Geri ir blogi bolševikai

Neseniai Econtalk paskyrė porą laidų bolševikų atėjimui į valdžią Rusijoje ir po to vykusioms intrigoms. Knygos Politics, Murder, and Love in Stalin's Kremlin autorius Paul Gregory pasakoja apie N.Bucharino likimą, o R.Service, parašęs L.Trockio biografiją, kalba apie savo herojų. Gregory Buchariną truptį idealizuoja: jis nors ir priklausė kompartijos politbiurui, visgi gailėjosi badu mirštančių valstiečių, jaunystėje klausėsi Böhm-Bawerk'o paskaitų, ir jei netyčia būtų laimėjęs kovą dėl valdžios (nors P.Gregory sutinka, kad idealistai laimi retai), gal net būtų pabandęs įvesti socialdemokratinį valdymo modelį. Service į Trockį žiūri truputį kitaip: nors galų gale tapo bolševikų auka, nors buvo labiausiai išsilavinęs iš bolševikų, Trockis pilietinio karo metais vadovavo Raudonajai armijai, ir jo rankos neišvengiamai smarkiai suteptos. Po Lenino mirties ilgą laiką vyko kova dėl valdžios pagal neaiškias taisykles, bet viena iš jų - reikėjo laimėti partijos draugų simpatijas. Dėl to Service nuomone aukščiausias pareigas užimantys bolševikai riedavosi dėl palyginus neesminių dalykų, juos pateikdami kaip rimtą konfliktą, bet konfliktas beveik visada būdavo visų pirma dėl valdžios, ir tik paskui dėl valdymo sprendimų.

Skirtingus požiūrius į bolševikus yra apibendrinęs B.Kaplanas, taip pat neseniai savo mintis kalbėjęs per Econtalk. Yra toks pasakymas, kad kuo didesnė valdžia, tuo labiau ji sugadina valdančiuosius. Todėl kai kas mano, kad bolševikai iki revoliucijos buvo kilnūs idealistai, tik deja valdžia juos sugadino. Kitas, F.A.Hayeko (ir P.Gregory) požiūris - kad kovoje dėl valdžios laimi blogiausi. Dėl to nors Bucharinas (o gal ir Trockis) buvo kilnūs idealistai, jie buvo pasmerkti pralaimėti Stalinui. B.Kaplanas (ir R.Service) mano, kad nereikia persistengti ieškant gėrio ten, kur jo niekada nebuvo, nes visi bolševikai dar prieš revoliuciją sutarė dėl tikslų ir metodų, kurie buvo baisūs iš pat pradžių. Nors tas baisumas akivaizdžiai pasimatė tik po revoliucijos, jau XIX a. buvo matančių, kur veda ankstyvųjų socialistų idėjos. Vienas iš jų - mažai žinomas vokiečių rašytojas E.Richteris, kuris 1893 metais knygoje Pictures of the Socialistic Future pabandė įsivaizduoti socialistų idėjų pritaikymą praktikoje, ir išėjo gana kraupi distopija.