemokamai bus galima gauti visą viso pasaulio informaciją.

Selfish Reasons To Have More Kids

Neseniai baigiau skaityti B.Kaplano Selfish Reasons To Have More Kids, apie kurią jau rašiau (o čia Econtalk pokalbis su autoriumi). Tai puiki knyga. Visų pirma, ji nagrinėja vieną esminių gyvenimo ir pasaulio klausimų, ir pateikia naujos naudingos informacijos. Antra, visi pagrindiniai knygos teiginiai gerai apgalvoti ir pagrįsti rimtais šaltiniais. Skirtingai nei Kaplano kolegos ekonomistai, turiu nedidelių priekaištų kai kurių skyrių stiliui ir paprastumui (visgi knyga plačiajai visuomenei), nors didžioji dalis knygos įdomi ir lengvai suprantama. Bet grįžkim prie teiginių:

1. Žmonės nuo seno žino, kad vaikai būna panašūs į tėvus. Tačiau to priežastis gali būti tiek įgimti vaikų polinkiai ir gabumai, tiek tėvų auklėjimo ir elgesio su vaikais įtaka. Per paskutinius keliasdešimt metų pagaliau pavyko atskirai išanalizuoti šiuos du veiksnius. Pagrindinės priemonės dvi: įvaikintų vaikų tyrimai (jų didesnis nei atsitiktinis panašumas į įtėvius gali atsirasti tik dėl aplinkos veiksnių) ir dvynių tyrimai (identiški dvyniai turi praktiškai 100% vienodų genų, neidentiški dvyniai - apie 50%, todėl jei identiški dvyniai kuriuo nors bruožu maždaug dvigubai panašesni vienas į kitą nei neidentiški, galima įtarti, kas jis įgimtas). Tyrimus darę psichologai, kaip ir dauguma mokslininkų, norėjo pagrįsti savo to meto teorijas. Gavę stebinančius rezultatus, kai kurie jų nepublikuodavo, kiti publikuodavo, nors žinojo, kad užsitrauks kolegų pyktį ir susigadins karjerą, bet šiuo metu rezultatų pakankamai daug, kad būtų galima neabejoti bendra išvada. O išvada tokia:

jei vaiko tėvai yra normali šeima (pvz. tokia, kuriai įvaikinimo tarnybos leistų įsivaikinti), tėvų pastangos lavinti ir auklėti vaiką ir skirtingi auklėjimo metodai turi labai mažai įtakos tam, kas rūpi daugeliui tėvų: suaugusio vaiko tikėtinai gyvenimo trukmei ir sveikatai, intelektui, pajamoms ir padėčiai visuomenėje, charakterio bruožams ir pasitenkinimui gyvenimu.

Pvz. šešerių metų vaikas gali mokėti skaityti ir skaičiuoti arba ne, priklausomai nuo to, kaip bus lavinamas ir auklėjimas, ir tas gali atsispindėti tokio vaiko intelekto testų rezultatuose. Tačiau kai vaikui bus dvidešimt penkeri, auklėjimo ir lavinimo įtakos aptikti praktiškai neįmanoma (lyginant su pvz. hipotetiniu identišku dvyniu, kuris šešerių nemokėjo skaityti ir rašyti).

Yra ir keletas išimčių. Apibendrinęs tyrimų duomenis, Kaplanas prieina išvados, kad tėvų pastangos turi didelę įtaką suaugusių vaikų deklaruojamoms politinėms pažiūroms ir formaliai religijai, tačiau mažai įtakos tikriesiems įsitikinimams ir elgesiui (pvz. balsavimui rinkimuose ir tikėjimui reinkarnacija). Tėvai turi šiek tiek įtakos, kada mergaitės (bet ne berniukai) pradeda aktyvų seksualinį gyvenimą. Tėvai galbūt turi šiek tiek įtakos seksualinei orientacijai, pasitenkinimui vedybiniu gyvenimu, ir rūkymui bei narkotikų vartojimui, tačiau tik galbūt. Vienintelis nenuginčijamas dalykas, kuris priklauso nuo tėvų veiksmų - kaip vaikai atsimena savo vaikystę ir santykius su tėvais (atrodo savaime suprantama, bet mokslininkai tai patikrino).

