Dabartinio JAV prezidento B.Obamos rinkiminis šūkis artėjančiuose prezidento rinkimuose atrodo bus "neturtingi amerikiečiai nusipelnė gyventi geriau". Ta proga du mano mėgstami blogeriai B.Kaplanas ir K.Smitas diskutavo, ar nusipelnę ir kiek nusipelnę gyventi geriau yra neturtingi žmonės (ne tik amerikiečiai). Diskusiją apibendrinančias mintis jie surašė čia ir čia.
Kalbant rimtai, o ne kaip kandidatai į prezidentus, anglišką žodį deserving tiksliau būtų versti "verti", o ne "nusipelnę" gyventi geriau. Ir nors Kaplanas su Smitu iš pirmo žvilgsnio nesutaria ir prie sutarimo nepriartėjo, aš beveik pritariu jiems abiems, nes manau, kad jie tiesiog nesusišneka.
Kaplanas teigia, kad vieni žmonės yra verti mūsų paramos, o kiti - ne, ir atskirti juos nesunku. Neturtingose šalyse gyvenantys mažos kvalifikacijos dirbantieji, mažamečiai neturtingų ir neatsakingų žmonių vaikai, turtingų šalių gyventojai su sunkia negalia ir kai kurie kiti žmonės tikrai verti paramos, nes jie patys negali nieko padaryti kitaip, kad gyventų geriau. Tuo tarpu darbo drausmę nuolat pažeidinėjantys ir todėl neturintys nuolatinio darbo arba tingintys dirbti amerikiečiai nėra verti paramos, nes nuo jų pačių priklauso, ar jie bus neturtingi. Pvz. JAV valytojai yra viena mažiausiai uždirbančių profesijų, bet vidutinis statistinis JAV valytojas yra turtingesnis nei 96 procentai pasaulio gyventojų.
Smitas teigia, kad neturtingi darbo nesusirandantys amerikiečiai gyvena geriausiai kaip jiems išeina, ir geriau gyventi jie negali. Vieni žmonės negali daugiau uždirbti dėl fizinės negalios, o kiti dėl impulsyvaus charakterio, tingumo ar kitų ydų, bet visi jie vienodai verti užuojautos ir paramos. Tokį žmogų galima priversti pvz. naudojant visuomenės spaudimą pakeisti savo elgesį, bet visuomenės spaudimas yra papildomas apribojimas, mažinantis jo utility. Jis siūlo atskirti klausimą ar kai kurie žmonės yra pvz. bejėgiai prieš savo tingumą nuo praktinio klausimo, kaip padėti tokiems žmonėms nepaskatinant mažiau dirbti kitų, darbštesnių žmonių, bet mano, kad ir šią praktinę problemą įmanoma išspręsti.
Smito ir Kaplano diskusija įdomi tuo, kad priešingai nei daugelyje kitų diskusijų, tradiciškai kairiąją poziciją ginantis Smitas naudojasi klasikinės ekonomikos modeliu, kuriame individai maksimizuoja utility, o už valstybės nesikišimą agituojančio Kaplano modelis (kurio jis tiesa taip aiškiai kaip Smitas neišdėsto) paremtas behavioural ekonomika.
Smitas tam tikra prasme teisus, kad prastesnių gebėjimų žmonės yra verti užuojautos, nepriklausomai nuo to, ar tie gebėjimai fiziniai, ar protiniai. Bet jis man atrodo be reikalo nori pakeisti žodžių prasmę. Tradicinė nuopelnų ir buvimo ko nors vertam prasmė yra labai behavioural: senovės žemdirbių visuomenėje tingus žmogus, paliktas tinginiauti, arba mirtų badu, arba sukeltų daug nemalonumų kitiems, todėl dirbti jį verčiantis visuomenės spaudimas nors nenaudingas žmogui ir visuomenei trumpuoju laikotarpiu, bet naudingas ilguoju. Standartiniai utility naudojantys modeliai tam atvaizduoti nelabai tinka, nors kalbant apie tokius reiškinius utility savokos visiškai išmesti nebūtina. Labai gali būti, kad mūsų laikais tingių žmonių galimybės pasikeitė, ir dabar nebėra optimalu naudoti visuomenės spaudimą verčiant juos dirbti, o geriau tiesiog duoti jiems pinigų. Bet visai nereikia sakyti, kad jie verti paramos - žymiai paprasčiau palikti pradinę žodžių reikšmę, ir sakyti, kad tie žmonės neverti/nenusipelnė paramos, bet skatinama užuojautos visuomenė vis tiek juos remia, nes taip visiems geriau. Kaplanas su Smitu galėtų diskutuoti tiek dėl šio teiginio, tiek dėl ginčytinos Smito minties, kad nesunku sukurti mechanizmą, kaip paremti pvz. tingius žmones neskatinant tinginiauti kitų. Tikėkimės, kad bus antras raundas.
Anksčiau jau esame rašę apie tradicinę ir modernią sampratą, kada žmonės verti pagyrimo.
Kalbant rimtai, o ne kaip kandidatai į prezidentus, anglišką žodį deserving tiksliau būtų versti "verti", o ne "nusipelnę" gyventi geriau. Ir nors Kaplanas su Smitu iš pirmo žvilgsnio nesutaria ir prie sutarimo nepriartėjo, aš beveik pritariu jiems abiems, nes manau, kad jie tiesiog nesusišneka.
Kaplanas teigia, kad vieni žmonės yra verti mūsų paramos, o kiti - ne, ir atskirti juos nesunku. Neturtingose šalyse gyvenantys mažos kvalifikacijos dirbantieji, mažamečiai neturtingų ir neatsakingų žmonių vaikai, turtingų šalių gyventojai su sunkia negalia ir kai kurie kiti žmonės tikrai verti paramos, nes jie patys negali nieko padaryti kitaip, kad gyventų geriau. Tuo tarpu darbo drausmę nuolat pažeidinėjantys ir todėl neturintys nuolatinio darbo arba tingintys dirbti amerikiečiai nėra verti paramos, nes nuo jų pačių priklauso, ar jie bus neturtingi. Pvz. JAV valytojai yra viena mažiausiai uždirbančių profesijų, bet vidutinis statistinis JAV valytojas yra turtingesnis nei 96 procentai pasaulio gyventojų.
Smitas teigia, kad neturtingi darbo nesusirandantys amerikiečiai gyvena geriausiai kaip jiems išeina, ir geriau gyventi jie negali. Vieni žmonės negali daugiau uždirbti dėl fizinės negalios, o kiti dėl impulsyvaus charakterio, tingumo ar kitų ydų, bet visi jie vienodai verti užuojautos ir paramos. Tokį žmogų galima priversti pvz. naudojant visuomenės spaudimą pakeisti savo elgesį, bet visuomenės spaudimas yra papildomas apribojimas, mažinantis jo utility. Jis siūlo atskirti klausimą ar kai kurie žmonės yra pvz. bejėgiai prieš savo tingumą nuo praktinio klausimo, kaip padėti tokiems žmonėms nepaskatinant mažiau dirbti kitų, darbštesnių žmonių, bet mano, kad ir šią praktinę problemą įmanoma išspręsti.
Smito ir Kaplano diskusija įdomi tuo, kad priešingai nei daugelyje kitų diskusijų, tradiciškai kairiąją poziciją ginantis Smitas naudojasi klasikinės ekonomikos modeliu, kuriame individai maksimizuoja utility, o už valstybės nesikišimą agituojančio Kaplano modelis (kurio jis tiesa taip aiškiai kaip Smitas neišdėsto) paremtas behavioural ekonomika.
Smitas tam tikra prasme teisus, kad prastesnių gebėjimų žmonės yra verti užuojautos, nepriklausomai nuo to, ar tie gebėjimai fiziniai, ar protiniai. Bet jis man atrodo be reikalo nori pakeisti žodžių prasmę. Tradicinė nuopelnų ir buvimo ko nors vertam prasmė yra labai behavioural: senovės žemdirbių visuomenėje tingus žmogus, paliktas tinginiauti, arba mirtų badu, arba sukeltų daug nemalonumų kitiems, todėl dirbti jį verčiantis visuomenės spaudimas nors nenaudingas žmogui ir visuomenei trumpuoju laikotarpiu, bet naudingas ilguoju. Standartiniai utility naudojantys modeliai tam atvaizduoti nelabai tinka, nors kalbant apie tokius reiškinius utility savokos visiškai išmesti nebūtina. Labai gali būti, kad mūsų laikais tingių žmonių galimybės pasikeitė, ir dabar nebėra optimalu naudoti visuomenės spaudimą verčiant juos dirbti, o geriau tiesiog duoti jiems pinigų. Bet visai nereikia sakyti, kad jie verti paramos - žymiai paprasčiau palikti pradinę žodžių reikšmę, ir sakyti, kad tie žmonės neverti/nenusipelnė paramos, bet skatinama užuojautos visuomenė vis tiek juos remia, nes taip visiems geriau. Kaplanas su Smitu galėtų diskutuoti tiek dėl šio teiginio, tiek dėl ginčytinos Smito minties, kad nesunku sukurti mechanizmą, kaip paremti pvz. tingius žmones neskatinant tinginiauti kitų. Tikėkimės, kad bus antras raundas.
Anksčiau jau esame rašę apie tradicinę ir modernią sampratą, kada žmonės verti pagyrimo.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą