Selfish Reasons To Have More Kids

Neseniai baigiau skaityti B.Kaplano Selfish Reasons To Have More Kids, apie kurią jau rašiau (o čia Econtalk pokalbis su autoriumi). Tai puiki knyga. Visų pirma, ji nagrinėja vieną esminių gyvenimo ir pasaulio klausimų, ir pateikia naujos naudingos informacijos. Antra, visi pagrindiniai knygos teiginiai gerai apgalvoti ir pagrįsti rimtais šaltiniais. Skirtingai nei Kaplano kolegos ekonomistai, turiu nedidelių priekaištų kai kurių skyrių stiliui ir paprastumui (visgi knyga plačiajai visuomenei), nors didžioji dalis knygos įdomi ir lengvai suprantama. Bet grįžkim prie teiginių:

1. Žmonės nuo seno žino, kad vaikai būna panašūs į tėvus. Tačiau to priežastis gali būti tiek įgimti vaikų polinkiai ir gabumai, tiek tėvų auklėjimo ir elgesio su vaikais įtaka. Per paskutinius keliasdešimt metų pagaliau pavyko atskirai išanalizuoti šiuos du veiksnius. Pagrindinės priemonės dvi: įvaikintų vaikų tyrimai (jų didesnis nei atsitiktinis panašumas į įtėvius gali atsirasti tik dėl aplinkos veiksnių) ir dvynių tyrimai (identiški dvyniai turi praktiškai 100% vienodų genų, neidentiški dvyniai - apie 50%, todėl jei identiški dvyniai kuriuo nors bruožu maždaug dvigubai panašesni vienas į kitą nei neidentiški, galima įtarti, kas jis įgimtas). Tyrimus darę psichologai, kaip ir dauguma mokslininkų, norėjo pagrįsti savo to meto teorijas. Gavę stebinančius rezultatus, kai kurie jų nepublikuodavo, kiti publikuodavo, nors žinojo, kad užsitrauks kolegų pyktį ir susigadins karjerą, bet šiuo metu rezultatų pakankamai daug, kad būtų galima neabejoti bendra išvada. O išvada tokia:

jei vaiko tėvai yra normali šeima (pvz. tokia, kuriai įvaikinimo tarnybos leistų įsivaikinti), tėvų pastangos lavinti ir auklėti vaiką ir skirtingi auklėjimo metodai turi labai mažai įtakos tam, kas rūpi daugeliui tėvų: suaugusio vaiko tikėtinai gyvenimo trukmei ir sveikatai, intelektui, pajamoms ir padėčiai visuomenėje, charakterio bruožams ir pasitenkinimui gyvenimu.

Pvz. šešerių metų vaikas gali mokėti skaityti ir skaičiuoti arba ne, priklausomai nuo to, kaip bus lavinamas ir auklėjimas, ir tas gali atsispindėti tokio vaiko intelekto testų rezultatuose. Tačiau kai vaikui bus dvidešimt penkeri, auklėjimo ir lavinimo įtakos aptikti praktiškai neįmanoma (lyginant su pvz. hipotetiniu identišku dvyniu, kuris šešerių nemokėjo skaityti ir rašyti).

Yra ir keletas išimčių. Apibendrinęs tyrimų duomenis, Kaplanas prieina išvados, kad tėvų pastangos turi didelę įtaką suaugusių vaikų deklaruojamoms politinėms pažiūroms ir formaliai religijai, tačiau mažai įtakos tikriesiems įsitikinimams ir elgesiui (pvz. balsavimui rinkimuose ir tikėjimui reinkarnacija). Tėvai turi šiek tiek įtakos, kada mergaitės (bet ne berniukai) pradeda aktyvų seksualinį gyvenimą. Tėvai galbūt turi šiek tiek įtakos seksualinei orientacijai, pasitenkinimui vedybiniu gyvenimu, ir rūkymui bei narkotikų vartojimui, tačiau tik galbūt. Vienintelis nenuginčijamas dalykas, kuris priklauso nuo tėvų veiksmų - kaip vaikai atsimena savo vaikystę ir santykius su tėvais (atrodo savaime suprantama, bet mokslininkai tai patikrino).

