2012 m. gegužės 6 d., sekmadienis

Rinkos monetarizmas

Šitas įrašas yra kokia puse metų pavėlavęs, ir jame aprašomos jau anksčiau mūsų tinklaraštyje minėtos idėjos, bet gal dar kam nors bus naujiena, o be to, man jo reikia nuorodoms iš kitų įrašų.

Jau keletą metų buvo aišku, kad S.Sumnerio, D.Beckworth'o, N.Rowe, B.Woolsey, N.Blanchard'o, ir dar keleto makroekonomistų idėjos yra smarkiai susiję ir tuo pačiu skiriasi nuo kitų ekonomistų, bet jos neturėjo pavadinimo. Natūralūs pavadinimai "neomonetarizmas", "naujasis monetarizmas" ar "šiuolaikinis monetarizmas" netiko, nes tuo metu jau arba buvo panaudoti smarkiai nutolusioms nuo įprastinės ekonomikos teorijoms, arba buvo per daug panašūs į tokių teorijų pavadinimus. P.Krugmanas Sumnerį ir kolegas buvo pavadinęs kvazimonetaristais, o galų gale L.Christensenas pasiūlė terminą "rinkos monetarizmas", kuris atrodo baigia prigyti.

Kaip ir bet kuris idėjų rinkinys, rinkos monetarizmas nėra itin griežtai apibrėžtas ir nekintantis, o skirtingi žmonės jį gali suprasti šiek tiek skirtingai. Didžiausias rinkos monetaristų autoritetas S.Sumneris rinkos monetarizmą pabandė aprašyti čia, prieš tai šiek tiek emocingiau - čia, o aš pabandysiu suformuluoti savais žodžiais.
  1. Kaip ir įvairių rūšių keinsistai ir tradiciniai monetaristai, rinkos monetaristai sutinka, kad kainos ir atlyginimai linkę keistis lėtai, pripažįsta visuminę pasiūlą ir paklausą, ir mano, kad krizės metu gamybos apimtys yra mažesnės nei galėtų būti, nes dalis norinčių dirbti žmonių negali rasti darbo. Rinkos monetaristai mėgsta akcentuoti atlyginimų nelankstumą, kuris turi akivaizdų "behavioural" paaiškinimą: darbuotojai jautriai reaguoja į atlyginimų sumažinimą.
  2. Rinkos monetaristai daug kuo panašūs į M.Woodford'o/G.Eggertson'o pakraipos naujuosius keinsistus. Ir vienų ir kitų svarbiausios išvados praktiniais klausimais dažnai sutampa, pvz. tiek vieni tiek kiti pripažįsta lūkesčių svarbą makroekonomikai, nemano, kad nulinės palūkanų normos yra neįveikiama kliūtis (nors naujųjų keinsistų nuomonių tuo klausimu yra įvairių), ir sutaria, kad monetarinė politika yra pranašesnė už fiskalinę. Kai kurie naujieni keinsistai, pvz. L.Svensonas arba ponas P.Krugmanas, kai išgeria miltelių iš senkančių savo atsargų ir atvirsta prof. P.Krugmanu, netgi pripažįsta svarbią rinkos monetaristams idėją, kad rinkų prognozės dėl ateities infliacijos ar turto kainų yra patikimesnės nei naudojant modelius gautos ekonomistų (ypač iš konkuruojančių stovyklų) prognozės.
  3. Skirtingai nuo naujųjų keinsistų, rinkos monetaristai nemano, kad palūkanų normos yra vienintelis ar netgi pagrindinis mechanizmas, kuriuo perduodamas monetarinės politikos poveikis ekonomikai. Žymiai svarbesni yra tiesiog ateities pinigų kiekio pokyčių lūkesčiai, ir dėl jų atsirandantys kainų pokyčiai tose rinkose, kur kainos yra lanksčios (pvz. vertybinių popierių). Kaip mėgsta sakyti S.Sumneris, dar nei vienam centriniam bankui, norinčiam padidinti infliaciją ir NBVP, nėra iškilę jokių problemų pasiekti tikslą, ir tą žinojo jau viduramžių kunigaikštysčių finansų ministrai. Dėl to rinkos monetaristai mano, kad Japonijos centrinis bankas XX a. pabaigoje ir JAV ir Eurozonos centriniai bankai 2008-2009 metais nepakankamai stengėsi išlaikyti NBVP augimo ir infliacijos lūkesčius, ir taip sukėlė žymiai didesnę krizę nei galėjo būti.
  4. Skirtingai nuo tradicinių monetaristų, rinkos monetaristai mano, kad pinigų apyvartos greitis gali būti nestabilus, todėl neskiria daug dėmesio pinigų kiekio matavimui, o svarbesniais monetarinės politikos krypties rodikliais laiko NBVP (nes MV = NBVP) ir įvairių turto rūšių kainų pokyčius.
  5. Dar prastesniu monetarinės politikos krypties rodikliu rinkos monetaristai laiko trumpalaikes palūkanų normas, todėl vietoj šiuo metu centrinių bankų beveik visame pasaulyje naudojamo infliacijos taikinio ir trumpalaikių palūkanų normų, kaip instrumento taikiniui pasiekti, siūlo naudoti NBVP taikinį. Taip pat rinkos monetristai mano, kad geriau naudoti NBVP lygio, o ne pokyčių taikinį (jei vienais metais nuo taikinio buvo atsilikta, kitais reikia pasivyti), ir didinti arba mažinti pinigų kiekį priklausomai nuo NBVP prognozių, t.y. nelaukti faktinių NBVP duomenų. Ženkli dalis rinkos monetaristų mano, kad rinkos NBVP prognozės būtų pranešesnės už ekspertų prognozes, todėl pritaria idėjai sukurti NBVP ateities sandrorių rinką (beje, antroje nuorodoje minimas mūsų kolega, žinomas kaip 123).

2012 m. gegužės 4 d., penktadienis

I am more than a strange loop

Iš tikrųjų D.R.Hofstadterio knyga, apie kurią šis įrašas, vadinasi I Am a Strange Loop. Apie svarbiausią jo knygą Goedel, Escher, Bach jau truputį rašiau čia. Apibendrinant vienu sakiniu, I Am a Strange Loop yra geriausia mano skaityta neevoliucinė knyga apie žmogaus protą ir sąmonę. Joje keletą kartų užsimenama, kad žmonės atsirado evoliuciniu būdu, bet nėra nei vieno sakinio apie tai, kokią įtaką evoliucija galėjo turėti žmogaus protui. Tas buvo itin keista, nes kaip tik tuo pat metu skaitinėjau D.Dennett'o ir S.Pinkerio knygas. Nepaisant to, Hofstadteris apie protą ir sąmonę itin didelių nesąmonių knygoje nešneka, nors kadangi nesiremia evoliucija, keistai atrodo labai akcentuodamas žmogaus gyvenimo įvykių įtaką jo asmenybei. Ir vietomis nukrypsta prisimindamas savo mirusią žmoną bei samprotaudamas apie moralę. Užtat gerai paaiškina tiek Giodelio teoremos esmę ir svarbą, tiek sąmonės filosofų paklydimus apie mąstantį kambarį, zombius ir mėlyną spalvą vietoje raudonos matančius žmones. Be to, Hofstadteris yra žodžių žaismo meistras ir to nebando slėpti, todėl jo knygos normaliai išversti praktiškai neįmanoma, bet užtat įdomu skaityti. Jis taip pat labai mėgsta analogijas, ir jų dažnai įkiša po tris į vieną teiginį, todėl kartais net nervina, bet originalumo tai be abejo dar prideda.
Iš to, ką atsimenu, įdomiausi dalykai tokie:
  • "strange loop" reiškia, kad žmogus yra būtybė, galinti galvoti apie savo mintis. Šunys to nemoka, nekalbant apie uodus ir tualeto bakelius, nors jie visi reaguoja į aplinką, ir naudoja energiją siekdami savo tikslų.
  • paprasčiausia "keista kilpa", panaši į žmogaus protą, yra Escherio paveikslas, kuriame pavaizduotos viena kitą piešiančios rankos. Bet iš tikrųjų toks reiškinys neegzistuoja. Panašiausias iš egzistuojančių reiškinių Hofstadteriui yra Giodelio teorema, t.y. natūrinių skaičių panaudojimas visoms matematikos aksiomoms ir teoremoms sunumeruoti, ir gautų skaičių savybių analizė naudojantis tomis pačiomis aksiomomis ir teoremomis. Ši analogija gili, nes atkreipia dėmesį į tai, kad matematikos aksiomos ir natūriniai skaičiai yra tokia galinga sistema, kad gali būti panaudota analizuoti savo pačios savybėms, o tik pakankamai galingas intelektas gali suvokti, kad jis egzistuoja. Nors aš įtariu, kad Hofstadteris mato ir kitą, žymiai labiau įtartiną tos analogijos pusę - kad žmogus negali intuityviai iki galo suvokti savo sandaros, panašiai kaip matematikos aksiomos negali įrodyti, kad Giodelio teiginys teisingas. Čia jau panašaus rimtumo analogija kaip viena mano analogija su Giodelio teorema.
  • viena svarbiausių knygos minčių - kad informacijos apdorojimo mašinos judančių dalių judėjimo priežastis yra (įeinanti ir tarpinė) informacija. Bent jau taip sakyti žymiai naudingiau, nei nusileisti iki atomų ar kvarkų. Pastačius iš domino kaladėlių mašiną, kuri gali nustatyti, ar įvestas skaičius pirminis, jos rezultato takelio kaladėlės nugrius ne dėl to, kad jas nugriaus kitos kaladėlės, o dėl to, kad pvz. 641 yra pirminis skaičius.
  • turbūt įtartiniausias Hofstadterio teiginys - kad sąmonė yra mąstymas. Jis ignoruoja psichologijos atradimus, kad didžioji dalis mąstymo vyksta nesąmoningai. Kalbant J.Haidto terminais, dramblys tikrai pakankamai protingas, kad galėtų galvoti apie save, bet tai nereiškia, kad raitelis neegzistuoja. Iš kitos pusės, žymiai labiau tikėtina, kad raitelis padarytas iš neuronų kaip ir dramblys, o ne iš ko nors nematerialaus, kaip kai kas galėtų suprasti šio įrašo antraštę.
  • Hofstadteriui labai svarbus yra klausimas, ar kito žmogaus (jo žmonos) modelis jo galvoje yra "tokia pati siela, tik žymiai mažesnė ir paprastesnė", ar kokybiškai skirtingas dalykas. Ir nors jis labai norėtų būti nešališkas, šiuo klausimu objektyvumo iš jo tikėtis sunku. Nors nieko akivaizdžiai klaidingo jis nepasako. Man atrodo pats klausimas turi mažai prasmės.
  • su "sielos didumo" sąvoka Hofstadteris visiškai nugrybauja. Jo formulė yra [sielos dydis] = [polinkio į altruizmą laipsnis] + [gebėjimas suprasti ir vertinti muziką (Bacho, bet ne Bethoveno)]. Nors taip gerai išmanydamas matematiką galėjo sukurti ką nors prasmingo, pvz. apie suzipuotos sielos dydį baitais.

2012 m. gegužės 2 d., trečiadienis

Kuo skiriasi racionalūs žmonės nuo protingų

Psichologą D.Kahnemaną, gavusį ekonomikos Nobelio premiją, jau minėjau rašydamas apie skirtumą tarp trenktų ir kvailų žmonių, apie kurį, kaip tada rašiau, mokslas aiškios nuomonės neturi. Vis nebaigiu skaityti Kahnemano naujausios knygos Thinking Fast and Slow, todėl kol kas paminėsiu tik vieną dalyką - jos įkvėptą modelį apie skirtumą tarp racionalumo ir protingumo.

Kaip rašo Kahnemanas, didžioji dalis žmogaus mąstymo yra nesąmoninga, o sąmoningas dėmesys yra ribotas brangus išteklis, kuris naudojamas tik tada, kai prireikia. Kahnemanas nesąmoningus procesus knygoje sąlyginai vaidina Sistema nr. 1, o sąmoningus - Sistema nr. 2. Kitas psichologas J.Haidtas, savo knygoje The Happiness Hypothesis (beje jau išverstoje į lietuvių kalbą; apie ją trumpai rašiau čia) nesąmoningus procesus lygina su per džiungles einančiu drambliu, o sąmonę - su raiteliu ant dramblio, kuris gali bandyti įkalbinėti dramblį, gali bandyti jį dresiruoti, bet turi tik ribotas priemones ir galimybes priversti dramblį jo klausyti.

Kahnemanas daug rašo apie eksperimentus, parodančius, kad žmogus dažniau klysta pvz. tada, kai raitelis (sistema nr. 2) pavargęs, ir mažiau kontroliuoja, kaip dramblys (sistema nr. 1) atsakinėja į klausimus. Tačiau ir nepavargę drambliai ir raiteliai skiriasi. Mano nuomone, protingumas, arba gebėjimas greitai prisiminti, susieti ir apskaičiuoti daug įvairių dalykų, yra visų pirma dramblio savybė, kurią toliau plėtojant analogiją būtų galima prilyginti dramblio jėgai. Tuo tarpu racionalumas yra visų pirma mokėjimas susilaikyti nepadarius klaidingos išvados, t.y. raitelio ir dramblio bendradarbiavimo darnumas. Ar dramblio jėga ir draugiškumas yra smarkiai susiję, vis dar sunku pasakyti, bet nenuostabu, kad būna dramblių, kuriems trūksta vieno arba kito.