Short selling'as ir investicijų portfelio optimizavimas

1994-2009 metais dedicated short bias hedge fondų indekso metinė grąža buvo neigiama ir sudarė -2,5% (tokie fondai stambiu mastu parduoda skolintus vertybinius popierius ir pelnosi iš jų vertės kritimo). Per tą patį laikotarpį S&P 500 indekso metinė grąža buvo +7,6%. Pabandykite atspėti, gerai ar blogai dirbo short hedge fondai 1994-2009 metais?

Iš tikrųjų šie fondai dirbo puikiai. Jeigu jie nemokėtų atskirti gerų įmonių nuo blogų, jų grąža būtų maždaug lygi iš minus vieneto padaugintai S&P 500 grąžai. Jeigu jie gerai dirba savo darbą ir sėkmingai nustato, kurios įmonės yra blogesnės už kitas, jų grąža tiesiog pasidaro mažiau neigiama. Yra netgi short fondų, kurių premijavimas atitinka šitą logiką - jeigu rinkos indeksas per metus pakyla 10%, o short fondas per metus nukrenta 3%, premija skaičiuojama nuo 7%, nes fondas septyniais procentais aplenkė padaugintą iš minus vieneto indekso grąžą.

Kyla klausimas, ką reikia padaryti, kad neigiama gerai dirbančių short fondų grąža pavirstų nauda portfeliui. Atsakymas toks - short fondus reikia laikyti itin pigiu draudimu nuo rinkos kritimo. Įsigiję pigų draudimą nuo rinkos kritimo, galime padidinti portfelio dalį, skirtą rizikingoms investicijoms ir taip padidinsime tikėtiną portfelio grąžą bei sumažinsime tikėtiną portfelio riziką. Juk jei būtų pigių ir efektyvių vaistų nuo nutukimo, tikriausiai valgytume daugiau bandelių su uogiene?

Yra du povandeniniai akmenys, kurių gali sutrukdyti mūsų norui sumažinti riziką ir padidinti grąžą. Visų pirma, labai svarbu, kad short strategija tikrai mokėtų atskirti gerus vertybinius popierius nuo blogų. Prieš porą metų pradėjo populiarėti taip vadinami 130/30 fondai. Šie fondai su svertu investuodavo 130% gautų lėšų į vertybinius popierius, bei parduodavo 30% dydžio nuo investuotų į fondą lėšų sudarantį pasiskolintų akcijų kiekį. Tačiau nemažai tokių fondų per krizę parodė prastus rezultatus - jiems nepavyko tinkamai atskirti, kuriuos vertybinius popierius reikia įsigyti, o kuriuos - pasiskolinus parduoti. Investuotojų lūkesčiai nepasiteisino - tokie fondai per krizę nukrito labiau nei rinkų indeksai, o jų rizika buvo didesnė nei rinkos.

Antra problema yra susijusi su market timing'u - sprendimu dėl laiko, kada reikia įeiti į rinką, ir kada išeiti. Gana dažnai klaidingus laiko sprendimus priima patys investuotojai, sudarydami savo portfelį ir investuodami į long ir short pozicijas. Klaidų padaro ir patys short fondai - kartais jų veiklą apriboja rinkų reguliatoriai, o kartais ir jie patys blogai nusprendžia, kada reikia iki maksimumo padidinti short pozicijas, o kada jas reikia apriboti.

Išvada - short selling'ą (skolintų vertybinių popierių pardavimą) reikėtų nagrinėti tik bendro investicijų portfelio optimizavimo kontekste. Norint, kad short selling'as duotų gerų rezultatų, laukia dvi labai sunkios užduotys - reikia įsitikinti, kad shorting'o strategija tikrai atskiria pelus nuo grūdų, bei išvengti klaidų pasirenkant įėjimo ir įšėjimo iš rinkų laiką (market timing).