Trumpalaikės palūkanų normos ir finansų krizės

Krizės metu tarp apžvalgininkų ir analitikų (nors ne tarp mokslininkų) ėmė plisti "austriškos" idėjos, o būtent

1. Trumpalaikės palūkanų normos atspindi centrinio banko pinigų politikos "laisvumą". Mažos trumpalaikės palūkanų normos reiškia, kad centrinis bankas išleido daug pinigų.
2. Mažos trumpalaikės palūkanų normos skatina investuoti ir sukuria burbulus.
3. Burbului sprogstant kyla finansų krizė, kuri neišvengiamai sukelia ekonomikos krizę.

Apie pirmą teiginį esu rašęs čia, apie trečią - čia, o neseniai (kaip bebūtų keista - beskaitant Soros'ą) kilo naujų minčių apie antrą. Dauguma verslininkų turbūt man pritartų, kad renkantis naują investavimo projektą, didysis klausimas yra "ar produktą, į kurį investuojama, pirks pirkėjas?", o palūkanų norma nėra pagrindinis veiksnys. Be to, net jei palūkanų norma svarbi, tai ne trumpalaikė, o ilgalaikė, kuri, jei centrinis bankas spausdina daug pinigų, dėl Fišerio lygybės bus didelė. Kodėl gi tada visi taip užsiciklinę ties trumpalaikėmis palūkanų normomis?

Vienas iš galimų atsakymų - realiame pasaulyje jos tikrai palengvina burbulo atsiradimą. Neabejotinas "austras" R.Roberts'as nelabai seniai apibendrino teiginį (aš porą kartų jo beklausydamas apie tai esu užsiminęs čia ir čia), kad pastarosios finansų krizės priežastis buvo numanoma garantija, kad žlungančių bankų kreditoriai bus išgelbėti. Įsivaizduokime, kad labai gerbiama įmonė skolinasi daug pinigų trumpam laikotarpiui ir investuoja į burbulą. Jeigu kreditoriai tiki, kad bankroto atveju bus išgelbėti, jie kiekvieną kartą lengva ranka pratęsia paskolą. Kuo mažesnės trumpalaikės palūkanų normos, tuo pigiau kainuoja turėti didelį skolinto ir nuosavo kapitalo santykį, ir labiau tikėtina, kad trumpuoju laikotarpiu pasidarys pelninga investuoti net į visišką burbulą.