Selfish Reasons To Have More Kids

Neseniai baigiau skaityti B.Kaplano Selfish Reasons To Have More Kids, apie kurią jau rašiau (o čia Econtalk pokalbis su autoriumi). Tai puiki knyga. Visų pirma, ji nagrinėja vieną esminių gyvenimo ir pasaulio klausimų, ir pateikia naujos naudingos informacijos. Antra, visi pagrindiniai knygos teiginiai gerai apgalvoti ir pagrįsti rimtais šaltiniais. Skirtingai nei Kaplano kolegos ekonomistai, turiu nedidelių priekaištų kai kurių skyrių stiliui ir paprastumui (visgi knyga plačiajai visuomenei), nors didžioji dalis knygos įdomi ir lengvai suprantama. Bet grįžkim prie teiginių:

1. Žmonės nuo seno žino, kad vaikai būna panašūs į tėvus. Tačiau to priežastis gali būti tiek įgimti vaikų polinkiai ir gabumai, tiek tėvų auklėjimo ir elgesio su vaikais įtaka. Per paskutinius keliasdešimt metų pagaliau pavyko atskirai išanalizuoti šiuos du veiksnius. Pagrindinės priemonės dvi: įvaikintų vaikų tyrimai (jų didesnis nei atsitiktinis panašumas į įtėvius gali atsirasti tik dėl aplinkos veiksnių) ir dvynių tyrimai (identiški dvyniai turi praktiškai 100% vienodų genų, neidentiški dvyniai - apie 50%, todėl jei identiški dvyniai kuriuo nors bruožu maždaug dvigubai panašesni vienas į kitą nei neidentiški, galima įtarti, kas jis įgimtas). Tyrimus darę psichologai, kaip ir dauguma mokslininkų, norėjo pagrįsti savo to meto teorijas. Gavę stebinančius rezultatus, kai kurie jų nepublikuodavo, kiti publikuodavo, nors žinojo, kad užsitrauks kolegų pyktį ir susigadins karjerą, bet šiuo metu rezultatų pakankamai daug, kad būtų galima neabejoti bendra išvada. O išvada tokia:

jei vaiko tėvai yra normali šeima (pvz. tokia, kuriai įvaikinimo tarnybos leistų įsivaikinti), tėvų pastangos lavinti ir auklėti vaiką ir skirtingi auklėjimo metodai turi labai mažai įtakos tam, kas rūpi daugeliui tėvų: suaugusio vaiko tikėtinai gyvenimo trukmei ir sveikatai, intelektui, pajamoms ir padėčiai visuomenėje, charakterio bruožams ir pasitenkinimui gyvenimu.

Pvz. šešerių metų vaikas gali mokėti skaityti ir skaičiuoti arba ne, priklausomai nuo to, kaip bus lavinamas ir auklėjimas, ir tas gali atsispindėti tokio vaiko intelekto testų rezultatuose. Tačiau kai vaikui bus dvidešimt penkeri, auklėjimo ir lavinimo įtakos aptikti praktiškai neįmanoma (lyginant su pvz. hipotetiniu identišku dvyniu, kuris šešerių nemokėjo skaityti ir rašyti).

Yra ir keletas išimčių. Apibendrinęs tyrimų duomenis, Kaplanas prieina išvados, kad tėvų pastangos turi didelę įtaką suaugusių vaikų deklaruojamoms politinėms pažiūroms ir formaliai religijai, tačiau mažai įtakos tikriesiems įsitikinimams ir elgesiui (pvz. balsavimui rinkimuose ir tikėjimui reinkarnacija). Tėvai turi šiek tiek įtakos, kada mergaitės (bet ne berniukai) pradeda aktyvų seksualinį gyvenimą. Tėvai galbūt turi šiek tiek įtakos seksualinei orientacijai, pasitenkinimui vedybiniu gyvenimu, ir rūkymui bei narkotikų vartojimui, tačiau tik galbūt. Vienintelis nenuginčijamas dalykas, kuris priklauso nuo tėvų veiksmų - kaip vaikai atsimena savo vaikystę ir santykius su tėvais (atrodo savaime suprantama, bet mokslininkai tai patikrino).

Kai veiksnių įtaka maža, tyrimuose pasidaro svarbūs tokie dalykai kaip bendri dvynių tėvų genai (nes žmonės renkasi partnerius ne atsitiktinai), somatinės identiškų dvynių mutacijos ir pan. Rezultatus šiek tiek galėtų pakoreguoti netiesinės kai kurių genų įtakos atradimas (pvz. jei dvi geno kopijos sustiprina kurį nors bruožą daugiau nei dvigubai lyginant su viena, arba atvirkščiai). Bet tyrimų tiek daug, ir rezultatai atrodo tokie vienareikšmiai, kad sunku įsivaizduoti, jog nauji tyrimai galėtų ką nors iš esmės pakeisti.

2. Iš pirmo teiginio Kaplanas daro išvadą, kad padorūs išsivysčiusių šalių tėvai turėtų atsipalaiduoti ir skirti daugiau dėmesio sau, užuot stengęsi, kad vaikas suvalgytų dar du šaukštus špinatų arba suspėtų į dar vieną būrelį. Kalbant konkrečiau, Kaplano patarimai tėvams tokie:

• kūdikius nuo 3 mėnesių amžiaus migdyti Ferberio metodu ir geriau išsimiegoti patiems. Kiekvienas kūdikis kitoks, bet kaip dažnai tėvai liks neišsimiegoję, nemaža dalimi priklauso nuo tėvų.
• nebijoti drausminti vaikų, kai jie elgiasi taip, kaip nedera geram bendrabučio kambariokui. Vaikams žalos tai tikrai nepadarys, o tėvams smarkiai palengvins gyvenimą.
• nesijaudinti dėl per televiziją matytų grėsmių vaikams. Pvz. tikimybė, kad aštuonių metų vaiką palikus namie ir išvažiavus į parduotuvę, plėšikai tuo metu įsilauš į namus, yra maždaug šimtą kartų mažesnė nei kad vaikas žus autoavarijoje pakeliui į parduotuvę. Vaikų pagrobimų statistika daugelyje šalių atrodo gana kraupiai, tačiau praktiškai visais atvejais tėvai ir giminaičiai grobia vaiką vieni iš kitų, o kita pusė kreipiasi į teisėsaugą.
• neversti vaiko daryti to, kas nepatinka nei vaikui, nei tėvams. Jei dukra nenori į baleto būrelį, visam pasauliui bus geriau, jei ji liks namie ir valandą pažiūrės televizorių.

3. Būdamas geras ekonomistas, Kaplanas pastebi, kad tie, kas sutinka su antru teiginiu, turėtų sutikti, kad jiems verta pagalvoti dar kartą, ar jie nenorėtų turėti daugiau vaikų. Yra žmonių, kurie nemato jokios naudos iš vaikų, ir todėl yra apsisprendę jų neturėti (ar bent jau taip sako). Visgi daugumai žmonių vaikai yra vienas iš didesnių gyvenimo džiaugsmų, ir jie su malonumu jų turėtų daugiau, jei ne visi vaikų auginimo rūpsečiai. Jeigu paaiškėja, kad tie rūpesčiai mažesni nei atrodė, logiška yra turėti daugiau vaikų.

Kaplanas visą skyrių paskiria įrodinėjimui, kad turėti daugiau vaikų nekenkia gamtai ir visuomenei, nors ir taip aišku, kad išsivysčiusiose šalyse vaikų gimsta per mažai. Ir nepraleidžia progos įkišti trigrašį apie metafizinį žmonių gebėjimą priimti priežasties neturinčius sprendimus, kurį jis vadina laisva valia, ir kuris anot jo yra viena pagrindinių skirtumų tarp identiškų dvynių priežasčių (man atrodo sakyti, kad identiški dvyniai skirtingi, nes turi laisvą valią, yra tas pats, kas sakyti, kad metus du vienodus kauliukus dažnai iškrinta nevienodas skaičius, nes kauliukai turi laisvą valią). Užtat devintas chat'o formatu parašytas skyrius labai gerai apibendrina knygos esmę. Jei pradėsite skaityti šią knygą ir norėsis ją atidėti į šalį, nepatingėkite atsiversti bent jau devinto skyriaus.

Lošimų teorija ir patarimai žurnaluose

Lošimų teorija (čia tokia taikomosios matematikos sritis) teigia, kad kai kuriais atvejais teisingą elgesio strategiją reikia parinkti atsitiktiniu būdu. Tačiau nė karto lietuviškų žurnalų patarimų skiltyse neteko skaityti atsakymo į skaitytojų laiškus, kuriame būtų patariama mesti monetą ar kauliuką. Įdomu, ar patarimų skilčių autoriai nieko neišmano apie gyvenimą, ar tiesiog pati lošimų teorija yra atitrūkusi nuo realybės? Atsakyti į šį klausimą pasitelkiau Timą Harfordą - laikraščio Financial Times patarimų skilties "Dear Economist" autorių. Vieną kartą Harfordas visgi panaudojo lošimų teorijos atsitiktinių veiksmų receptą atsakydamas į skaitytojo klausimą apie žmoną ir meilužę. Tai reiškia, kad kai kuriais įpatingais gyvenimo atvejais lošimų teorija ir Nešo pusiausvyra vis dėlto gali padėti žmonėms.

Kaip dabartinis pasaulis atrodytų mūsų protėviams

R.Hansonas čia rašo, kad palyginus dabartinį pasaulį su pirmykščių žmonių gyvenamąja aplinka, turėtų būti galima bandyti atspėti, kaip pirmykščiai instinktai/polinkiai pasireikš dabartiniame gyvenime. Taigi, dabartinis pasaulis išsiskiria tuo, kad:

• aplink daug nepažįstamų žmonių, tarsi neseniai susijungus dviems gentims
• aplink daug nežinomų reiškinių ir daiktų, tarsi ką tik permigravus į naują vietą su kitokiomis gamtinėmis sąlygomis
• lengva gauti maisto, tarsi neseniai permigravus į kitų žmonių dar neatrastus medžioklės plotus, arba užėjus derlingam sezonui

Pirmykščiai žmonės tokiu atveju turėtų stengtis:

• elgtis draugiškai ir padaryti gerą pirmą įspūdį, nes formuojasi naujos koalicijos
• domėtis gandais ir nauja informacija, stengtis jos gauti ir pasirodyti prieš kitus, kad pats gali gauti svarbios informacijos
• investuoti į turtą, kuris bus naudingas, kai sąlygos pablogės. Taip pat signalizuoti savo gebėjimus, ištikimybę ir įgyti gerą reputaciją.

Viskas šiuolaikiniame gyvenime panašiai ir vyksta. Didžiausia išimtis - sumažėjęs gimstamumas, nors gerais metais evoliuciškai naudinga gimdyti ir auginti vaikus. Gero evoliucinio paaiškinimo, kodėl gimstamumas mažėja, nėra.

Įtikinamiausi paaiškinimai sako, kad žmonės turi stiprų įgimtą polinkį signalizuoti aukštą padėtį kitų atžvilgiu bei užsiimti seksu, ir tik žymiai silpnesnį įgimtą tiesioginį polinkį turėti vaikų. Dėl to netikėtai praturėję žmonės labiau bando signalizuoti savo padėtį negu gimdyti vaikus, o vienas iš padėties signalizavimo būdų (ypač moterims) - auginti vaikus, turinčius brangiai kainuojančių savybių, t.y. labai išsilavinusius, išauklėtus ir t.t., o kitas - daryti karjerą, net jei mažiau laiko lieka vaikų gimdymui. Tai nusveria svarstykles į mažesnio gimstamumo pusę.

Kodėl motinystės (tėvystės) pašalpos gilina krizę, ir kaip jas patobulinti

Panagrinėkime motinystės (tėvystės) pašalpų ekonominę įtaką:
1. Pašalpos didina mokesčių naštą, todėl lietuviai dirba mažiau ir yra ne tokie turtingi.
2. Pašalpos skatina gimstamumą, kas naudinga tiek naujai gimstantiems žmonėms, tiek aplinkiniams ir visam pasauliui. Dėl didesnio gimstamumo daugiausiai praranda naujai gimstančių žmonių vyresniesieji broliai ir seserys, tačiau bendra nauda didesnė už žalą.

Ar sudėjus šiuos du dalykus didesnė išeina nauda, ar žala, neįmanoma pasakyti neįsivėlus į ginčą dėl socialinės diskonto normos, bet šis įrašas ne apie tai. Sakykime, kad vyriausybė nusprendė padaryti pasaulį geresnį ateities kartoms ir skatinti gimstamumą. Dabartinės pašalpos tam itin prastai tinka, nes

3. Pašalpos skatina jaunas mamas (šiek tiek - ir tėčius) nedirbti.
Tai neracionalu bet kuriuo metu, o ypač blogai per krizę mažoje atviroje šalyje, kur vienintelė viltis išsigelbėti iš krizės yra kad sumažės atlyginimai, ir jaunos mamos konkuruodamos darbo rinkoje galėtų prie to prisidėti.

Šio neigiamo poveikio būtų galima išvengti, jei motinystės (tėvystės) pašalpa būtų išmokama vienu kartu, nereikalaujant, kad žmogus dvejus metus po pašalpos gavimo nedirbtų. Tiesa, tokiu atveju smarkiai susilpnėtų dar vienas pašalpų poveikis, t.y. kad

4. Maži vaikai daugiau laiko praleidžia su savo mamomis.
Jiems tai be abejo naudinga, bet ar dabartinė sistema ne per daug juos lepina? Kai kurie vaikai jai turėtų būti dėkingi už 2 punktą, t.y. kad iš viso gimė, o kiti per krizę galėtų pasitenkinti natūralia nesubsidijuojama mamų meile.

Apie vaikų naudą

Nuo tada, kai ekonomistai pradėjo kėsintis į sociologų tyrimų sritis įskaitant šeimą, populiaru buvo manyti taip: seniau žmonės turėdavo daug vaikų, nes tai jiems būdavo naudinga finansiškai. Maži vaikai eidavo dirbti žemės ūkio ir kitų darbų, o užaugę prisidėdavo prie pasenusių tėvų išlaikymo. Išplitus kapitalizmui ir pakilus gyvenimo lygiui auginti vaikus tapo brangu, o gerovės valstybė sumažino senų žmonių priklausomybę nuo vaikų, todėl gimstamumas smarkiai sumažėjo.

B.Kaplanas iš Econlog cituoja straipsnį, kuriame teigiama, kad vaikus auginti niekada nebuvo finansiškai naudinga. Medžiokle ir rinkimu besiverčiančiose gentyse vaikai iki 18 metų suvalgydavo daugiau maisto nei jo pagamindavo, o senų negalinčių savimi pasirūpinti žmonių savižudybės ir eutanazija buvo įprastas reiškinys. Žemės ūkiu besiverčiančioje visuomenėse investicijų į vaikus grąža galėjo būti teigiama, bet tikrai mažesnė už vieną procentą, todėl sunku patikėti, kad vien dėl jos žmonės būtų turėję daug vaikų.

Iš to Kaplanas daro išvadą, kad visais laikais vaikai buvo ne investicijų o vartojimo prekė, t.y. žmonės vaikus augindavo todėl, kad jiems tai patinka. Kartu kyla klausimas, kodėl palyginus neturtingi senovės žmonės vien savo malonumui leisdavo sau auginti daugiau vaikų nei mes. Vienas iš atsakymų gali būti kad nors vaikų auginimo finansinė vertė visada buvo neigiama, dabar vaikų auginimas yra pabrangęs neproporcingai lyginant su kitais dalykais (kas be abejo tiesa), todėl natūralu, kad vaikų norima mažiau. Kitas galimas variantas - kad visgi teisinga "tradicinė" nuomonė, o Kaplano cituojamame straipsnyje yra spragų.

La donna è mobile

B.Kaplanas yra parašęs gerą reziumę apie tai, kuo skiriasi vyrų ir moterų neištikimybė. Visi žino, kad vyrai linkę į poligamiją, o moterys - į monogamiją, nes taip evoliuciškai naudinga. Bet yra tokia teorija, kad moterys nėra iš prigimties linkę visą gyvenimą praleisti su vienu vyru, o yra linkę keisti partnerius kai pasitaiko geresnis. Evoliuciškai tai aišku dar naudingiau. T.Coweno blogą skaito jo žmona, todėl jis vadina tą teoriją "evil", bet užtat ji neblogai paaiškina kai kuriuos faktus, pvz.

• moterys inicijuoja tiek didžiąją dalį skyrybų, tiek porų išsiskyrimų ankstesnėse santykių stadijose
• likusią dalį inicijuoja vyrai, priremti prie sienos meilužių kad apsispręstų

Kaip pastebi Kaplanas, ši teorija nesako, kad visos moterys ar visi vyrai neištikimi, o tik kad jų neištikimybė skirtinga.