Nemokami pusryčiai pagal R.Franką

Ekonomistas R.Frank'as, apie kurį jau esame rašę, čia diskutuoja su R.Roberts'u apie savo nemokamų pusryčių idėją. Jo nuomone, turtingose šalyse didžioji dalis vartojimo teikiamos naudos yra ne absoliuti, o santykinė. Žmonės jaučiasi laimingi ne dėl to, kad jų automobilis iki 100km/h įsibėgėja greičiau nei per 5 sekundes, bet todėl, kad jis greitesnis nei bendradarbio. Jie rengia vakarienes 36 svečiams ne todėl, kad visus labai gerbia, bet kad jų kaimynai paprastai kviečiasi tik 24 žmones. Visos visuomenės mastu tai be abejo sukelia išteklių švaistymą. Jeigu būtų atsisakyta pajamų mokesčių ir vietoj jų įvestas progresinis vartojimo mokestis (mokamas nuo sumos, gautos iš pajamų atėmus santaupų pokytį), žmonės daugiau taupytų ir pirktų pigesnius daiktus, bet jų santykinė padėtis liktų tokia pati, todėl jie būtų beveik tokie pat laimingi net ir trumpuoju laikotarpiu. O per ilgesnį laikotarpį padidėjęs taupymas paskatintų spartesnį ekonomikos augimą, ir greitai absoliutus vartojimo lygis pasivytų ir pralenktų buvusį iki mokesčio įvedimo, nes 80 procentų labai didelio skaičiaus yra daugiau nei 98 procentai didelio skaičiaus.

Su kai kuriais Franko teiginiais galima nesutikti. Žmonių prigimtis skatina žmones švaistyti pinigus brangiems nereikalingiems daiktams, bet ji taip pat verčia juos tai darant jaustis laimingus. Norvegijoje pinigų nemokamiems pusryčiams netikėtai gavusi valstybė juos panaudojo geriems darbams, bet yra ir nemažai priešingų pavyzdžių. Tačiau negalima nesutikti, kad vartojimo mokesčiai yra daug geresni už pajamų mokesčius, apie ką čia rašo ir S.Sumneris. Galima būtų pasidžiaugti, kad Lietuvoje tuo požiūriu padėtis geresnė nei JAV - kapitalo pajamos mažai apmokestinamos, pajamų mokestis sumažėjo, ir net krizė nesugebėjo sunaikinti privačių pensijų fondų. Deja, Lietuva per maža, kad lietuvių taupymas turėtų kokios nors įtakos pasaulio kapitalo rinkoms ir ekonomikos augimui.