Plaukiojantys miestai - valstybės

Laisvės šalininkų, pvz. A.Klingo nuomone, viena iš valstybės kaip institucijos neefektyvumo priežasčių yra konkurencijos trūkumas. Persikelti į kitą valstybę įmanoma, bet sudėtinga, todėl dauguma žmonių gyvena toje valstybėje, kurioje gimė. Padidinus konkurenciją, tikriausiai pagerėtų valstybės teikiamų paslaugų kokybė ir sumažėtų piliečiams daromos žalos. Demokratijos šalininkai mėgsta sakyti, kad demokratija yra pranašesnė už kitas valdymo formas, nes piliečiai turi įtakos valstybės valdymui, tačiau tai nėra nei būtina, nei pakankama sąlyga, kad valdymas būtų efektyvus. Pvz. prekybos centrų klientai neturi jokios įtakos jų valdymui, tačiau dėl konkurencijos prekybos centrai su klientais elgiasi žymiai geriau nei valstybės su piliečiais.

Miltono Fridmano anūkas Patri Fridmanas labiausiai yra pagarsėjęs savo idėja, kaip padidinti konkurenciją viešųjų paslaugų ir teisės normų srityje: sukurti plaukiojančius miestus (angliškai seastead, nuo sea ir homestead - pažodžiui turbūt būtų "naujakurių sodyba jūroje"). Vienas Paypal įkūrėjų ir ankstyvas investuotojas į Facebook bei laisvės idėjoms prijaučiantis filantropas P.Thiel'is finansavo P.Fridmano vadovaujamos miestų jūroje idėją propaguojančios ne pelno siekiančios organizacijos - Seasteading institute - susikūrimą. Idėja gana išsamiai išnagrinėta čia, o P.Fridmanas apie ją čia kalbasi su R.Robertsu, o čia - su J.Brito.

Trumpuoju laikotarpiu nedidelei žmonių grupei pigiausias būdas gyventi ir verstis ūkine veikla jūroje ar vandedyne yra nusipirkti laivą. Tačiau didesnėms žmonių grupėms turbūt pigiau ir patogiau būtų naudoti struktūras, panašias naftos platformas, t.y. ne tokias mobilias kaip laivas ir iškeltas virš bangų, kad nesijaustų supimo.

Nors dabartinės valstybės neskubėtų pripažinti nepriklausoma teritorija pirmos plaukiojančios platformos, jūra laisvės šalininkams patraukli tuo, kad laivuose galiojančios teisės normos iš esmės skiriasi nuo sausumos. Laivas gali plaukioti su bet kurios valstybės vėliava, ir paprastai turi gana nemažą autonomiją net ir pagal tos valstybės įstatymus. Norint pakeisti valstybę, kurios teisės normos galioja plaukiojančioje struktūroje, jos gyventojams nereikia kraustytis, o tik pakeisti vėliavą, susitarus su kita valstybe. Galų gale jei prireiktų kraustytis į kitą vietą, jūroje transportuoti miesto dydžio struktūrą žymiai lengviau nei sausumoje. Be to, jei konstrukcija modulinė, kiekvieno "pastato" savininkas gali pagrasinti, kad persikels į kitą plaukiojantį miestą, jei jo miesto valdžia prastai tenkins jo poreikius, ir jau vien tokia grėsmė verstų valdžią pasitempti. Valdžia galėtų būti demokratinė, arba visas miestas galėtų veikti kaip pelno siekianti įmonė, arba būti valdomas dar kitaip - konkurencija praktikoje parodytų, kuris kelias geriausias.

Yra nemažai praktinių problemų, kurios kiltų miestams jūroje, ir svarbiausias P.Fridmanas aptaria minėtose nuorodose. Visų pirma - ar tai nebūtų per brangu. Daug kas priklauso nuo to, iš kur miestas gautų pajamų. Pirminiais paskaičiavimais gyvenamojo ploto savikaina būtų artima Vakarų šalių didmiesčiams. Du potencialūs pajamų šaltiniai yra jūros išteklių panaudojimas ir teisinės aplinkos pranašumai. Vienas iš galimų jūros išteklių panaudojimo būdų yra žuvivaisa. Žuvų auginimas prie kranto yra gana plačiai paplitęs, bet krantai dažnai vertingesni kaip kurortinės zonos, todėl miestas jūros viduryje galbūt galėtų efektyviau auginti ir eksportuoti žuvis. Vienas iš teisinės aplinkos pranašumo panaudojimo būdų yra medicininis turizmas. Medicinos specialistams iš Indijos ir kitų neturtingų kraštų sunku gauti leidimą dirbti JAV ir kitose išsivysčiusiose šalyse, todėl jų gyventojai kartais net keliauja operuotis ir gydytis į ligonines neturtingose šalyse. Jeigu reikėtų keliauti tik keliasdešimt kilometrų nuo kranto, daug kam tai būtų patrauklu.

Taip pat svarbi yra apsaugos nuo išorės grėsmių problema. Miestas jūroje stengtųsi gyventi taikiai, bet taikos garantija dažnai yra gebėjimas apsiginti. P.Fridmanas grėsmes klasifikuoja į dvi grupes. Privatiems piratams pigiau ir saugiau apiplėšinėti daug brangių prekių gabenančius krovininius laivus, kurių krovinys be to apdraustas ir įgula dėl jo gyvybe rizikuoti nelinkusi, nei plaukiojantį miestą. Be to, apsiginti nuo piratų ir daugumos pasaulio valstybių turėtų padėti priešlaivinės raketos, kurios gana pigios. Nuo didžiųjų valstybių apsiginti karinėmis priemonėmis plaukiojantis miestas neturėtų jokių galimybių, todėl turėtų pasikliauti diplomatija ir gera reputacija. Pvz. šalies politikams būtų sunku pateisinti karinę ataką prieš miestą, kurio ligoninėse gydosi tos šalies piliečiai, įskaitant galbūt ir politikus.

Man plaukiojančių miestų idėjoje įdomiausia yra galimybė eksperimentuoti su politinėmis sistemomis. Galbūt kada nors pasaulis taps pakankamai turtingas, kad tai taptų įmanoma.

Dar šiek tiek optimizmo ir pesimizmo

Be jau minėtų T.Cowen'o ir B.Caplan'o, savo optimizmo ir pesimizmo sąrašus paskelbė K.Smitas iš Modeled Behaviour ir M.Yglesias. K.Smito sąrašas iš jų visų man labiausiai patinka, bent jau iki devinto punkto.

Mano optimizmo ir pesimizmo sąrašas

T.Cowen'as ir B.Caplan'as neseniai surašė, kokiais klausimais jie nusiteikę optimistiškai, o kokiais pesimistiškai. Užuot juos komentavęs, geriau surašysiu savo sąrašą:

1. Aš pesimistiškai vertinu medicinos perpektyvas. T.y. nemanau, kad realu pagydyti visas ligas ir kitus organizmo sutrikimus, kadangi organizmas yra labai didelis vienas nuo kito priklausomų komponentų raizginys. Biologiniai žmonės ateityje gyvens ilgiau, bet ne dešimt kartų ilgiau.
2. Aš pesimistiškai vertinu laisvos rinkos perspektyvas, bent jau iki tų laikų, kai kosmoso kolonizacija taps kasdieniniu reiškiniu arba atsiras kitų pigių būdų sukurti naują valstybę.
3. Aš vis dar kaip labiausiai tikėtiną vertinu scenarijų, kad Eurozona išliks smarkiai nepakitusi (nors nesakau, kad kiti variantai neįmanomi). Kalbantys apie jos žlugimą nuvertina biurokratinių mechanizmų atsparumą pokyčiams. Tik nesu tikras, ar tai optimistinė, ar pesimistinė nuomonė, nors formaliai ji eurooptimistinė.
4. Aš pesimistas dėl nanotechnologijų perspektyvų. Ypač lyginant su tais, kas jas suvokia kaip galimybę parduotuvėje nusipirkti miltelių, kurių pabėrus kieme iš grunto atsiranda automobilis. Aš neneigiu paties molekulių dydžio robotų egzistavimo principo, bet manau, kad jie atsiras gana negreitai ir pažanga toje srityje bus sunki.
5. Aš optimistas dauguma kitų technologijų klausimų. Praktikoje pritaikomų termobranduolinių reaktorių galbūt nepavyks sukurti, bet technologijų džinas jau išleistas iš butelio, ir žmonijos laukia daug technologinių stebuklų.
6. Aš optimistas aplinkosaugos klausimais, skirtingai negu T.Cowen'as, įskaitant ir pasaulinį atšilimą. Tiksliau, aš nemanau, kad vyriausybių politika arba technologiniai klimato valdymo sprendimai sustabdys atšilimą, bet manau, kad jo neigiamos pasekmės nebus tokios katastrofiškos kaip daug kas gąsdina.
7. Aš optimistas dėl Lietuvos ekonominių perspektyvų. Augimui kenks emigracija, bet mes pavysim ir pralenksim tingesnes dabartines lyderes.

Sekmadienio skaitiniai: kaip sulaukti keliaujančių į žvaigždes

Mokslinėje fantastikoje dažnai pasitaiko siužetas, kai į Žemę iš žvaigždžių grįžta kosminis laivas, apie kurį Žemėje visi pamiršę. Neseniai JAV Gynybos departamento mokslinių tyrimų agentūra DARPA paskelbė, kad svarsto, kaip sukurti organizaciją, kuri išliktų pakankamai ilgą laiką, kad galėtų ne tik suorganizuoti skrydį į žvagždes, bet ir sulaukti sugrįžtančių (kitaip organizacijos požiūriu skrydis praranda didžiąją dalį prasmės).

Skirtingai nei galima pagalvoti pažiūrėjus į alaus etiketes, pasaulyje labai mažai organizacijų, kurios išliko ilgiau nei šimtą metų. Kai kurios organizacijos, pvz. Vilniaus Universitetas, išlaikė pavadinimą, bet nuolat keitė savo veiklos kryptis pagal laikmečio reikalavimus, ir nelabai kreipia dėmesį į tai, ko siekė jų įkūrėjai. A.Tabarrok'o nuomone, geriausias žinomas ilgai išliekančios organizacijos modelis yra religija. Jis netgi pradėjo rašyti tarpžvaigždinių keliautojų religijos šventąjį raštą:

Žmonija gimė iš žvaigždžių. Žvaigždžių gelmėse buvo sukurtas kiekvienas mūsų kūno atomas. Tik žvaigždėse mes, paklydę klajūnai, rasime savo tikruosius namus ir tikrąjį likimą. Mus gaubiančiame danguje mirksinčios žvaigždės kiekvieną naktį kviečia mus sugrįžti ten, kur mes gimėme. Išgirskime ir priimkime jų kvietimą. Žvaigždžių vaikai, metas grįžti namo.

Apie natūralų kvailumą ir dirbtinį intelektą

S.Adams'as knygoje The Dilbert Principle rašo, kad šiuolaikiniame pasaulyje dauguma žmonių yra idiotai absoliučioje daugumoje sričių. Jo gili mintis ta, kad protingumas ir kvailumas nėra vienas bendras nedalomas dalykas, o sudaryti iš daug daug smulkių detalių. Panašiai kaip miestas ar žmogaus organizmas.

Neseniai panašią mintį apie intelektą išsakė R.Hansonas diskusijoje su E.Yudkowskiu apie tai, ar labai protingas dirbtinis intelektas, kurį kas nors sukonstruotų garaže, galėtų užkariauti visą pasaulį. Hansonas mano, kad to bijoti neverta, ir ne todėl, kad labai protingas intelektas nekeltų grėsmės, o todėl, kad tikimybė, kad labai protingą intelektą galėtų sukonstruoti keletas žmonių garaže yra dar mažesnė, negu kad atsiras kuris nors norintis užimti pasaulį blogietis iš filmų apie Džeimsą Bondą. Pagrindinis Hansono argumentas - kad dabartinis žmonių intelektas yra sudarytas iš daug daug smulkių detalių, kurias visas išsiaiškinti yra daug daug darbo, o kitokiais principais paremto dirbtinio intelekto tikriausiai ir negali būti. Dėl to dirbtinio intelekto kūrėjų komandoje turėtų dirbti daug žmonių, jų žinios neišvengiamai nutekėtų, ir komanda prarastų savo monopolinę padėtį.

M.Yglesias apie robotų proletariato revoliuciją

M.Yglesias neseniai pakomentavo R.Hansono teorijomis apie ateitį paremtą Hansono ir B.Kaplano konsensusą, kad biologiniai žmonės ateityje bus turtingi, o "elektroniniai žmonės" (kuriuos Kaplanas vadina robotais) gyvens ant skurdo ribos. Yglesias yra vienas labiausiai mano gerbiamų kairiųjų pažiūrų blogerių, bet šiuo atveju nepasidrovėjo prisiminti marksizmo, kuris tokiu atveju pranašauja robotų proletariato revoliuciją. Marksizmo daug kas nemėgsta, nes jis pasauliui atnešė daug nelaimių, bet šiuo atveju aktualesnė kita marksizmo problema - kad didžioji jo dalis yra klaidinga. Robotų revoliucija prieš žmones nėra smarkiai labiau tikėtina nei dirbančių žmonių sąmokslas prieš pensininkus arba kairiarankių prieš dešniarankius. Sukilimus ir revoliucijas paprastai organizuoja tie, kas yra gana arti valdžios (naujausias pavyzdys - įvykiai arabų pasaulyje), nors ir pasinaudodami populistine retorika. Kol prisiruošiau parašyti šį postą, Karlas Smitas ir pats Hansonas netruko pastebėti šią Yglesias klaidą.

Apie šviesią ateitį

Dževonso paradoksas teigia, kad išradus taupančią natūralius išteklius technologiją, jei išteklių paklausa elastinga, jų gali būti sunaudojama daugiau, o ne mažiau. Kaip rašo R.Hansonas, šviesos diodų apšvietimo technologijos sparčiai tobulėja, o dabartiniuose namuose nėra labai šviesu - pvz. filmuojant serialus, kai veiksmas vyksta "natūralioje" namų aplinkoje, vis tiek naudojama daug papildomų šviestuvų, nes namai nuo to tampa gražesni. Dėl to tikėtina, kad ateitis tikrai bus šviesi labai tiesiogine prasme.

Teorinė ir praktinė socialinė diskonto norma

Socialinė diskonto norma yra skaičius, parodantis, kaip smarkiai mums rūpi ateities žmonių gerovė (tiksliau, atvirkščiai tam proporcingas). Jos prireikia priimant sprendimus, turėsiančius įtakos visų pirma ateities kartoms, pvz. susijusius su aplinkosauga. Egzistuoja gana pagrįsta nuomonė, kad socialinė diskonto norma turėtų būti mažesnė nei priimant pvz. asmeninius investavimo sprendimus, nes nėra priežasties diskriminuoti ateities žmones dabarties žmonių atžvilgiu. Tačiau, kaip mėgsta pastebėti R.Hansonas, realiame gyvenime yra kiek kitaip. Dar A.Smitas rašė, kad milijonas žemės drebėjimo aukų Kinijoje yra mažesnė blogybė nei netekti savo rankos mažojo piršto. Ateities žmonės iš tikrųjų mums rūpi dar mažiau nei kiniečiai. Jei būtų kitaip, mirusių žmonių nuosavybės teisės būtų saugomos taip pat kaip gyvųjų, todėl palūkanų normos smarkiai sumažėtų, ir ateities žmonėmis iš savanaudiškumo pradėtų rūpintis ir tie, kuriems gerumo neužtenka.

Trumpa visa ko istorija

Pamirškite B.Bryson'ą. R.Hansonas šioje paskaitoje papasakoja tikrai trumpą, ir tikrai visa ko, o ne asmeninių geologų konfliktų istoriją. Tiksliau, kaip jis pats sako, visko kas svarbu istoriją.

Hansonas remiasi tiek savo straipsniais (pvz. apie skirtingo augimo greičio epochas, dirbtinio intelekto įtaką darbo rinkai ir konkurencinį kosmoso išteklių panaudojimo scenarijų ir kitais, apie kuriuos jau rašiau pvz. čia ir čia), tiek kitų mokslininkų darbais, pradedant T.Malthus'u ir D.Ricardo, ir baigiant šiuolaikiniais antropologais ir neuromokslų atstovais. Galima ieškoti priekabių jo supaprastinimuose, o kai kurie esminiai teorijų, kuriomis jis remiasi, teiginiai nėra labai patikimai įrodyti, bet bendras paveikslas pritrenkia savo platumu ir vientisumu. Pabandysiu atpasakoti tą trumpą praeities, dabarties ir ateities istorijos santrauką.

Hansonas visą istoriją skirsto į šešias epochas: primatų, pirmykščių žmonių, žemdirbystės, pramonės, robotų ir stabilumo.

Primatai išsiskiria iš kitų gyvūnų tuo, kad gyvena grupėse su sudėtinga struktūra, ir turi didesnes smegenis, kurių pagrindinė paskirtis - koordinuoti veiksmus su kitais grupės nariais. Primatų gyvenimas keičiasi lėtai, todėl jie genetiškai gerai prisitaikę prie savo gyvenimo sąlygų. Tą patį galima pasakyti ir apie pirmykščius žmones, kurių pagrindinis skirtumas nuo kitų primatų - kad jie gyvendavo dar didesnėmis grupėmis, ir turėjo dar sudėtingesnes smegenis (tiksliau - kadangi turėjo didesnes smegenis, galėjo gyventi didesnėmis grupėmis ir nesusipykti). Vienas iš mechanizmų, kaip žmonės koordinuoja veiksmus didelėse grupėse - tai moralės normos ir kultūra apskritai.

Tiek ankstesnių primatų, tiek pirmykščių žmonių "ekonominė pažanga" vyko lėtai, todėl pvz. išradus ir tobulinant lanką ir strėles, augo gyventojų skaičius, bet ne gyvenimo kokybė. Dėl to to laikmečio ekonomikos augimą galima matuoti pagal gyventojų skaičiaus augimą, ir jis buvo lygus maždaug vienam padvigubėjimui per 250 000 metų. Tuo požiūriu žemdirbystės atsiradimas buvo tikra revoliucija, nes gyventojų skaičius ėmė augti 250 kartų greičiau - padvigubėdavo maždaug per 900 metų. Žemdirbių bendruomenės atsirado ten, kur buvo didesnis santykinai sėsliai gyvenančių pirmykščių (medžiokle ir rinkimu užsiimančių) gyventojų tankumas. Sėslus gyvenimas ir didelis tankumas sudarė palankias sąlygas prekybai, o taip pat ir karui, nes jei kas nors turi ko nors vertingo, ir kiti žino, kur jis su savo vertybėmis šiuo metu yra (o tai būtina sąlyga prekybai), užuot pasiūlius ką nors mainais, galima ateiti su būriu ginkluotų vyrų. Karo metu grobti moteris taip pat labiau apsimoka tada, kai joms sunkiau pabėgti, t.y. kai gyvenama sėsliai ir vyrai dieną neišeina į medžioklę. Nors žemdirbystė buvo žymiai pažangesnė technologija, gyventojų skaičius vis dar augo greičiau nei ekonomika. Be to, be karo atsirado ir kitų blogybių - dirbti reikėjo ilgiau ir sunkiau, maistas tapo vienodesnis ir prastesnis, ėmė plisti infekcinės ligos. Kitaip sakant, vidutiniam žmogui gyvenimas tapo blogesnis, tik žmonių buvo daugiau. Didelėms sėsliai gyvenančių žmonių grupėms iškilo ir visiškai kitokie nei pirmykščių žmonių gentims koordinavimo iššūkiai. Žemdirbystė paplito staiga, ir genetiškai prisitaikyti laiko nebuvo, todėl žmonėms labai pravertė jau anksčiau išrasta moralė ir kultūra. Tik jų dėka žmonės sugebėjo pereiti nuo gana laisvo seksualinio elgesio prie ilgalaikės patvarios santuokos ir moterų slėpimo namuose, o nuo visų žmonių santykinės lygybės - prie griežtos hierarchijos, įskaitant karalius ir vergus. Stabilios šeimos atsirado todėl, kad žemdirbiams sunku įsidiegti tinginiauti neskatinančią dalinimosi maistu kultūrą, taigi vaikai tapo priklausomi nuo abiejų tėvų, o vyrams tapo svarbesnės garantijos, kad sunkiu darbu užaugintą derlių valgo jų nuosavi vaikai. Hierarchija yra visų pirma karo padarinys, bet galbūt buvo ir neblogas būdas užtikrinti tvarkai. Religija yra vienas iš kultūros reiškinių, kurie gerai atspindi pasikeitimus visuomenėje - pirmykščiai žmonės turėjo daug dvasių, kurios darė visokius keistus dalykus, o žemdirbiams būdingi galingi dievai, rūsčiai baudžiantys netikėlius. Per 10 000 metų, kuriuos truko žemdirbystės laikotarpis, genetiniai pokyčiai toliau vyko, pvz. atsirado laktozės tolerancija, leidžianti žmonėms gerti pieną, bet didžioji dalis genetinių impulsų (pvz. vyrų polinkis turėti partnerių už santuokos ribų) liko iš pirmykštės aplinkos, tik kultūra ir moralės normos kai kuriems iš jų neleisdavo pasireikšti ar bent laikė santykinai nuslopintus. Išimtis buvo tik elitas, kurie mažiau paisė paprastiems žmonėms skirtų normų ir leisdavo sau gyventi taip, kaip norisi, t.y. panašiau į pirmykščius žmones nei į žemdirbius.

Maždaug 1800-aisiais įvyko dar vienas radikalus žmonių gyvenimo pasikeitmas, žinomas kaip pramoninė revoliucija. Ekonomikos augimas pagreitėjo iki maždaug vieno padvigubėjimo per 15-20 metų, ir kadangi gyventojų skačiaus augimo greitis buvo mažesnis, ne tik elitas, bet ir visi žmonės ėmė darytis turtingesni. Kapitalizmo atsiradimas ėmė griauti kai kuriuos tradicinius koordinavimo mechanizmus, pvz. žmonės kėlėsi į miestus, kur grėsmė, kad kaimynai apkalbės ir smerks, tapo mažiau svarbi, nes miestuose dauguma žmonių vieni kitų nepažįsta. Vėl atsirado ir naujų koordinavimo iššūkių, pvz. gamyklose ir kitose įmonėse reikėjo darbuotojų, kurie klauso nurodymų. Pirmykščiai žmonės buvo labai nepriklausomi, o žemdirbiai nors ir buvo susitaikę su hierarchine visuomenės struktūra, kasdien matydavo tik savo luomo žmones, su kuriais elgdavosi kaip lygūs su lygiais, panašiai kaip ir pirmykščiai žmonės, o elitas gyveno atskirai. Viena iš priemonių, kaip padaryti žmones paklusnesnius, buvo mokyklos, kurios išplito kapitalizmo laikais. Mokykloje mokiniai nuo vaikystės mokomi klausyti mokytojo, o jų pastangos ir sugebėjimai nuolat formaliai vertinami. Nors įrodyta, kad dažnas vertinimas šiek tiek kenkia mokymuisi, jis yra būtina pasiruošimo tapti darbuotoju dalis. Mainais už paklusnumą, šiuolaikiniai žmonės yra istoriniu požiūriu neapsakomai turtingi. O būdami turtingi ir skatinami iki žemdirbystės susiformavusių impulsų, jie gali sau leisti elgtis taip, kaip elgiasi pirmykščiai žmonės ir žemdirbių elitas. Atotrūkis tarp šių laikų žmonių elgesio priežasčių ir aplinkos toks didelis, kad Hansonas dabartinį laikmetį vadina "sapnų laikotarpiu". Jo nuomone, žmonių palikuonys į jį žiūrės kaip į ypatingą laikotarpį, kai žmonės buvo išprotėję tiesiogine to žodžio prasme. Užuot sukūrę daugiau turto ar susilaukę daugiau palikuonių, jie švaistė išteklius brangiems mažai kam reikalingiems daiktams, be tikslo keliaudavo po pasaulį, per dienas rašydavo mažai kam įdomius blogus, svajodavo susituokti iš meilės, o ne iš išskaičiavimo, ir balsuodavo už politikus, nesuprantančius, kaip sukurti geresnį gyvenimą, o dažnai ir tiesiogiai kenkiančius absoliučiai daugumai žmonių.

Po dabartinio sapnų laikotarpio galima laukti dar spartesnio augimo epochos. Ją galėtų sukelti dirbtinio intelekto, t.y. kompiuterių su programine įranga, galinčių daryti praktiškai viską, ką gali žmonės, atsiradimas. Jei darbuotojus būtų galima gaminti pramoniniu būdu gamykloje, ekonomikos augimas galėtų pagreitėti iki padvigubėjimo per 1-2 savaites. Kaip rašė dar D.Ricardo 1821 metais, jei robotai, anksčiau buvę papildančia žmonių darbą technologija, taptų dirbančių žmonių pakaitalu, atlyginimai greitai sumažėtų iki roboto nuomos kaštų. Tai reiškia, kad žmonės dabartiniu biologiniu pavidalu galėtų išgyventi tik iš kapitalo pajamų, panašiai kaip elitas žemdirbystės laikotarpiu, arba kaip pensininkai šiais laikais. Mokslinėje fantastikoje populiarus žmonių karo su robotais motyvas, bet Hansono nuomone, labiau tikėtina, kad robotai gerbtų nuosavybės teises, nes jos yra būtina didelės sudėtingos ekonomikos, kurios dalis būtų kiekvienas robotas, egzistavimo sąlyga. Hansonas pats yra dirbęs dirbtinio intelekto kūrimo srityje, ir remdamasis savo patirtimi sako, kad pažanga nors ir lėta, bet ji vyksta, ir per keletą šimtmečių tikriausiai pavyks parašyti programą, mąstymo sudėtingumu panašią į žmogų. Iš kitos pusės, kartais paprastesnis uždavinys už programos sukūrimą yra jos perkėlimas iš vienos platformos į kitą panaudojant emuliatorių. Dėl to tikriausiai greičiau (gal po kokių 50 metų) pavyks sukurti žmogaus smegenų simuliaciją kompiuteryje. Kol kas tam trūksta trijų dalykų: nėra iki galo "iššifruotas" žmogaus neuronų tarpusavio bendravimo protokolas, nėra pakankamai galingų kompiuterių ir nėra skanerių, galinčių pakankamai greitai ir tiksliai nuskaityti žmogaus smegenų struktūrą (pvz. smegenis užšaldžius ir supjausčius labai plonais sluoksniais). Nei viena iš šių kliūčių neatrodo neįveikiama. Sukūrus kompiuterinius žmones, pasikeistų evoliucijos mechanizmas, bet atranka vyktų toliau. Gali būti, kad praktiškai visų iš trilijonų būsimų kopijų "protėviai" būtų viso labo keletas individų, geriausiai prisitaikę prie naujų sąlygų. Tai turėtų būti labai protingi, darbštūs, paklusnūs ir kruopštūs žmonės, kuriems nebūtų sunku susitaikyti su tuo, kad laisvalaikio daug nebūtų, o dirbti reikėtų už atlyginimą, kurio vos užtenka pragyvenimui, panašiai kaip žemdirbystės laikais. Vieni kompiuteriniai žmonės būtų tik kopijos kompiuteryje, o kiti galbūt turėtų mechaninį "kūną", kurį valdyti žmogaus smegenims neturėtų kilti problemų, kaip jų nekyla valdant automobilį ar lėktuvą. Galbūt kompiuteriniai žmonės būtų jų sukūrimą finansavusių įmonių nuosavybė, t.y. vergai, bet nebūtinai - jie galėtų pvz. pasiimti paskolą, už kurią nusipirktų savo dirbtinį kūną, ir dirbtų kaip samdomi darbuotojai ar turėtų savo verslą.

Nors dabartiniai ekonomikos augimo tempai dar gali pagreitėti, augimas negali tęstis ilgą laiką. Mūsų visatoje žvaigždžių energijos užteks dar kokį trilijoną metų (o jei įskaičiuosime baltąsias nykštukes - dar ilgiau). Tuo tarpu net nepadidėjus dabartiniam augimo tempui, po keliasdešimt tūkstančių metų žmonių (t.y. robotų) skaičius turėtų daug kartų viršyti atomų skaičių visatoje, kas gana mažai realu. Be to, nors technologijų pažanga kol kas atrodo neišsemiamia, egzistuoja baigtinis atomų kombinacijų, taigi ir technologijų skaičius, ir anksčiau ar vėliau visos technologijos bus atrastos. Taigi po beprotiško augimo eros bus dar viena - stabilumo era, kurioje gyvenimas keisis lėtai, ir todėl jos gyventojai vėl bus gerai prisitaikę prie savo gyvenimo sąlygų, panašiai kaip pirmykščiai žmonės. Tiesa, augimo metu žmonija gali susinaikinti, ir tuomet stabilumo era bus kiek kitokia, tačiau susinaikinimas nėra neišvengiamas. Hansonas yra sukūręs plėtros į kosmosą stabilumo eroje modelį. Jeigu šviesos greičio kosminiais atstumais tikrai neįmanoma viršyti, centralizuotai valdyti didelę erdvę yra itin keblu, nes valdžiai labai sunku naudoti prievartą prieš toli nutolusius gyventojus. Netgi nuo šviesos greičiu veikiančio ginklo nesunku išsisukti atsitiktinai keičiant trajektoriją. Dėl tos pačios priežasties sunku užtikrinti nuosavybės teises į toli kosmose esančius išteklius - vienintelis patikimas būdas yra nuskristi ir juos sunaudoti pirmam. Taigi stabilumo eroje turėtų vykti nutrūktgalviškos lenktynės kosmose į visas puses, siekiant pirmiems atvykti į naujas planetas, žvaigždes ar tamsiosios medžiagos sankaupas - žiūrint, kas bus vertinga naudojant tų laikų technologijas. Savaime suprantama, kad prie tokio gyvenimo tobulai prisitaikę būtybės nebebus žmonės.

Sekmadienio skaitiniai: ar iki 9120-ųjų metų bus pasaulio pabaiga

Kaip čia rašo R.Hansonas, truputį pagalvojus, pasaulio pabaiga gali pasirodyti labiau tikėtina nei iš pirmo žvilgsnio. Jei neturi rimtų priežasčių, paprastai neverta manyti, kad esi išskirtinis. Jei pradėjai rengtis pagal naują madą, labai gali būti, kad panašiai apsirengusių žmonių jau nemažai. Jei atvažiuoji prie ežero tokiu oru, kai norisi maudytis, neverta tikėtis, jog daugiau prie ežero nieko nebus. Jeigu prisijungei prie finansinės piramidės, labiausiai tikėtina, kad piramidė netrukus žlugs, nes didžioji dauguma narių prisijungia būtent prieš pat žlugimą. Analogiškai, kadangi žmonių skaičius auga panašiai kaip finansinės piramidės dalyvių (prieš 10 000 metų žmonių buvo vos keletas milijonų), pasaulio pabaigos argumentas sako, kad jeigu žmonija kada nors išnyks, tai tikėtina, kad gana greitai. Ekstrapoliuojant žmonių skaičiaus augimą, išeina, kad su 95% tikimybe pasaulio pabaiga bus iki 9120 metų.

Laimei, kartais būna priežasčių manyti, kad visgi esi išskirtinis. Jeigu dirbi madų žurnalo redakcijoje, turi daugiau šansų pradėti rengtis pagal naują madą vienas iš pirmųjų. O jeigu kaip R.Hansonas manai, kad žmonių palikuonys gyvens kompiuteriuose ir jų bus daug kartų daugiau negu dabar žmonių, gali nebijoti pasaulio pabaigos argumento.

Valstybę gali valdyti kiekviena virėja

Besibaigiančios vasaros hitu tapo naujasis mąstymas - įrodyta, kad Rusija turi didesnių problemų, nei jų turi Singapūras todėl, kad Rusijoje buvo vykdoma privatizacija. Kol naujasis mąstymas dar dar nespėjo visiškai užgožti mūsų širdžių, prisiminkime liūdną senojo mąstymo istoriją.

Valstybę gali valdyti kiekviena virėja. Taip galvojo Leninas, bet apsiriko. Visi žinome Sovietų Sąjungos ūkines problemas, kilusias dėl kadrų politikos. Prie didžiulio profesionalių vadybininkų trūkumo Brežnevo laikais prisidėjo ir antroji problema. Liaudies ūkio subjektų steigėjais tada buvo centrinės ministerijos, o jų ministrai buvo tarsi žaidžiantys treneriai-teisėjai - pavyzdžiui lengvosios pramonės minsitras buvo atsakingas ir už gamybą, ir už vadovavimą gamybai, ir už vadovavimo gamybai kontrolę, ir už politiką. Nesant tinkamo pareigų atskyrimo, Sovietų Sąjungos laukė stagnacija. Darbo žmonės irgi nebuvo patenkinti, jie nejautė, kad MinStrojBašPromAgroTrest-2 ūkiskaitinės veiklos pelnas yra ir kiekvieno iš jų asmeninis pelnas, užtikrinantis socialines garantijas bei aukštos kokybės paslaugas iš visuomeninio vartojimo fondų. Spaudžiamos centrinio reguliavimo, Sovietų Sąjungos įmonės negalėjo tarpusavy konkuruoti efektyvumu ir žemiausia paslaugų kaina vartotojui. Labai trūko profesionalių vadybininkų, kurių svarbiausias interesas – su mažiausiais kaštais pasiekti geriausią rezultatą. Galų gale sovietinė sistema žlugo. O juk galėjo Gorbačiovas imti ir atiduoti valstybės įmones valdyti profesionalių vadybininkų valdomai kompanijai "Vesjnarchoz Holding Company", ir pasaulio istorija būtų pasisukusi visai į kitą pusę...

Kokia tikimybė, kad Žemės tipo planetoje atsiras protinga gyvybė?

Jau esu rašęs apie tai, kad Fermi paradoksas atsiranda iš Dreiko lygties, kurio vienas iš narių yra tikimybė, kad Žemės tipo planetoje atsiras protinga gyvybė. Ši tikimybė paprastai laikoma didele, praktiškai 100%. Pasirodo, yra manančių kitaip. S.Landsburgas čia ir čia cituoja biologą Ch.Lineweaver'į, ir sako, kad

• protingumas nėra evoliucijos viršūnė, o tik atsitiktinumas. Delfinai ir žmonės yra gana protingi, bet jie prieš ~85 mln. metų turėjo bendrą protėvį, kuris vertinant visą gyvūnijos įvairovę yra labai retas reiškinys.
• neaišku, kurioje vietoje protingumo vystymasis sustos. Pirminiaburniai ir antriniaburniai turėjo bendrą protėvį prieš ~600 mln. metų, ir nuo to laiko pirminiaburniai tapo protingesni, bet protingiausias iš jų yra aštuonkojis.
• Australija, Madagaskaras, Indija, ir Šiaurės bei Pietų Amerikos ~50-200 mln. metų buvo atskirti vandens nuo likusio pasaulio, bet juose taip ir neatsirado žmonių protingumo gyvūnų, nors Afrikoje tam užteko vos 3 mln. metų. Taigi tikimybė, kad Žemės sąlygomis atsiras žmonių protingumo būtybės, yra ne didesnė nei 1/6.

T.Cowenas apie Fermi paradoksą

Fermi paradoksas sako, kad nors visata labai didelė, kažkodėl joje nesimato kitų civilizacijų pėdsakų. Net jei tikimybė, kad aplink žvaigždę susidarys tinkama gyvybei planeta, yra labai maža, o tikimybė, kad toje planetoje atsiras protinga gyvybė dar mažesnė, visata yra tokia sena ir tokia didelė, kad viską sudauginus (tai taip vadinama Dreiko lygtis) vis tiek išeina, kad nežemiškų civilizacijų turėtų būti daug ir kai kurios iš jų turėtų būti labai senos. Nepaisant to, nepavyksta aptikti nei jų siunčiamų radijo signalų, nei kitokių protingų būtybių veiklos požymių.

Knygoje Create Your Own Economy T.Cowenas pateikia savo Fermi paradokso sprendimo versiją. Jeigu išsivysčiusios civilizacijos visą dėmesį skiria ne manipuliavimui materialiais objektais, o informacijos vartojimui, bendravimui ir kitokiai dvasinei veiklai, jų nariai yra sujungti "superinternetu", ir jiems svarbu nenutolti vienam nuo kito toliau kaip per kelias šviesos sekundes, kad nesuprastėtų ryšio kokybė. Dėl to tokios civilizacijos yra labai nedidelės ir jas aptikti labai sunku. Galbūt ateityje tas pats laukia ir mūsų.

Beje, Coweno kolega R.Hansonas tikriausiai jam nepritartų. Jis yra daug rašęs apie Fermi paradoksą, ir šitame straipsnyje teigia, kad jei bent viena civilizacija užsiimtų plėtra, greitai jos palikuonys taptų dominuojančia protingų būtybių rūšimi visatoje.

Chemija nėra keiksmažodis

Pagrindinę šio post'o mintį turėtų būti galima rasti chemijos ir gamtos pažinimo vadovėliuose bei "Achemos" svetainėje, bet tai manęs šį kartą nesustabdė. T.Malthus'o populiacijos teorija kartais minima kaip nevykusios ateities prognozės pavyzdys, bet iš tikrųjų jis neteisingai suprognozavo ne populiacijos augimą, o žmonių galimybes išsisukti iš sunkios padėties.

Augalų, įskaitant bulves, kviečius, ir kitokį maistą, augimui yra būtini azoto junginiai. Išnaudojus dirvoje esantį azotą, iš atmosferos jį įsisavinti labai sunku - tą moka tik tam tikros retos bakterijos, todėl jų gebėjimai riboja maisto, kurį galima užauginti, kiekį. Net panaudojus trąšoms visas organines atliekas ir maksimialiai efektyviai naudojant ankštinius augalus taip vadinamam "azoto fiksavimui", be sintetinių trąšų Žemėje galėtų prasimaitinti tik ~4 milijardus žmonių. Laimei, amoniako sintezė iš vandelinio ir azoto leidžia pigiai pagaminti pakankamai trąšų ir žymiai padidinti žemės derlingumą. Taigi keli milijardai žmonių už savo gyvybes turi būti dėkingi chemijai.

Globalinis atšilimas

Žurnalas Economist išspausdino skaitytojo laišką apie globalinio atšilimo duomenų klastojimo skandalą:
"SIR – Now that we know from leaked e-mails that some of the raw data behind the most widely used graph of global temperatures have been lost or discarded; now that we know that the peer-review process in climate science has been hopelessly incestuous; now that we know that some sceptics’ concerns about corrections for urban heat islands were privately shared by those who dismissed them in public; now that we know that proxy graphs were truncated specifically to “hide the decline” and avoid giving fodder to the sceptics—you are free to start covering the science of climate change again (“A heated debate”, November 28th). It is not settled."

Įdomu, ką apie tai mano Lietuvos klimatologai?

R.Hansono ekonomikos augimo teorija

Apie drąsias ir originalias R.Hansono idėjas jau rašiau, bet visgi reikia trumpai aprašyti pagrindinę jo ekonomikos augimo teoriją, apie kurią jis ne taip seniai skaitė paskaitą (garso kokybė tikrai prasta, bet skaidrės įdomios).

Nuo gyvybės atsiradimo Žemėje iki dabar žmonių ir jų protėvių sukuriamas produktas (kurį galima vertinti pagal populiacijos dydį) visą laiką augo eksponentiškai (X procentų per laiko vienetą), bet buvo keturi šuoliai, kai augimo greitis "pereidavo į kitą lygį":
a) smegenų atsiradimas
b) medžiojančių humanoidų atsiradimas
c) žemės ūkio atsiradimas
d) pramoninė revoliucija

Ekstrapoliuojant, kažkada nuo 1970 iki 2120 metų turėtų būti kitas šuolis, po kurio augimo greitis pasiektų ~100 proc per savaitę.

Kokia technologija galėtų būti tokio šuolio priežastis? Hansonas atmeta daugelį laukiamų mokslo ir technikos stebuklų, įskaitant burtų lygio nanotechnologijas, sakydamas, kad pasaulyje gamyba šiuo metu sudaro 15% BVP, todėl net išradus burtų lazdelę, kuri leidžia labai pigiai pagaminti bet kurį produktą, didelio BVP augimo skirtumo nebus. Brangiausias BVP komponentas šiuo metu yra darbuotojai, todėl tikrą persilaužimą galėtų sukelti tik dirbtinio intelekto technologijos, iš kurių perspektyviausia Hansonas laiko žmogaus smegenų kopijavimą ir emuliavimą. 

Sekmadienio skaitiniai: apie gyvenimą po mirties

Nepamenu, kad būčiau skaitęs kitą tokį trumpą gerą apsakymą kaip šitas. Knygą, iš kurios jis paimtas, skaitė abu Marginal Revolution autoriai, ir T.Cowenas gėdijosi, kad ji jam patiko, o A.Tabarrok'as - ne.

Apie automatizavimo grėsmę ekonomikai

R.Hansonas neseniai kritikavo M.Fordą, kuris knygoje The Lights in The Tunnel teigia, kad automatizavimas kelia grėsmę ne tik nekvalifikuotų darbuotojų pajamoms, bet ir ekonomikos augimui apskritai. R.Hansonas pritaria M.Fordui, kad jei automatizavimas toliau tobulės (o tuo niekas neabejoja), santykinai sumažės žmonių darbo pajamų dalis ir padidės kapitalo pajamų dalis. Tai gali reikšti, kad padidės nelygybė, nes automatai iš neturtingų nekvalifikuotų darbuotojų atims dalį būdų kaip užsidirbti pinigų. Bet, kiek suprantu, M.Fordas teigia, kad automatizavimas gali sumažinti bendrą sukuriamų vertybių vertę, nes turtingų žmonių bus nedaug, o "vienam žmogui nereikia keturiasdešimties mobilių telefonų".

Kodėl tai netiesa, man atrodo neblogai pailiustruoja toks pavyzdys:
Sakykime, kad pats gudriausias investuotojas (W.Buffett'as?) nusipirko 100% visų įmonių, kurios vėliau išmoko nanotechnologijų ir kitų burtų pagalba nemokamai pagaminti bet ką bet kokiais kiekiais ir dar pristatyti vartotojams. Be to, tos pačios įmonės turi ir dirbtinio intelekto sistemų (būtybių?), kurios gali kurti meną ir kitą intelektinę produkciją neribotais kiekiais geriau už žmones. Jeigu tokiam žmogui tikrai nieko nebereikia mainais iš kitų žmonių, jis tiesiog nieko nepardavinės ir gyvens savo rojuje, o visi kiti žmonės gyvens kaip iki šiol. Jeigu jis pradės pardavinėti arba dalinti nemokamai dalį savo sukuriamų vertybių, tai gali sukelti problemų atskiriems žmonėms (pvz. batsiuviams, jei nemokamai pradės dalinti batus), bet visiems žmonėms kartu (pvz. sudėjus batsiuvius ir batus avinčius žmones) nuo to bus tik geriau.

Be abejo, yra teigiama tikimybė, kad toks asmuo gali norėti savo dieviškas galias panaudoti piktam. Yra netgi organizacijų, besirūpinančių, kad taip neatsitiktų.

Beje, B.Kaplanas kritikuoja Hansoną iš kitos pusės - jis nenori sutikti, kad nekvalifikuotiems darbuotojams automatizavimas gali būti žalingas, nors jo argumentas apie nebrangią begalinę naudą primena Paskalio dilemą.

Gandai apie Maltuso teorijos mirtį gali būti perdėti

Per paskutinius keletą šimtmečių pasaulis tapo neapsakomai turtingesnis, net jei skaičiuotume vien BVP, į kurį neįeina pvz. mūsų blogo teikiama nauda. Turtingesni tapo ir absoliuti dauguma žmonių. Radvila Našlaitėlis buvo vienas turtingiausių savo meto Lietuvos žmonių, bet į Egiptą keliavo su gerokai didesniais vargais nei Novaturo klientai. Visgi R.Hansonas savo bloge primena, kad ši tendencija nebūtinai tęsis toliau. Jei neįvyks katastrofų, ekonomikos augimas tikriausiai nesustos, bet kad žmonės toliau darytųsi turtingesni, dar reikia, kad žmonių skaičius augtų ne greičiau nei auga BVP. Šiuo metu labai brangiai kainuoja užauginti kvalifikuotą darbuotoją, todėl jų trūksta ir jie daug uždirba, bet kalbant apie ilgalaikę (pvz. tūkstančio metų) perspektyvą, tai tik technologinė problema. Jeigu neatsiras pasaulinė diktatūra ir žmonių gyvenimą toliau tvarkys nematoma ranka, atpigus žmonių dauginimuisi jų skaičius ims dar sparčiau augti. Nėra garantijų, kad viskas nesibaigs Maltuso pasauliu, kur gyventojų tiek daug, kad dauguma jų balansuoja ant išgyvenimo ribos. Bet kaip rašo Hansonas šiame poste, jei reikalai imtų krypti į tą pusę, viena pirmų atpigusio dauginimosi aukų bus gamta. Tik turtingi žmonės kaip mes gali rūpintis miškų, koralų ar dramblių išlikimu. Neturtingiems masinės gamybos būdu sukurtiems ateities žmonėms tai bus per didelė prabanga.