Šitas įrašas yra kokia puse metų pavėlavęs, ir jame aprašomos jau anksčiau mūsų tinklaraštyje minėtos idėjos, bet gal dar kam nors bus naujiena, o be to, man jo reikia nuorodoms iš kitų įrašų.
Jau keletą metų buvo aišku, kad S.Sumnerio, D.Beckworth'o, N.Rowe, B.Woolsey, N.Blanchard'o, ir dar keleto makroekonomistų idėjos yra smarkiai susiję ir tuo pačiu skiriasi nuo kitų ekonomistų, bet jos neturėjo pavadinimo. Natūralūs pavadinimai "neomonetarizmas", "naujasis monetarizmas" ar "šiuolaikinis monetarizmas" netiko, nes tuo metu jau arba buvo panaudoti smarkiai nutolusioms nuo įprastinės ekonomikos teorijoms, arba buvo per daug panašūs į tokių teorijų pavadinimus. P.Krugmanas Sumnerį ir kolegas buvo pavadinęs kvazimonetaristais, o galų gale L.Christensenas pasiūlė terminą "rinkos monetarizmas", kuris atrodo baigia prigyti.
Kaip ir bet kuris idėjų rinkinys, rinkos monetarizmas nėra itin griežtai apibrėžtas ir nekintantis, o skirtingi žmonės jį gali suprasti šiek tiek skirtingai. Didžiausias rinkos monetaristų autoritetas S.Sumneris rinkos monetarizmą pabandė aprašyti čia, prieš tai šiek tiek emocingiau - čia, o aš pabandysiu suformuluoti savais žodžiais.
Jau keletą metų buvo aišku, kad S.Sumnerio, D.Beckworth'o, N.Rowe, B.Woolsey, N.Blanchard'o, ir dar keleto makroekonomistų idėjos yra smarkiai susiję ir tuo pačiu skiriasi nuo kitų ekonomistų, bet jos neturėjo pavadinimo. Natūralūs pavadinimai "neomonetarizmas", "naujasis monetarizmas" ar "šiuolaikinis monetarizmas" netiko, nes tuo metu jau arba buvo panaudoti smarkiai nutolusioms nuo įprastinės ekonomikos teorijoms, arba buvo per daug panašūs į tokių teorijų pavadinimus. P.Krugmanas Sumnerį ir kolegas buvo pavadinęs kvazimonetaristais, o galų gale L.Christensenas pasiūlė terminą "rinkos monetarizmas", kuris atrodo baigia prigyti.
Kaip ir bet kuris idėjų rinkinys, rinkos monetarizmas nėra itin griežtai apibrėžtas ir nekintantis, o skirtingi žmonės jį gali suprasti šiek tiek skirtingai. Didžiausias rinkos monetaristų autoritetas S.Sumneris rinkos monetarizmą pabandė aprašyti čia, prieš tai šiek tiek emocingiau - čia, o aš pabandysiu suformuluoti savais žodžiais.
- Kaip ir įvairių rūšių keinsistai ir tradiciniai monetaristai, rinkos monetaristai sutinka, kad kainos ir atlyginimai linkę keistis lėtai, pripažįsta visuminę pasiūlą ir paklausą, ir mano, kad krizės metu gamybos apimtys yra mažesnės nei galėtų būti, nes dalis norinčių dirbti žmonių negali rasti darbo. Rinkos monetaristai mėgsta akcentuoti atlyginimų nelankstumą, kuris turi akivaizdų "behavioural" paaiškinimą: darbuotojai jautriai reaguoja į atlyginimų sumažinimą.
- Rinkos monetaristai daug kuo panašūs į M.Woodford'o/G.Eggertson'o pakraipos naujuosius keinsistus. Ir vienų ir kitų svarbiausios išvados praktiniais klausimais dažnai sutampa, pvz. tiek vieni tiek kiti pripažįsta lūkesčių svarbą makroekonomikai, nemano, kad nulinės palūkanų normos yra neįveikiama kliūtis (nors naujųjų keinsistų nuomonių tuo klausimu yra įvairių), ir sutaria, kad monetarinė politika yra pranašesnė už fiskalinę. Kai kurie naujieni keinsistai, pvz. L.Svensonas arba ponas P.Krugmanas, kai išgeria miltelių iš senkančių savo atsargų ir atvirsta prof. P.Krugmanu, netgi pripažįsta svarbią rinkos monetaristams idėją, kad rinkų prognozės dėl ateities infliacijos ar turto kainų yra patikimesnės nei naudojant modelius gautos ekonomistų (ypač iš konkuruojančių stovyklų) prognozės.
- Skirtingai nuo naujųjų keinsistų, rinkos monetaristai nemano, kad palūkanų normos yra vienintelis ar netgi pagrindinis mechanizmas, kuriuo perduodamas monetarinės politikos poveikis ekonomikai. Žymiai svarbesni yra tiesiog ateities pinigų kiekio pokyčių lūkesčiai, ir dėl jų atsirandantys kainų pokyčiai tose rinkose, kur kainos yra lanksčios (pvz. vertybinių popierių). Kaip mėgsta sakyti S.Sumneris, dar nei vienam centriniam bankui, norinčiam padidinti infliaciją ir NBVP, nėra iškilę jokių problemų pasiekti tikslą, ir tą žinojo jau viduramžių kunigaikštysčių finansų ministrai. Dėl to rinkos monetaristai mano, kad Japonijos centrinis bankas XX a. pabaigoje ir JAV ir Eurozonos centriniai bankai 2008-2009 metais nepakankamai stengėsi išlaikyti NBVP augimo ir infliacijos lūkesčius, ir taip sukėlė žymiai didesnę krizę nei galėjo būti.
- Skirtingai nuo tradicinių monetaristų, rinkos monetaristai mano, kad pinigų apyvartos greitis gali būti nestabilus, todėl neskiria daug dėmesio pinigų kiekio matavimui, o svarbesniais monetarinės politikos krypties rodikliais laiko NBVP (nes MV = NBVP) ir įvairių turto rūšių kainų pokyčius.
- Dar prastesniu monetarinės politikos krypties rodikliu rinkos monetaristai laiko trumpalaikes palūkanų normas, todėl vietoj šiuo metu centrinių bankų beveik visame pasaulyje naudojamo infliacijos taikinio ir trumpalaikių palūkanų normų, kaip instrumento taikiniui pasiekti, siūlo naudoti NBVP taikinį. Taip pat rinkos monetristai mano, kad geriau naudoti NBVP lygio, o ne pokyčių taikinį (jei vienais metais nuo taikinio buvo atsilikta, kitais reikia pasivyti), ir didinti arba mažinti pinigų kiekį priklausomai nuo NBVP prognozių, t.y. nelaukti faktinių NBVP duomenų. Ženkli dalis rinkos monetaristų mano, kad rinkos NBVP prognozės būtų pranešesnės už ekspertų prognozes, todėl pritaria idėjai sukurti NBVP ateities sandrorių rinką (beje, antroje nuorodoje minimas mūsų kolega, žinomas kaip 123).
Tai kas kaltas ir ką daryti?
AtsakytiPanaikintiIš aprašymo visiškai neaišku ką tie rinkos monetaristai kaltina ir ką siūlo daryti kad išbristume ar bent sustabdytume didžiąją recesiją. Pats tingiu skaityt, nes šiaip Sumner, Blanchard tikrai nėra įkvepiantys sėkmės pavyzdžiai žinant jų darbus kad ir Lietuvoj prieš kelis dešimtmečius.
http://ww.lt/rinkos-monetarizmas/ irgi panašiai galvoja ;)
AtsakytiPanaikinti