"Užsimaskavęs ekonomistas" T.Harfordas nelabai seniai parašė knygą Adapt, apie kurią pasakoja čia. Viena pagrindinių jo minčių - kad tiek ekonomikoje, tiek kare, branduolinėje energetikoje ar kitose gyvenimo srityse geriausiai sekasi tada, kai įmanoma prisitaikyti prie padėties mokantis iš klaidų. Kalbant formaliau, Harfordas apibrėžia tris besimokančios iš klaidų ir taip tobulėjančios sistemos ypatybes:
1. Įvairovė (pvz. vienu metu veikia daug skirtingų įmonių, naudojama keletas skirtingų strategijų, technologijų ar pan.)
Dėl įvairovės neišvengiamai pasitaikys nesėkmių, todėl antra sąlyga
2. Nesėkmės neturi būti katastrofiškos
ir
3. Turi būti galima atskirti sėkmę nuo nesėkmės
Kalbant apie finansines krizes, daugiausia problemų kyla su antra sąlyga, nors politikoje (tiek finansinių krizių metu, tiek apskritai) dažnai problematiškiausia trečia. Šiuolaikinėse demokratijose rinkėjai negali skirti pakankamai dėmesio, kad atskirtų politikų sėkmes nuo nesėkmių (pvz. ar JAV ir Europos centriniai bankai dėl neveiklumo sukėlė krizę, ar sėkmingai išgelbėjo visus nuo pasaulio pabaigos). Nežinau, ar Harfordas knygoje mini kaip alternatyvą R.Hansono siūlomą futarchiją, kur atskirti nesėkmes nuo sėkmių rinkėjai (ir visi kiti) suinteresuoti materialiai. Beje, S.Sumnerio pasiūlymas centriniams bankams naudoti ateities NBVP sandorius monetarinės politikos krypčiai valdyti iš esmės yra pasiūlymas diegti futarchiją žingsnis po žingsnio, pradedant nuo monetarinės politikos.
Turbūt pagrindinis kapitalizmo privalumas - kad nors nesėkmes neigti labai žmogiška, pelno siekianti įmonė gali paslėpti tik ribotą nesėkmių skaičių, ir galų gale bankrutuoja, o sistema nors tokiu būdu prisitaiko prie gyvenimo. Žinoma, jei politinė sistema nepaskelbia įmonės "per didele, kad galėtų bankrutuoti".
1. Įvairovė (pvz. vienu metu veikia daug skirtingų įmonių, naudojama keletas skirtingų strategijų, technologijų ar pan.)
Dėl įvairovės neišvengiamai pasitaikys nesėkmių, todėl antra sąlyga
2. Nesėkmės neturi būti katastrofiškos
ir
3. Turi būti galima atskirti sėkmę nuo nesėkmės
Kalbant apie finansines krizes, daugiausia problemų kyla su antra sąlyga, nors politikoje (tiek finansinių krizių metu, tiek apskritai) dažnai problematiškiausia trečia. Šiuolaikinėse demokratijose rinkėjai negali skirti pakankamai dėmesio, kad atskirtų politikų sėkmes nuo nesėkmių (pvz. ar JAV ir Europos centriniai bankai dėl neveiklumo sukėlė krizę, ar sėkmingai išgelbėjo visus nuo pasaulio pabaigos). Nežinau, ar Harfordas knygoje mini kaip alternatyvą R.Hansono siūlomą futarchiją, kur atskirti nesėkmes nuo sėkmių rinkėjai (ir visi kiti) suinteresuoti materialiai. Beje, S.Sumnerio pasiūlymas centriniams bankams naudoti ateities NBVP sandorius monetarinės politikos krypčiai valdyti iš esmės yra pasiūlymas diegti futarchiją žingsnis po žingsnio, pradedant nuo monetarinės politikos.
Turbūt pagrindinis kapitalizmo privalumas - kad nors nesėkmes neigti labai žmogiška, pelno siekianti įmonė gali paslėpti tik ribotą nesėkmių skaičių, ir galų gale bankrutuoja, o sistema nors tokiu būdu prisitaiko prie gyvenimo. Žinoma, jei politinė sistema nepaskelbia įmonės "per didele, kad galėtų bankrutuoti".
Pranešimai
Chm... Niekada net nešovė į galvą mintis, kad galima tobulėti nesimokant iš klaidų. Tokia pernelyg akivaizdi tiesa :)
AtsakytiPanaikinti