Baigiu skaityti jau klasika tapusią 1997 metų Jared Diamond knygą Guns, Germs and Steel. M.Ridley ir kiti autoriai bando paaiškinti pramoninės revoliucijos priežastis, o J.Diamond istoriją pradeda aiškintis nuo daug anksčiau (nuo žmonių atsiradimo), ir baigia ispanų kontaktu su Amerijos civilizacijomis. Pagrindiniai to laikotarpio įvykiai susiję su žemdirbystės atsiradimu, todėl nenuostabu, kad tokią istoriją geriausia parašyti galėjo N.Gvinėjoje gyvenęs JAV biologas. Pagrindinis knygos teiginys - kad dabartiniame pasaulyje dominuoja Eurazijos civilizacijos ir jų palikuonys, nes Eurazijoje buvo geriausios sąlygos žemdirbystės atsiradimui ir paplitimui. Be abejo, vienas toks sakinys neparodo visos įvykių grandinės, dėl kurios kitų žemynų žmonėms pasisekė prasčiau.
Vienas svarbus Eurazijos privalumas - jos pagrindinė ašis eina iš rytų į vakarus, todėl žemdirbystės technologijos gali plačiai paplisti panašaus klimato sąlygomis, o didesnėje teritorijoje paplitusi žemdirbystė su daro sąlygas prekybai ir t.t. Kai kurios Eurazijos pranašumo priežastys painesnės - pvz. žmonės į Ameriką pateko tik per paskutinį ledynmetį, kai jau buvo gerai išmokę medžioti didelius žvėris (mamutai išnyko prieš tai). Abiejų Amerikų dideli gyvūnai nebuvo pripratę prie žmonių ir tikriausiai jų nebijojo, todėl greitai Amerikose neliko daugelio didelių gyvūnų rūšių. Tuo tarpu Azijos stepėse arklių ir karvių protėviai gyveno jau tada, kai žmonės dar nebuvo išradę lanko ir stėlių, todėl buvo atsargesni, ir sėkmingai sulaukė žemdirbystės laikų. Azijoje (Artimuosiuose Rytuose) taip pat augo geriausiai žemdirbystei tinkamos laukinių javų rūšys, o pvz. kukurūzus pritaikyti žemdirbystei buvo žymiai sunkiau nei kviečius. Augalų ir gyvūnų ypatumai, dėl kurių jie tampa tinkami arba netinkami žemdirbystei, yra vienas įdomiausių dalykų knygoje.
Ne ką mažiau įdomi yra priežastinė grandinė, dėl kurios senos žemdirbių civilizacijos įgijo pranašumą prieš kitų pasaulio dalių žmones. Pvz. J.Diamond vertinimu apie 95% Amerikų vietinių gyventojų mirė nuo europiečių atsineštų infekcinių ligų, kurios atsirado iš didelių naminių gyvūnų ligų, ilgus tūkstantmečius juos auginant ankštuose senovės kaimuose, dažnai po vienu stogu su žmonėmis. Amerijoje žemdirbystė ir didelis gyventojų tankumas buvo neseniai atsiradęs reiškinys, ir infekcinės ligos atsirasti nespėjo, o ir stambių naminių gyvulių Amerikoje buvo žymiai mažiau.
Viena iš svarbių knygos išvadų - kad skirtingą išsivystymo lygį skirtingose pasaulio dalyse nulėmė gamtinės sąlygos, taigi N.Gvinėjos ar Afrikos žmonės visai nėra "antrarūšiai" (mokslininkai šios hipotezės senokai atsisakė, bet tokia nuomonė yra gana paplitusi tarp "paprastų žmonių"). Kaip sako J.Diamond, vidutinis prieš 50 metų gyvenęs N.Gvinėjos laukinis gyventojas būdavo vaikščiojanti gyvūnijos ir augalijos enciklopedija, ir apskritai protingesnis už vidutinį išsivysčiusių šalių gyventoją. Viena to priežasčių - kad pagrindinis dabartinių išsivysčiusių šalių gyventojų natūralios atrankos veiksnys per paskutinius šimtmečius ir tūkstantmečius buvo atsparumas infekcinėms ligoms, tuo tarpu N.Gvinėjoje - sumanumas, pastabumas ir protingumas, be kurių laukinėmis sąlygomis ir nuolat kariaujant su kitomis gentimis išgyventi sunku.
Kaip ir galima tikėtis iš biologo, anstyvųjų visuomenių analizė knygoje yra stipresnė nei sudėtingesnių vėlesnių visuomenių, kuriose gamtos mokslai tampa mažiau svarbūs, o socialiniai mokslai, visų pirma ekonomika - svarbesni. J.Diamond supranta žmonių skaičiaus visuomenėje įtaką inovacijoms, tačiau nuvertina paprastos prekybos naudą, o vienoje vietoje net užsimena, kad valstybė buvo būtina norint suorganizuoti prekių mainus (būtent suorganizuoti, o ne užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą ar pan.) Tuo tarpu A.Smitas būtų nesunkiai galėjęs paaiškinti J.Diamond'o aprašomą Tasmanijos pavyzdį, kai 4000 žmonių bendruomenė gyvendama laukinėmis sąlygomis atsisakė anksčiau turėtų kaulinių įrankių, tinklų ir kitų technologijų: tiesiog neliko masto ekonomijos, ir nebebuvo įmanoma išlaikyti siauros specializacijos, būtinos sudėtingesnėms technologijoms.
Nepaisant trūkumų, Guns, Germs and Steel nagrinėja tokią svarbią temą ir jai taip neblogai pavyksta, kad ją nedvejodamas pavadinčiau viena iš dvidešimties ar trisdešimties svarbiausių šių laikų negrožinių knygų, skirtų plačiajai visuomenei.
Vienas svarbus Eurazijos privalumas - jos pagrindinė ašis eina iš rytų į vakarus, todėl žemdirbystės technologijos gali plačiai paplisti panašaus klimato sąlygomis, o didesnėje teritorijoje paplitusi žemdirbystė su daro sąlygas prekybai ir t.t. Kai kurios Eurazijos pranašumo priežastys painesnės - pvz. žmonės į Ameriką pateko tik per paskutinį ledynmetį, kai jau buvo gerai išmokę medžioti didelius žvėris (mamutai išnyko prieš tai). Abiejų Amerikų dideli gyvūnai nebuvo pripratę prie žmonių ir tikriausiai jų nebijojo, todėl greitai Amerikose neliko daugelio didelių gyvūnų rūšių. Tuo tarpu Azijos stepėse arklių ir karvių protėviai gyveno jau tada, kai žmonės dar nebuvo išradę lanko ir stėlių, todėl buvo atsargesni, ir sėkmingai sulaukė žemdirbystės laikų. Azijoje (Artimuosiuose Rytuose) taip pat augo geriausiai žemdirbystei tinkamos laukinių javų rūšys, o pvz. kukurūzus pritaikyti žemdirbystei buvo žymiai sunkiau nei kviečius. Augalų ir gyvūnų ypatumai, dėl kurių jie tampa tinkami arba netinkami žemdirbystei, yra vienas įdomiausių dalykų knygoje.
Ne ką mažiau įdomi yra priežastinė grandinė, dėl kurios senos žemdirbių civilizacijos įgijo pranašumą prieš kitų pasaulio dalių žmones. Pvz. J.Diamond vertinimu apie 95% Amerikų vietinių gyventojų mirė nuo europiečių atsineštų infekcinių ligų, kurios atsirado iš didelių naminių gyvūnų ligų, ilgus tūkstantmečius juos auginant ankštuose senovės kaimuose, dažnai po vienu stogu su žmonėmis. Amerijoje žemdirbystė ir didelis gyventojų tankumas buvo neseniai atsiradęs reiškinys, ir infekcinės ligos atsirasti nespėjo, o ir stambių naminių gyvulių Amerikoje buvo žymiai mažiau.
Viena iš svarbių knygos išvadų - kad skirtingą išsivystymo lygį skirtingose pasaulio dalyse nulėmė gamtinės sąlygos, taigi N.Gvinėjos ar Afrikos žmonės visai nėra "antrarūšiai" (mokslininkai šios hipotezės senokai atsisakė, bet tokia nuomonė yra gana paplitusi tarp "paprastų žmonių"). Kaip sako J.Diamond, vidutinis prieš 50 metų gyvenęs N.Gvinėjos laukinis gyventojas būdavo vaikščiojanti gyvūnijos ir augalijos enciklopedija, ir apskritai protingesnis už vidutinį išsivysčiusių šalių gyventoją. Viena to priežasčių - kad pagrindinis dabartinių išsivysčiusių šalių gyventojų natūralios atrankos veiksnys per paskutinius šimtmečius ir tūkstantmečius buvo atsparumas infekcinėms ligoms, tuo tarpu N.Gvinėjoje - sumanumas, pastabumas ir protingumas, be kurių laukinėmis sąlygomis ir nuolat kariaujant su kitomis gentimis išgyventi sunku.
Kaip ir galima tikėtis iš biologo, anstyvųjų visuomenių analizė knygoje yra stipresnė nei sudėtingesnių vėlesnių visuomenių, kuriose gamtos mokslai tampa mažiau svarbūs, o socialiniai mokslai, visų pirma ekonomika - svarbesni. J.Diamond supranta žmonių skaičiaus visuomenėje įtaką inovacijoms, tačiau nuvertina paprastos prekybos naudą, o vienoje vietoje net užsimena, kad valstybė buvo būtina norint suorganizuoti prekių mainus (būtent suorganizuoti, o ne užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą ar pan.) Tuo tarpu A.Smitas būtų nesunkiai galėjęs paaiškinti J.Diamond'o aprašomą Tasmanijos pavyzdį, kai 4000 žmonių bendruomenė gyvendama laukinėmis sąlygomis atsisakė anksčiau turėtų kaulinių įrankių, tinklų ir kitų technologijų: tiesiog neliko masto ekonomijos, ir nebebuvo įmanoma išlaikyti siauros specializacijos, būtinos sudėtingesnėms technologijoms.
Nepaisant trūkumų, Guns, Germs and Steel nagrinėja tokią svarbią temą ir jai taip neblogai pavyksta, kad ją nedvejodamas pavadinčiau viena iš dvidešimties ar trisdešimties svarbiausių šių laikų negrožinių knygų, skirtų plačiajai visuomenei.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą