2009 m. spalis 2 d., penktadienis

Apie vulgarius keinsistus

Dažnai girdimi argumentai prieš fiskalinį stimuliavimą (didinant vyriausybės išlaidas, o ne mažinant mokesčius) yra trys:
1. Rikardo ekvivalentumas. Jei vyriausybė skolinasi pinigus, ji kažkada didins mokesčius, todėl didinant vyriausybės išlaidas bendras vartojimas gali (daug) nepadidėti, nes papildomi pinigai bus sutaupyti, kad būtų iš ko paskui sumokėti mokesčius.
2. Neigiami mokesčių didinimo padariniai - mokesčiai skatina mažiau užsiimti apmokestinama veikla, o apmokestinama paprastai darbas, verslas, vartojimas ir kiti geri dalykai.
3. Pinigų iššvaistymas. Pagal M.Friedmano pinigų panaudojimo dėsnį, mažiausiai efektyviai panaudojami svetimi pinigai svetimoms reikmėms.

Kaip pastebi S.Sumneris, atrodo visi jau pamiršo, kad naujosios keinsistinės makroekonomikos šalininkai fiskalinio stimuliavimo buvo atsisakę dėl visai kitos priežasties. Jeigu centrinis bankas laikosi pasižadėjimo siekti užsibrėžto taikinio (infliacijos arba NBVP), fiskalinis stimuliavimas negali turėti jokio poveikio, nes monetarinė politika jį kompensuos. Pvz. jei taikinys yra 2% infliacija, o fiskalinio stimuliavimo priemonėmis bandoma padidinti vartojimą ir infliaciją, centrinis bankas kompensuos tai atitinkamai sumažindamas pinigų pasiūlą. Apie tai kažkada rašė P.Krugmanas, to nesuprantančius pavadinęs vulgariais keinsistais.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą