Sekmadienio skaitiniai: apie Newcomb'o paradoksą

Viena iš Newcomb'o paradokso versijų skamba taip:

Iš kitos galaktikos atskrido super protinga būtybė Omega, ir pasiūlė jums žaisti tokį žaidimą: Omega paliko dvi dėžutes, ir išskrido atgal į savo galaktiką. Prieš tai Omega spėjo pareikšti, kad jūs turėsite pasirinkti, ar norite pasiimti abiejų dėžučių turinį, ar tik vienos.
Pirmoje dėžutėje yra 1000 dolerių.
Antroje dėžutėje yra 1 mln. dolerių jeigu rinksitės tik ją, arba nieko, jei rinksitės abi dėžutes.
Omega tą patį žaidimą žaidė su kitais 100 žmonių, ir visais atvejais pasirinkę vieną dėžutę rado joje 1 mln. dolerių, o pasirinkę abi rado vienoje dėžutėje 1000 dolerių, o antrą dėžutę tuščią.
Kiek dėžučių rinksitės?

Jeigu kelionės laiku neįmanomos, o Omega išskrido prieš jums pasirenkant, labiausiai tikėtina galimybė, kaip Omega galėtų ištesėti pažadą - išanalizuoti jus kaip deterministinę sistemą (su sąlyga, kad jūs - deterministinė sistema), ir numatyti, kiek dėžučių rinksitės.

Vienas iš praktinių sunkumų, kuris dažnai ignoruojamas nagrinėjant paradoksą - kad 100 liudininkų taip pat sėkmingai galėtų paliudyti ne tik Omegos, bet ir A.Kašpirovskio ar D.Koperfildo stebuklingas galias. Kad priimtumėte sveikam protui prieštaraujantį sprendimą, Omega turėtų būti parodęs labiau išskirtinių triukų.

Kaip sakė šį paradoksą išpopuliarinęs filosofas R.Nozick'as, dauguma žmonių yra tvirtai įsitikinę, kad žino teisingą paradokso sprendimą, tik maždaug pusė jų mano vienaip, o kita pusė - priešingai. Man atrodo šios dvi grupės visų pirma skiriasi tam tikru patiklumo ir fantazijos deriniu, t.y. gebėjimu patikėti labai neįprastais dalykais.