Sekmadienio skaitiniai: aš nesirūpinu Žeme

Pastaruoju metu net darželinukai mokomi mylėti Žemę ir ja rūpintis. Vienoje labai gražioje Žemės vietoje susimąsčiau, koks mano santykis su Žeme. Man labai patinka Žemė. Aš ja žaviuosi. Jos kalnai, ledynai, geizeriai, ugnikalniai, koralai ir džiunglės yra pritrenkiantys, bet ir įprastas lietuviškas miškas gali sukelti netikėtai stiprių jausmų. Tačiau aš nemyliu Žemės ir ja nesirūpinu. Man taip pat labai patinka Scarlett Johansson. Galima sakyti, aš ja irgi žaviuosi. Lost In Translation ji pritrenkianti, bet ir apykvailėse W.Allen'o komedijose miela ir smagu į ją žiūrėti. Tačiau aš tikrai nemyliu Scarlett Jonasson, ir ja nesirūpinu. Jei sužinočiau, kad ji atvažiuoja į Lietuvą, galbūt akimirką pagalvočiau, ar mūsų keliai nesusikirs, bet būtų itin kvaila, jei bandyčiau pavežti ją iš oro uosto ar kaip nors kitaip padėti. Jai nereikia mano pagalbos ir mano rūpinimosi. Žemei taip pat jo nereikia. Žemė tokia didelė, kad jai pakenkti ar padėti aš turiu dar mažiau šansų negu Scarlett Johansson. Be to, Žemė nėra vientisas organizmas, todėl sunku net suprasti, kas jai kenkia, o kas padeda. Žemėje gyvena žmonės. Juos verta mylėti ir jais rūpintis. Žmonių daug, todėl visais jais rūpintis sudėtinga, bet net ir rūpintis palyginus nedideliu R.Dunbar'o skaičiumi žmonių žymiai prasmingiau nei rūpintis Žeme. 

Skeptoid apie tinklinį marketingą

Skeptoid yra neįkainojamas puslapis ir podcastas visiems, turintiems problemų su pseudomokslu, šarlatanais ir kitais tiesos suvokimo drumstėjais. Jo autorius B.Dunning'as išsiskiria tuo, kad gerai išmano ir gamtos bei tiksliuosius, ir socialinius mokslus. Pvz. įraše/podcaste apie Peltzman'o efektą (ir kvantinę gravitaciją) Skeptoid parodo, kad supranta, kas yra ribinė analizė:

Peltzmano efektą gerai apibendrino TV serialas CSI: "kuo saugesni automobiliai, tuo rizikingiau vairuotojai vairuoja". [...] Tai galioja ne tik automobiliams [...] Beprotiškus triukus vaikštant virve žmonės dažniau daro tada, kai yra apsauginis tinklas [...] Daugelis žmonių vairuoja saugiai nepriklausomai nuo to, ką liepia eismo taisyklės. Dauguma mūsų turbūt užsisegtų saugos diržą net jei tai nebūtų privaloma. Bet ar mes vairuojame rizikingiau dėl to, kad automobilis turi oro pagalves? Yra tam tikras visuomenės segmentas, kuriam tai galioja. [...]. Kai rizikuoti tampa saugiau, daugiau žmonių ima rizikuoti.

Bet pagaliau pereikim prie Skeptoid epizodo apie tinklinį marketingą, kaip parašyta antraštėje. Jis pasiduoda bendrai tendencijai vadinti tinklinio / daugiapakopio marketingo schemas piramidėmis, nors man atrodo jas logiškiau vadinti burbulais. Klasikinė piramidė yra apgavystė, kai iš dalyvių renkami įnašai ir žadama išmokėti daugiau, o pradinėms išmokoms panaudojami vėliau prisijungusių dalyvių įnašai. Klasikinis burbulas yra kai žmonės ką nors perka dėl to, kad tikisi uždirbti, o ne dėl to, kad jiems to daikto reikia. Nuo klasikinių burbulų tinklinio marketingo schemos labiausiai skiriasi rizikos pasiskirstymu: jei pvz. nekilnojamo turto burbule pusė ir daugiau dalyvių gali uždirbti pelno, o tik palyginus maža dalis smarkiai pralaimi, tinklinio marketingo schemoje dauguma dalyvių praranda palyginus nedaug pinigų, kuriuos išleidžia privalomai pirkdami platinamą produktą, bet ir tikimybė uždirbti pelno žymiai mažesnė. Skeptoid teigimu, nuostolį patiriančių dalyvių dalis skiriasi nuo 99,99% Amway/Quixtar iki 99,42% Herbalife, o vidurkis yra apie 99,95%. Kitaip tariant, tinkliniu marketingu užsiimti apsimoka tada, jei manai, kad esi ar gali patekti tarp 5 geriausių iš 10 000 dalyvių. Jei taip manyti neturi pagrindo, geriau paklausyti Skeptoid, ir nepradėti, o pradėjus - sustoti tiesiog dabar.

