Sekmadienio skaitiniai: ar NSO yra ateiviai

Nors jau daugiau kaip pusę šimtmečio įvairūs žmonės nuolat praneša pastebėję neatpažintą skraidantį objektą, dauguma mažiau patiklių žmonių nemano, kad ateiviai iš kosmoso mus stebi. Kaip rašo R.Hansonas, nuo seno nuolat pasitaikydavo pranešimų apie pastebėtas fėjas, undines, vaiduoklius ir iš dangaus krintančius akmenis, kuriais mažiau patiklūs žmonės netikėdavo. Dabar dauguma sutiktų, kad tikriausiai visi pranešimai apie pastebėtas fėjas buvo klaidingi, bet apie iš dangaus nukritusius akmenis bent jau dalis pasakotojų nemelavo. Taigi jei keistuoliai pasakoja apie mažai tikėtinus dalykus, negalima atmesti nors kelių procentų tikimybės, kad vis dėlto jie nemeluoja. Kodėl tuomet mažiau patiklūs žmonės mano, kad NSO tikrai tikrai nėra ateiviai? Kai kas pasakytų, kad tai prieštarauja mūsų turimoms gamtos mokslų žinioms, bet ar tikrai? Visata yra bent trylikos milijardų metų senumo - gerokai senesnė už Saulės sistemą, todėl anksčiau atsiradę civilizacijos turėjo laiko sukaupti pakankamai žinių ir išteklių, kad galėtų pas mus nepastebimai atskraidinti (arba atskridę pasigaminti Saulės sistemoje) keletą skraidančios lėkštės formos aparatų. Hansonas pastebi, kad pagrindinis argumentas, kodėl NSO nėra ateiviai, yra pagrįstas mūsų socialinių mokslų žiniomis: atskristi į Žemę per brangu, jei vienintelis tikslas - pašvytuoti priešais nosį keletui žmonių, kuriais paskui niekas netikės. Net jei tarp ateivių esama keistuolių, kurie tuo užsiimtų, jų negali būti dauguma. O jeigu dauguma užsiima kitkuo, mes turėtume pamatyti jų veiklos pėdsakų. R.Hansono mintis be abejo gilesnė - kad visai logiška socialinius mokslus, visų pirma ekonomiką, taikyti ne tik žmonėms, bet ir ateiviams ar robotams, net ir tokiems, kurių nėra.