Apie moterų vienuolynus

Evoliuciniu požiūriu vienuolynai yra itin mįslingos institucjos. Vienas jų egzistavimo paaiškinimas - kad nors individams evoliuciškai nenaudinga stoti į vienuolyną, tai naudinga vienuolynui, todėl vienuolynas kaip institucija išlieka. Gali būti, kad tokio paaiškinimo užtenka, bet pakalbėjus su Silva Rerum romanų serijos skaitytojomis ir aplankius Bažnytinio paveldo muziejų, kilo truputį kitų minčių.

Viena didesnių šių laikų mįslių lieka gimstamumo sumažėjimas kai žmonės praturtėja, o moterys įgyja lygias teises su vyrais. Panašu, kad būtent moterys praturtėję nori turėti mažiau vaikų, todėl jaunų aukštuomenės moterų stojimą į vienuolynus prieš keletą šimtų metų galima laikyti kraštutiniu šio reiškinio variantu. Pasiekus aukštesnę padėtį visuomenėje, moterims pasidaro optimalu negimdyti vaikų kuo anksčiau, o bandyti susilaukti teisėtų vaikų su kuo aukštesnės padėties vyru, nes tokie vaikai turi geriausias gyvenimo perspektyvas. Kitaip sakant, laukti princo ant balto žirgo. Jeigu princą ant balto žirgo vis tiek parenka šeima, o tikram princui išpirkti savo išrinktąją iš vienuolyno vieni niekai, laukti galima ir vienuolyne.

Dviejų rūšių žmonės (ir politikai)

JAV demokratai lyg ir yra protingų, išsilavinusių ir šiaip daug pasiekusių žmonių partija, kuri nepaisant to bent jau žodžiais kartais propaguoja tokį socializmą, kurio gėdytųsi net B.Vėsaitė. Tuo tarpu už respublikonus balsuoja tamsūs religingi kaimiečiai su polinkiu į rasizmą, o taip pat neturintys iš ko pasirinkti laisvos rinkos šalininkai. Viena iš teorijų apie politikų elgesį, ypač dvipartinėje sistemoje - ledų vežimėlio principas, kuris sako, kad bet kokiu klausimu pasislinkus truputį link centro galima pervilioti dalį priešingos stovyklos rinkėjų, o saviškiai vis tiek neturės kur dėtis. Jis paaiškina, kodėl išrinkus demokratų prezidentą (tiksliau - paaiškėjus, kad jis bus išrinktas) akcijų kainos nukrinta tik porą procentų, o ne keleriopai. Tačiau jis nepaaiškina, kodėl išsilavinusių žmonių partija negalėtų propaguoti laisvos rinkos, o tamsių kaimiečių partija - socializmo.

R.Hansonas neseniai paskelbė gana įdomią tai paaiškinančią teoriją. Įsivaizduokime žmonių grupes A ir B.

Grupė A myli gamtą, sveikiau maitinasi, mėgsta keliauti ir sportuoti, nemėgsta rutinos ir ilgų darbo valandų, yra seksualiai atviri ir tolerantiški, stengiasi gerai elgtis su vaikais, dalinasi vertybėmis su kitais ir įtariai žiūri į bet kokią nelygybę, nekenčia karo, nemėgsta klausyti nurodymų, o labiau mėgsta kolektyviai priimamus sprendimus.

Grupė B gyvena vienoje vietoje, labiau rūpinasi tvarka ir švara, yra darbštesni ir dirba monotoniškesnį darbą, turi daugiau savitvardos ir gali pasiaukoti dėl kitų, yra ištikimi savo sutuoktiniams, geresni kariai ir geriau moka įveikti nelaimes, tokias kaip karas, badas ar epidemija. Jiems svarbus garbės ir gėdos jausmas, jie labiau linkę laikytis taisyklių, užuot nagrinėję kiekvieną atvejį atskirai, turi tvirtus įsitikinimus, kas yra gerai ir kas blogai, mažiau pavydi, labiau gerbia hierarchiją ir aukštesnių už juos nurodymus, bei mano, kad žmonės turi žinoti savo vietą. Gamta jiems yra ne pagarbos objektas, o išteklis, kurį žmonės gali naudoti kaip jiems reikia.