Kai veiksnių įtaka maža, tyrimuose pasidaro svarbūs tokie dalykai kaip bendri dvynių tėvų genai (nes žmonės renkasi partnerius ne atsitiktinai), somatinės identiškų dvynių mutacijos ir pan. Rezultatus šiek tiek galėtų pakoreguoti netiesinės kai kurių genų įtakos atradimas (pvz. jei dvi geno kopijos sustiprina kurį nors bruožą daugiau nei dvigubai lyginant su viena, arba atvirkščiai). Bet tyrimų tiek daug, ir rezultatai atrodo tokie vienareikšmiai, kad sunku įsivaizduoti, jog nauji tyrimai galėtų ką nors iš esmės pakeisti.

2. Iš pirmo teiginio Kaplanas daro išvadą, kad padorūs išsivysčiusių šalių tėvai turėtų atsipalaiduoti ir skirti daugiau dėmesio sau, užuot stengęsi, kad vaikas suvalgytų dar du šaukštus špinatų arba suspėtų į dar vieną būrelį. Kalbant konkrečiau, Kaplano patarimai tėvams tokie:

• kūdikius nuo 3 mėnesių amžiaus migdyti Ferberio metodu ir geriau išsimiegoti patiems. Kiekvienas kūdikis kitoks, bet kaip dažnai tėvai liks neišsimiegoję, nemaža dalimi priklauso nuo tėvų.
• nebijoti drausminti vaikų, kai jie elgiasi taip, kaip nedera geram bendrabučio kambariokui. Vaikams žalos tai tikrai nepadarys, o tėvams smarkiai palengvins gyvenimą.
• nesijaudinti dėl per televiziją matytų grėsmių vaikams. Pvz. tikimybė, kad aštuonių metų vaiką palikus namie ir išvažiavus į parduotuvę, plėšikai tuo metu įsilauš į namus, yra maždaug šimtą kartų mažesnė nei kad vaikas žus autoavarijoje pakeliui į parduotuvę. Vaikų pagrobimų statistika daugelyje šalių atrodo gana kraupiai, tačiau praktiškai visais atvejais tėvai ir giminaičiai grobia vaiką vieni iš kitų, o kita pusė kreipiasi į teisėsaugą.
• neversti vaiko daryti to, kas nepatinka nei vaikui, nei tėvams. Jei dukra nenori į baleto būrelį, visam pasauliui bus geriau, jei ji liks namie ir valandą pažiūrės televizorių.

3. Būdamas geras ekonomistas, Kaplanas pastebi, kad tie, kas sutinka su antru teiginiu, turėtų sutikti, kad jiems verta pagalvoti dar kartą, ar jie nenorėtų turėti daugiau vaikų. Yra žmonių, kurie nemato jokios naudos iš vaikų, ir todėl yra apsisprendę jų neturėti (ar bent jau taip sako). Visgi daugumai žmonių vaikai yra vienas iš didesnių gyvenimo džiaugsmų, ir jie su malonumu jų turėtų daugiau, jei ne visi vaikų auginimo rūpsečiai. Jeigu paaiškėja, kad tie rūpesčiai mažesni nei atrodė, logiška yra turėti daugiau vaikų.

Kaplanas visą skyrių paskiria įrodinėjimui, kad turėti daugiau vaikų nekenkia gamtai ir visuomenei, nors ir taip aišku, kad išsivysčiusiose šalyse vaikų gimsta per mažai. Ir nepraleidžia progos įkišti trigrašį apie metafizinį žmonių gebėjimą priimti priežasties neturinčius sprendimus, kurį jis vadina laisva valia, ir kuris anot jo yra viena pagrindinių skirtumų tarp identiškų dvynių priežasčių (man atrodo sakyti, kad identiški dvyniai skirtingi, nes turi laisvą valią, yra tas pats, kas sakyti, kad metus du vienodus kauliukus dažnai iškrinta nevienodas skaičius, nes kauliukai turi laisvą valią). Užtat devintas chat'o formatu parašytas skyrius labai gerai apibendrina knygos esmę. Jei pradėsite skaityti šią knygą ir norėsis ją atidėti į šalį, nepatingėkite atsiversti bent jau devinto skyriaus.