Apie mokslą, tiesą ir pažangą

Kai pirmą kartą išgirdau, kad Lietuvos kūno kultūros akademijos dėstytojas parašė knygą apie mokslą, tiesą ir pažangą, natūrali reakcija buvo "kokios akademijos?" Negaliu pasakyti nieko blogo apie LKKA, bet vis tiek šiek tiek neįprasta. Dabar perskaičiau A.Skurvydo knygą, ir pasidarė šiek tiek aiškiau. Nors nedaug aiškiau.

Kaip rašoma pratarmėje, knyga parašyta enciklopediniu stiliumi, kad būtų prieinama plačiam skaitytojų ratui. Su giliu liūdesiu turiu konstatuoti, kad šio tikslo autoriui pasiekti nepavyko. Knyga labai sunkiai skaitoma. Kodėl taip yra, nesu tikras. Vertinant šiek tiek atlaidžiai, galima įtarti, kad autorius yra geras mokslininkas ir filosofas, bet prastas rašytojas. Galbūt būtų įdomu pagerti alaus ir pakalbėti su žmogumi, kurio toje pačioje knygoje cituojamas F.A.Hayek'o "Kelias į vergovę", bei rašoma ir kad "R.Carnapas pastebėjo, kad mokslinis metodas - tai Bayesiano mąstymas" (čia turbūt redaktorių darbas; taisyklingiau turbūt būtų sakyti "bajesietiškas mąstymas", pagal T.Bayes'ą, t.y. mąstymas, nuolat atnaujinant tam tikros hipotezės atitikimo tiesai tikimybę atsižvelgiant į naujus įrodymus), ir kad pagal kvantinės mechanikos Kopenhagos interpretaciją (kuriai kaip suprantu autorius linkęs pritarti, nes į trumpą mokslo terminų žodyną neįdėjo nieko apie dekoherenciją arba daugelį pasaulių) gali egzistuoti tuo pačiu metu ir gyvas ir miręs katinas, ir kad "be mokslinio pažinimo pasaulį žmogus pažįsta dar įvairiais kitais būdais - tai filosofija, menas, religija, literatūra, praktika, intuicija" (su praktika ir intuicija viskas aišku, bet kuo čia dėti menas ir religija? Skamba panašiai, kaip pasakymas "pažinimo būdai yra mokslinis pažinimas, praktika, intuicija, sportas, seksas ir prancūzų kalba").

Su enciklopediniu stiliumi didžiausia problema ta, kad neaišku, kurie teiginiai svarbiausi (pvz. turbūt ne 239-as, prasidedantis "studentas - asmuo, studijuojantis aukštojoje mokykloje"). Kiek supratau jį bešifruodamas (galbūt klaidingai), viena pagrindinių knygos minčių - kad "klasikiniam mokslui" būdinga paprastų absoliučių gamtos dėsnių paieška netinka tiriant sudėtingas dinamines sistemas, bet postmodernus požiūris į mokslą kaip į "žaidimą žodžiais ir lygtimis, ir ne daugiau" irgi nėra labai naudingas, todėl autorius siūlo ieškoti tarpinio kelio tarp šių dviejų kraštutinumų. Su tokiu pasiūlymu sunku nesutikti, kaip ir su agitavimu už taiką visame pasaulyje, nors praktikoje dažnai pasitaiko, kad nuo redukcionizmo po sudėtingumu dažnai slepiasi tie, kas mokslui, tiesai ir pažangai gero nelinki. Užtat norėjosi daugiau sužinoti, kodėl kvailybei nėra galo (taip prasideda knygos paantraštė), tačiau šis klausimas pakartotas paskutiniame skyriuje apie klausimus, į kuriuos atsakymo kol kas nėra.

A.Smito klaidos

Čia J.Otteson'as pasakoja apie A.Smito gyvenimą ir idėjas, panašiai kaip jau rašėme čia. Taip pat Otteson'as išvardina, dėl ko jo nuomone Smitas klydo, ir dėl ko buvo teisus.

Pagrindinė The Wealth of Nations klaida - taip vadinama "įdėto darbo vertės teorija", teigianti, kad objektyvi prekių vertė priklauso nuo joms pagaminti sugaišto darbo laiko. Smito išvadoms ji daug įtakos neturėjo, bet Marksas ją nusikopijavęs privirė daug košės. Pagrindinė The Theory of Moral Sentiments klaida - kad (bent jaunystėje) Smitas manė, kad "sėdėti po medžiu ir nieko neveikti" yra didžiausia laimė (ir rašė apie saulėje besišildantį elgetą, kuris gali jaustis ne mažiau laimingas už karalių). Otteson'as tai vadina stoikų filosofų įtaka, nors jie praktiškai visi akcentavo, kad svarbu ne kur žmogus sėdi ir ką veikia, o ką sau galvoja viduje. 

Lyginant su klaidomis, abiejų knygų teisingų teiginių žymiai daugiau ir jie žymiai svarbesni. Pvz. psichologų tyrimai patvirtino "siekio, kad aplinkiniai gėrį ir blogį suprastų taip kaip tu" (Smito kalba "sympathy of moral sentiments") svarbą. O istorija tvirčiau nei Smitas galėjo sapnuoti patvirtino centrinio planavimo ribotumą ir prekybos naudą tautų turtų augimui.

Sekmadienio skaitiniai: kaip sulaukti keliaujančių į žvaigždes

Mokslinėje fantastikoje dažnai pasitaiko siužetas, kai į Žemę iš žvaigždžių grįžta kosminis laivas, apie kurį Žemėje visi pamiršę. Neseniai JAV Gynybos departamento mokslinių tyrimų agentūra DARPA paskelbė, kad svarsto, kaip sukurti organizaciją, kuri išliktų pakankamai ilgą laiką, kad galėtų ne tik suorganizuoti skrydį į žvagždes, bet ir sulaukti sugrįžtančių (kitaip organizacijos požiūriu skrydis praranda didžiąją dalį prasmės).

Skirtingai nei galima pagalvoti pažiūrėjus į alaus etiketes, pasaulyje labai mažai organizacijų, kurios išliko ilgiau nei šimtą metų. Kai kurios organizacijos, pvz. Vilniaus Universitetas, išlaikė pavadinimą, bet nuolat keitė savo veiklos kryptis pagal laikmečio reikalavimus, ir nelabai kreipia dėmesį į tai, ko siekė jų įkūrėjai. A.Tabarrok'o nuomone, geriausias žinomas ilgai išliekančios organizacijos modelis yra religija. Jis netgi pradėjo rašyti tarpžvaigždinių keliautojų religijos šventąjį raštą:

Žmonija gimė iš žvaigždžių. Žvaigždžių gelmėse buvo sukurtas kiekvienas mūsų kūno atomas. Tik žvaigždėse mes, paklydę klajūnai, rasime savo tikruosius namus ir tikrąjį likimą. Mus gaubiančiame danguje mirksinčios žvaigždės kiekvieną naktį kviečia mus sugrįžti ten, kur mes gimėme. Išgirskime ir priimkime jų kvietimą. Žvaigždžių vaikai, metas grįžti namo.

Apie natūralų kvailumą ir dirbtinį intelektą

S.Adams'as knygoje The Dilbert Principle rašo, kad šiuolaikiniame pasaulyje dauguma žmonių yra idiotai absoliučioje daugumoje sričių. Jo gili mintis ta, kad protingumas ir kvailumas nėra vienas bendras nedalomas dalykas, o sudaryti iš daug daug smulkių detalių. Panašiai kaip miestas ar žmogaus organizmas.

Neseniai panašią mintį apie intelektą išsakė R.Hansonas diskusijoje su E.Yudkowskiu apie tai, ar labai protingas dirbtinis intelektas, kurį kas nors sukonstruotų garaže, galėtų užkariauti visą pasaulį. Hansonas mano, kad to bijoti neverta, ir ne todėl, kad labai protingas intelektas nekeltų grėsmės, o todėl, kad tikimybė, kad labai protingą intelektą galėtų sukonstruoti keletas žmonių garaže yra dar mažesnė, negu kad atsiras kuris nors norintis užimti pasaulį blogietis iš filmų apie Džeimsą Bondą. Pagrindinis Hansono argumentas - kad dabartinis žmonių intelektas yra sudarytas iš daug daug smulkių detalių, kurias visas išsiaiškinti yra daug daug darbo, o kitokiais principais paremto dirbtinio intelekto tikriausiai ir negali būti. Dėl to dirbtinio intelekto kūrėjų komandoje turėtų dirbti daug žmonių, jų žinios neišvengiamai nutekėtų, ir komanda prarastų savo monopolinę padėtį.

Kas blogai su behavioural ekonomika

Šitame Econtalk'e ekonomistas A.Rubinstein'as šiek tiek seno bambeklio tonu skundžiasi, kad jaunimas eina į behavioural ekonomiką, kuri jų nuomone turi paneigti senąją ekonomiką, nes tingi mokytis senosios. Tuo tarpu jo buvęs geras draugas ir behavioural ekonomikos pradininkas A.Tverskis stengdavosi eksperimentais įrodyti tai, kas iš pirmo žvilgsnio ir taip akivaizdu. Beskaitydamas D.Gilberto Stumbling on Happiness (Gilbetas tiesa nėra ekonomistas, bet mėgsta šnekėti apie D.Bernoulli utility funkciją ir žmonių neracionalumą), pagalvojau beveik tą patį. Visi žino, kad klasikinės ekonomikos modeliai, kaip visi kiti modeliai, yra apytiksliai. Bet jie yra naudingi būtent dėl to, kad žmonės iš esmės elgiasi racionaliai, o nukrypimai nuo racionalumo dažnai nėra svarbesni nei Archimedo jėga sveriant arbūzą. Jei kuris nors behavioural ekonomikos eksperimentas atrastų, kad "žmonės, nuėję į parduotuvę, dažniausiai nusiperka tai, ko norėjo", D.Gilbertas ir kiti besivaikantys sensacijų negalėtų sakyti, kad tai tik prielaida.