2010 m. liepos 19 d., pirmadienis

Koordinavimo problemos dviračių sporte

Prasidėjus lemiamoms kovoms Tour De France, ko gero pats laikas postui apie dviračių sportą. Dviračių lenktynės daug kam atrodo nuobodžios. Kaip ir Formulėje 1, didžiausias žiūrovų priešas yra aerodinamika. Skirtingai nuo automobilių sporto, daugiadienes dviračių lenktynes paįvairina tai, ką ekonomistai vadina koordinavimo problemomis, nors lenktynių įdomumo požiūriu jos irgi yra lazda su dviem galais.

Lygioje trasoje vienas dviratininkas dėl aerodinamikos problemų negali pabėgti nuo grupės, jeigu grupė to nenori. Dėl to iš pirmo žvilgsnio tikėtina lygumų etapo eiga - kai visi važiuoja grupėje maždaug pastoviu greičiu, ir tik pabaigoje būna trumpas sprintas. Čia prasideda koordinavimo problemos. Kadangi visi važiuoja kartu, nėra prasmės stengtis važiuoti maksimaliai greitai, o galima truputį pataupyti jėgas. Iš kitos pusės, nuo taupančios jėgas grupės vienas dviratininkas gali pabėgti, kas dažnai ir vyksta lygumų etapuose. Jei pabėga keletas dviratininkų, jie grupėje gali važiuoti greičiau, tačiau vėl neišvengiamai atsiranda koordinavimo problemų. Nedidelei grupei optimalu, kai pakaitomis kiekvienas važiuoja priekyje po vienodai laiko, bet kiekvienam dviratininkui optimalu daugiau laiko važiuoti paskui kolegas, todėl pabėgusių grupių tempas kartais sulėtėja ir jos praranda sunkiai įgytą pranašumą. Kraštutinis to atvejis - kai du pabėgę dviratininkai artėja prie finišo pabėgę toli nuo grupės. Finišo sprinte itin svarbu važiuoti iš paskos, ir aplenkti varžovą tik paskutiniu momentu, todėl kartais prieš sprintą dviratininkai praktiškai sustoja.

Stačiuose kalnuose aerodinamikos įtaka smarkiai sumažėja, todėl lemiamą reikšmę turi individualus dviratininkų pajėgumas, tačiau koordinavimo problemos niekur nedingsta. Kol niekas nebando pabėgti, visiems norisi pataupyti jėgas kitiems etapams, ir važiuoti lėčiau. Bet to, net važiuojant į statų kalną, pabėgti lengviau važiuojant iš paskos, ir netikėtai padidinant tempą, todėl kartais prasideda "kova dėl antros vietos". Žiūrovams kartais norisi matyti kovą iš visų jėgų, todėl jiems geriausia, kai dėl nugalėtojo titulo varžosi kuo daugiau panašaus pajėgumo dviratininkų. Deja, vakarykštis etapas akivaizdžiai parodė, kas 2010 metų Tour De France lyderiai tik du, ir jie puikiai tą supranta. Jeigu atsirastų trečias, jis galėtų daug ką pakeisti, panašiai kaip Tele2 mobiliojo ryšio rinkoje.

2 komentarai:

  1. Gražus šviečiamasis rašinys. Mėgautis, žiūrint daugiadienes dviračių lenktynes, kaip ir kitas elitines sporto šakas (Lengvąją atletiką, biatloną ir pan.) užtrunka išmokti, bet verta. "Le Tour'o" intrigą kiek padidina atskiro starto etapai (liko vienas), kuriuose koordinacijos problemų nebūna, o lyderių rezultatus tiksliai nuspėti sunku. Anksčiau buvo mėginta taikyti bonifikacijos sistema, etapų nugalėtojams ir prizininkams nubraukiant kiek nors sekundžių nuo suminio rezultato. Bet šie dalykai neatsveria lygiaverčių komandų kapitonų stokos. Lieka guostis, kad konkurencija tarp dviejų pretendentų yra geriau, negu jokios konkurencijos, kaip buvo "ankstyvojo" L.Armstrongo laikais.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū, ačiū. Dėl paskutinio sakinio visiškai sutinku.

    AtsakytiPanaikinti