Kultūros barai apie rinkas ir visuomenę

Į rankas netikėtai pateko "Kultūros barų" numeris, kuriame perspausdinamas buvusio Rumunijos finansų ministro D.Daianu straipsnis "Rinkos ir visuomenė". Straipsnis pakankamai įdomus, kad būtų ką pakomentuoti, tik "Kultūros barų" ketinimams apšviesti skaitytojus finansų rinkų sąveikos su visuomene klausimais pakiša koją vertėjų problema. Kiek suprantu, straipsnį vertė už kultūrologiją ir architektūrą atsakingas darbuotojas, todėl net žmogui, nuolat skaitančiam angliškai panašiomis temomis kai ką suprasti pavyksta ("prieš keletą dešimtmečių JAV patyrė dvigubą infliaciją" - turėtų būti "dviženklę infliaciją", "nepasitikėjimo finansinėmis grupėmis įstatymas" - turbūt turėtų būti "antimonopolinis finansinių grupių įstatymas", "viduriniosios klasės erozija apsunkina čekių ir balansų funkcionavimą" - sunku išversti, bet žymiai geriau už čekius ir balansus būtų "integruoti kontrolės mechanizmai"), o kai ko - nelabai ("investicijų bankai parduoda investuotojų finansinius produktus, kurių jiems patiems kaip tik ir trūksta" - nors galbūt čia painiai rašo pats autorius). Galima tik užjausti tradicinį "Kultūros barų" skaitytoją, bandantį iššifruoti tokį tekstą. Visgi pagrindines mintis iššifruoti manau pavyko, ir skubu pasidalinti to sunkaus darbo rezultatais:

• D.Daianu buvo teisus, 2008-ųjų gegužę perspėdamas, kad krizė gresia ir Europai. Nesu skaitęs to perspėjimo, todėl belieka sutikti. 
• Centriniai bankai ir kiti reguliuotojai pernelyg pasitikėjo finansų rinkų gebėjimu sutramdyti atskirų žaidėjų "gyvuliškus polinkius", nes vadovavosi efektyvių hipoteze, kuri akivaizdžiai klaidinga. Mano nuomone, tokiais teiginiais švaistytis pavojinga. Dažnai radus bet kokį rinkų nevisiško tobulumo pavyzdį, valstybės kišimosi į ekonomiką šalininkų akys sužimba kaip kreascionistų, aptikusių penkių tūkstančių metų senumo dinozauro iškaseną, nors visiškai tobula rinka yra tik matematinis modelis, panašiai kaip Niutono mechanika, naudojanti materialius taškus. Esminis klausimas šiuo atveju - ar tas modelis yra naudingas. Kalbant apie krizę sukėlusius išvestinius su rizikingomis būsto paskolomis susietus instrumentus, jų rinka buvo stebėtinai nutolusi nuo paprasto teorinio modelio (kaip vaizdingai aprašo M.Lewis), tačiau net ir šiuo atveju žaidėjai be abejo padarė išvadas, todėl kitą kartą tokio didumo burbului išsipūsti bus sunkiau, nes norinčių pakartoti M.Burry sėkmę bus daugiau. O neturint konkretaus modelio, kodėl rinka klysta, pvz. vertindama tikėtiną ateinančių penkerių metų infliaciją, išmintingiausia vadovautis rinkos įvertinimu, o ne jį neigti.
• "Pernelyg didelių, kad sužlugtų" finansų grupių egzistavimas yra problema, iškreipianti rinkos kaip mechanizmo esmę, ir kelianti finansų krizių pavojų ateityje. D.Daianu nemini vienos svarbios šios problemos priežasties - valstybinio bankų indėlių draudimo, tačiau iš esmės jis teisus. Taip pat jis lyg ir agituoja reguliuoti finansų institucijas, tačiau (manau pagrįstai) pats nelabai tiki tokio reguliavimo sėkme. Jis linkęs kaltinti pačių finansų institucijų lobizmą, tačiau tokiu svarbiu klausimu norėtųsi įgyvendinamų pasiūlymų, o ne kaltinimų.
• Krizė kelia grėsmę demokratijos funkcionavimui, nes sudaro sąlygas pasireikšti radikalams ir kitiems "kvailiams su iniciatyva", kurie palyginus su nieko negalinčiais padaryti per krizę tradiciniais politikais santykinai rinkėjams atrodo patraukliau. Aš linkęs jam pritarti, išskyrus tai, kad tradiciniai politikai ir biurokratai nėra visai bejėgiai, nes kaip įrankį galėtų panaudoti monetarinę politiką, tik to nesupranta.
• Jau keletą dešimtmečių turtingieji turtėja, o vidurinioji klasė - ne. Krizė dar pablogina viduriniosios klasės padėtį, ir tai taip pat kelia problemų demokratijai. Mano nuomone, truputį net keista tiek įrodinėti, kad krizė yra blogai. O statistinius duomenis apie viduriniosios klasės pajamas reikia vertinti atsargiai. Pvz. "lenkų santechnikas" Vakarų Europoje sumažina viduriniosios klasės pajamų vidurkį, bet palengvina gyvenimą vietiniams gyventojams, nes jiems nebereikia samdyti prancūzo, arba, dar blogiau, belgo santechniko.
• Krizė kelia "užprogramuotos" infliacijos grėsmę, nes per ją išaugo pinigų bazė. Kaip ne kartą rašėme, nepagrįsta infliacijos baimė yra ko gero didžiausia dabartinė Europos politikų ir biurokratų problema (bent jau iš potencialiai išsprendžiamų problemų). Šiuolaikiniai centriniai bankai galėtų bent jau pabandyti pasiekti, kad nedarbo lygis būtų artimas natūraliam, ir jie turi pakankamai priemonių tą daryti saugiai, nesukeldami didesnės nei kelių procentų infliacijos, tačiau jiems trukdo pasenusios darbo procedūros, pagrįstos pasenusiomis ekonomikos teorijomis.
• A.Smitas, K.Arrow ir kiti pabrėžė moralės svarbą ekonomikai, todėl nenuostabu, kad šiuolaikinės finansų rinkos, kurių kai kuriems svarbiems dalyviams būdingas cinizmas, beatodairiškumas ir nepagarba kitiems, negali tinkamai funkcionuoti. Na, gal autorius taip kategoriškai ir neteigia, bet užuomina tokia. Mano nuomone, čia suplakti keli dalykai. A.Smitas tyrinėjo tiek moralę, tiek rinkas, ir pats be abejo buvo geras žmogus, tačiau jis manau būtų sutikęs, kad vien cinizmas ir nepagarba kitiems vargu ar gali rimtai sutrikdyti rinką, nors K.Arrow ir atrado keletą specifinių atvejų. Priešingai, rinka yra stebuklingas mechanizmas būtent todėl, kad paverčia savanaudiškumą naudinga visuomenei jėga. Visuomenės moralė turi daugiau įtakos ne rinkoms, o demokratijai, o demokratiškai valdomų valstybių veiksmai turi įtakos rinkoms, bet tai jau sudėtingesnė sąveika.
• Jei eurobiurokratai įgytų daugiau galių, jie galėtų daugiau prisidėti prie kovos su krizėmis. Su šiuo teiginiu ginčytis sunku, tačiau kažkodėl man palengvėja pagalvojus, kad toks scenarijus mažai tikėtinas.