A be abejo yra pirmykščiai laukiniai žmonės, o B - žemdirbiai. Pirmykščiai laukiniai buvo prisitaikę prie savo aplinkos tiek genetiškai, tiek kultūriškai. Žemdirbystės atsiradimas buvo staigus, ir genetiškai prisitaikyti prie jo žmonės nespėjo, todėl prisitaikė tik kultūriškai, o įgimti impulsai liko iš seniau. Prieš porą šimtų metų įvykusi pramoninė revoliucija dar kartą radikaliai pakeitė žmonių gyvenamąją aplinką, bet žmonėms liko laukinių ir žemdirbių impulsų ir papročių mišinys. Turtingi ir išsilavinę Vakarų šalių rinkėjai po truputį atsisako žemdirbystės sąlygoms pritaikytų visuomenės normų, kurių įsikibę vis dar laikosi labiau tradicijoms prijaučiantys jų oponentai, ir pasikliauja savo intuicija, susiformavusia Afrikos savanose.

Čia galima pridurti, kad viso pasaulio klasikinių liberalų partijos lyg ir atstovauja mūsų laikmečiui, t.y. pramoninės revoliucijos pradėtai kapitalizmo epochai, bet jos viso labo gali pasirinkti arba laukti dar kokį tūkstantį metų, kol rinkėjų dauguma pasivys laikmetį, arba pasiduoti ledų vežimėlio principui ir pasukti supaksėjimo ir suzuopėjimo keliu.

Psichologinis draudimas

Kai koks nors fondo valdytojas viešai giria kokią nors akciją, gali būti dvi priežastys. Gal jis, pigiai prisipirkęs, nori paskleisti informaciją, kuri padidintų akcijos vertę. O gal jis nori nenumušdamas kainos išeiti iš pozicijos, ir todėl užsiima reklamavimu.

Kai koks nors viešas ekspertas giria kokią nors akciją ar investavimo strategiją, irgi gali būti dvi priežastys. Gal būt ekspertui tiesiog lengviau įrodinėti tai, kuo jis yra stipriai įsitikinęs, ir taip gaunasi kokybiškesnis straipsnis. O gal tas ekspertas užsiima psichologiniu draudimu, ir kalba vienaip, o daro priešingai. Jei viešas eksperto patarimas pasirodytų esąs niekam tikęs, nukentėtų eksperto ego, tačiau asmeninis investicijų portfelis išliktų sveikas.

Mokyklų esmė nėra mokymas

Rugsėjo pirmosios proga kaip gi neprisiminsi garsiausių JAV George Mason universiteto ekonomistų požiūrio į mokyklas. Apie T.Coweno požiūrį rašėme jau anksčiau. Jo kolega R.Hansonas daugeliu klausimų su Cowenu nesutinka, bet dėl mokyklų jie visiškai sutaria.

Hansonas pritariamai cituoja straipsnį, kuriame sakoma, kad mokykla nėra natūrali, nes laukinių žmonių vaikų niekas nemoko, bet jie patys visko išmoksta stebėdami suaugusiuosius ir žaisdami. Be to, laukinių vaikams suteikiama visiška laisvė kol jie užauga, o ir suaugę laukiniai turi daug laiko gulėti po palme ir nieko neveikti.

Atsiradus žemdirbystei, o vėliau pramonei, žmonėms atsirado daug monotoniško darbo, kuriam laisvos laukinių sielos iš prigimties nepritaikytos. Mokyklos paplito dėl to, kad jos šiek tiek (nors ir nelabai daug) padeda paversti laisvus ir savo nuomonę visada turinčius vaikus pareigingais ir darbščiais darbuotojais. Pasaulyje yra keletas mokyklų, kur nėra mokytojų, ir vaikams leidžiama veikti ką nori. Jas baigę vaikai žiniomis nenusileidžia įprastinių mokyklų auklėtiniams, bet jei tokios mokyklos paplistų, tai galėtų suduoti rimtą smūgį darbuotojų produktyvumui.

Apie signalizavimą

R.Hansonas mėgsta sakyti, kad jei stebėsime, ką kasdien veikia tigras, tai nesunkiai suprasime, kad tigro tikslai yra nulemti evoliucinių priežasčių, ir tigras yra gana gerai prisitaikęs siekti savo tikslų. Tačiau jei stebėsime, ką didžiąją laiko dalį veikia žmonės, tai iš pirmo žvilgsnio atrodys, kad žmonės itin neracionaliai siekia savo evoliucinių tikslų, nes užuot kaupę išteklius ir dauginęsi jie perka brangius niekam nereikalingus daiktus, mąsto ir paskui bloge rašo apie abstrakčius niekaip su jų gyvenimu nesusijusius klausimus, arba eina pasivaikščioti į gamtą ir tuščiai eikvoja energiją.

Hansonas šiai mįslei paaiškinti naudoja signalizavimo teoriją, kuri laikoma ekonomikos dalimi, o ekonomistas M.Spence iš dalies už darbus apie signalizavimą netgi gavo Nobelio premiją. Dėl to buvo įdomu sužinoti, kad apie tai, ką galima laikyti modernia signalizavimo teorija, vienas pirmųjų parašė ne ekonomistas, o sociologas, kuris tiesa rašė neaiškiai, todėl Hansonas jį išvertė į žmonių kalbą angliškai, o aš pabandžiau išversti į lietuvių kalbą:

Nuo to, ką mes sakome ir darome bei kaip elgiamės, priklauso, ką kiti apie mus pagalvos. Kadangi mums labai svarbu, ką kiti apie mus galvoja, mes turime daug įvairių priemonių, kurios padeda mums elgtis taip, kad gerai atrodytume. Kartais mes labai sąmoningai atsižvelgiame į aplinkybes ir publiką, ir stengiamės specialiai sudaryti atitinkamą įspūdį. Kartais mes kreipiame dėmesį į aplinką, bet tai darome nesąmoningai. Kartais mes tik neaiškiai nujaučiame, kad tam tikras elgesys "atrodo gerai", nors sąmoningai nesuvokiame, koks ir kodėl. Kartais mūsų poelgiai sąmoningi, bet mes tik pasirūpiname, kad elgtumėmės taip, kaip "dera elgtis" tam tikrais atvejais, nelabai suprasdami, kokį įspūdį tai sukelia. Bandant suprasti, kaip mes elgiamės kurdami savo įvaizdį, visai logiška pirmiausia tiesiog vertinti koks elgesys sukelia teigiamą įspūdį, ir per daug nesirūpinti, kaip mes nusprendžiame, kaip elgtis tam tikru atveju.

Kilnūs laukiniai

Naujame straipsnyje, prie kurio prisidėjo mano mėgstamas ekonomistas R.Hansonas, analizuojamas į mūsų protėvius panašių pirmykščių genčių gyvenimo būdas, ir pateikiama argumentų, kad žmonės iš prigimties galbūt ne tokie ir blogi, kaip pvz. mano R.Wranghamas. Anot straipsnio autorių, laukiniai labiau nei civilizuoti žmonės stengiasi ugdyti vaikams abipusį pasitikėjimą, niekada nemuša vaikų (nors kartais muša žmonas), nežudo gimusių mergaičių ir šiaip yra gana taikūs. Karingumas jiems nelabai reikalingas, nes palyginus su žemdirbiais, laukinių gyventojų tankumas labai nedidelis. Be to, turto kaimynai turi nedaug, o grobti moteris ir vergus nėra prasmės, nes laukinių socialinė struktūra nesuteiktų jų naujam "savininkui" patikimos nuosavybės teisių apsaugos. Kaip sako R.Hansonas, karas yra senas žmonių išradimas, bet ne ką senesnis už žemdirbystę.

Lošimų teorija ir patarimai žurnaluose

Lošimų teorija (čia tokia taikomosios matematikos sritis) teigia, kad kai kuriais atvejais teisingą elgesio strategiją reikia parinkti atsitiktiniu būdu. Tačiau nė karto lietuviškų žurnalų patarimų skiltyse neteko skaityti atsakymo į skaitytojų laiškus, kuriame būtų patariama mesti monetą ar kauliuką. Įdomu, ar patarimų skilčių autoriai nieko neišmano apie gyvenimą, ar tiesiog pati lošimų teorija yra atitrūkusi nuo realybės? Atsakyti į šį klausimą pasitelkiau Timą Harfordą - laikraščio Financial Times patarimų skilties "Dear Economist" autorių. Vieną kartą Harfordas visgi panaudojo lošimų teorijos atsitiktinių veiksmų receptą atsakydamas į skaitytojo klausimą apie žmoną ir meilužę. Tai reiškia, kad kai kuriais įpatingais gyvenimo atvejais lošimų teorija ir Nešo pusiausvyra vis dėlto gali padėti žmonėms.

Beždžionės supranta, kad jos mirs

Beždžionių komunikacijos gebos tyrimai sparčiai progresuoja. Štai mokslininkai sugebėjo orangutangui išaiškinti, kad jis kada nors mirs:


Tuo tarpu Rusijoje viena cirko šimpanzė išmėgino savo jėgas akcijų rinkoje. Jos investicijų rezultatai aplenkė 94% Rusijos investicinių fondų. Šimpanzės Lušos sėkmės raktas - krizės metu ji nepabijojo investuoti į bankus, kurių akcijos panikai aprimus šovė į viršų. Tradiciniai fondų valdytojai irgi galėtų iš to pasimokyti - panikos metu objektyviausi sprendimai priimami besijuokiant cirke. Luša mėgsta tiesioginį bendravimą, todėl turėjo per mažą porftelio alokaciją telekomunikacijų sektoriuje. Tačiau kapstymo įgūdžiai padėjo Lušai padidinti portfelio svorį kalnakasybos sektoriaus kompanijose, kurios irgi stipriai aplenkė rinką.

Apie gerumą, laukinius gyvūnus ir laukinį kapitalizmą

Čia D.Berreby (atrodo jis turi visai įdomų blogą) šnekasi su primatologu F. de Waal'iu, neseniai parašiusiu knygą Age of Empathy.

F. de Waal'is sako, kad gerumas yra būdingas ne tik žmonėms, bet ir kitiems žinduoliams. Net ir pelės jaučia stresą, kai mato, kad pažįstamoms pelėms skauda (nors dėl nepažįstamų pelių nesinervina). Daugelis bandomis gyvenančių gyvūnų bėgdami sulėtina tempą, jei reikia palaukti sužeisto bandos nario. O šimpanzė zoologijos sode vieną kartą išgelbėjo su virve vos nepasismaugusį jauniklį.

Dėl to de Waal'iui nepatinka, kai žmogiškumas ir žvėriškumas laikomi antonimais. Yra paplitusi nuomonė, kad žmonės savo geresne nei gyvūnų siela ir protu įveikia žemą žvėrišką prigimtį, ir dėl to yra geri. De Waal'is sako, kaip bombonešių lakūnai turėdavo daryti atvirkščiai - protu ir meile tėvynei įveikti savo natūralų gailestį priešo žmonėms. Nacistinėje Vokietijoje iki karo populiari propagandos kryptis buvo smerkti tuos, kurie pasiduoda savo natūraliems žemesniems jausmams ir gailisi žydų. O šių laikų Izraelyje ministrui teko teisintis, kai jam nevalingai išsprūdo užuojauta palestinietei senutei.

Toliau de Waal'is nuklysta analogijų tarp biologijos ir ekonomikos klystkeliais, dar keistesniais už tuos, apie kuriuos jau esu rašęs. Jis sako, kad kapitalizmas yra bloga sistema, nes jis pagrįstas savanaudiškumu, taigi nukreiptas prieš geranorišką žmogaus prigimtį, kaip ir strateginių bombonešių naudojimas. Net jei De Waal'is yra skaitęs tik populiariausią A.Smito citatą, vis tiek keista, kad sugebėjo ją suprasti lygiai atvirkščiai. Kapitalizmas tuo ir yra nuostabus, kad sugeba savanaudiškumą nukreipti gėrio kūrimui, nes vien įgimto žmonių gerumo tam tikrai neužtektų.

Apie demonišką vyrų prigimtį

Šitame bloggingheads podcaste gamtos mokslų žurnalistas J.Horgan'as kalbina antropologą R.Wrangham'ą. R.Wranghamas yra parašęs dvi knygas - "Demonic males" ir "Catching fire".

Knygos "Demonic males" pagrindinė mintis - kad žmonės, kaip ir šimpanzės, ir tikriausiai jų bendri protėviai, turi įgimtą polinkį žudyti kitus žmones, nepriklausančius jų bandai. Knyga išleista 1997 metais, o tyrimai, kuriais ji remiasi - dar senesni, todėl nenuostabu, kad pati mintis nenauja, pvz. apie tai rašo kad ir S.Pinkeris. Bet R.Wranghamas papasakojo visokių įdomių dalykų, pvz.:

• šimpanzių patinai esant progai visada puola ir dažnai užmuša kitos bandos patinus, jei jėgų santykis yra 1:4 ar geresnis. Bet jei jėgų santykis pvz. 3:5, šimpanzės tik parėkia, bet nesimuša. Tai aišku viso labo reiškia, kad šimpanzės ne tik linkę žudyti, bet dar ir yra nekvailos.
• žmonėse panašus instinktas veikia dar blogiau, nes jie susikuria visuomenės struktūras, kur sprendimus priima ir kaštus patiria skirtingi žmonės. Dėl to generolai gali užsispyrę kariauti kai jėgos lygios, kol nebeliks kareivių. Toks užsispyrimas gali būti evoliucijos padarinys (vyrai turi būti linkę riziką, nes kas nerizikuoja, ne tik negeria šampano, bet ir to genai nepersiduoda ateities kartoms), tačiau žmonių kare jis labai žalingas.
• kai kurie antropologai sako, kad medžiojimu ir rinkimu besiverčiančių laukinių genčių žmonės yra taikūs, ir turi pridarę visokių ta patvirtinančių tyrimų. R.Wranghamas sako, kad jie taikūs tik tada, kai kontaktuoja su žemdirbyste besiverčiančiais žmonėmis, kurių bijo (t.y. racionaliai vertina savo jėgas), arba kai yra pakankamai "sukultūrinti". O jei vienoje teritorijoje gyvena kelios laukinių žmonių grupės (tokių likę labai nedaug), tai pamačius kitos genties vyrą, priimta rinktis iš dviejų variantų: bėgti ar žudyti. Ta proga prisiminiau, kad kaip kažkur sakė B.Delongas, viduramžių Anglijoje klausimas buvo žymiai sudėtingesnis: "is this a member of my clan, whom I should help, is this an enemy whom I should kill, or is this a stranger whom I should simply rob?"

Apie tikėjimo instinktą

Nicholas Wade neseniai parašė knygą The Faith Instinct, apie kurią čia kalbasi su Razib'u Khan'u. Beje Razib'as yra puikus pašnekovas, turintis stulbinančio galingumo mąstymo aparatą ir aiškiai dėstantis mintis.

N.Wade'as sako, kad tokio visuotinio reiškinio kaip religija negalima paaiškinti vien žmogaus netobulumais, tokiais kaip gebėjimas visur pastebėti "suinteresuotus asmenis". Religingumas žmonėms daug kainuoja  (o neturtingiems žmonių protėviams santykinai kainuodavo dar daugiau), todėl N.Wade'o nuomone jis galėjo išlikti evoliucijos metu tik kaip teikianti naudos adaptacija. Kitaip sakant, žmonės turi "tikėjimo instinktą", kuris pasireiškia tuo, kad iki tam tikro amžiaus (paauglystės) žmogus turi gebėjimą perimti savo aplinkinių religiją, panašiai kaip žmonės turi įgimtą gebėjimą išmokti kalbėti.

Kokia gi tikėjimo instinkto nauda? Norint į tai atsakyti, N.Wade'as siūlo pažiūrėti į panašiausiomis į pirmykštes sąlygomis gyvenančius žmones, kurie ilgą laiką neturėjo kontaktų su likusiu pasauliu. N.Wade'o nuomone tai Australijos aborigenai ir Andamanų salų čiabuviai, kurie buvo izoliuoti geografiškai, bei Afrikos bušmenai, kuriems išlaikyti izoliaciją padėjo užnuodytų strėlių paslaptis. Visų jų religiniai ritualai panašūs: įvairūs grupiniai šokiai aplink laužą ir pan, trunkantys iki keleto parų, kurių dalyviai patiria transo būseną ir betarpiškai bendrauja su dievybėmis. Tokie ritualai yra savotiškas "team building'as", o jo nauda pirmykštėmis nuolatinio karo su kitomis gentimis sąlygomis neabejotina.

Toliau N.Wade'as perfrazuojant jį patį pereina nuo Darvino prie Durkheimo, t.y. pasakoja apie tai, kaip pirmykštės religijos virto moderniomis ir kokia yra modernių religijų nauda. Su kai kuriais jo teiginiais galima nesutikti, bet kartą išgirdus labai sunku juos ignoruoti.

Kaip dabartinis pasaulis atrodytų mūsų protėviams

R.Hansonas čia rašo, kad palyginus dabartinį pasaulį su pirmykščių žmonių gyvenamąja aplinka, turėtų būti galima bandyti atspėti, kaip pirmykščiai instinktai/polinkiai pasireikš dabartiniame gyvenime. Taigi, dabartinis pasaulis išsiskiria tuo, kad:

• aplink daug nepažįstamų žmonių, tarsi neseniai susijungus dviems gentims
• aplink daug nežinomų reiškinių ir daiktų, tarsi ką tik permigravus į naują vietą su kitokiomis gamtinėmis sąlygomis
• lengva gauti maisto, tarsi neseniai permigravus į kitų žmonių dar neatrastus medžioklės plotus, arba užėjus derlingam sezonui

Pirmykščiai žmonės tokiu atveju turėtų stengtis:

• elgtis draugiškai ir padaryti gerą pirmą įspūdį, nes formuojasi naujos koalicijos
• domėtis gandais ir nauja informacija, stengtis jos gauti ir pasirodyti prieš kitus, kad pats gali gauti svarbios informacijos
• investuoti į turtą, kuris bus naudingas, kai sąlygos pablogės. Taip pat signalizuoti savo gebėjimus, ištikimybę ir įgyti gerą reputaciją.

Viskas šiuolaikiniame gyvenime panašiai ir vyksta. Didžiausia išimtis - sumažėjęs gimstamumas, nors gerais metais evoliuciškai naudinga gimdyti ir auginti vaikus. Gero evoliucinio paaiškinimo, kodėl gimstamumas mažėja, nėra.

Įtikinamiausi paaiškinimai sako, kad žmonės turi stiprų įgimtą polinkį signalizuoti aukštą padėtį kitų atžvilgiu bei užsiimti seksu, ir tik žymiai silpnesnį įgimtą tiesioginį polinkį turėti vaikų. Dėl to netikėtai praturėję žmonės labiau bando signalizuoti savo padėtį negu gimdyti vaikus, o vienas iš padėties signalizavimo būdų (ypač moterims) - auginti vaikus, turinčius brangiai kainuojančių savybių, t.y. labai išsilavinusius, išauklėtus ir t.t., o kitas - daryti karjerą, net jei mažiau laiko lieka vaikų gimdymui. Tai nusveria svarstykles į mažesnio gimstamumo pusę.

Kas bendro tarp tikėjimo burbulais ir tikėjimo piktosiomis dvasiomis

Žmonės iš prigimties yra linkę klausti "kam tai naudinga?", ir kas dar svarbiau - jie tai daro per dažnai. Evoliuciniu požiūriu tai visiškai racionalu. Pvz. išgirdus, kad krūmuose trakštelėjo šakelė, geriau klaidingai įtarti, kad ten tupi plėšrūnas ar priešai, ir dėl to sugaišti papildomą pusvalandį aplenkiant krūmus dideliu lanku, negu apsirikti į priešingą pusę. Dėl to kai peilis įpjauna pirštą, tas pats instinktas skatina tikėti, kad kalta peilį užvaldžiusi piktoji dvasia.

Kitas panašus žmonių polinkis - ieškoti savo aplinkoje dėsningumų ir pasikartojimų. Čia taip pat mes užprogamuoti verčiau pastebėti nesamus dėsningumus, nei praleisti ką nors svarbaus. Kraštutinis to pavyzdys yra scena iš filmo "Nuostabus protas", kai J.Nash'as žurnaluose ima pastebėti "slaptus priešo pranešimus", bet tokia pat klaida būdinga ne tik šizofrenikams. Todėl nenuostabu, kad pamačius kaip akcijų ar nekilnojamo turto kainos kyla, o paskui krinta, natūralu tuoj pat "pastebėti" burbulą.