Dviejų rūšių žmonės (ir politikai)

JAV demokratai lyg ir yra protingų, išsilavinusių ir šiaip daug pasiekusių žmonių partija, kuri nepaisant to bent jau žodžiais kartais propaguoja tokį socializmą, kurio gėdytųsi net B.Vėsaitė. Tuo tarpu už respublikonus balsuoja tamsūs religingi kaimiečiai su polinkiu į rasizmą, o taip pat neturintys iš ko pasirinkti laisvos rinkos šalininkai. Viena iš teorijų apie politikų elgesį, ypač dvipartinėje sistemoje - ledų vežimėlio principas, kuris sako, kad bet kokiu klausimu pasislinkus truputį link centro galima pervilioti dalį priešingos stovyklos rinkėjų, o saviškiai vis tiek neturės kur dėtis. Jis paaiškina, kodėl išrinkus demokratų prezidentą (tiksliau - paaiškėjus, kad jis bus išrinktas) akcijų kainos nukrinta tik porą procentų, o ne keleriopai. Tačiau jis nepaaiškina, kodėl išsilavinusių žmonių partija negalėtų propaguoti laisvos rinkos, o tamsių kaimiečių partija - socializmo.

R.Hansonas neseniai paskelbė gana įdomią tai paaiškinančią teoriją. Įsivaizduokime žmonių grupes A ir B.

Grupė A myli gamtą, sveikiau maitinasi, mėgsta keliauti ir sportuoti, nemėgsta rutinos ir ilgų darbo valandų, yra seksualiai atviri ir tolerantiški, stengiasi gerai elgtis su vaikais, dalinasi vertybėmis su kitais ir įtariai žiūri į bet kokią nelygybę, nekenčia karo, nemėgsta klausyti nurodymų, o labiau mėgsta kolektyviai priimamus sprendimus.

Grupė B gyvena vienoje vietoje, labiau rūpinasi tvarka ir švara, yra darbštesni ir dirba monotoniškesnį darbą, turi daugiau savitvardos ir gali pasiaukoti dėl kitų, yra ištikimi savo sutuoktiniams, geresni kariai ir geriau moka įveikti nelaimes, tokias kaip karas, badas ar epidemija. Jiems svarbus garbės ir gėdos jausmas, jie labiau linkę laikytis taisyklių, užuot nagrinėję kiekvieną atvejį atskirai, turi tvirtus įsitikinimus, kas yra gerai ir kas blogai, mažiau pavydi, labiau gerbia hierarchiją ir aukštesnių už juos nurodymus, bei mano, kad žmonės turi žinoti savo vietą. Gamta jiems yra ne pagarbos objektas, o išteklis, kurį žmonės gali naudoti kaip jiems reikia.

A be abejo yra pirmykščiai laukiniai žmonės, o B - žemdirbiai. Pirmykščiai laukiniai buvo prisitaikę prie savo aplinkos tiek genetiškai, tiek kultūriškai. Žemdirbystės atsiradimas buvo staigus, ir genetiškai prisitaikyti prie jo žmonės nespėjo, todėl prisitaikė tik kultūriškai, o įgimti impulsai liko iš seniau. Prieš porą šimtų metų įvykusi pramoninė revoliucija dar kartą radikaliai pakeitė žmonių gyvenamąją aplinką, bet žmonėms liko laukinių ir žemdirbių impulsų ir papročių mišinys. Turtingi ir išsilavinę Vakarų šalių rinkėjai po truputį atsisako žemdirbystės sąlygoms pritaikytų visuomenės normų, kurių įsikibę vis dar laikosi labiau tradicijoms prijaučiantys jų oponentai, ir pasikliauja savo intuicija, susiformavusia Afrikos savanose.

Čia galima pridurti, kad viso pasaulio klasikinių liberalų partijos lyg ir atstovauja mūsų laikmečiui, t.y. pramoninės revoliucijos pradėtai kapitalizmo epochai, bet jos viso labo gali pasirinkti arba laukti dar kokį tūkstantį metų, kol rinkėjų dauguma pasivys laikmetį, arba pasiduoti ledų vežimėlio principui ir pasukti supaksėjimo ir suzuopėjimo keliu.