Sekmadienio skaitiniai: ar NSO yra ateiviai

Nors jau daugiau kaip pusę šimtmečio įvairūs žmonės nuolat praneša pastebėję neatpažintą skraidantį objektą, dauguma mažiau patiklių žmonių nemano, kad ateiviai iš kosmoso mus stebi. Kaip rašo R.Hansonas, nuo seno nuolat pasitaikydavo pranešimų apie pastebėtas fėjas, undines, vaiduoklius ir iš dangaus krintančius akmenis, kuriais mažiau patiklūs žmonės netikėdavo. Dabar dauguma sutiktų, kad tikriausiai visi pranešimai apie pastebėtas fėjas buvo klaidingi, bet apie iš dangaus nukritusius akmenis bent jau dalis pasakotojų nemelavo. Taigi jei keistuoliai pasakoja apie mažai tikėtinus dalykus, negalima atmesti nors kelių procentų tikimybės, kad vis dėlto jie nemeluoja. Kodėl tuomet mažiau patiklūs žmonės mano, kad NSO tikrai tikrai nėra ateiviai? Kai kas pasakytų, kad tai prieštarauja mūsų turimoms gamtos mokslų žinioms, bet ar tikrai? Visata yra bent trylikos milijardų metų senumo - gerokai senesnė už Saulės sistemą, todėl anksčiau atsiradę civilizacijos turėjo laiko sukaupti pakankamai žinių ir išteklių, kad galėtų pas mus nepastebimai atskraidinti (arba atskridę pasigaminti Saulės sistemoje) keletą skraidančios lėkštės formos aparatų. Hansonas pastebi, kad pagrindinis argumentas, kodėl NSO nėra ateiviai, yra pagrįstas mūsų socialinių mokslų žiniomis: atskristi į Žemę per brangu, jei vienintelis tikslas - pašvytuoti priešais nosį keletui žmonių, kuriais paskui niekas netikės. Net jei tarp ateivių esama keistuolių, kurie tuo užsiimtų, jų negali būti dauguma. O jeigu dauguma užsiima kitkuo, mes turėtume pamatyti jų veiklos pėdsakų. R.Hansono mintis be abejo gilesnė - kad visai logiška socialinius mokslus, visų pirma ekonomiką, taikyti ne tik žmonėms, bet ir ateiviams ar robotams, net ir tokiems, kurių nėra.

Raibumynai

Codex Seraphinianus

What do Germans hate more, inflation or bailouts?

Valatka bando atgauti senąją formą, nors iš tikro dar vienas Puškino paminklas Vilniuje visai tiktų

Oželytė. Istorinio diskurso egzegezė

Geriausios "Žinijos" dragijos paskaitos pradedant akmens amžiumi

Kaip slaptoji policija dirba su kairiųjų pažiūrų aktyvistėmis

Raibumynai

Libertarų psichologija

Greenspano ir kolegų juokeliai

150 puslapių apie Being Boring

Interviu su Estijos finansų ministru

Kas prieš Zvonkę, tas ir prieš Jablonskį!

Apie šviesią ateitį

Dževonso paradoksas teigia, kad išradus taupančią natūralius išteklius technologiją, jei išteklių paklausa elastinga, jų gali būti sunaudojama daugiau, o ne mažiau. Kaip rašo R.Hansonas, šviesos diodų apšvietimo technologijos sparčiai tobulėja, o dabartiniuose namuose nėra labai šviesu - pvz. filmuojant serialus, kai veiksmas vyksta "natūralioje" namų aplinkoje, vis tiek naudojama daug papildomų šviestuvų, nes namai nuo to tampa gražesni. Dėl to tikėtina, kad ateitis tikrai bus šviesi labai tiesiogine prasme.

Raibumynai

ECB

Revoliucija kaip ekonominė veikla

Dėl Kaczinskio katastrofos

Pavadinimai

National Geographic wallpapers

Belgija

Raibumynai

Sausio 13

Stebuklas įvyko

Utility vs. happiness

If you want a silly plan blessed by someone that calls themselves an economist, you’ll probably be able to achieve that aim

Latvijos spauda, nagrinėdama bulvių temą, seka Grinevičiūtės pėdomis

Lietuvos kvapas. Papildyta - Užkalnis jau pauostė

Dienos citata. P. Krugman. Eurozonos žlugimo hipotetinis scenarijus

"The combination of default and devaluation has helped Iceland limit the damage from its banking disaster. In fact, in terms of employment and output, Iceland has done somewhat better than Ireland and much better than the Baltic nations.

So will one or more troubled European nations go down the same path? To do so, they would have to overcome a big obstacle: the fact that, unlike Iceland, they no longer have their own currencies. As Barry Eichengreen of Berkeley pointed out in an influential 2007 analysis, any euro-zone country that even hinted at leaving the currency would trigger a devastating run on its banks, as depositors rushed to move their funds to safer locales. And Eichengreen concluded that this “procedural” obstacle to exit made the euro irreversible.

But Argentina’s peg to the dollar was also supposed to be irreversible, and for much the same reason. What made devaluation possible, in the end, was the fact that there was a run on the banks despite the government’s insistence that one peso would always be worth one dollar. This run forced the Argentine government to limit withdrawals, and once these limits were in place, it was possible to change the peso’s value without setting off a second run. Nothing like that has happened in Europe — yet. But it’s certainly within the realm of possibility, especially as the pain of austerity and internal devaluation drags on."

P. Krugman