Čia R.Robertsas visą valandą pats vienas kalba apie prekybą, bandydamas "ant pirštų" paaiškinti visą esmę.
Viena esminių A.Smito idėjų (kurią jis be abejo tik užrašė, o idėja buvo žinoma seniau) buvo apie masto ekonomiją. Gamykla, kuri parduoda savo produkciją 10 000 pirkėjų, gali įsigyti įrengimus, kurie smarkiai padidina vieno darbuotojo produktyvumą, lyginant su tuo, kai darbuotojas viską bando padaryti savo rankomis.
Viena esminių D.Ricardo idėjų buvo apie santykinį pranašumą. Jei Antanas medžioja penkis kartus geriau už Juozą, o maistą gamina tik tris kartus geriau, tai visiems apsimokės, jei Antanas tik medžios, ir pirks maisto gaminimo paslaugą iš Juozo.
Ekonomistai, šnekėdami apie prekybą, dažnai mini Ricardo, bet kartais nepelnytai pamiršta Smitą. Ekonomistas R.Frankas neseniai rašė, kad Nepale jo virėjas mokėjo ne tik gaminti maistą, bet ir taisyti batus, dengti stogus, skersti gyvulius ir daug kitų darbų, ir vis tiek per gyvenimą uždirbo mažiau nei tingus ir jokių įgūdžių neturintis amerikietis per vienerius metus. R.Frankui kilo klausimas "kodėl?", ir R.Robertsas į jį atsako, kad nors svarbu keletas dalykų, įskaitant pvz. nuosavybės teisių tvirtumą, svarbiausia yra rinkos, su kuria susijęs darbuotojas, dydis. Amerikietis yra kelis šimtus milijonų, jei ne kelis milijardus vartotojų jungiančios ekonomikos dalis, nuo kurios nepalietį gamta ir istorijos įvykiai iki šiol laiko izoliuotą. Tą verta prisiminti kitą kartą, kai užeis noras pasvajoti apie gyvenimą trobelėje prie miško, naminę duoną ir lininius marškinius.
The Nicholas Fox Weber biography of Mondrian
Prieš 2 valandas
vienos tiesos nera: kazkam tinka toyotos lean, kitam ji nelabai pritaikoma.
AtsakytiPanaikinti