Kai veiksnių įtaka maža, tyrimuose pasidaro svarbūs tokie dalykai kaip bendri dvynių tėvų genai (nes žmonės renkasi partnerius ne atsitiktinai), somatinės identiškų dvynių mutacijos ir pan. Rezultatus šiek tiek galėtų pakoreguoti netiesinės kai kurių genų įtakos atradimas (pvz. jei dvi geno kopijos sustiprina kurį nors bruožą daugiau nei dvigubai lyginant su viena, arba atvirkščiai). Bet tyrimų tiek daug, ir rezultatai atrodo tokie vienareikšmiai, kad sunku įsivaizduoti, jog nauji tyrimai galėtų ką nors iš esmės pakeisti.

2. Iš pirmo teiginio Kaplanas daro išvadą, kad padorūs išsivysčiusių šalių tėvai turėtų atsipalaiduoti ir skirti daugiau dėmesio sau, užuot stengęsi, kad vaikas suvalgytų dar du šaukštus špinatų arba suspėtų į dar vieną būrelį. Kalbant konkrečiau, Kaplano patarimai tėvams tokie:

• kūdikius nuo 3 mėnesių amžiaus migdyti Ferberio metodu ir geriau išsimiegoti patiems. Kiekvienas kūdikis kitoks, bet kaip dažnai tėvai liks neišsimiegoję, nemaža dalimi priklauso nuo tėvų.
• nebijoti drausminti vaikų, kai jie elgiasi taip, kaip nedera geram bendrabučio kambariokui. Vaikams žalos tai tikrai nepadarys, o tėvams smarkiai palengvins gyvenimą.
• nesijaudinti dėl per televiziją matytų grėsmių vaikams. Pvz. tikimybė, kad aštuonių metų vaiką palikus namie ir išvažiavus į parduotuvę, plėšikai tuo metu įsilauš į namus, yra maždaug šimtą kartų mažesnė nei kad vaikas žus autoavarijoje pakeliui į parduotuvę. Vaikų pagrobimų statistika daugelyje šalių atrodo gana kraupiai, tačiau praktiškai visais atvejais tėvai ir giminaičiai grobia vaiką vieni iš kitų, o kita pusė kreipiasi į teisėsaugą.
• neversti vaiko daryti to, kas nepatinka nei vaikui, nei tėvams. Jei dukra nenori į baleto būrelį, visam pasauliui bus geriau, jei ji liks namie ir valandą pažiūrės televizorių.

3. Būdamas geras ekonomistas, Kaplanas pastebi, kad tie, kas sutinka su antru teiginiu, turėtų sutikti, kad jiems verta pagalvoti dar kartą, ar jie nenorėtų turėti daugiau vaikų. Yra žmonių, kurie nemato jokios naudos iš vaikų, ir todėl yra apsisprendę jų neturėti (ar bent jau taip sako). Visgi daugumai žmonių vaikai yra vienas iš didesnių gyvenimo džiaugsmų, ir jie su malonumu jų turėtų daugiau, jei ne visi vaikų auginimo rūpsečiai. Jeigu paaiškėja, kad tie rūpesčiai mažesni nei atrodė, logiška yra turėti daugiau vaikų.

Kaplanas visą skyrių paskiria įrodinėjimui, kad turėti daugiau vaikų nekenkia gamtai ir visuomenei, nors ir taip aišku, kad išsivysčiusiose šalyse vaikų gimsta per mažai. Ir nepraleidžia progos įkišti trigrašį apie metafizinį žmonių gebėjimą priimti priežasties neturinčius sprendimus, kurį jis vadina laisva valia, ir kuris anot jo yra viena pagrindinių skirtumų tarp identiškų dvynių priežasčių (man atrodo sakyti, kad identiški dvyniai skirtingi, nes turi laisvą valią, yra tas pats, kas sakyti, kad metus du vienodus kauliukus dažnai iškrinta nevienodas skaičius, nes kauliukai turi laisvą valią). Užtat devintas chat'o formatu parašytas skyrius labai gerai apibendrina knygos esmę. Jei pradėsite skaityti šią knygą ir norėsis ją atidėti į šalį, nepatingėkite atsiversti bent jau devinto skyriaus.

Sekmadienio skaitiniai: Consciousness Explained

D.Dennett'o knyga Consciousness Explained parašyta prieš 20 metų, ir susijusi su itin dinamiškai besivystančia mokslo sritimi, tačiau ją skaityti dabar vis dar labai įdomu, ir tai daug ką pasako. Dennett'as yra iš tų filosofų, kurie bando patikti skaitytojui ne tiek parodydami savo išsilavinimą (nors tas irgi jaučiasi), bet stengdamiesi jį sudominti, kas nėra lengva, nes knyga ilga ir bando nagrinėti daug sudėtingų klausimų. Į blogo įrašą suspausta knygos pagrindinė mintis tokia:

• Dennett'as kritikuoja anot jo tradicinį sąmonės modelį (labiau metaforą negu tikslų aprašymą) - nuo Dekarto laikų žinomą "centrinį teatrą" (pagal Dekartą vadinamą "Cartesian theatre"), kuriame veikėjai - jutimo organų gauta informacija, mintys ir jausmai - pasirodo "publikai" - mistiniam centriniam sąmonės komitetui, kuris viską valdo, nors yra neaišku kas ir neaišku kaip atrodo.
• kaip "centrinio teatro" alternatyvą Dennett'as siūlo "daugelio juodraščių" (multiple drafts) modelį, pagal kurį sąmonė sudaryta iš daugybės lygiagrečiai smegenyse vykstančių ir tarpusavyje konkuruojančių procesų (ar jų koalicijų). Nugalėjęs procesas gauna priėjimą prie input ir output įrenginių, pvz. formuluojant ką pasakyti (arba parašyti bloge), iš daugelio variantų galų gale nugali vienas (nors rašant pralaimėjusieji turi daugiau šansų, nes gali paredaguoti pradinį tekstą). Žmogaus asmenybė ("savasis aš") nėra smegenyse gyvenantis homunkulas, o tik abstrakcija, kurią Dennett'as vadina "center of personal narrative gravity". Taigi gyvo žmogaus asmenybė yra tikresnė nei Šerlokas Holmsas (nes "gyvena" konkrečiame biologiniame organizme), bet kartu yra į jį labai panaši - ir vienas ir kitas yra informacijos apie žmogų rinkinys, tik truputį skiriasi informacijos laikmenos ir detalumas (be to, Šerloką Holmsą sukūrė žmogus, o žmogaus asmenybę nemaža dalimi sukuria įgimti mechanizmai). 

Mes sugrįžom

Nyazoffui baigėsi kadencija, o kiti kolektyvo nariai turi įvairių įsipareigojimų, bet Nematoma ranka niekur nedingo, tik kartais ją sunkiau pastebėti, o kartais lengviau. Kita gera nelabai nauja naujiena - sugrįžo ir mūsų gerbiamas S.Sumneris. Likite prisijungę.

Sekmadienio skaitiniai: mes tampam jaukesni, mes tampam šiltesni...

Kaip rašo Kevin Drum, JAV mokslininkai atrado būdą, kaip per penkis mėnesius su didele tikimybe tapti labiau patenkintam savo gyvenimu, pradėti skirti daugiau dėmesio artimiesiems ir dažniau mąstyti apie dvasinius dalykus. Be to, tai pasiekiama patiriant daugelio tyrimo dalyvių nuomone "vieną ryškiausių ir įsimintiniausių dvasinių įvykių gyvenime".

Būdas netgi nėra naujas: tai keturios haliucinogeninių grybukų dozės (penkta buvo placebas). Tiesa, mokslininkai pasistengė sumažinti neigiamų potyrių tikimybę: svarbiausia yra neviršyti optimalios dozės, o taip pat padeda prieš vartojant paklausyti ramios muzikos bei pamedituoti.

Jeigu mokslininkai būtų atradę naują cheminę medžiagą, jai jau būtų pradėta įtraukimo į vaistų registrą procedūra. Su psilocibinu bus sunkiau. Tikėkimės bent kad bus atlikta daugiau panašių tyrimų, nes tokioje srityje vieno nedidelės apimties tyrimo smarkiai per mažai.

Liar's Poker

M.Lewis Liar's Poker yra viena iš knygų, kurias būtina perskaityti visiems, ketinantiems turėti kontaktų su investavimo konsultantais, makleriais ir pan., bet taip atsitiko, kad tik neseniai baigiau ją skaityti. Filmas Boiler Room vaizduoja šarlatanų įmonę, pasivadinusią J.T. Marlin, kuri pardavinėja investicijas į finansų piramides. Bet Liar's Poker parodo, kad daugelio investavimo paslaugas teikiančių įmonių, įskaitant didžiausias ir garsiausias Wall Street'e, veikla ne tiek jau smarkiai skiriasi - fiktyvių investicijų beveik niekas nepardavinėja, bet pardavimų taktika dažnai labai panaši, ir net stambūs pastovūs klientai neapsaugoti nuo to, kad jiems paskambinusio pardavėjo "neįtikėtinai geras pasiūlymas" iš tikrųjų yra bandymas likviduoti kokį nors nelikvidą (pardavėjas pats tą kartais žino, o kartais ne).

Kita priežastis, kodėl Liar's Poker aktuali šiandien - joje gana detaliai aprašoma nekilnojamam turtui pirkti išduotų paskolų "supakavimo" į vertybinius popierius istorija, nors knyga baigiasi gerokai per anksti, kad pasimatytų dabartinės krizės užuomazgos. Truputį užsimenama ir apie verslo bei politikos santykį. Šiuo požiūriu man atrodo M.Lewis itin vykusiai atskleidžia esmę: verslininkai nuolat per lobistus, PRščikus ir kitaip bando įtakoti teisės normų pokyčius sau naudinga linkme, tačiau didžiausią pelną atneša politiniai įvykiai, kurių pasekmės būna netikėtos patiems verslininkams. Pvz. kova su infliacija JAV XX a. 9 dešimtmečio pradžioje buvo pagrindinė priežastis, kodėl išaugo obligacijų rinka, o su ja - didžiausią patirtį obligacijų prekyboje turėjusios Solomon Brothers pelnas.

Dvi aktualios ir šiandien (nes neišspręstos) Liar's Poker aprašomos problemos yra įtampa investavimo patarėjų santykiuose su klientais (kada apsimoka kurtis reputaciją, o kada maksimizuoti pelną ją sugriaunant) ir pelno dalinimasis bei darbuotojų motyvavimas (seni darbuotojai užgrobia didžiąją dalį, naujiems geriausiems darbuotojams pasidaro optimalu bėgti pas konkurentus, valdyba gina ne akcininkų, o vadovybės interesus, ir t.t.). M.Lewis nėra ekonomistas, todėl iš jo ir nereikia tikėtis gilesnės šių problemų analizės. Jį reikia pagirti ir už tai, kad nebando moralizuoti ar piršti kokios nors kvailos nuomonės, o tik aprašo Solomon Brothers vaizdą iš vidaus. Tiesa, Lewis kritikuoja Solomon Brothers greitą už konkurencinio pranašumo iššvaistymą (nors supranta, kad darbo rinka, nors ir lėčiau nei vertybinių popierių, bet susibalansuoja), ir man atrodo nuvertina vieną iš konkurencinio pranašumo išsaugojimo priemonių. Solomon Brothers kultūra pavaizduota kaip prasčiokiška, kur normalu sakyti "if you fucking do this fucking trade, you're fucking fucked", o Londono filiale niekas nemoka nei vienos užsienio kalbos. Naujokams organizuojama speciali "įmonės kultūros įsisavinimo" programa. Tuo tarpu pas daugumą konkurentų dirba kultūringi išsilavinę žmonės, nors gal ir nemažiau godūs ir ciniški. Ateina metas, kai Solomon kultūra jiems pakiša koją, bet kurį laiką ji galbūt yra papildomas "barjeras" kompetencijos nutekėjimui.

Viena iš vietų, kur Lewis turi nuomonę ir ji man nelabai patiko - apie priešišką įmonių perėmimą. Vienas dalykas, Lewis teigia (ar bent jau sąmoningai leidžia suprasti), kad priešiškų perėmimų egzistavimas parodo, kad akcijų vertė kartais būna neteisinga, ir tai paneigia efektyvių rinkų hipotezę. Nieko panašaus. Jei akcijų rinka tobulai atspindi visą turimą informaciją apie įmonę, prastai valdomos įmonės akcijos bus pigios, o po priešiško perėmimo pabrangs. Priešiškas perėmimas yra žymiai sudėtingesnis įvykis už paprastą akcijų pirkimą biržoje, todėl nenuostabu, kad jo rizika ir grąža didesnė. Kitas dalykas, keliais sakiniais vėliau Lewis pradeda pasakoti, kaip palengvėjus priešiškų perėmimų finansavimui, daugelį jų organizuodavo nieko nenutuokiantys dvidešimtšešiamečiai. Jeigu jie tikrai nieko nenutuokdavo apie tikrą įmonių vertę, tai ir jų veiksmai apie įmonių vertę nieko nesako.

Taigi trūkumų paieškojus galima rasti, bet reikia ieškoti. T.Harfordas neseniai į geriausių netradicinių knygų apie ekonomiką penketuką įtraukė kitą Lewis'o knygą, The Big Short. Kai baigsiu ją skaityti, irgi būtinai parašysiu čia.

M.Yglesias apie robotų proletariato revoliuciją

M.Yglesias neseniai pakomentavo R.Hansono teorijomis apie ateitį paremtą Hansono ir B.Kaplano konsensusą, kad biologiniai žmonės ateityje bus turtingi, o "elektroniniai žmonės" (kuriuos Kaplanas vadina robotais) gyvens ant skurdo ribos. Yglesias yra vienas labiausiai mano gerbiamų kairiųjų pažiūrų blogerių, bet šiuo atveju nepasidrovėjo prisiminti marksizmo, kuris tokiu atveju pranašauja robotų proletariato revoliuciją. Marksizmo daug kas nemėgsta, nes jis pasauliui atnešė daug nelaimių, bet šiuo atveju aktualesnė kita marksizmo problema - kad didžioji jo dalis yra klaidinga. Robotų revoliucija prieš žmones nėra smarkiai labiau tikėtina nei dirbančių žmonių sąmokslas prieš pensininkus arba kairiarankių prieš dešniarankius. Sukilimus ir revoliucijas paprastai organizuoja tie, kas yra gana arti valdžios (naujausias pavyzdys - įvykiai arabų pasaulyje), nors ir pasinaudodami populistine retorika. Kol prisiruošiau parašyti šį postą, Karlas Smitas ir pats Hansonas netruko pastebėti šią Yglesias klaidą.

Ronglie ir Coase

Matt Ronglie yra tikrai aukšto lygio ekonomikos blogeris. Čia jis rašo apie tai, kad Coase teorema negarantuoja efektyvaus rezultato, net jei nėra transakcijų kaštų. Jo pavyzdys - piktybinis genetiškai modifikuotų gyvulių, naikinančių pasėlius, augintojas, reketuojantis augalininkyste besiverčiančius žemdirbius. Visgi man atrodo, kad toks piktadarys ne tiek jau daug skiriasi nuo piktybiškai žemės neparduodančio mažo sklypo savininko, dėl kurio sužlunga greitkelio statyba, o kaimyninių sklypų savininkai netenka progos sudaryti pelningą sandorį. Kitaip sakant, nėra aiškios ribos tarp transakcijų kaštų ir paskatų piktadariams daryti piktus darbus. Išvada bet kuriuo atveju ta pati - pradinės nuosavybės teisės yra svarbios. Tiek Coase, tiek Ronglie manau sutiktų.

Apie mikrofinansus

Dažnas Econtalk svečias M.Mungeris neseniai kalbėjo apie mikrofinansus, kurių vienas iš pradininkų Muhamadas Junusas 2006-aisiais gavo Nobelio taikos premiją. Mikrofinansais kartais vadinamas tiesiog mažų sumų paskolų teikimas neturtingiems žmonėms, bet tradiciškai mikropaskolos būdavo suteikiamos ne atskiriems žmonėms, o kaimynų ir kitaip susijusių žmonių grupėms.

Kaip sako M.Mungeris, panašiausia į mikropaskolų grupes vakarietiška institucija yra anoniminių alkoholikų grupės: ir vienu, ir kitu atveju asmeniniai santykiai su grupės nariais naudojami kaip spaudimo priemonė siekiant ilgalaikio tikslo. Alkoholikų tikslas aiškus, o ko siekia mikrofinansų grupių nariai? Tradicinis paaiškinimas - kad jie investuoja į savo smulkų verslą, pvz. pasiskolinę 50 dolerių nusiperka karutį vežti į turgų daržovėms, arba susiremontuoja siuvimo mašiną. Visgi tokiais atvejais net Afrikoje bei Indijoje dažnai galima pasiskolinti asmeniškai iš tradicinių bankų.

Mungeris, remdamasis šituo (deja laisvai neprieinamu) T.Coweno ir K.Boudreaux straipsniu, sako, kad pagrindinė mikropaskolų nauda yra efektyvesnis taupymas. Daugelyje neturtingų šalių egzistuoja mums gana neįprasta problema: taupyti pinigus labai brangu, nes bendradarbiai, giminės ir kaimynai "apmokestina" taupymą kaulydami pinigų iš to, kas jų turi susitaupęs. Įsipareigojimas mikrofinansų grupės nariams grąžinti pinigus pakeičia numanomą įsipareigojimą duoti pinigų kaulytojams, todėl, nors mikropaskolų palūkanos didelės, taupyti paėmus paskolą ir paskui ją grąžinant vis tiek pigiau nei tiesiog laikyti pinigus kojinėje.

Be abejo, kartais didžiausias "kaulytojas" yra nekantrioji paties žmogaus asmenybės pusė. Mungeris taip pat pasakoja apie J.Morduch'o "behavioural" tyrimą, kuris parodo, kad mikrofinansų klientai dažniausiai yra žmonės, turintys savikontrolės problemų (kurie norėtų taupyti, jei galėtų susilaikyti neišleidę pinigų). Įdomu būtų palyginti šiuos rezultatus su ekonomistams gerai žinomu zefyriukų (marshmallows) tyrimu.

Atradimas, kad mikrofinansai naudojami visų pirma taupymui, svarbus tuo, kad jis nurodo tolimesnę galimų darbų kryptį. Mikrofinansai nėra efektyvus taupymo mechanizmas, bet žmonės juo naudojasi, nes alternatyvos dar blogesnės. Suvokiant šią neturtingų šalių gyventojų problemą, yra vilties sukurti efektyvesnį mechanizmą.

Ar Bitcoin yra ateities pinigai?

Apie Bitcoin pinigų sistemą internete galima išgirsti jau kurį laiką, o neseniai Bitcoin atviro programinio kodo projekto vadovas G.Andresenas kalbėjo apie ją per Econtalk. Jerry Brito nuomone, Bitcoin yra svarbus reiškinys, o T.Cowenas Bitcoin atžvilgiu nusiteikęs skeptiškai, nors dalis jo kritikos paviršutiniška.

Kai kurie ankstesni mėginimai JAV sukurti elektroninius pinigus baigėsi liūdnai, nes juos pamėgdavo nusikaltėliai, ir pinigų leidėjui kildavo problemų su teisėsaugos institucijomis. Bitcoin šio trūkumo neturi, nes, panašiai kaip BitTorrent protokolas, yra decentralizuota - apsaugą nuo klastotojų atlieka visų vartotojų kompiuteriai. Sistemos pradininkui, prisistatančiam Satoshi Nakamoto vardu, naudojant kriptografijos algoritmus pavyko išspręsti gana sudėtingą problemą - kaip decentralizuotų pinigų sistemoje išvengti atvejų, kai pinigai užskaitomi į gavėjo sąskaitą, bet nenurašomi nuo siuntėjo sąskaitos. Kita Bitcoin ypatybė - joje pinigų kiekis auga vis lėčiau, ir iš anksto yra žinoma, koks jis bus bet kuriuo metu, kol stabilizuosis. Dėl to, jei Bitcoin išpopuliarėtų, vieno Bitcoin vieneto vertė kitų valiutų atžvilgiu turėtų didėti.

