K.Smitas, aptarinėdamas T.Cowen'o bandymą pateikti vokiškosios pusės Eurozonos problemų moralinį vertinimą, o konkrečiau - klausimą, ar graikai arba italai gali norėti tapti geresni, klausia:
R.Hansonas turi ir evoliucinį tokio skirtumo paaiškinimą: artimasis režimas be abejo paveldėtas iš protėvių, o tolimasis yra skirtas signalizuoti, kad esi vertingas potencialus partneris ir sąjungininkas.
Atsakydamas į K.Smito klausimą, Hansonas pasakytų (pvz. antrame iš šitų), kad nei artimosios, nei tolimosios preferencijos nėra fundamentalesnės vienos už kitas. Karas tarp jų, kaip ir visi karai, visada blogiau nei susitarimas. Nesu tikras, kiek nuoseklūs šiuo klausimu buvo budizmo ir stoicizmo autoritetai, bet štai pvz. Seneka cituoja Hekatoną:
[...] su tuo susijęs gilesnis klausimas [...], ar pasakymas "Aš noriu būti žmogumi, kuriam sąžiningumas būtų svarbu" ką nors reiškia. Ar tai viso labo teiginys apie hiperbolės formos diskonto normą, ar egzistuoja preferencijos, fundamentalesnės už dabartines preferencijas?Panašia tema kažkada diskutavome su skaitytojais čia. Viena keista organizacija savo pagrindine užduotimi laiko sumodeliuoti, kas bus, jei sau tokį klausimą užduos pakankamai protingas dirbtinis intelektas. Tuo tarpu kalbant apie žmones, R.Hansonas ne kartą yra rašęs apie šiuolaikinės psichologijos atsakymą į Smito klausimą. Formaliai atsakymas vadinasi "suvokimo lygio teorija" (angl. construal level theory), o Hansonas labiau jį mėgsta vadinti "toli-arti" teorija. Ištrauka iš Hansono apibendrinto dviejų psichologų apibendrinamojo straipsnio:
Jei kas nors atsitiko seniai, tai nebūtinai reiškia, kad tai atsitiko toli, nepažįstamam žmogui arba kad tai buvo mažai tikėtina. Nepaisant to, kaip rodo čia aptariami tyrimai, egzistuoja pastebimas bendrumas tarp to, kaip žmonės reaguoja į skirtingas nuotolio dimensijas. [Suvokimo lygio teorija] teigia, kad bendrumas atsiranda dėl to, kad reaguojant į įvykį, tolimą pagal kurią nors iš minėtų dimensijų, reikia daugiau remtis protiniu suvokimu ir mažiau tiesiogine įvykio patirtimi."Tolimuoju" režimu žmonės "skrajoja padebesiais" ir kalba apie tai, kaip "kosminiai laivai vagoja kosmoso platybes", t.y. dažnai sugalvoja neįgyvendinamų ir prieštaringų sumanymų, mažiau dėmesio kreipia į detales, mąsto abstrakčiau, daugiau rūpinasi morale ir visuomenės gerove. Religija, meilė, menas ir kiti dvasingi dalykai būdingi tolimajam režimui. Tolima ateitis yra žvilganti (ir melsva, kaip ir tolimi objektai horizonte). "Artimuoju" režimu žmonės objektyviau vertina išteklius ir galimybes, pastebi daugiau detalių, yra savanaudiškesni, labiau rūpinasi praktiniais reikalais ir artimiausiais žmonėmis. Artimajam režimui rūpi seksas, maistas ir kiti kūno malonumai. Tarp tolimojo ir artimojo mąstymo režimo nėra griežtos ribos, kaip ir tarp kosmoso ir atmosferos. Pvz. santuoka paprastai yra motyvuota tolimojo režimo, bet "taip" tenka ištarti artimuoju režimu, todėl kai kam toks persijungimas būna ne visai sklandus.
R.Hansonas turi ir evoliucinį tokio skirtumo paaiškinimą: artimasis režimas be abejo paveldėtas iš protėvių, o tolimasis yra skirtas signalizuoti, kad esi vertingas potencialus partneris ir sąjungininkas.
Atsakydamas į K.Smito klausimą, Hansonas pasakytų (pvz. antrame iš šitų), kad nei artimosios, nei tolimosios preferencijos nėra fundamentalesnės vienos už kitas. Karas tarp jų, kaip ir visi karai, visada blogiau nei susitarimas. Nesu tikras, kiek nuoseklūs šiuo klausimu buvo budizmo ir stoicizmo autoritetai, bet štai pvz. Seneka cituoja Hekatoną:
"Klausi, ką aš pasiekiau? Susidraugavau pats su savimi".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą