2011 m. sausio 30 d., sekmadienis

Sekmadienio skaitiniai: ar NSO yra ateiviai

Nors jau daugiau kaip pusę šimtmečio įvairūs žmonės nuolat praneša pastebėję neatpažintą skraidantį objektą, dauguma mažiau patiklių žmonių nemano, kad ateiviai iš kosmoso mus stebi. Kaip rašo R.Hansonas, nuo seno nuolat pasitaikydavo pranešimų apie pastebėtas fėjas, undines, vaiduoklius ir iš dangaus krintančius akmenis, kuriais mažiau patiklūs žmonės netikėdavo. Dabar dauguma sutiktų, kad tikriausiai visi pranešimai apie pastebėtas fėjas buvo klaidingi, bet apie iš dangaus nukritusius akmenis bent jau dalis pasakotojų nemelavo. Taigi jei keistuoliai pasakoja apie mažai tikėtinus dalykus, negalima atmesti nors kelių procentų tikimybės, kad vis dėlto jie nemeluoja. Kodėl tuomet mažiau patiklūs žmonės mano, kad NSO tikrai tikrai nėra ateiviai? Kai kas pasakytų, kad tai prieštarauja mūsų turimoms gamtos mokslų žinioms, bet ar tikrai? Visata yra bent trylikos milijardų metų senumo - gerokai senesnė už Saulės sistemą, todėl anksčiau atsiradę civilizacijos turėjo laiko sukaupti pakankamai žinių ir išteklių, kad galėtų pas mus nepastebimai atskraidinti (arba atskridę pasigaminti Saulės sistemoje) keletą skraidančios lėkštės formos aparatų. Hansonas pastebi, kad pagrindinis argumentas, kodėl NSO nėra ateiviai, yra pagrįstas mūsų socialinių mokslų žiniomis: atskristi į Žemę per brangu, jei vienintelis tikslas - pašvytuoti priešais nosį keletui žmonių, kuriais paskui niekas netikės. Net jei tarp ateivių esama keistuolių, kurie tuo užsiimtų, jų negali būti dauguma. O jeigu dauguma užsiima kitkuo, mes turėtume pamatyti jų veiklos pėdsakų. R.Hansono mintis be abejo gilesnė - kad visai logiška socialinius mokslus, visų pirma ekonomiką, taikyti ne tik žmonėms, bet ir ateiviams ar robotams, net ir tokiems, kurių nėra.

2011 m. sausio 26 d., trečiadienis

Raibumynai

Libertarų psichologija

Greenspano ir kolegų juokeliai

150 puslapių apie Being Boring

Interviu su Estijos finansų ministru

Kas prieš Zvonkę, tas ir prieš Jablonskį!

Apie šviesią ateitį

Dževonso paradoksas teigia, kad išradus taupančią natūralius išteklius technologiją, jei išteklių paklausa elastinga, jų gali būti sunaudojama daugiau, o ne mažiau. Kaip rašo R.Hansonas, šviesos diodų apšvietimo technologijos sparčiai tobulėja, o dabartiniuose namuose nėra labai šviesu - pvz. filmuojant serialus, kai veiksmas vyksta "natūralioje" namų aplinkoje, vis tiek naudojama daug papildomų šviestuvų, nes namai nuo to tampa gražesni. Dėl to tikėtina, kad ateitis tikrai bus šviesi labai tiesiogine prasme.

2011 m. sausio 14 d., penktadienis

Dienos citata. P. Krugman. Eurozonos žlugimo hipotetinis scenarijus

"The combination of default and devaluation has helped Iceland limit the damage from its banking disaster. In fact, in terms of employment and output, Iceland has done somewhat better than Ireland and much better than the Baltic nations.

So will one or more troubled European nations go down the same path? To do so, they would have to overcome a big obstacle: the fact that, unlike Iceland, they no longer have their own currencies. As Barry Eichengreen of Berkeley pointed out in an influential 2007 analysis, any euro-zone country that even hinted at leaving the currency would trigger a devastating run on its banks, as depositors rushed to move their funds to safer locales. And Eichengreen concluded that this “procedural” obstacle to exit made the euro irreversible.

But Argentina’s peg to the dollar was also supposed to be irreversible, and for much the same reason. What made devaluation possible, in the end, was the fact that there was a run on the banks despite the government’s insistence that one peso would always be worth one dollar. This run forced the Argentine government to limit withdrawals, and once these limits were in place, it was possible to change the peso’s value without setting off a second run. Nothing like that has happened in Europe — yet. But it’s certainly within the realm of possibility, especially as the pain of austerity and internal devaluation drags on."

P. Krugman

2011 m. sausio 10 d., pirmadienis

Lietuvos bankroto rizika

Lietuvos valstybės bankroto rizika. CMA pateiktais kredito rizikos apsikeitimų sandorių rinkos duomenimis, tikimybė, kad Lietuvos vyriausybė per ateinančius penkis metus bankrutuos yra 16,4%. Lietuva yra devyniolikta valstybė pasaulyje pagal bankroto rizikos pavojų. Prieš tris mėnesius Lietuva buvo šešioliktoje vietoje, tačiau per tą laikotarpį mums pavyko tapti saugesniais už Italiją, Vietnamą ir Belgiją.

Geroji naujiena. Per paskutinius tris mėnesius didžiausią įtaką pasaulio šalių bankroto rizikai turėjo Airijos ir kitų Eurozonos šalių krizės paaštrėjimas. Džiugu, kad nepaisant padidėjusios įtampos Eurozonoje, Lietuvos bankroto rizika per tris mėnesius netgi šiek tiek sumažėjo.

Blogoji naujiena. Lietuva neišnaudojo visų galimybių bankroto rizikai mažinti. Tai rodo per tris mėnesius beveik visiškai ištirpęs skirtumas tarp Latvijos ir Lietuvos bankroto rizikos. Nepaisant to, kad Latvijos ekonominė starto padėtis buvo blogesnė, Latvija beveik pasivijo Lietuvą. Tam įtakos turėjo už finansinį valstybės stabilumą pasisakančių jėgų pergalė Latvijos rinkimuose, ir naujos valdančiosios koalicijos konkretūs planai dėl tolesnio biudžeto deficito mažinimo. Tuo tarpu mes savo seime stebėjome populistinį spektaklį dėl pensijų dydžio, o 2011 m. Lietuvos valstybės biudžetas tarptautinėms rinkoms nepadarė teigiamo įspūdžio.

Kam nesiseka. Pavojingiausia biudžeto deficito būklė yra Graikijoje (bankroto tikimybė per ateinančius metus 59%), Venesueloje (51%), Airijoje (41%), Portugalijoje (36%) ir Argentinoje (35%). Į pavojingiausių šalių dešimtuką pagaliau pateko ir Ispanija (bankroto tikimybė 27%), ir taip šiame dešimtuke jau susidarė pilnas PIGS šalių komplektas. Į dešimtuką pateko ir Vengrija - tai tik dar kartą parodo, kad plaukiojantis valiutos kursas negali apsaugoti ekonomikos nuo blogos valstybės biudžeto politikos.

Redakcinė pastaba. Vienas solidus internetinis verslo naujienų portalas pradėjo perpublikuoti Nematomos Rankos turinį, kažkodėl neįdėdamas aktyvios nuorodos į originalų straipsnį. Primename, kad toks mūsų blogo medžiagos panaudojimas yra neteisėtas.

Susiję įrašai: Lietuvos bankroto rizika, euras ir biudžeto išlaidos

2011 m. sausio 6 d., ketvirtadienis

Pasaulio ekonomika 2011 m.

Tarptautinio Valiutos Fondo vertinimu, pasaulio BVP šiemet galėtų paaugti kokiais keturiais procentais. Jeigu viskas bus gerai, tai maždaug taip viskas ir atsitiks. Tačiau nebūtinai viskas bus gerai - kiekviena iš svarbiausių pasaulio ekonomikų sėdi ant bombos, kuri potencialiai gali sprogti:

Eurozona. Eurozonos ekonomikos augimui kelia grėsmę net du dalykai. Visų pirma Europos Centrinis Bankas labiau rūpinasi ilgalaikiu euro vertės stabilumu, o tai, kad dėl netikėtai žemiau normos nukritusios infliacijos gali sulėtėti atsigavimo nuo krizės procesai, ECB rūpi gerokai mažiau. Antras pavojingas dalykas yra Graikijos, Airijos, Portugalijos, o potencialiai ir kai kurių kitų gerokai didesnių šalių euro krizė.

JAV. Pirmąjį šių metų pusmetį viskas su JAV ekonomika turėtų būti gerai, nes vis dar ekonomiką stimuliuos centrinio banko šefo B. Bernanke paskelbta kiekybinio stimuliavimo (anot Nausėdos - kiekybinio atskiedimo) politika, o amerikiečiai mėgausis saldžiais pergalės valiutų kare vaisiais. Tuo tarpu antrą pusmetį pesimistai, tokie, kaip Nobelio premijos laureatas Paul Krugman, turi gerokai daugiau šansų būti teisūs.

Kinija. Nors Kinijos ekonomika turi akivaizdžių burbulo požymių, pernai rimtai nevertinome šio burbulo sprogimo grėsmės. Juk Kinijos valdžia geriausiai pasaulyje įvaldė ekonomikos burbulų ekvilibristikos meną. Tačiau laikas eina, burbulai pučiasi toliau, ir sprogimo šansai auga. Todėl šiemet teks gerokai atidžiau sekti Kinijos ekonomikos naujienas.

Iš aukščiau išvardintų potencialių problemų didžiausią grėsmę Lietuvai kelia eurozonos problemos. Su eurozona esame stipriai susiję eksporto ryšiais, tačiau dar svarbesni yra finansiniai ryšiai - bankų kredito politika Lietuvoje stipriai priklauso nuo eurozonos rinkos konjunktūros.

Susiję įrašai:
Lietuvos ekonomika 2010 m.
Valiutų karas
Valiutų karą pradeda ir laimi JAV

2011 m. sausio 5 d., trečiadienis

Investuotojų psichologinė imuninė sistema

Daniel Gilbert knygoje Stumbling on Happiness rašo apie eksperimentą, kuriame dalyvių buvo klausiama, ko jie labiau gailėtųsi:

  • ar sprendimo pirkti akcijas, kurios paskui atpigo
  • ar sprendimo nepirkti akcijų, kurios paskui pabrango
Dauguma mano, kad labiau gailėtųsi sprendimo pirkti akcijas (t.y., ką nors daryti, o ne ko nors nedaryti). Ir dauguma klysta. Žmonės turi "psichologinę imuninę sistemą", kuri moka sugalvoti pasiteisinimą daugeliui nesėkmingų poelgių, bet negali "įsijungti" tada, kai žmogus nieko nedaro. 

Jei ši teorija teisinga, turėtų būti daug besigailinčių, kad nepirko akcijų 2009 metų pirmoje pusėje, bet dauguma pirkusių butus Vilniuje 2007-2008 metais turėtų dėl to per daug nesigraužti (pvz. manyti, kad butai brangz).

2011 m. sausio 4 d., antradienis

Blogų reklamos savaitė

Rokiškis skelbia blogų tarpusavio reklamos savaitę. Prisijungiame prie jos. Turime specialų puslapį, kuriame yra nuolat automatiškai atnaujinamas mūsų skaitomų lietuviškų blogų naujausių žinučių sąrašas. Be to, panašią funkciją alieka ir LiveJournal draugų sąrašas.

Atskiro paminėjimo nusipelno pats Rokiškis, kurį dažną dieną įsijungiu anksčiau nei kokį nors Delfį. Visada laukiu Kreivarankio ir vis rečiau beparašančio Petro Kudaro straipsnių. Vklasės minėti neverta, nes turbūt visi ir taip žino, o štai Remigijaus Šimašiaus bloge galime stebėti, kaip laisvės mėgėjas, tapęs ministru, vis dar stengiasi nesusirgti politiko liga. Apie vaikų ugdymą galiu rekomenduoti Austėjos blogą. Andrius Užkalnis visada rašo labai įdomiai, nes pas jį susipina dvi priešingybės - snobizmas ir intriga.