2009 m. spalio 23 d., penktadienis

Kodėl blogai gelbėti žlungančius bankus

Apžvalgininkai ir ekonomistai, įskaitant pvz. ir T.Coweną, dažnai sako, kad bankų žlugimai nenaudingi jų akcininkams, todėl perspektyva, kad bankas bus išgelbėtas, nesuteikia pakankamai motyvacijos imtis nepamatuotai rizikingų investicijų. Econtalk laidų vedėjui R.Robertsui tai niekada nepatiko, todėl jis galų gale surado žmogų, manantį priešingai. Tai Gary H. Stern, dar 2004 metais su R.Feldmanu parašęs knygą Too Big To Fail: The Hazards of Bank Bailouts. Kngos pagrindinė mintis ko gero tokia: akcininkai stengiasi neturėti 50 procentų Lehman Brothers akcijų, t.y. diversifikuoja portfelius. Dėl to jiems nebaisu, kad įmonė smarkiai rizikuoja, jeigu nuo to padidėja tikėtina grąža. Žymiai baisiau, kad visos portfelio įmonės sieks apsisaugoti nuo visų galimų rizikų ir portfelis uždirbs ne daugiau už vyriausybės obligacijas. Taigi sverto santykis 50:1 akcininkams nebaisus. Jis turėtų būti baisus kreditoriams, ir jie turėtų kontroliuoti tokią įmonę, o čia lemiamą reikšmę įgyja lūkesčiai, kad vyriausybė kreditorius išgelbės. Sakysite, o kaip gi banko vadovai, kurie taip pat turi banko akcijų? Gal jie suinteresuoti išsaugoti banką bet kokia kaina? Argumentas čia tas pats, ir apie jį rašė dar S.Landsburgas knygoje Armchair Economist: akcininkams reikia ne mažos rizikos, o didelės grąžos, ir vienas iš būdų, kaip to siekti - skatinti vadovybę rizikuoti, mokant jiems juokingai didelius atlyginimus ir premijas, bet tuo pačiu išlaisvinant juos nuo baimės, kad vieną kartą prašovus su rizikingu sprendimu likusį gyvenimą teks gyventi pusbadžiu.

4 komentarai:

  1. Jo, tavo postas trumpesnis ir aiškesnis už originalų podcast'ą, bet praleidai dar vieną svarbią detalę: tam, kad išvengti visų šių nesąmonių (ty valdžios finansuojamų nutrūktgalviškai rizikingų investicijų) nebūtina leisti kokiam labai dideliam bankui bankrutuoti, kas turėtų neigiamų pasekmių ekonomikai. Pilnai užtektų IŠ ANKSTO ir tvirtai paskelbti, kad niekas nebus gelbėjamas, ir ko gero grasinimo net neteks vykdyti.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Čia jau kontroversiškesnė viso reikalo dalis. Paskelbti neužtenka - visi turi patikėti, kad bankų pažintys, intrigos, PRas ir kitos priemonės nepadės pakeisti to, kas paskelbta. Nemaža dalis socialdemokratų ir kitų valstybininkų šito neįvertina. Liberalai ir anarchistai aišku pasakytų, kad problema yra didelės valdžios galios. Bet kuriuo atveju esmė yra visuose musyse, t.y. ką mano rinkėjai. Jų švietimu ir nuomonės formavimu mes ir užsiimam.

    AtsakytiPanaikinti
  3. 2 Šališkas: jo jo, "credible threat". Išverčiau "IŠ ANKSTO ir tvirtai paskelbti", gali pasiūlyt savo (geresnį) vertimą. Kaip tai padaryti? Na nežinau, konstitucinio teismo sprendimu gal :-).

    Bėje, įdomus dalykas: daug kas va šneka, maždaug, "vai vai vai, kaip baisu būtų buvę, jei nebūtų valdžia bankų išgelbėjus". Leisiu sau paprieštarauti: VFR po karo aplamai visiems po 50 markių padalino, tuo pradėdama finansų istoriją iš naujo. Ir ką? Ir nieko, gal greit tapo klestinčia ekonomine galybe.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Apie VFR manau tu supaprastini, bet dėl baisumo ir gąsdinimo aš linkęs pritarti. Yra netgi toks terminas FUD.

    Dėl grasinimo negelbėti - vienas credible būdas yra valdžiai neturėti tiek pinigų, kad galėtų išgelbėti didelį banką. Bet, kaip parodė Islandijos pavyzdys, ir to kartais neužtenka. Į konstituciją įrašyti irgi neblogai, bet reikia rinkėjų pritarimo. Be to, svarbu, kad jis nedingtų ir kai atsiras ką gelbėti.

    AtsakytiPanaikinti