2011 11 09. Pridursiu dar du dalykus:

• D.Daianu teigia, kad Vakarų Europos gerovės valstybė neišvengiamai turės būti apkarpoma, visų pirma dėl demografinių priežasčių, ir siūlo kaip J.F.Kenedis pagalvoti piliečiams, ką jie gali duoti valstybei, o ne ką valstybė gali duoti jiems. Blogiausia, kad supratus pažodžiui ir pasiūlius susiderėti per vidurį, nei viena pusė lengvai nesutiks. Demografines problemas padėtų išspręsti imigracijos apribojimų sušvelninimas, bet jis politiškai nepopuliarus net ir valstybėse su ne tokiomis giliomis nacionalizmo tradicijomis. Taigi labai gali būti, kad gimstamumo sumažėjimas bus viena rimčiausių XXI a. problemų, ir ne tik Europoje.
• D.Daianu nuomone (kuri toli gražu nėra originali) viena iš finansų krizės priežasčių JAV buvo XXa. pabaigoje įvykęs finansų institucijų dereguliavimas. Tą įtikinamai ir paprastai paneigia A.Klingas čia. Ekonomistui iš kitos planetos parodžius finansinių institucijų reguliavimo teisės normas, galiojusias 1980aisiais ir 2000aisiais, jis tikrai pasakytų, kad 2000aisiais reguliavimo, skirto apsisaugoti nuo finansų krizių, buvo daugiau, pvz. buvo bent šiokie tokie nuo rizikos priklausomi kapitalo reikalavimai. Tuo tarpu 1980aisiais buvo daugiau teisės normų, ribojančių finansinių institucijų tarpusavio konkurenciją ir kitaip mažinančių rinkos efektyvumą, bet nuo krizių jos tikrai nesaugojo. Taigi krizė kilo ne dėl prastesnio reguliavimo, bet nepaisant jo patobulinimų.