Laisvės šalininkų, pvz. A.Klingo nuomone, viena iš valstybės kaip institucijos neefektyvumo priežasčių yra konkurencijos trūkumas. Persikelti į kitą valstybę įmanoma, bet sudėtinga, todėl dauguma žmonių gyvena toje valstybėje, kurioje gimė. Padidinus konkurenciją, tikriausiai pagerėtų valstybės teikiamų paslaugų kokybė ir sumažėtų piliečiams daromos žalos. Demokratijos šalininkai mėgsta sakyti, kad demokratija yra pranašesnė už kitas valdymo formas, nes piliečiai turi įtakos valstybės valdymui, tačiau tai nėra nei būtina, nei pakankama sąlyga, kad valdymas būtų efektyvus. Pvz. prekybos centrų klientai neturi jokios įtakos jų valdymui, tačiau dėl konkurencijos prekybos centrai su klientais elgiasi žymiai geriau nei valstybės su piliečiais.
Miltono Fridmano anūkas Patri Fridmanas labiausiai yra pagarsėjęs savo idėja, kaip padidinti konkurenciją viešųjų paslaugų ir teisės normų srityje: sukurti plaukiojančius miestus (angliškai seastead, nuo sea ir homestead - pažodžiui turbūt būtų "naujakurių sodyba jūroje"). Vienas Paypal įkūrėjų ir ankstyvas investuotojas į Facebook bei laisvės idėjoms prijaučiantis filantropas P.Thiel'is finansavo P.Fridmano vadovaujamos miestų jūroje idėją propaguojančios ne pelno siekiančios organizacijos - Seasteading institute - susikūrimą. Idėja gana išsamiai išnagrinėta čia, o P.Fridmanas apie ją čia kalbasi su R.Robertsu, o čia - su J.Brito.
Trumpuoju laikotarpiu nedidelei žmonių grupei pigiausias būdas gyventi ir verstis ūkine veikla jūroje ar vandedyne yra nusipirkti laivą. Tačiau didesnėms žmonių grupėms turbūt pigiau ir patogiau būtų naudoti struktūras, panašias naftos platformas, t.y. ne tokias mobilias kaip laivas ir iškeltas virš bangų, kad nesijaustų supimo.
Nors dabartinės valstybės neskubėtų pripažinti nepriklausoma teritorija pirmos plaukiojančios platformos, jūra laisvės šalininkams patraukli tuo, kad laivuose galiojančios teisės normos iš esmės skiriasi nuo sausumos. Laivas gali plaukioti su bet kurios valstybės vėliava, ir paprastai turi gana nemažą autonomiją net ir pagal tos valstybės įstatymus. Norint pakeisti valstybę, kurios teisės normos galioja plaukiojančioje struktūroje, jos gyventojams nereikia kraustytis, o tik pakeisti vėliavą, susitarus su kita valstybe. Galų gale jei prireiktų kraustytis į kitą vietą, jūroje transportuoti miesto dydžio struktūrą žymiai lengviau nei sausumoje. Be to, jei konstrukcija modulinė, kiekvieno "pastato" savininkas gali pagrasinti, kad persikels į kitą plaukiojantį miestą, jei jo miesto valdžia prastai tenkins jo poreikius, ir jau vien tokia grėsmė verstų valdžią pasitempti. Valdžia galėtų būti demokratinė, arba visas miestas galėtų veikti kaip pelno siekianti įmonė, arba būti valdomas dar kitaip - konkurencija praktikoje parodytų, kuris kelias geriausias.
Yra nemažai praktinių problemų, kurios kiltų miestams jūroje, ir svarbiausias P.Fridmanas aptaria minėtose nuorodose. Visų pirma - ar tai nebūtų per brangu. Daug kas priklauso nuo to, iš kur miestas gautų pajamų. Pirminiais paskaičiavimais gyvenamojo ploto savikaina būtų artima Vakarų šalių didmiesčiams. Du potencialūs pajamų šaltiniai yra jūros išteklių panaudojimas ir teisinės aplinkos pranašumai. Vienas iš galimų jūros išteklių panaudojimo būdų yra žuvivaisa. Žuvų auginimas prie kranto yra gana plačiai paplitęs, bet krantai dažnai vertingesni kaip kurortinės zonos, todėl miestas jūros viduryje galbūt galėtų efektyviau auginti ir eksportuoti žuvis. Vienas iš teisinės aplinkos pranašumo panaudojimo būdų yra medicininis turizmas. Medicinos specialistams iš Indijos ir kitų neturtingų kraštų sunku gauti leidimą dirbti JAV ir kitose išsivysčiusiose šalyse, todėl jų gyventojai kartais net keliauja operuotis ir gydytis į ligonines neturtingose šalyse. Jeigu reikėtų keliauti tik keliasdešimt kilometrų nuo kranto, daug kam tai būtų patrauklu.
Taip pat svarbi yra apsaugos nuo išorės grėsmių problema. Miestas jūroje stengtųsi gyventi taikiai, bet taikos garantija dažnai yra gebėjimas apsiginti. P.Fridmanas grėsmes klasifikuoja į dvi grupes. Privatiems piratams pigiau ir saugiau apiplėšinėti daug brangių prekių gabenančius krovininius laivus, kurių krovinys be to apdraustas ir įgula dėl jo gyvybe rizikuoti nelinkusi, nei plaukiojantį miestą. Be to, apsiginti nuo piratų ir daugumos pasaulio valstybių turėtų padėti priešlaivinės raketos, kurios gana pigios. Nuo didžiųjų valstybių apsiginti karinėmis priemonėmis plaukiojantis miestas neturėtų jokių galimybių, todėl turėtų pasikliauti diplomatija ir gera reputacija. Pvz. šalies politikams būtų sunku pateisinti karinę ataką prieš miestą, kurio ligoninėse gydosi tos šalies piliečiai, įskaitant galbūt ir politikus.
Man plaukiojančių miestų idėjoje įdomiausia yra galimybė eksperimentuoti su politinėmis sistemomis. Galbūt kada nors pasaulis taps pakankamai turtingas, kad tai taptų įmanoma.
Miltono Fridmano anūkas Patri Fridmanas labiausiai yra pagarsėjęs savo idėja, kaip padidinti konkurenciją viešųjų paslaugų ir teisės normų srityje: sukurti plaukiojančius miestus (angliškai seastead, nuo sea ir homestead - pažodžiui turbūt būtų "naujakurių sodyba jūroje"). Vienas Paypal įkūrėjų ir ankstyvas investuotojas į Facebook bei laisvės idėjoms prijaučiantis filantropas P.Thiel'is finansavo P.Fridmano vadovaujamos miestų jūroje idėją propaguojančios ne pelno siekiančios organizacijos - Seasteading institute - susikūrimą. Idėja gana išsamiai išnagrinėta čia, o P.Fridmanas apie ją čia kalbasi su R.Robertsu, o čia - su J.Brito.
Trumpuoju laikotarpiu nedidelei žmonių grupei pigiausias būdas gyventi ir verstis ūkine veikla jūroje ar vandedyne yra nusipirkti laivą. Tačiau didesnėms žmonių grupėms turbūt pigiau ir patogiau būtų naudoti struktūras, panašias naftos platformas, t.y. ne tokias mobilias kaip laivas ir iškeltas virš bangų, kad nesijaustų supimo.
Nors dabartinės valstybės neskubėtų pripažinti nepriklausoma teritorija pirmos plaukiojančios platformos, jūra laisvės šalininkams patraukli tuo, kad laivuose galiojančios teisės normos iš esmės skiriasi nuo sausumos. Laivas gali plaukioti su bet kurios valstybės vėliava, ir paprastai turi gana nemažą autonomiją net ir pagal tos valstybės įstatymus. Norint pakeisti valstybę, kurios teisės normos galioja plaukiojančioje struktūroje, jos gyventojams nereikia kraustytis, o tik pakeisti vėliavą, susitarus su kita valstybe. Galų gale jei prireiktų kraustytis į kitą vietą, jūroje transportuoti miesto dydžio struktūrą žymiai lengviau nei sausumoje. Be to, jei konstrukcija modulinė, kiekvieno "pastato" savininkas gali pagrasinti, kad persikels į kitą plaukiojantį miestą, jei jo miesto valdžia prastai tenkins jo poreikius, ir jau vien tokia grėsmė verstų valdžią pasitempti. Valdžia galėtų būti demokratinė, arba visas miestas galėtų veikti kaip pelno siekianti įmonė, arba būti valdomas dar kitaip - konkurencija praktikoje parodytų, kuris kelias geriausias.
Yra nemažai praktinių problemų, kurios kiltų miestams jūroje, ir svarbiausias P.Fridmanas aptaria minėtose nuorodose. Visų pirma - ar tai nebūtų per brangu. Daug kas priklauso nuo to, iš kur miestas gautų pajamų. Pirminiais paskaičiavimais gyvenamojo ploto savikaina būtų artima Vakarų šalių didmiesčiams. Du potencialūs pajamų šaltiniai yra jūros išteklių panaudojimas ir teisinės aplinkos pranašumai. Vienas iš galimų jūros išteklių panaudojimo būdų yra žuvivaisa. Žuvų auginimas prie kranto yra gana plačiai paplitęs, bet krantai dažnai vertingesni kaip kurortinės zonos, todėl miestas jūros viduryje galbūt galėtų efektyviau auginti ir eksportuoti žuvis. Vienas iš teisinės aplinkos pranašumo panaudojimo būdų yra medicininis turizmas. Medicinos specialistams iš Indijos ir kitų neturtingų kraštų sunku gauti leidimą dirbti JAV ir kitose išsivysčiusiose šalyse, todėl jų gyventojai kartais net keliauja operuotis ir gydytis į ligonines neturtingose šalyse. Jeigu reikėtų keliauti tik keliasdešimt kilometrų nuo kranto, daug kam tai būtų patrauklu.
Taip pat svarbi yra apsaugos nuo išorės grėsmių problema. Miestas jūroje stengtųsi gyventi taikiai, bet taikos garantija dažnai yra gebėjimas apsiginti. P.Fridmanas grėsmes klasifikuoja į dvi grupes. Privatiems piratams pigiau ir saugiau apiplėšinėti daug brangių prekių gabenančius krovininius laivus, kurių krovinys be to apdraustas ir įgula dėl jo gyvybe rizikuoti nelinkusi, nei plaukiojantį miestą. Be to, apsiginti nuo piratų ir daugumos pasaulio valstybių turėtų padėti priešlaivinės raketos, kurios gana pigios. Nuo didžiųjų valstybių apsiginti karinėmis priemonėmis plaukiojantis miestas neturėtų jokių galimybių, todėl turėtų pasikliauti diplomatija ir gera reputacija. Pvz. šalies politikams būtų sunku pateisinti karinę ataką prieš miestą, kurio ligoninėse gydosi tos šalies piliečiai, įskaitant galbūt ir politikus.
Man plaukiojančių miestų idėjoje įdomiausia yra galimybė eksperimentuoti su politinėmis sistemomis. Galbūt kada nors pasaulis taps pakankamai turtingas, kad tai taptų įmanoma.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą