Ekonomistas R.Frankas neseniai parašė knygą The Darwin Economy. Kol kas knygos neskaičiau, tik klausiau pokalbius su autoriumi čia ir čia. Apie ankstesnę R.Franko knygą ir pasiūlymą apmokestinti vartojimą jau rašiau čia ir čia, o apie rinką ir džiunglių įstatymus - čia ir čia.
Frankas sako, kad po šimto metų ekonomikos pradininku bus laikomas ne A.Smitas, o Č.Darvinas. Nesunku atspėti, kad aš su juo nesutinku. Frankas teisus, kad Darvino teorijos įtaka žmonėms vis dar nepakankamai įvertinama. Kaip dažnai sako R.Hansonas, žmonės atsirado natūralios atrankos būdu, todėl dauguma jų pomėgių ir veiklos rūšių turėtų būti evoliucinės adaptacijos, bet ilgą laiką socialiniai mokslai tą bandė ignoruoti. Vienam įtakingiausių dėmesį į tai atkreipusių straipsnių dar nėra dvidešimties metų. Tačiau tai, kokią įtaką evoliucija turėjo žmonių norams ir preferencijoms, yra labiau psichologijos sritis, o ekonomika yra daugiau nei atskiri žmonės, ir čia svarbus A.Smito indėlis. Pvz. natūralus žmonių polinkis siekti aukštesnės padėties visuomenėje ir atidžiai sekti kitų žmonių padėtį turi daug įtakos žmonių vartojimo įpročiams, sportui, menui ir daugeliui kitų veiklos sričių, bet ne mažiau svarbus yra klausimas, iš kur atsiranda prekės ir paslaugos, kurias perka žmonės, motyvuojami tų evoliucinių priežasčių, nuo ko priklauso jų kainos, na ir aišku kodėl vienose valstybėse žmonės to gero turi daugiau, o kitose - mažiau. Be to, jei netyčia pasitvirtintų R.Hansono ateities prognozės, A.Smito indėlio reikšmė dar labiau išaugtų.
Knygoje R.Frankas kiek suprantu daug dėmesio skiria pasiūlymui įvesti vartojimo mokestį. Čia ekonominė logika aiški, ir sunku su ja nesutikti. Kaip rašė atrodo S.Landsburgas, vienas iš klaidingiausių populiarių pasakymų - kad mokesčių ir mirties negalima išvengti. Priešingai - beveik bet kuris mokestis skatina jo vengti, ir kuo didesnis tarifas, tuo stipresnis tas poveikis. Čia kalbu ne apie šešėlinę ekonomiką, o apie žmonių motyvaciją: jei apmokestinamas nekilnojamas turtas, žmonės jo perka mažiau; jei apmokestinamos darbo pajamos, žmonės mažiau dirba; jei apmokestinamos kapitalo pajamos, žmonės mažiau taupo ir investuoja. Darbas ir taupymas yra žmonijai naudingi dalykai, todėl jų apmokestinimas yra žalingas. Tuo požiūriu apmokestinti vartojimą mažiau žalinga, nes vartojimas nors ir teikia žmonėms naudos, jį iš dalies skatina koordinavimo problema: žmonės evoliuciškai linkę atrodyti geriau už aplinkinius, tačiau jei kaimynai Jonas ir Petras abu stengiasi nusipirkti geresnį automobilį nei kaimyno, kažkuriam vis tiek nepavyks, o tokios pastangos sukels nemažai išteklių švaistymo. Žmonių norą turėti geresnį nei kaimyno automobilį Frankas lygina su jūros dramblių patinų svorio auginimu, kuris jūros drambliams visiems kartu paėmus yra žalingas, kadangi tam sunaudojama daug išteklių, o patelių haremas vis tiek atitinka tik stipriausiems.
Išgirdus apie vartojimo mokesčius, kai kam ši idėja atrodo sunkiai įdiegiama praktikoje, bet taip nėra. Vienas iš vartojimo mokesčių yra PVM. R.Frankui patrauklesnis progresinis vartojimo mokestis, kurį įdiegti irgi nėra sudėtinga: be pajamų deklaravimo papildomai dar reikėtų deklaruoti santaupas, o mokestį mokėti nuo skirtumo. Apie panašią apmokestinimo schemą yra rašę S.Sumneris, S.Landsburgas ir M.Yglesias.
R.Frankas stengiasi nešališkai įvertinti kairiųjų ir dešiniųjų nuomones svarbiais klausimais, atsižvelgdamas į evoliucinių reiškinių keliamus rinkos netobulumus, tačiau mano nuomone padaro įdomią klaidą, kuri parodo, kaip sunku būti nešališkam. Jo pavyzdys yra valstybės kišimasis reguliuojant saugumą darbe. Visų pirma, jis turi porą gerų klausimų tiems, kurie mano, kad saugumas yra visų svarbiausia ir kalbant apie jį nepadoru skaičiuoti pinigus ir kitus ribotus išteklius. Pirmas klausimas: ar šiandien tikrinote savo automobilio stabdžius? Antas: ar ketinate juos tikrinti rytoj? Sveiko proto žmogus neturėtų atsakyti teigiamai į abu klausimus, nes kasdien tikrinti automobilio stabdžius yra per brangu, nors ir pridėtų šiek tiek saugumo. Taigi saugumas, kaip ir visa kita pasaulyje, turi baigtinę vertę. Šitą pripažįstant, galima sekti Franko mintį toliau. Kairieji paprastai sako, kad saugumą darbe valstybė turi reguliuoti todėl, kad įmonės siekia tik pelno, ir tikrai neleis savo pinigų, kad apsaugotų darbuotojus nuo nelaimių. Kaip sako Frankas, tai netiesa, nes jei darbuotojai vertina savo saugumą daugiau nei kainuoja jį užtikrinantys darbo vietos patobulinimai, pelno siekiančioms įmonėms apsimoka investuoti į tokius patobulinimus, nes jos konkuruoja tarpusavyje dėl darbuotojų, o darbuotojai verčiau dirbs saugesnėje darbo vietoje už mažesnį atlyginimą nei atvirkščiai. Dešinieji paprastai sako, kad saugumas darbo vietoje yra darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalas, ir valstybei juo rūpintis nėra pagrindo, nes jokios trečiosios šalys su šiuo susitarimu nesusiję. Franko nuomone, tai irgi nėra teisinga, jei įvertinsime žmonių polinkį konkuruoti tarpusavyje dėl aukštesnės padėties visuomenėje. Pvz. jei visi žmonės nori leisti vaikus į kuo geresnę mokyklą, jie stengiasi gyventi kuo geresniame rajone, bet dėl to tik pakyla nekilnojamo turto kainos geruose rajonuose, o dalis vaikų vis tiek turi eiti į prastesnes mokyklas. Dėl to, jei rinkai paliksime reguliuoti saugumo darbe klausimus, žmonės verčiau rinksis nesaugias darbo vietas su didesniu atlyginimu, kad galėtų gyventi geresniame rajone, bet visi į gerus rajonus netilps, o saugumas darbe sumažės. Dėl šito turiu tris pastabas:
1. Suprantu Franko norą neatrodyti ciniškai kalbant vien apie jūros dramblių poravimąsi, dideles mašinas ir ego prailgintuvus. Bet pavyzdys apie nekilnojamą turtą nelabai tinkamas. Skirtingai nuo didelių mašinų gamybos ar jūros dramblių svorio auginimo, brangstant nekilnojamam turtui visuomenė kartu paėmus išteklių nešvaisto. Pirkėjų sumokėtus pinigus gauna pardavėjai, kurie turtui pabrangus nepatiria jokių papildomų kaštų, skirtingai nei automobilių gamintojai, gamindami džipą vietoj mažesnės mašinos. Vis dėlto jei žmonių norą leisti vaikus į gerą mokyklą pakeisime žmonių noru turėti geresnę mašiną nei kaimyno, Frankas kol kas teisus.
