Ekonomistas A.Blinder'is yra pasakęs, kad ekonomistai turi mažiausia įtakos tose srityse, apie kurias žino daugiausiai ir geriausiai sutaria, o daugiausia įtakos - tose srityse, kur žino mažiausiai ir labiausiai nesutaria.
Crooked Timber neseniai pusiau juokais pateikė šio paradokso "public choice" (neįsivaizduoju, kaip verčiama lietuviškai) sprendimą:
1. Kiekvienas politinis sprendimas yra labai svarbus nedidelei interesų grupei ir nelabai svarbus daugumai kitų rinkėjų ar parlamento narių
2. Tie rinkėjai ar parlamento nariai, kuriems sprendimas nėra svarbus, dažnai balsuoja remdamiesi vyraujančia ekspertų nuomone
3. Ekonomistai yra ekspertai, kurių nuomonė tokiu atveju svarbi. Nors jie naudojasi tam tikromis teorijomis ir įrankiais, daugelis jų turi pakankamai "rankenėlių", kurias pasukus galima gauti norimas išvadas.
4. Tie, kam politinis sprendimas svarbus, gali rasti būdų, kaip patraukti dalį ekonomistų į savo pusę
Iš viso to išeina, kad
1. Kai ekonomistai sutaria kokiu nors neaktualiu klausimu, niekas nebando jų įtakoti, ir ekonomistų konsensusas lieka stabilus, bet ekonomistai neturi didelės įtakos (nes klausimas mažai aktualus)
2. Kai ekonomistai sutaria kokiu nors svarbiu klausimu, priešingai, nei teigia Blinder'is, jie turi daugiausia įtakos. Problema ta, kad tos interesų grupės, kurioms konsensusas nepalankus, tuomet yra labiausiai suinteresuotos jį pakeisti ir skiria tam daugiausia išteklių. Dėl to tokiu atveju ekonomistų sutarimas būna laikinas, ir greitai pereina į trečią variantą.
3. Kai ekonomistai nesutaria svarbiu klausimu, jie neturi daug įtakos, užtat tokia padėtis stabili.
Crooked Timber neseniai pusiau juokais pateikė šio paradokso "public choice" (neįsivaizduoju, kaip verčiama lietuviškai) sprendimą:
1. Kiekvienas politinis sprendimas yra labai svarbus nedidelei interesų grupei ir nelabai svarbus daugumai kitų rinkėjų ar parlamento narių
2. Tie rinkėjai ar parlamento nariai, kuriems sprendimas nėra svarbus, dažnai balsuoja remdamiesi vyraujančia ekspertų nuomone
3. Ekonomistai yra ekspertai, kurių nuomonė tokiu atveju svarbi. Nors jie naudojasi tam tikromis teorijomis ir įrankiais, daugelis jų turi pakankamai "rankenėlių", kurias pasukus galima gauti norimas išvadas.
4. Tie, kam politinis sprendimas svarbus, gali rasti būdų, kaip patraukti dalį ekonomistų į savo pusę
Iš viso to išeina, kad
1. Kai ekonomistai sutaria kokiu nors neaktualiu klausimu, niekas nebando jų įtakoti, ir ekonomistų konsensusas lieka stabilus, bet ekonomistai neturi didelės įtakos (nes klausimas mažai aktualus)
2. Kai ekonomistai sutaria kokiu nors svarbiu klausimu, priešingai, nei teigia Blinder'is, jie turi daugiausia įtakos. Problema ta, kad tos interesų grupės, kurioms konsensusas nepalankus, tuomet yra labiausiai suinteresuotos jį pakeisti ir skiria tam daugiausia išteklių. Dėl to tokiu atveju ekonomistų sutarimas būna laikinas, ir greitai pereina į trečią variantą.
3. Kai ekonomistai nesutaria svarbiu klausimu, jie neturi daug įtakos, užtat tokia padėtis stabili.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą