Dažnas Econtalk svečias M.Mungeris neseniai kalbėjo apie mikrofinansus, kurių vienas iš pradininkų Muhamadas Junusas 2006-aisiais gavo Nobelio taikos premiją. Mikrofinansais kartais vadinamas tiesiog mažų sumų paskolų teikimas neturtingiems žmonėms, bet tradiciškai mikropaskolos būdavo suteikiamos ne atskiriems žmonėms, o kaimynų ir kitaip susijusių žmonių grupėms.
Kaip sako M.Mungeris, panašiausia į mikropaskolų grupes vakarietiška institucija yra anoniminių alkoholikų grupės: ir vienu, ir kitu atveju asmeniniai santykiai su grupės nariais naudojami kaip spaudimo priemonė siekiant ilgalaikio tikslo. Alkoholikų tikslas aiškus, o ko siekia mikrofinansų grupių nariai? Tradicinis paaiškinimas - kad jie investuoja į savo smulkų verslą, pvz. pasiskolinę 50 dolerių nusiperka karutį vežti į turgų daržovėms, arba susiremontuoja siuvimo mašiną. Visgi tokiais atvejais net Afrikoje bei Indijoje dažnai galima pasiskolinti asmeniškai iš tradicinių bankų.
Mungeris, remdamasis šituo (deja laisvai neprieinamu) T.Coweno ir K.Boudreaux straipsniu, sako, kad pagrindinė mikropaskolų nauda yra efektyvesnis taupymas. Daugelyje neturtingų šalių egzistuoja mums gana neįprasta problema: taupyti pinigus labai brangu, nes bendradarbiai, giminės ir kaimynai "apmokestina" taupymą kaulydami pinigų iš to, kas jų turi susitaupęs. Įsipareigojimas mikrofinansų grupės nariams grąžinti pinigus pakeičia numanomą įsipareigojimą duoti pinigų kaulytojams, todėl, nors mikropaskolų palūkanos didelės, taupyti paėmus paskolą ir paskui ją grąžinant vis tiek pigiau nei tiesiog laikyti pinigus kojinėje.
Be abejo, kartais didžiausias "kaulytojas" yra nekantrioji paties žmogaus asmenybės pusė. Mungeris taip pat pasakoja apie J.Morduch'o "behavioural" tyrimą, kuris parodo, kad mikrofinansų klientai dažniausiai yra žmonės, turintys savikontrolės problemų (kurie norėtų taupyti, jei galėtų susilaikyti neišleidę pinigų). Įdomu būtų palyginti šiuos rezultatus su ekonomistams gerai žinomu zefyriukų (marshmallows) tyrimu.
Atradimas, kad mikrofinansai naudojami visų pirma taupymui, svarbus tuo, kad jis nurodo tolimesnę galimų darbų kryptį. Mikrofinansai nėra efektyvus taupymo mechanizmas, bet žmonės juo naudojasi, nes alternatyvos dar blogesnės. Suvokiant šią neturtingų šalių gyventojų problemą, yra vilties sukurti efektyvesnį mechanizmą.
Kaip sako M.Mungeris, panašiausia į mikropaskolų grupes vakarietiška institucija yra anoniminių alkoholikų grupės: ir vienu, ir kitu atveju asmeniniai santykiai su grupės nariais naudojami kaip spaudimo priemonė siekiant ilgalaikio tikslo. Alkoholikų tikslas aiškus, o ko siekia mikrofinansų grupių nariai? Tradicinis paaiškinimas - kad jie investuoja į savo smulkų verslą, pvz. pasiskolinę 50 dolerių nusiperka karutį vežti į turgų daržovėms, arba susiremontuoja siuvimo mašiną. Visgi tokiais atvejais net Afrikoje bei Indijoje dažnai galima pasiskolinti asmeniškai iš tradicinių bankų.
Mungeris, remdamasis šituo (deja laisvai neprieinamu) T.Coweno ir K.Boudreaux straipsniu, sako, kad pagrindinė mikropaskolų nauda yra efektyvesnis taupymas. Daugelyje neturtingų šalių egzistuoja mums gana neįprasta problema: taupyti pinigus labai brangu, nes bendradarbiai, giminės ir kaimynai "apmokestina" taupymą kaulydami pinigų iš to, kas jų turi susitaupęs. Įsipareigojimas mikrofinansų grupės nariams grąžinti pinigus pakeičia numanomą įsipareigojimą duoti pinigų kaulytojams, todėl, nors mikropaskolų palūkanos didelės, taupyti paėmus paskolą ir paskui ją grąžinant vis tiek pigiau nei tiesiog laikyti pinigus kojinėje.
Be abejo, kartais didžiausias "kaulytojas" yra nekantrioji paties žmogaus asmenybės pusė. Mungeris taip pat pasakoja apie J.Morduch'o "behavioural" tyrimą, kuris parodo, kad mikrofinansų klientai dažniausiai yra žmonės, turintys savikontrolės problemų (kurie norėtų taupyti, jei galėtų susilaikyti neišleidę pinigų). Įdomu būtų palyginti šiuos rezultatus su ekonomistams gerai žinomu zefyriukų (marshmallows) tyrimu.
Atradimas, kad mikrofinansai naudojami visų pirma taupymui, svarbus tuo, kad jis nurodo tolimesnę galimų darbų kryptį. Mikrofinansai nėra efektyvus taupymo mechanizmas, bet žmonės juo naudojasi, nes alternatyvos dar blogesnės. Suvokiant šią neturtingų šalių gyventojų problemą, yra vilties sukurti efektyvesnį mechanizmą.
Pranešimai
dažniausiai didelė infliacija tokiose šalyse yra dar vienas neigiamas veiksnys
AtsakytiPanaikinti