Apie taupumo paradoksą

Visi žino, kad taupyti yra gerai, o išlaidauti - blogai. Tačiau makroekonomikoje iš pirmo žvilgsnio yra priešingai - vartotojai, išlaidaudami kaip girti jūreiviai, skatina ekonomikos augimą. Tai taip vadinamas taupumo paradoksas. Vieną jo versiją S.Fazzari suformulavo čia: sakykime, kad Antanas kiekvieną savaitgalį eina į restoraną ir išleidžia 100 Lt. Staiga jis ima abejoti dėl savo ateities pajamų, ir nustoja eiti į restoraną. Antanas sutaupo 100 Lt, bet restoranas toliau samdo tiek pat darbuotojų ir gauna 100 Lt mažiau pajamų, todėl restorano savininko santaupos sumažėja 100 Lt. Viską sudėjus, bendras santaupų lygis liko tas pats, o vartojimas sumažėjo.

Galima sakyti, kad restorano savininkas pastebės sumažėjusią paklausą, sumažins kainas, ir paklausa vėl išaugs, bet jei darbuotojų atlyginimai keičiasi lėtai, o dėl konkurencijos kainos jau sumažintos kiek įmanoma, jam bus sunku tai padaryti net jei ir ignoruosime "meniu kaštus", kurie šiuo atveju yra labai tiesioginiai - norint sumažinti kainas, reikia pespausdinti meniu.

Kitas argumentas prieš taupumo paradoksą yra toks: jei Antano sutaupyti 100 Lt investuojami, tai trumpuoju laikotarpiu ekonominės veiklos lygis lieka toks pat, o ilguoju išeina dar geriau, nes investicijos padidina produktyvumą. Bet tai yra veikiau paradokso ignoravimas nei sprendimas, nes jei Antanas investuoja santaupas, tą patį galėjo daryti ir restorano savininkas.

Vienas iš intuityviai lengvai suvokiamų taupumo paradokso sprendimų - naudoti pingų kiekio lygybę PY = MV, arba patobulintą jos versiją M = PYk. Kol restorano savininkas nepastebi, kad Antanas ėmė taupyti, vyksta tiesiog pinigų judėjimas iš vienos kišenės į kitą. Bet anksčiau ar vėliau restorano savininkas tikriausiai sutrumpins darbo laiką ir ims mokėti mažiau atlyginimų darbuotojams. Tuomet restorano savininko turima pinigų suma stabilizuosis, o Antanas toliau kaups pinigus, t.y. padidės bendra pinigų paklausa (t.y. sumažės V).

Kaip jau ne kartą rašėme, jei pinigų pasiūla negali lengvai prisitaikyti prie paklausos, pvz. pinigų vertė susieta su auksu (arba euru), pinigų paklausos padidėjimas gali sukelti krizę. Tačiau jei centrinis bankas (pastaba anarchistams ir radikaliems libertarams: prieš skaitydami vietoj "centrinis bankas" mintyse įrašykite "rinkos sukurta monetarinė sistema") stengiasi kompensuoti padidėjusią pinigų paklausą, pradeda veikti "atvirkščias taupumo paradoksas". Jei Antanas pastebi, kad turi daugiau pinigų nei norėtų, jis bandys jų atsikratyti, tačiau visiems žmonėms kartu paėmus to padaryti nepavyks, nes vienas žmogus gali tik perleisti pinigus kitam. Prasideda žaidimas "karšta bulvė", ir pinigų paklausa atsistato į pradinį lygį. Tiesa, jei centrinis bankas laiku nesustos, gali prasidėti ekonomikos perkaitimas, bet tai - dar kita tema.