2011 m. rugpjūtis 24 d., trečiadienis

Kas blogai su behavioural ekonomika

Šitame Econtalk'e ekonomistas A.Rubinstein'as šiek tiek seno bambeklio tonu skundžiasi, kad jaunimas eina į behavioural ekonomiką, kuri jų nuomone turi paneigti senąją ekonomiką, nes tingi mokytis senosios. Tuo tarpu jo buvęs geras draugas ir behavioural ekonomikos pradininkas A.Tverskis stengdavosi eksperimentais įrodyti tai, kas iš pirmo žvilgsnio ir taip akivaizdu. Beskaitydamas D.Gilberto Stumbling on Happiness (Gilbetas tiesa nėra ekonomistas, bet mėgsta šnekėti apie D.Bernoulli utility funkciją ir žmonių neracionalumą), pagalvojau beveik tą patį. Visi žino, kad klasikinės ekonomikos modeliai, kaip visi kiti modeliai, yra apytiksliai. Bet jie yra naudingi būtent dėl to, kad žmonės iš esmės elgiasi racionaliai, o nukrypimai nuo racionalumo dažnai nėra svarbesni nei Archimedo jėga sveriant arbūzą. Jei kuris nors behavioural ekonomikos eksperimentas atrastų, kad "žmonės, nuėję į parduotuvę, dažniausiai nusiperka tai, ko norėjo", D.Gilbertas ir kiti besivaikantys sensacijų negalėtų sakyti, kad tai tik prielaida.

2 komentarai:

  1. Pirmiausia yra didelis skirtumas tarp klasikinės ekonomikos modelių (A. Smith ir Ricardo) ir neo-klasikinės (Javon, Marshall, Walras, etc.), apie kurias čia tu kalbi.

    o 'neo-klasikinės' ekonomikos modelių mokslinė vertė dažniausiai yra artima nuliui nes naudoja realybėje neegzistuojančias prielaidas, vieną kurių trumpai apžvelgiau savo bloge.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Šiame įraše vietoj "klasikinės" tiksliau būtų buvę sakyti "tradicinės". Bet nesutinku, kad modeliai neturi vertės jei griežtai vertinant neatitinka realybės. Kaip neseniai rašė net Krugmanas, žemėlapis nėra teritorija, o modelis nėra realybė.

    AtsakytiPanaikinti