2. Kapitalizmo sąlygomis galimybių rizikuoti, siekiant uždirbti daugiau, yra be galo daug, ir saugumo darbo vietoje atsisakymas toli gražu nėra svarbiausia iš jų. Jei žmonės (ypač vyrai) yra linkę rizikuoti bandydami užsidirbti, jie ras būdų, kaip tai padaryti. Vienas būdas yra pradėti savo verslą. Kitas - eiti į kazino. Trečias - tapti aktoriumi, sportininku, nusikaltėliu ar rinktis kitą profesiją su didele pajamų nelygybe. Ketvirtas - rinktis rizikingesnes investicijas, pvz. mažiau obligacijų ar indėlių ir daugiau akcijų, nekalbant jau apie svertą ir išvestines priemones. Taigi saugoti žmones nuo rizikos yra praktiškai beviltiškas reikalas. Frankas pats sutinka, kad yra daug praktinių valstybinio darbo saugumo reguliavimo problemų, pradedant Hajekiška problema, kaip nustatyti optimalų rizikos lygį, ir baigiant biurokratų motyvacija dirbti visuomenės labui. Dėl to jis pritaria, kad valstybė geriausiu atveju gali bandyti pakreipti bendrą žmonių motyvaciją į norimą pusę, pvz. įvesdama vartojimo mokestį, bet neverta stengtis reguliuoti kiekvienos žmonių elgesio srities. Tik darbo saugumo klausimu kažkodėl jis vis tiek daro nelabai pagrįstą išimtį.
3. R.Hansonas yra rašęs apie tikrąją priežastį, kodėl žmonės linkę reguliuoti saugumą darbo vietoje: kaip ir su visu paternalizmu, pagrindinė priežastis yra žiūrėjimas iš aukšto į žemesnę padėtį visuomenėje užimančius žmones. Visi žavisi drąsiais vyrais, lipančiais į Everestą, bet daug kas mano, kad dviratininkai turi dėvėti liemenes, šalmus ir apskritai nesipainioti po ratais. Nurodinėdami, kaip turi elgtis žemesnę padėtį visuomenėje užimantys žmonės, mes signalizuojame savo aukštesnę padėtį. Taigi be Darvino kalbėdami apie saugumą darbo vietoje neišsiversime, bet išvada kiek kitokia nei Franko.
Frankas sako, kad po šimto metų ekonomikos pradininku bus laikomas ne A.Smitas, o Č.Darvinas. Nesunku atspėti, kad aš su juo nesutinku. Frankas teisus, kad Darvino teorijos įtaka žmonėms vis dar nepakankamai įvertinama. Kaip dažnai sako R.Hansonas, žmonės atsirado natūralios atrankos būdu, todėl dauguma jų pomėgių ir veiklos rūšių turėtų būti evoliucinės adaptacijos, bet ilgą laiką socialiniai mokslai tą bandė ignoruoti. Vienam įtakingiausių dėmesį į tai atkreipusių straipsnių dar nėra dvidešimties metų. Tačiau tai, kokią įtaką evoliucija turėjo žmonių norams ir preferencijoms, yra labiau psichologijos sritis, o ekonomika yra daugiau nei atskiri žmonės, ir čia svarbus A.Smito indėlis. Pvz. natūralus žmonių polinkis siekti aukštesnės padėties visuomenėje ir atidžiai sekti kitų žmonių padėtį turi daug įtakos žmonių vartojimo įpročiams, sportui, menui ir daugeliui kitų veiklos sričių, bet ne mažiau svarbus yra klausimas, iš kur atsiranda prekės ir paslaugos, kurias perka žmonės, motyvuojami tų evoliucinių priežasčių, nuo ko priklauso jų kainos, na ir aišku kodėl vienose valstybėse žmonės to gero turi daugiau, o kitose - mažiau. Be to, jei netyčia pasitvirtintų R.Hansono ateities prognozės, A.Smito indėlio reikšmė dar labiau išaugtų.
Knygoje R.Frankas kiek suprantu daug dėmesio skiria pasiūlymui įvesti vartojimo mokestį. Čia ekonominė logika aiški, ir sunku su ja nesutikti. Kaip rašė atrodo S.Landsburgas, vienas iš klaidingiausių populiarių pasakymų - kad mokesčių ir mirties negalima išvengti. Priešingai - beveik bet kuris mokestis skatina jo vengti, ir kuo didesnis tarifas, tuo stipresnis tas poveikis. Čia kalbu ne apie šešėlinę ekonomiką, o apie žmonių motyvaciją: jei apmokestinamas nekilnojamas turtas, žmonės jo perka mažiau; jei apmokestinamos darbo pajamos, žmonės mažiau dirba; jei apmokestinamos kapitalo pajamos, žmonės mažiau taupo ir investuoja. Darbas ir taupymas yra žmonijai naudingi dalykai, todėl jų apmokestinimas yra žalingas. Tuo požiūriu apmokestinti vartojimą mažiau žalinga, nes vartojimas nors ir teikia žmonėms naudos, jį iš dalies skatina koordinavimo problema: žmonės evoliuciškai linkę atrodyti geriau už aplinkinius, tačiau jei kaimynai Jonas ir Petras abu stengiasi nusipirkti geresnį automobilį nei kaimyno, kažkuriam vis tiek nepavyks, o tokios pastangos sukels nemažai išteklių švaistymo. Žmonių norą turėti geresnį nei kaimyno automobilį Frankas lygina su jūros dramblių patinų svorio auginimu, kuris jūros drambliams visiems kartu paėmus yra žalingas, kadangi tam sunaudojama daug išteklių, o patelių haremas vis tiek atitinka tik stipriausiems.
Išgirdus apie vartojimo mokesčius, kai kam ši idėja atrodo sunkiai įdiegiama praktikoje, bet taip nėra. Vienas iš vartojimo mokesčių yra PVM. R.Frankui patrauklesnis progresinis vartojimo mokestis, kurį įdiegti irgi nėra sudėtinga: be pajamų deklaravimo papildomai dar reikėtų deklaruoti santaupas, o mokestį mokėti nuo skirtumo. Apie panašią apmokestinimo schemą yra rašę S.Sumneris, S.Landsburgas ir M.Yglesias.
R.Frankas stengiasi nešališkai įvertinti kairiųjų ir dešiniųjų nuomones svarbiais klausimais, atsižvelgdamas į evoliucinių reiškinių keliamus rinkos netobulumus, tačiau mano nuomone padaro įdomią klaidą, kuri parodo, kaip sunku būti nešališkam. Jo pavyzdys yra valstybės kišimasis reguliuojant saugumą darbe. Visų pirma, jis turi porą gerų klausimų tiems, kurie mano, kad saugumas yra visų svarbiausia ir kalbant apie jį nepadoru skaičiuoti pinigus ir kitus ribotus išteklius. Pirmas klausimas: ar šiandien tikrinote savo automobilio stabdžius? Antas: ar ketinate juos tikrinti rytoj? Sveiko proto žmogus neturėtų atsakyti teigiamai į abu klausimus, nes kasdien tikrinti automobilio stabdžius yra per brangu, nors ir pridėtų šiek tiek saugumo. Taigi saugumas, kaip ir visa kita pasaulyje, turi baigtinę vertę. Šitą pripažįstant, galima sekti Franko mintį toliau. Kairieji paprastai sako, kad saugumą darbe valstybė turi reguliuoti todėl, kad įmonės siekia tik pelno, ir tikrai neleis savo pinigų, kad apsaugotų darbuotojus nuo nelaimių. Kaip sako Frankas, tai netiesa, nes jei darbuotojai vertina savo saugumą daugiau nei kainuoja jį užtikrinantys darbo vietos patobulinimai, pelno siekiančioms įmonėms apsimoka investuoti į tokius patobulinimus, nes jos konkuruoja tarpusavyje dėl darbuotojų, o darbuotojai verčiau dirbs saugesnėje darbo vietoje už mažesnį atlyginimą nei atvirkščiai. Dešinieji paprastai sako, kad saugumas darbo vietoje yra darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalas, ir valstybei juo rūpintis nėra pagrindo, nes jokios trečiosios šalys su šiuo susitarimu nesusiję. Franko nuomone, tai irgi nėra teisinga, jei įvertinsime žmonių polinkį konkuruoti tarpusavyje dėl aukštesnės padėties visuomenėje. Pvz. jei visi žmonės nori leisti vaikus į kuo geresnę mokyklą, jie stengiasi gyventi kuo geresniame rajone, bet dėl to tik pakyla nekilnojamo turto kainos geruose rajonuose, o dalis vaikų vis tiek turi eiti į prastesnes mokyklas. Dėl to, jei rinkai paliksime reguliuoti saugumo darbe klausimus, žmonės verčiau rinksis nesaugias darbo vietas su didesniu atlyginimu, kad galėtų gyventi geresniame rajone, bet visi į gerus rajonus netilps, o saugumas darbe sumažės. Dėl šito turiu tris pastabas:
1. Suprantu Franko norą neatrodyti ciniškai kalbant vien apie jūros dramblių poravimąsi, dideles mašinas ir ego prailgintuvus. Bet pavyzdys apie nekilnojamą turtą nelabai tinkamas. Skirtingai nuo didelių mašinų gamybos ar jūros dramblių svorio auginimo, brangstant nekilnojamam turtui visuomenė kartu paėmus išteklių nešvaisto. Pirkėjų sumokėtus pinigus gauna pardavėjai, kurie turtui pabrangus nepatiria jokių papildomų kaštų, skirtingai nei automobilių gamintojai, gamindami džipą vietoj mažesnės mašinos. Vis dėlto jei žmonių norą leisti vaikus į gerą mokyklą pakeisime žmonių noru turėti geresnę mašiną nei kaimyno, Frankas kol kas teisus.
2. Kapitalizmo sąlygomis galimybių rizikuoti, siekiant uždirbti daugiau, yra be galo daug, ir saugumo darbo vietoje atsisakymas toli gražu nėra svarbiausia iš jų. Jei žmonės (ypač vyrai) yra linkę rizikuoti bandydami užsidirbti, jie ras būdų, kaip tai padaryti. Vienas būdas yra pradėti savo verslą. Kitas - eiti į kazino. Trečias - tapti aktoriumi, sportininku, nusikaltėliu ar rinktis kitą profesiją su didele pajamų nelygybe. Ketvirtas - rinktis rizikingesnes investicijas, pvz. mažiau obligacijų ar indėlių ir daugiau akcijų, nekalbant jau apie svertą ir išvestines priemones. Taigi saugoti žmones nuo rizikos yra praktiškai beviltiškas reikalas. Frankas pats sutinka, kad yra daug praktinių valstybinio darbo saugumo reguliavimo problemų, pradedant Hajekiška problema, kaip nustatyti optimalų rizikos lygį, ir baigiant biurokratų motyvacija dirbti visuomenės labui. Dėl to jis pritaria, kad valstybė geriausiu atveju gali bandyti pakreipti bendrą žmonių motyvaciją į norimą pusę, pvz. įvesdama vartojimo mokestį, bet neverta stengtis reguliuoti kiekvienos žmonių elgesio srities. Tik darbo saugumo klausimu kažkodėl jis vis tiek daro nelabai pagrįstą išimtį.
3. R.Hansonas yra rašęs apie tikrąją priežastį, kodėl žmonės linkę reguliuoti saugumą darbo vietoje: kaip ir su visu paternalizmu, pagrindinė priežastis yra žiūrėjimas iš aukšto į žemesnę padėtį visuomenėje užimančius žmones. Visi žavisi drąsiais vyrais, lipančiais į Everestą, bet daug kas mano, kad dviratininkai turi dėvėti liemenes, šalmus ir apskritai nesipainioti po ratais. Nurodinėdami, kaip turi elgtis žemesnę padėtį visuomenėje užimantys žmonės, mes signalizuojame savo aukštesnę padėtį. Taigi be Darvino kalbėdami apie saugumą darbo vietoje neišsiversime, bet išvada kiek kitokia nei Franko.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą