Superkeistonomika, Alas Goras ir Pinatubo ugnikalnis

Vakar oficialiai pradėta platinti S.Levitto ir S.Dubnerio knyga Superfreakonomics. Ankstesnė jų knyga Freakonomics nevengė kontroversiškų temų, įskaitant teigiamą abortų legalizavimo įtaką nusikalstamumo lygiui po 18-20 metų. Ši knyga bando neatsilikti nuo pirmosios ir ją aplenkti, o jos penktas skyrius apie pasaulinį atšilimą jau pakurstė karštas diskusijas blogosferoje, apie kurias S.Dubneris rašo čia. Pabandysiu surašyti kaip suprantu šio skyriaus esmę.

Pasaulinis atšilimas yra externality, o su jomis kovoti yra sunkiau nei atrodo. Seniai žinoma, kad gydytojai turi plautis rankas, kad neapkrėstų pacientų, bet net geriausios JAV ligoninės dėl to turi daug vargo, nes gydytojai rizikuoja ne savo, o pacientų sveikata. Tad jeigu net tokie šventi žmonės kokiais JAV laikomi gydytojai suklumpa ties externalities nuodėme, tikrai sunku tikėtis iš paprastų viso pasaulio politikų ir rinkėjų, kad jie ims ir sumažins į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekį. Be to, net jei ir pasisektų to pasiekti, bendras CO2 kiekis atmosferoje dar ilgai didėtų, ir gali būti, kad atšilimas toliau vyktų. Laimei, ugnikalniai jau seniai yra parodę, kaip galima spręsti atšilimo problemą. Už 250 mln USD bendrą kainą įskaitant veiklos sąnaudas, priežiūrą ir remontą galima būtų padaryti helio balionų laikomą 30 km ilgio vertikalią žarną, per kurią į stratosferą  būtų pumpuojamas sieros dioksidas, iš kurio susidarytų dūmų debesys su sulfato anijonais, atspindintys Saulės šviesą. Tiksliau, reikėtų dviejų žarnų, po vieną kiekvienam pusrutuliui. Yra ir kitų technologijų, pvz. skatinti debesų atsiradimą virš vandenynų. Visa tai Levittui su Dubneriu papasakojo ne kokie nors apsirūkę marginalai, o rimti ir labai protingi žmonės - Nathan Myhrvold, Lowell Wood ir Ken Caldeira.

Dirbtinis Žemės šaldymas atspindint Saulės šviesą nėra nauja idėja, bet buvo įdomu paskaityti, kad jis toks nebrangus (Alas Goras daugiau pinigų išleido "informavimo" kampanijai). Jis neišprendžia dalies problemų, pvz. koralų išnykimo dėl padidėjusio vandenynų rūgštumo, o kritikai nesunkiai suras ir daugiau trūkumų. Bet lyginant su siekiu sumažinti CO2 kiekį atmosferoje ar priversti gydytojus plautis rankas, šaldymo projektas atrodo net labai realiai.

J.Čičinskas apie bankų godumą

J.Čičinskas neseniai vėl įrodė, kad moka spalvingai parašyti apie ekonomiką. Straipsnis prasideda intriguojančiai, ir kulminaciją pasiekia ties sakiniu "Niekas neselekcionuoja žmonių pagal godumą, atrinkdamas gobšiausius dirbti bankuose".

Vis dėlto toliau reikalai suprastėja. Čičinsko kaltinimai bankams, kad jie nepasitikėjimą litu įgyvendina praktikoje, man atrodo ekvivalentūs veidrodžiui skirtiems kaltinimams dėl veido formos. O jo pasitikėjimas išmintingu ūkinės veiklos reguliuotoju atrodo ne ką toliau pažengęs nei vidutinio statistinio rinkėjo.

Create Your Own Economy

T.Cowen'as neseniai išleido knygą "Create Your Own Economy", kurios kol kas neskaičiau, bet klausiau apie ją porą podcastų. Visi sako, kad sunku apibūdinti, apie ką ta knyga, bet aš kol kas supratau tris dalykus:

• apie tai, kad žmonės su polinkiu autistiškai mąstyti (turintys autistic cognitive profile) nėra kuo nors blogesni, o tik kitokie.
• apie tai, kad žmonės skirtingai geba apdoroti informaciją, įskaitant idėjas, skaičius, spalvas, skonį ir t.t. Dėl to dauguma žmonių iš prigimties negali mėgti atoninės muzikos, nors nedidelei mažumai ji labai patinka.
• apie tai, kad Twitteris, Facebookas, Google ir kitos internetinės informacijos perdavimo priemonės ne bukina žmones, o suteikia jiems daugiau galimybių. Pvz. jei 15 metų domiesi to paties muzikanto kūryba, ir užėjęs į jo Twitterio puslapį kas trečią dieną sugaišti jame keliolika sekundžių, tai nereiškia, kad nesugebi sukoncentruoti dėmesio ilgam laikui.

Išklausykite teisybę: Leninas apie bankininkų premijas

Apie vaikų naudą

Nuo tada, kai ekonomistai pradėjo kėsintis į sociologų tyrimų sritis įskaitant šeimą, populiaru buvo manyti taip: seniau žmonės turėdavo daug vaikų, nes tai jiems būdavo naudinga finansiškai. Maži vaikai eidavo dirbti žemės ūkio ir kitų darbų, o užaugę prisidėdavo prie pasenusių tėvų išlaikymo. Išplitus kapitalizmui ir pakilus gyvenimo lygiui auginti vaikus tapo brangu, o gerovės valstybė sumažino senų žmonių priklausomybę nuo vaikų, todėl gimstamumas smarkiai sumažėjo.

B.Kaplanas iš Econlog cituoja straipsnį, kuriame teigiama, kad vaikus auginti niekada nebuvo finansiškai naudinga. Medžiokle ir rinkimu besiverčiančiose gentyse vaikai iki 18 metų suvalgydavo daugiau maisto nei jo pagamindavo, o senų negalinčių savimi pasirūpinti žmonių savižudybės ir eutanazija buvo įprastas reiškinys. Žemės ūkiu besiverčiančioje visuomenėse investicijų į vaikus grąža galėjo būti teigiama, bet tikrai mažesnė už vieną procentą, todėl sunku patikėti, kad vien dėl jos žmonės būtų turėję daug vaikų.

Iš to Kaplanas daro išvadą, kad visais laikais vaikai buvo ne investicijų o vartojimo prekė, t.y. žmonės vaikus augindavo todėl, kad jiems tai patinka. Kartu kyla klausimas, kodėl palyginus neturtingi senovės žmonės vien savo malonumui leisdavo sau auginti daugiau vaikų nei mes. Vienas iš atsakymų gali būti kad nors vaikų auginimo finansinė vertė visada buvo neigiama, dabar vaikų auginimas yra pabrangęs neproporcingai lyginant su kitais dalykais (kas be abejo tiesa), todėl natūralu, kad vaikų norima mažiau. Kitas galimas variantas - kad visgi teisinga "tradicinė" nuomonė, o Kaplano cituojamame straipsnyje yra spragų.

Kiek krizių buvo per paskutinius 3 metus?

Atmetus filosofinius išvedžiojimus, kad nieko nėra, o kas mano kitaip - klysta, arba kad kiekviena gyvenimo akimirka unikali ir krizių buvo be galo daug, lieka dvi nuomonės:

1. Buvo viena didelė krizė

Niekas labai nesiginčija, kad 2007 metų pradžioje ėmė aiškėti, kad mažėja nekilnojamo turto kainos, todėl JAV išduotos būsto paskolos nėra tokios geros kokybės kaip tikėtasi, ir per išvestinius instrumentus į jas yra priinvestavę visi kas netingi, todėl nekilnojamo turto ir finansų sektorių laukia sunkūs laikai. Dėl tokios padėties kai kas kaltina per mažą arba per didelį (tiksliau - iškreipiantį rinkas) finansų sektoriaus reguliavimą, bankų vadovų godumą, įvairių valdžios institucijų sukurtą numanomą garantiją, kad didelių bankų kreditoriai bus išgelbėti, per daug stimuliuojančią monetarinę politiką, netikėtai į JAV atplaukusį kiniečių investicijų srautą, juodas gulbes ir kitas priežastis, į kurias nesigilinsime. Kol kas svabu tai, kad krizė vis gilėjo ir galų gale 2008 metų rudenį kilo panika finansų rinkose, nuo kurios viskas pradėjo blogėti dar greičiau, ir štai šiuo metu JAV nedarbo lygis siekia 9,8%.

2. Buvo dvi krizės

Pirma krizė buvo ta pati kaip ir pirmu atveju, bet 2008 metų rudenį tebesitęsiant pirmai krizei kilo ne šiaip sau panika finansų rinkose, o jos reagavo į beprasidedančią antrą krizę. Pagrindinis antros krizės skirtumas nuo pirmos - ji apėmė visus sektorius, o ne tik nekilnojamą turtą ir finansus (ką aiškiai parodo paskutinė nedarbo pagal sektorius statistika). Logiškiausias būdas tą paaiškinti - vadovėlinis suminės paklausos sumažėjimas. Be to, per antrą krizę ėmė mažėti nekilnojamo turto kainos ne tik Kalifornijoje, kur buvo daug burbulo požymių, bet ir Teksase ir kituose stabiliuose regionuose, atpigo žaliavos, skirtumas tarp paprastų obligacijų ir TIPS pajamingumų ėmė rodyti defliacijos lūkesčius, o doleris pabrango visų pagrindinių valiutų atžvilgiu. Visa tai reiškia, kad radikaliai pasikeitė rinkų lūkesčiai apie Fed monetarinę politiką, t.y. rinkos suprato, kad Fed nekompensuos pinigų paklausos padidėjimo atitinkamai padidindamas pasiūlą (o dar svarbiau - nebandys sumažinti pinigų paklausos reguliuodamas palūkanų normą už perteklinius bankų rezervus). Kadangi lūkesčių sukūrimas ir yra monetarinės politikos esmė, išeina logiška išvada, kad monetarinė politika sukėlė suminės paklausos sumažėjamą ir antrą krizę.

Šios dvi nuomonės sutinkamos kalbant apie kiekvieną didesnę krizę, bet įdomu tai, kad krizei prasidėjus ir apėmus panikai, vyrauja pirma nuomonė. Apie XX a. Didžiąją krizę taip buvo galvojama iki 1963 metų, kai M.Friedmanas ir A.Schwartz įtikinamai įrodė, kad visgi kalta monetarinė politika, o ekonomistai ir kiti tuo besidomintys per vieną kitą dešimtmetį jų nuomonę pripažino. Apie šią krizę iki šiol populiaresnė pirma nuomonė. Bet S.Sumneriui bent jau pavyko įtikinti antros nuomonės teisingumu visą trečdalį itin idėjoms imlios T.Coweno asmenybės. Pažiūrėsime, kaip bus po vieno kito dešimtmečio.

Šaltiniai: kas gi kitas jei ne S.Sumneris, kuris neseniai surinko nuorodas į savo rašinius į vieną blogo įrašą.

Dienos citata apie rinkos ekonomikos ypatumus

"J.Furmanavičius Kaune ir centrinėse teisėsaugos įstaigose Vilniuje buvo žinomas kaip sąžiningas ir principingas teisėjas, kuriam drąsiai galima patikėti nagrinėti svarbias bylas. Tiesa, operatyviniais kanalais sužinota, kad šis pareigūnas, kaip ir nemaža dalis kitų jo kolegų, buvo perpratęs rinkos ekonomikos ypatumus, tačiau su rimtais Kauno nusikalstamo pasaulio atstovais į kompromisus nesileisdavo ir jokiais jų pasiūlymais nesusigundydavo."
Arūnas Jonušas - Respublika