Bitcoin pinigai daug kuo panašūs į grynus pinigus - juos pavogus, savininkui nėra jokių galimybių pinigus atgauti, o atsiskaityti galima praktiškai anonimiškai (transakcijos yra registruojamos, tačiau atsidarant sąskaitą niekas neprašo paso - užtenka susiinstaliuoti reikiamas programas). Bitcoin pinigai yra tiesiog skaičiai, todėl skirtingai nei su grynais pinigais, nesunku padaryti jų atsarginę kopiją (kuri apsaugo nuo nelaimingų atsitikimų, bet ne nuo vagystės), o juos suklastoti labai sunku (kai kurie sistemos kritikai teigia kitaip, bet pasigilinus paaiškėja, kad jie tiesiog nesupranta sistemos veikimo principo). Bitcoin kūrėjai tikisi, kad ateityje atsiras organizacijų, kurios teiks savo klientams Bitcoin pinigų apsaugos nuo vagysčių bei apgavysčių paslaugas su visa reikiama infrastruktūra, ir tokios paslaugos dėl technologinių Bitcoin pinigų privalumų bus pigesnės nei tradicinių bankų.

Bitcoin pinigais galima atsiskaityti internete ir jie vis populiarėja, tačiau iki tikros valiutos alternatyvos jiems dar toli. Viena iš problemų, kurią kaip pripažįsta G.Andresenas dar teks išspręsti - sistemai išpopuliarėjus, vartotojų kompiuteriai nebepajėgtų apdoroti duomenų, todėl sistemą tektų perkelti į duomenų centrus, o tuo pačiu padaryti labiau pažeidžiamą. Visgi pagrindinis iššūkis Bitcoin - pritraukti pradinę kritinę masę pirkėjų ir pardavėjų, naudojančių Bitcoin pinigus (tai yra ir rimčiausias iš skeptiškų T.Coweno argumentų). Jei Bitcoin ar kuriai nors kitai analogiškai sistemai pavyktų tai padaryti, rezultatas būtų labai įdomus.

Guns, Germs and Steel

Baigiu skaityti jau klasika tapusią 1997 metų Jared Diamond knygą Guns, Germs and Steel. M.Ridley ir kiti autoriai bando paaiškinti pramoninės revoliucijos priežastis, o J.Diamond istoriją pradeda aiškintis nuo daug anksčiau (nuo žmonių atsiradimo), ir baigia ispanų kontaktu su Amerijos civilizacijomis. Pagrindiniai to laikotarpio įvykiai susiję su žemdirbystės atsiradimu, todėl nenuostabu, kad tokią istoriją geriausia parašyti galėjo N.Gvinėjoje gyvenęs JAV biologas. Pagrindinis knygos teiginys - kad dabartiniame pasaulyje dominuoja Eurazijos civilizacijos ir jų palikuonys, nes Eurazijoje buvo geriausios sąlygos žemdirbystės atsiradimui ir paplitimui. Be abejo, vienas toks sakinys neparodo visos įvykių grandinės, dėl kurios kitų žemynų žmonėms pasisekė prasčiau.

Vienas svarbus Eurazijos privalumas - jos pagrindinė ašis eina iš rytų į vakarus, todėl žemdirbystės technologijos gali plačiai paplisti panašaus klimato sąlygomis, o didesnėje teritorijoje paplitusi žemdirbystė su daro sąlygas prekybai ir t.t. Kai kurios Eurazijos pranašumo priežastys painesnės - pvz. žmonės į Ameriką pateko tik per paskutinį ledynmetį, kai jau buvo gerai išmokę medžioti didelius žvėris (mamutai išnyko prieš tai). Abiejų Amerikų dideli gyvūnai nebuvo pripratę prie žmonių ir tikriausiai jų nebijojo, todėl greitai Amerikose neliko daugelio didelių gyvūnų rūšių. Tuo tarpu Azijos stepėse arklių ir karvių protėviai gyveno jau tada, kai žmonės dar nebuvo išradę lanko ir stėlių, todėl buvo atsargesni, ir sėkmingai sulaukė žemdirbystės laikų. Azijoje (Artimuosiuose Rytuose) taip pat augo geriausiai žemdirbystei tinkamos laukinių javų rūšys, o pvz. kukurūzus pritaikyti žemdirbystei buvo žymiai sunkiau nei kviečius. Augalų ir gyvūnų ypatumai, dėl kurių jie tampa tinkami arba netinkami žemdirbystei, yra vienas įdomiausių dalykų knygoje.

Ne ką mažiau įdomi yra priežastinė grandinė, dėl kurios senos žemdirbių civilizacijos įgijo pranašumą prieš kitų pasaulio dalių žmones. Pvz. J.Diamond vertinimu apie 95% Amerikų vietinių gyventojų mirė nuo europiečių atsineštų infekcinių ligų, kurios atsirado iš didelių naminių gyvūnų ligų, ilgus tūkstantmečius juos auginant ankštuose senovės kaimuose, dažnai po vienu stogu su žmonėmis. Amerijoje žemdirbystė ir didelis gyventojų tankumas buvo neseniai atsiradęs reiškinys, ir infekcinės ligos atsirasti nespėjo, o ir stambių naminių gyvulių Amerikoje buvo žymiai mažiau.

Viena iš svarbių knygos išvadų - kad skirtingą išsivystymo lygį skirtingose pasaulio dalyse nulėmė gamtinės sąlygos, taigi N.Gvinėjos ar Afrikos žmonės visai nėra "antrarūšiai" (mokslininkai šios hipotezės senokai atsisakė, bet tokia nuomonė yra gana paplitusi tarp "paprastų žmonių"). Kaip sako J.Diamond, vidutinis prieš 50 metų gyvenęs N.Gvinėjos laukinis gyventojas būdavo vaikščiojanti gyvūnijos ir augalijos enciklopedija, ir apskritai protingesnis už vidutinį išsivysčiusių šalių gyventoją. Viena to priežasčių - kad pagrindinis dabartinių išsivysčiusių šalių gyventojų natūralios atrankos veiksnys per paskutinius šimtmečius ir tūkstantmečius buvo atsparumas infekcinėms ligoms, tuo tarpu N.Gvinėjoje - sumanumas, pastabumas ir protingumas, be kurių laukinėmis sąlygomis ir nuolat kariaujant su kitomis gentimis išgyventi sunku.

Kaip ir galima tikėtis iš biologo, anstyvųjų visuomenių analizė knygoje yra stipresnė nei sudėtingesnių vėlesnių visuomenių, kuriose gamtos mokslai tampa mažiau svarbūs, o socialiniai mokslai, visų pirma ekonomika - svarbesni. J.Diamond supranta žmonių skaičiaus visuomenėje įtaką inovacijoms, tačiau nuvertina paprastos prekybos naudą, o vienoje vietoje net užsimena, kad valstybė buvo būtina norint suorganizuoti prekių mainus (būtent suorganizuoti, o ne užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą ar pan.) Tuo tarpu A.Smitas būtų nesunkiai galėjęs paaiškinti J.Diamond'o aprašomą Tasmanijos pavyzdį, kai 4000 žmonių bendruomenė gyvendama laukinėmis sąlygomis atsisakė anksčiau turėtų kaulinių įrankių, tinklų ir kitų technologijų: tiesiog neliko masto ekonomijos, ir nebebuvo įmanoma išlaikyti siauros specializacijos, būtinos sudėtingesnėms technologijoms.

Nepaisant trūkumų, Guns, Germs and Steel nagrinėja tokią svarbią temą ir jai taip neblogai pavyksta, kad ją nedvejodamas pavadinčiau viena iš dvidešimties ar trisdešimties svarbiausių šių laikų negrožinių knygų, skirtų plačiajai visuomenei.