Ekonomistas Garett Jones turbūt labiausiai garsus tuo, kad per Twitterio puslapį 140 simbolių ilgio straipsneliais bando išdėstyti sudėtingas ekonomikos idėjas. O čia Garett Jones kalbasi su R.Robertsu.
Laimei, mūsų bloge 140 simbolių apribojimo nėra, todėl man bus lengviau. Iki XX a. II pusės darbo našumas krizių metu sumažėdavo. Dėl to atsirado pirmosios "realaus verslo ciklo" teorijos, kurių esmę galima apibendrinti principu "neverta džiovinti šieno per lietų". Jeigu dėl išorinių priežasčių pablogėja verslo sąlygos, darbdaviai samdo mažiau darbuotojų nei tada, kai sąlygos geros.
Bėda ta, kad nuo XX a. II pusės per krizes darbo našumas išauga. Garett Jones tokį pokytį aiškina tuo, kad pasikeitė samdomų darbuotojų darbo pobūdis. XX a. pirmos pusės tipinis samdomas darbuotojas stovėdavo prie konvejerio, ir gamybos apimtys tiesiogiai priklausė nuo darbuotojų skaičiaus. Tipinis XX a. pabaigos darbuotojas sėdi biure, ir jam išnykus, tą pačią dieną gamybos apimtys nė kiek nesumažėtų. Tiesa, po keleto savaičių ar mėnesių ant jo stalo ir elektroninio pašto dėžutėje susikauptų nemažai dokumentų, kuriais nepasirūpinus gamybos ir pardavimų apimtys neišvengiamai nukentės. Iš kitos pusės, priėmus daugiau XX a. pabaigos darbuotojų, gamybos apimtys iš karto nepadidėja, nors jie anksčiau ar vėliau gali sukurti naują produktą ar procesą (arba patobulinti esamą), ir tada tas pasimatys gamyboje. Kitaip sakant, šiuolaikiniai darbuotojai yra įmonės organizacinio kapitalo dalis.
Jeigu dėl išorinių priežasčių verslo aplinka pablogėja, pvz. dėl finansų krizės sutrinka ilgalaikio vartojimo prekių įsigijimo finansavimas, įmonės atsikarto perteklinio organizacinio kapitalo atleisdamos darbuotojus, bet darbo našumas išauga, nes didesnę darbuotojų dalį sudaro tiesiogiai gamyboje dalyvaujantys darbuotojai. Ekonomikai atsigaunant vyksta atvirkščias procesas.
Tiesa, darbuotojų kaip organizacinio kapitalo sąvoka neprieštarauja ir kitoms makroekonomikos teorijoms. "Austrams" ji suteikia galimybę praplėsti malinvestment sąvoką ir naudoti ją ne tik fiziniam kapitalui, apie ką man atrodo kartais bando užsiminti T.Cowenas (pvz. čia). Na o tie, kas nebijo pripažinti atlyginimų nelankstumo ir trumpojo laikotarpio efektų, be abejo pasakytų, kad bendrosios paklausos sumažėjimas verčia įmones atsisakyti organizacinio kapitalo, ilgalaikio bendrosios paklausos padidėjimo lūkesčiai skatina jį kaupti, o laikinas bendrosios paklausos stimuliavimas neturi didelės įtakos.
Pranešimai
Data on private security forces
Prieš 2 valandas
Arba, remiantis Mulligan/Solow, jei teigiama, kad produkcijos funkcija Q=A*f(K,L) turi neigiamą antrą išvestinę (t.y. mažėjantis ribinis darbo jėgos produktas), tai bet koks užimtumo mažėjimas (nedarbo didėjimas) turėtų didinti produktyvumą, nes mažesnė dalis darbuotojų stovi ant statesnės funkcijos.
AtsakytiPanaikintiHm. O kodėl tada pusiausvyros būsenoje (t.y. ne krizės metu) darbuotojai nepabėga į mažesnes įmones, kur jų produktyvumas būtų didesnis?
AtsakytiPanaikintiTavo klausimas jau reikalautų mikroekonominių prielaidų, o mano postuluota produkcijos funkcija taikoma makroekonominiame kontekste (t.y. suagreguokime visas įmones į vieną ir įsivaizduokime, kad tik ji veikia, o darbas ir kapitalas-homogeniški ištekliai).
AtsakytiPanaikintiNežinau, ar gerai taip imti ir postuluoti. Jei tai neparemta mikro prielaidomis, tai turėtų būti bent paremta empiriniais duomenimis.
AtsakytiPanaikintiNa, bet mažėjantis ribinis rezultatyvumas ir naudingumas, visų pirma, ir yra mikroekonominiai teiginiai, kuriuos galima rasti beveik kiekviename pirmakursių textbook'e. O dėl empirijos - manau, kad egzistuoja, ir manau, kad pats apie tai kažkada paskaitysiu. O po to, jei nepamiršiu, ir čia pasidalinsiu.
AtsakytiPanaikinti